Nuomonės

2019.09.03 16:41

Virginijus Savukynas. Kodėl komunizmą vertiname atlaidžiau nei nacizmą?

Virginijus Savukynas, apžvalgininkas2019.09.03 16:41

Žvelgiant į diskusijas dėl praeities, verta išskirti keletą momentų. Pirmiausia tai, kad dalis intelektualų ir visuomenininkų, jau nekalbant apie politikus, vis dar skirtingai vertina nacizmą ir komunizmą. Nors lyg ir sutarta, kad tai savo esme vienodi režimai, nepaisant jų ideologinių skirtumų, tačiau vertinimas yra skirtingas.

Štai Lietuvoje niekam net nekyla minties, kad galėtų būti viešumoje nacistiniai simboliai, tarkime, paminklas SS kareiviui, tačiau diskusijose dėl Žaliojo tilto skulptūrų buvo dažnai pamirštama, jog ten stovėjo ne tik darbininkas ir kolūkietė, bet taip pat ir sovietinis karys. Dažniausia buvo sakoma, kad nereikia pamiršti to laikotarpio, kuriame gyvenome. Jei taip, tai kodėl nacistinė okupacija pamirštama? Aišku, nacistinė Vokietija nespėjo pristatyti paminklų, nereikia nieko griauti. Tačiau pagal tokią logiką juk gali pastatyti kažkokį paminkliuką, kuris primintų ir šį istorijos epizodą.

Antras argumentas skambėjo taip: Žaliojo tilto skulptūros yra menas. O meno liesti negalima. Dėl tų skulptūrų meninių savybių nediskutuosiu, tačiau juk niekas nesiūlo paminklo SS kareiviui, argumentuodamas, kad tai bus labai meniška. Net niekam minties nekyla.

Žaliojo tilto skulptūros nukeltos, tačiau liko paminklas Petrui Cvirkai, Vilniuje yra gatvė Liudo Giros vardu. Diskusijos verda dėl Cvirkos paminklo, o štai Liudas Gira pamirštas, nors skirtumų sunku įžvelgti. Diskusijos įkaito iki tokio laipsnio, kad Cvirkos anūkas netgi kreipėsi į prokurorus dėl to, kad yra žmonių, kurie primena istorinius faktus. Čia fantasmagorija.

Tačiau panagrinėkime argumentus, kaip dažniausiai ginamas Petras Cvirka. Ogi ištraukiamas argumentas, kad jis buvo savas, lietuvis, be to, talentingas, šį tą gero nuveikė Lietuvos kultūrai. Tačiau kai kalbama apie tuos, kurie vienokiais ar kitokiais būdais bendradarbiavo su naciais, tuomet yra verdiktas aiškus: jų negalima pagerbti. Bet tikriausiai irgi būtų galima atrasti, kad jie kažką gero nuveikė Lietuvai.

Kitas argumentas skamba taip: Petro Cvirkos, Liudo Giros ar Salomėjos Neries važiavimas į Maskvą parvežti „Stalino saulės“ nieko nereiškia, nes juk vis tiek viskas už juos buvo nuspręsta. Jei ne jie, tai kiti būtų nuvažiavę. Tai yra tiesa, tačiau nuo paties žmogaus atsakomybės neatleidžia. Dar daugiau, ją paslepia. Be to, toks argumentas yra labai pavojingas, nes pagal tokią logiką galima pateisinti ir tuos, kurie žudė žydus. Juk sprendimą dėl žydų tikrai ne lietuviai priėmė, o aukščiausi. Ir jei ne vieni tą juodą darbą būtų darę, tai būtų atsiradę kiti. Puiku, kad niekam neapsiverčia liežuvis taip pateisinti žudikus.

Šie dvigubi standartai, vertinant komunistinį ir nacistinį režimus, labai dažnai nusidriekia diskusijose apie istorinę atmintį. Todėl privalu labai aiškiai suprasti, kad Stalino režimas nebuvo kuo nors geresnis nei Hitlerio. Reikia pagaliau atvirai pažvelgti į sovietinį režimą.