Nuomonės

2019.08.31 12:07

Vaiva Rykštaitė. Kodėl su savo dukromis kalbu tik lietuviškai?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.08.31 12:07

Pamenu, kaip gražiai man pasakojo Kazio Bradūno dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, Honolulu lietuvių bendruomenės siela, apie tai, kaip vaikystėje tėveliai ją mokė kalbėti lietuviškai: ir su kreida pasaulio tautas piešdami, ir prie degančios žvakės prašę tarti žodžius „ten teka tokia upė“ nepučiant priebalsių.

To rezultatas: JAV gimusi moteris be jokio akcento kalba lietuviškai. Ir ne, tai nesutrukdė jai kurti sėkmingo gyvenimo svetur. Vakar vakare buvau per daug pavargusi, kad skaityčiau pasaką, todėl labai trumpai ir itin supaprastintai papasakojau keturmetei apie lietuviškos spaudos draudimą ir kodėl svarbu, kad mes, lietuvaitės, kalbėtume lietuviškai, net jei visi draugai aplink kalba angliškai. Ar havajietiškai. Ar dar kaip nors.

Turbūt skaitomiausias iki šiol mano parašytas tekstas yra apie dvikalbystę. Po jo publikavimo sulaukiu laiškų su klausimais, į kuriuos iš pradžių vengiau atsakyti, nes nesu lingvistė nei vaikų raidos specialistė. Aš – daug skaitanti emigracijoje gyvenanti mama, su savo dukromis primygtinai kalbanti lietuviškai. Todėl šį rašinį prašau vertinti kaip asmeninę patirtį, kuria dalinuosi geranoriškais tikslais, nemėgindama apsimesti šios srities eksperte.

Taip pat skaitykite

Dažniausiai laiškuose skaitau: „Bandėme kalbėti lietuviškai – neįmanoma, vaikas vis tiek atsako angliškai.ׅ“ Tikrai įmanoma, nes dviem ar daugiau kalbų nuo ankstyvos vaikystės kalbančių vaikų pasaulyje yra, ir nemažai. Dažnai tai – skirtingų tautybių šeimose gimę vaikai. Mano dukros irgi mieliau kalba angliškai. Bet lygiai taip pat vaikai mieliau pietums valgytų ledus ir visą dieną žiūrėtų filmukus. Mūsų, kaip tėvų, darbas yra nustatyti prioritetus, taisykles, pamatines vertybes. Aš, pavyzdžiui, vairuodama su vaikais dažnai išjungiu radiją ir dainuoju lietuviškas dainas. „Ant kalno mūrai“, „Du gaideliai“, Andriaus Mamontovo dainas. Anksčiau raukėsi, dabar traukia drauge.

Susidūrusi su vyresnėlės pasipriešinimu lietuvių kalbai pasitelkiau mokslininkės Barbaros Zuer Pearson rekomenduojamus metodus. Pirmiausia reikia suvokti, kaip svarbu vaikui patirti kalbą, t. y. kalbėti ne kartais ir tikėtis, kad vaikas kažkaip savaime išmoks. Savaime tai nenutiks. Norint, kad vaikas mokėtų mažumos kalbą, akistata su ta kalba turi būti 70 proc., lyginant su daugumos kalba. Pavyzdžiui, gyvenant Anglijoje ir norint, kad vaikas laisvai kalbėtų ir lietuviškai, ir angliškai, vaikas turėtų 70 proc. savo laiko praleisti patirdamas lietuvių kalbą ir tik 30 proc. – anglų kalbą. Čia galima atsidusti ir numoti ranka, sakant „neįmanoma“, arba entuziastingai kibti į darbą.

Tėvų nusiteikimas. Pozityvumas, entuziazmas ir tikėjimas savo sėkme. Minėtos mokslininkės knygoje „Raising a Bilingual Child“ („Auginant dvikalbį vaiką“) aprašyta daugybė realių atvejų, iš kurių pateiksiu keletą įdomesnių pavyzdžių: amerikietis tėtis, pats išmokęs vokiečių kalbą tik universitete, pasitelkęs žaidimus ir itin pasitikėdamas savimi, vokiečių kalbos išmokė ir savo du vaikus. Tuo tarpu kitos dvi mamos, abi gimusios JAV, kurioms anglų kalba buvo antra, dėl asmeninių kompleksų, susijusių su jų kilme, drovėjosi ir buvo neryžtingos, mokydamos vaikus savo gimtųjų kalbų, ir jų vaikai tų kalbų taip ir neišmoko. Todėl svarbu į lietuvių kalbą žvelgti kaip į dovaną – vieną seniausių pasaulio kalbų, indoeuropietiškų kalbų pramotę su sudėtinga gramatika ir itin turtingu su ja gaunamu kultūriniu ir lingvistiniu paveldu, o ne kaip į kalbą, dėl kurios tėveliai turi tipišką Rytų Europos akcentą. Svetur gimusių emigrantų vaikai to akcento net išmokę kalbėti lietuviškai nebeturės, o lietuvių kalba tik paturtins jų pasaulėjautą ir pagerins smegenų darbą.

Svarbu pasirinkti metodą ir nuosekliai jo laikytis, pavyzdžiui, viena kalba namuose, kita viešoje erdvėje. Šis metodas tinkamiausias tuo atveju, kai abu tėvai kalba ta pačia kalba ir gyvena kitoje šalyje. Jei tėvai kalba skirtingomis kalbomis, vienas tėvas – viena kalba. Nors, kaip rodo anksčiau minėtas amerikiečio vokiškai kalbėjusio tėčio atvejis, kalba, kurios tėvai moko vaiką, nebūtinai turi būti tėvų gimtoji kalba. Aš pati taikau pastarąjį metodą, t. y. su savo dukromis kalbu tik lietuviškai, nesvarbu, kur bebūtume. Kartais tai sukelia šiokių tokių nepatogumų, dažniausiai – susijusių su aplinkinių savijauta.

Todėl svarbu į lietuvių kalbą žvelgti kaip į dovaną – vieną seniausių pasaulio kalbų, indoeuropietiškų kalbų pramotę su sudėtinga gramatika ir itin turtingu su ja gaunamu kultūriniu ir lingvistiniu paveldu, o ne kaip į kalbą, dėl kurios tėveliai turi tipišką Rytų Europos akcentą.

Pavyzdžiui, būnant svečiuose ar vaikų žaidimų aikštelėje man su savo vaikais kalbantis lietuviškai kiti žmonės gali pasijusti nepatogiai, nesuprasdami, ką sakau, ir galbūt bijodami, kad juos apšneku. Tam turiu du sprendimus, vertybinį ir praktinį. Vertybinis – tai mano vidinis įsitikinimas, kad ilguoju laikotarpiu man svarbiau, kad mano vaikai išmoktų prosenelių kalbą, o ne tai, ką kokia Džeinė ar Bilas pagalvos. Praktinis – jei man vis tik rūpi Džeinės ir Bilo jausmai, kartais anglakalbių žmonių akivaizdoje vaikams pasakau frazę lietuviškai ir tada tuos pačius žodžius pakartoju anglų kalba, kad aplinkiniai suprastų – vaiko nebaru ir nieko neapkalbinėju, o „šitas“ visai nereiškia „shit“.

Žaidimai, dainos, knygutės, filmukai, galbūt ta pačia mažumos kalba šnekantys žaidimų draugai. Būtina stengtis, kad kalbos mokymasis būtų smagus ir linksmas, o ne prievartinė pamokėlė tris kartus per savaitę. Aš dukroms nuolat dainuoju, dažniausiai automobilyje, nes tuomet dukros neturi kur nuo mano dainų pabėgti. Vakarais skaitau pasakas, rytais žiūrime lietuviškas laideles ir animacinius filmukus.

Leisti ir skatinti vaiką jaustis ypatingą dėl kalbos mokėjimo. Suvokusi, kad lietuvių kalba gali būti ir mūsų paslapčių kalba, mano vyresnėlė noriai ja kalba.

Meilės ir nuotykių aspektas. Kelionės į šalį, kur kalbama mažumos kalba ir yra šilti asmeniniai santykiai su ta kalba kalbančiais žmonėmis. Mūsų šeimos atveju tai yra kasmetinės kelionės į Lietuvą ir neaprėpiama senelių ir prosenelių meilė. Po kiekvienos kelionės vyresniosios dukros lietuvių kalbos įgūdžiai ženkliai pagerėja (jaunėlė dar per maža, kad galėčiau vertinti ir tik dabar pradeda kalbėti).

Atrasti unikalius savo šeimai tinkamus kalbos mokymo metodus ir gyvenimo būdo kompromisus. Pavyzdžiui, mes su vyru, užuot leidę vyresnėlę į darželį, suradome jai lietuviškai kalbančią auklę, mat iki penkerių metų amžiaus vaikams lengviausia išmokti ir įtvirtinti gramatikos pagrindus. Dėl bendravimo su vaikais ir savarankiškumo ugdymo dukrelę vis tik leidžiame į darželį kartą per savaitę. Vietose su didesne lietuvių diaspora dažnai yra savaitgalinės kalbos mokyklėlės, o kartais ir lietuviški darželiai. Vienur tai visateisės ugdymo įstaigos, kitur tiesiog vietinės iniciatyvos, pvz., Havajuose, Oahu saloje, veikianti lietuvių kalbos ir kultūros mokyklėlė „Papartis“, kur kartą per mėnesį žaisti ir bendrauti susirenka keletas vaikų nuo dvejų iki trylikos metų amžiaus.

Klaidingas yra įsitikinimas, kad antrą kalbą gali išmokti tik itin protingi arba kalboms gabūs vaikai. Iš esmės, jei vaikas sugeba išmokti vieną kalbą, antros kalbos mokymasis nuo kūdikystės ar ankstyvos vaikystės nesukelia jokių sunkumų, – nes taip veikia mums įgimtas kalbos mokymosi mechanizmas. Todėl patarimai „pirma tegul išmoksta vieną kalbą, paskui kitą, kad nesimaišytų“ yra klaidingi ir ydingi.

Ir dar vienas patarimas – nepasikliauti tik vienu žmogumi, net jei tas žmogus turi tribūną nacionalinio transliuotojo tinklalapio nuomonių skiltyje. Patiems domėtis, skaityti knygas bei gerą reputaciją turinčių mokslininkų ir lingvistų straipsnius šia tema.