Nuomonės

2019.11.21 17:54

Indrė Makaraitytė. Kas bijo po Zapyškį besiblaškančio Gabrieliaus Landsbergio?

Indrė Makaraitytė, lrt.lt2019.11.21 17:54

Susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius, žingsnis po žingsnio grąžinantis nomenklatūrines, o gal tiesiog nepraustaburnes tradicijas į Vyriausybę, lengva ranka numojo į opozicijos frakcijų kvietimą atsakyti į klausimus. Šį antradienį buvo atšaukti suplanuoti susitikimai ir su liberalais, ir su konservatoriais. Ministras net nesiteikė paaiškinti, kodėl teikėsi neatvykti.

Klausimų daug – net pats Ramūnas Karbauskis buvo priverstas pripažinti, kad etikos prasme yra ko ministro klausti.

Vėliau ministras susitiko su opozicija, nes iškilo aikštėn, jog ir Seimo viešbutyje gyvena ne jis, o jo dukra, tačiau J. Narkevičiaus ir jo partijos vadovo Valdemaro Tomaševskio rūpestis balse atsirado tikrai ne dėl to, kad ant kilimėlio juos kviečiasi opozicija.

Susisiekimo ministras – ne vienintelis šios valdžios atstovas, kuris štai taip lengvai negirdomis nuleidžia opoziciją. Ir jam tai nieko nekainuoja. Neateina ir tiek. Opozicijos balsas į dangų neina.

Kaip tai paradoksalu.

Juk mastas ir ratas problemų, su kuriomis susiduria dabartiniai valdantieji, yra toks didelis, kad galima vardinti ir vardinti. Iš esmės visuose pakampiuose – bruzdesiai. Mokytojai, aukštųjų mokyklų dėstytojai bruzda – ministrui, neturinčiam iš ko kelti algų, telieka šokinėti it pajacui ir ieškoti sutarimo. Kitas ministras lygiai taip pat tūpčioja aplink medikus, žada jiems dar pinigų atlyginimų kėlimui, nors ką tik riebiais kąsniais pamalonino brangiausios technikos užsinorėjusį jų elitą. Gaisrininkai nerimsta, iškėlę plakatus klausia, kaip išgyventi už keturis šimtus trisdešimt. O kur dar Alytaus gaisras – jis atidengė tiek piktžaizdžių, kad rimtai susvyravo net tų institucijų, kurios atsakingos tiesiog už laboratorinius tyrimus, reputacija. Pagaliau, juk realiai įvyko tik viena reforma – urėdijų – kurią patys valdantieji dabar jau nori keisti.

Visa kita taip ir liko tik skambiais pažadais su dabar vis didėjančiomis problemomis.

Bet jokios opozicijos ši valdžia nebijo. Šviežiai iškeptas ministras, net didelio premjero Sauliaus Skvernelio palaikymo neturintis, krūpčiodamas klauso R. Karbauskio, o ne opozicijos.

Turi būti tokios nebaimės priežastis.

Turėtų, nes pasikliauti šia dauguma nėra jokių priežasčių. Jau dabar net R. Karbauskiu pasikliauti nebelabai stabilu. Šis kad ir kaip norėdamas pats nesugebėjo atstatydinti asmeninio priešo Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio.

Rimtai pagalvokime, kada paskutinį kartą buvo kokių nors konceptualių pasiūlymų iš opozicijos, kurie šiai valdančiajai daugumai būtų sukėlę galvos skausmą. Tokį, kaip Prezidento Gitano Nausėdos gerovės valstybė.

Tačiau kad ir kaip blogai būtų šiai valdančiajai daugumai, kodėl bijoti šios Seimo opozicijos, reikia rimtai pakrapštyti galvą.

Rimtai pagalvokime, kada paskutinį kartą buvo kokių nors konceptualių pasiūlymų iš opozicijos, kurie šiai valdančiajai daugumai būtų sukėlę galvos skausmą. Tokį, kaip Prezidento Gitano Nausėdos gerovės valstybė. Nesvarbu, kad terminas „gerovės valstybė“ tapo pašaipos objektu politiniuose koridoriuose, tačiau jo paminėjimas viešai yra dūris peiliu šiai valdžiai.

Valstiečiai, atėję padaryti iš dviejų Lietuvų vieną, į Seimo rinkimus ateis su dar labiau viena nuo kitos nutolusiomis visuomenės grupėmis.

Ir štai išstoja prezidentas ir sako – turite didinti pensijas.

Daug kam šis ir kiti G. Nausėdos pasiūlymai skamba populistiškai, nes jam lengva kalbėti. Visame pasaulyje visi žmonės nori didesnių atlyginimų ir didesnių pensijų, didesnių socialinių išmokų. Ir visame pasaulyje lengva ateiti į valdžią su tokiu pažadu, bet sunku jį įgyvendinti. Lengva žadėti reformas, bet sunku jas įgyvendinti.

Tačiau iš kitos pusės, G. Nausėdos pasiūlymai absoliučiai nieko nauja – keli Lietuvos ekonomistai jau daugiau nei dešimt metų siūlo lygiai tą patį, o tas pats yra tai, jog galiausiai reikia nebepenėti gyvulių ūkio ir gerovės valstybė iš pažadų tikrove virs gerokai greičiau.

Ir štai čia vėl paradoksas – trypčiodamos aplink nevykdomas šios valdžios reformas, opozicinės partijos nieko veiksmingiau taip ir nepasiūlė. Purkštaudami valstiečiai su socdarbiečiais į paraštes siuntė ne liberalų, ne konservatorių, ne socdemų, o Prezidento idėjas.

Nors R. Karbauskis nuolat pašaipiai atsiliepia apie opoziciją, bet vakare namie, gurkšnodamas arbatą, jis šypsosi ir džiaugiasi, kad jam bent viena korta gerai krito – opozicijos.

O šešėlinis ministrų kabinetas, alternatyvus šiam, kuriame po keletą mėnesių gali nebūti ministrų (Aplinkos ir Ekonomikos ir inovacijų) ir kur ministerijos pavedamos vadovauti žmonėms praktiškai iš niekur, šiandieninei opozicijai yra toliau nei mėnulis.

Net ir dešiniajai.

Seime tikrai yra labai stiprių opozicijos atstovų, stiprių jų pareiškimų, puikių klausimų valdantiesiems. Tačiau jie paskęsta kakofonijoje ir vidinėse pačių partijų problemose.

Nors R. Karbauskis nuolat pašaipiai atsiliepia apie opoziciją, bet vakare namie, gurkšnodamas arbatą, jis šypsosi ir džiaugiasi, kad jam bent viena korta gerai krito – opozicijos.

Kad regionuose jam pirštinę metę socialdemokratai turi neblogas pozicijas, bet jų lyderis Gintautas Paluckas – ne Seime.

Kad liberalai iki šiol susiskaldę, kad iki šiol teisme – koncerno „MG Baltic“ ir liberalų korupcijos skandalas, o tarp Seimo Liberalų frakcijos narių yra dauguma, kuri dėl valdžios eitų į bet kurią kitą frakciją.

Valstiečiams itin smagu, kad G. Landsbergio žmona nebendrauja su žiniasklaida jos verslo klausimais.

R. Karbauskiui tikrai glosto širdį, kad konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis paskutinį sykį reikšmingiau pasirodė maždaug prieš pusę mėnesio, lapkričio penktąją. Tądien socialinius tinklus vienas po kito papildė net penki skirtingi jo ir jo bendražygių įrašai iš užbetonuoto Zapyškio ir nostalgiškos fotografijos.

Ir jam labai patinka ne tik tai, kad G. Landsbergis dėl akivaizdaus interesų konflikto negali pasisakyti apie nei prie šios, nei prie anos ir visų kitų valdžių neįvykusią švietimo sistemos reformą, nes jei reforma būtų įvykusį, privačių mokyklų poreikis Lietuvoje būtų gerokai mažesnis.

Valstiečiams itin smagu, kad G. Landsbergio žmona nebendrauja su žiniasklaida jos verslo klausimais.

Ir kad G. Landsbergis labai bijo Ingridos Šimonytės autoriteto ir jaučia jai egzistencinę konkurencinę baimę. Nes turbūt niekam nekyla klausimas, kad iki premjero G. Landsbergiui reikia augti dar daug metų, o jei partijos lyderis neina į premjerus, tai mažų mažiausiai jam turėtų priklausyti Kultūros komiteto pirmininko postas.

Bet jis jau užimtas amžiams to paties R. Karbauskio.

Taip pat skaitykite