Nuomonės

2019.08.26 17:16

Ramūnas Bogdanas. Molotovo–Ribentropo paktas kaip diplomatijos triumfas

Lietuvoje tik koks nupušęs marginalas šiandien galėtų tvirtinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas buvo sovietų diplomatijos triumfas. Jei tvirtintų – tai labai tyliai. Mane dar mokė labai garsiai, kad nepuolimo sutartis su fašistais buvo gėris, leidęs Stalinui pasiruošti karui.

Norint gyventi be didelių nemalonumų, nederėjo klausinėti, koks tai buvo dvejus metus trukęs pasiruošimas, jei vokiečiai per tris mėnesius jau stovėjo prie Maskvos, o Raudonosios armijos nuostoliai siekė milijonus kareivių.

Juodas kaspinas ir trispalviai kardeliai

Slaptieji protokolai išvis nebuvo minimi. Būtent jais buvo nulemta Lietuvos okupacija, išnaikinusi beveik visą tautos žiedą ir atitvėrusi mus nuo Europos pusei amžiaus. Tuo pačiu jie buvo silpnoji grandis oficialioje pasakoje apie socialistines revoliucijas Baltijos valstybėse ir prašymus priimti į sovietinių tautų šeimą.

Prisidengus Michailo Gorbačiovo šūkiais apie pertvarką, Sąjūdžio deleguotiems deputatams drauge su bendraminčiais Maskvoje pavyko pasiekti, kad tiesą slėpęs Kremlius pagaliau pripažintų, jog tie protokolai išties egzistuoja. TSRS Liaudies deputatų suvažiavimas, kaip aukščiausia šalies valdžia, juos paskelbė neteisėtais ir niekiniais nuo jų pasirašymo momento. Šio sprendimo išvada buvo aiški – Pabaltijo respublikos net pačios Sovietų Sąjungos vertinimu yra okupuotos suverenios valstybės.

Ne vienerius metus minėjome Molotovo–Ribentropo pakto datą kaip Juodojo kaspino dieną. Per 50-ąsias jos metines gyva grandine nuo Vilniaus iki Talino parodėme visam pasauliui savo ryžtą atgauti nepriklausomybę. Tai buvo laisvės pasirinkimo diena.

Šiemet, praėjus 30 metų, rugpjūčio 23-ąją vėl dominavo ne juodi kaspinai, o nugalėję trispalviai kardeliai. Lygiai kaip 1989-aisiais.

Prisimindami ištremtus, išvytus, žuvusius ir nužudytus, neliekame raudoti praeityje, bet žvelgiame į ateitį, kurią lemiame patys. Todėl švenčiame pergalę, o ne graužiamės dėl pralaimėjimo. Rytojų matome tokį, kokį galime susikurti, o ne tokį, kurį primeta svetima jėga.

Raudonai rudų principų prisikėlimas

Ne visi patenkinti tokia Baltijos valstybių raida. Pakto 80-ųjų metinių proga Rusijoje pasirodė straipsnis „Diplomatinis TSRS triumfas“. Galima būtų nekreipti į jį dėmesio, jei ne autorius. Jį parašė pats Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis. Ir paskelbtas jis buvo ne bet kur, o Rusijos vyriausybės laikraštyje „Rosijskaja gazeta“.

Įžangoje V. Medinskis kukliai prisipažįsta, jog prieš dešimt metų įdėjęs skyrelį tokiu pavadinimu į knygą „Karas.1939–1945“, ir tuomet tai buvę „ant padorumo ribos“. Suprask, V. Medinskis buvęs tarsi koks disidentas, puoselėjęs tiesos spindulėlį, kai visi klaidžiojo tamsoje. Šiandien situacija pasikeitė, ir Hitlerio sandorį su Stalinu jis drąsiai vadina teisėtu, o TSRS Liaudies deputatų sprendimą – isterija.

Žinomas Rusijos žurnalistas Konstantinas fon Egertas atkreipė dėmesį, kad tik šių metų pavasarį pirmą kartą paskelbti Rusijos turimi pakto ir slaptų protokolų originalai, iki šiol slėpti Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyve. Jo teigimu, išviešinimą turėjo palaiminti pats Vladimiras Putinas.

Eina jau 19-ti Putino valdžios metai. Kultūros ministro straipsnis yra dar vienas ženklas, kurlink kreipia režimas, kuo bando įtikinti pasaulį. Pasak buvusio Rusijos premjero Michailo Kasjanovo, dabar ministrai yra „iš esmės Putino padėjėjai pagal sektorius“. Kultūros ministras yra padėjėjas ideologiniame fronte. Ir jis rašo straipsnį, kuriame teisinamas kaimyninių valstybių užgrobimas. Rašo po Padniestrės, po Sakartvelo, po Krymo, po Rytų Ukrainos. Rašo prieš būsimas agresijas?

Šio ministro malonėje gyvena visa valstybės remiama kultūros sfera, įsikaitant teatrus. Vienam iš jų Maskvoje vadovauja lietuvis režisierius, kurio brolis Ramūnas Karbauskis šiandien yra tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių. Jei R. Karbauskis myli savo brolį, jis yra lengvai pažeidžiamas politikas. Nepatikėsiu, kad šitaip galų nesuvestų rusų žvalgybininkai.

Antžmogiai astrale virš gėrio ir blogio

Slaptuosius protokolus slėpė ir Chruščiovas, ir Brežnevas, ir Andropovas. Gorbačiovas spyriojosi iki paskutiniųjų. Jelcinas pasmerkė juos. Svetimų teritorijų pasidalinimas jiems visiems neatrodė moralus dalykas.

Dabartinis režimas peržengia, Medinskio žodžiais, „abstrakčias fantazijas, „humanistinius“ siekius, taip vadinamas „europietiškas vertybes“, ir straipsnio autorius tvirtina pakto slėpimą buvus rimta TSRS vadovų klaida. Paktas esąs pragmatiškas ir teisingas, nes atitinka tuometinius valstybės interesus. Pakto smerkimą kaip dviejų tironų dalybas Medinskis vadina „primityvia ideologine traktuote“.

Silpnesniųjų interesai neegzistuoja. Medinskis įžvelgia Suomijos kaltę, kad jos siena ėjo vos 30 km nuo Leningrado. Esą suomiai galvojo apie Didžiąją Suomiją iki Uralo ir pirmu reikalu būtų užėmę Leningradą. Kad Suomija tada ruošėsi ne pulti, o gintis nuo didžiojo kaimyno, statydama Manerheimo liniją, Medinskiui nerūpi.

Baltijos valstybės esančios kaltos dėl to, kad savo divizijas būtų pasiuntusios prieš Maskvą, o dėka pakto jos buvo įjungtos į Raudonosios armijos sudėtį. Apie tai, jog dešimtys tūkstančių tų vyrų kovojo prieš raudonąjį okupantą – nė žodžio.

Medinskis randa Molotovo–Ribentropo pakto precedentą. Miuncheno suokalbis, pasmerktas visose Vakarų šalyse, buvo nevykęs bandymas 1938 m. pataikauti agresoriui Hitleriui, kada anglai su prancūzais privertė Čekoslovakiją atsižadėti dalies savo teritorijos – Sudetų krašto.

Pasak Medinskio, Miuncheno suokalbio tikslas buvo nukreipti Hitlerio puolimą į TSRS. Tiesa yra ta, kad tikėtasi numaldyti Hitlerio apetitą Sudetų kąsniu ir taip išvengti didelio karo Europoje. Šis suokalbis šiandien Vakaruose pripažįstamas gėdinga istorine pamoka diplomatams ir valstybės veikėjams, kurie nori pataikauti agresoriui.

Esminis skirtumas tarp Chamberlaino suokalbio ir Stalino dalybų yra tas, kad Miunchenas buvo blogas bandymas išsaugoti taiką, o Maskvos pakto slaptuose protokoluose buvo patvirtintas karo pradžios scenarijus. Abiejų susitarimų tikslai buvo visiškai priešingi.

Rusijos kultūros ministro rašliava nėra šiaip kliedesiai. Kaip pokalbyje pabrėžė K. fon Egertas, Medinskis pagal pareigas yra pagrindinis valstybės ideologas, ir šis jo rašinys nėra atsitiktinis. „Tai bet kokios būsimos Rusijos agresijos pagrindimas“, – sako rusų žurnalistas.

Ne veltui straipsnio pabaigoje Medinskis prisimena Jaltą, kuri esą tapusi Molotovo–Ribentropo pakto tąsa globaliu mastu. Jis tiesiog žavisi, kaip Jaltoje „stiprūs ir protingi“ nustatė „konkurencijos taisykles“. Kitaip tariant, pasidalino pasaulį, kuriame protingi yra tik stiprūs, – bet proto nei valios spręsti neduota tokiems kaip mes.

Savo veiksmais Sakartvele ir Ukrainoje Putinas spaudžia Vakarus grįžti prie Jaltos pasaulio, tačiau turbūt jau baigia įsitikinti, jog vėl tyliai ir slapta persidalinti silpnesniųjų jam nepavyks, nes pasaulis šiandien kitoks, pasimokęs iš senų klaidų. Todėl slėpti nebėra ką. Kortos – ant stalo; tiksliau: slapti protokolai – iš archyvų tamsos.

Į šį Medinskio straipsnį reikėtų žiūrėti kaip į oficialią ideologinę dabartinio Rusijos režimo doktriną, kuri dėstoma be jokios padorumo kaukės: pripažįstama, kad doktrinos ištakos yra Molotovo – Ribentropo paktas, arba dviejų nusikalstamų režimų suokalbis, atnešęs didžiules netektis ne tik Lietuvai.

Medinskio straipsnis ne apie praeitį, o apie ateitį. Pateiktos formuluotės yra ideologinis pasirengimas puolimui. Nežinia, į ką jis bus nukreiptas – į Ukrainą, Baltarusiją, Kazachstaną... o gal pasirodys, kad Klaipėda savo artumu kelia grėsmę Kaliningradui, ir rusai išbandys NATO įsipareigojimų tvirtumą?

Kaip būsimi nacių nusikaltimai buvo kliedesių forma išdėstyti Hitlerio „Mein Kampf“, taip dabar Rusijos kultūros ministras iš piršto laužta rašliava kloja idėjinius pateisinimus realiai Putino agresijai.

Švęsdami Baltijos kelią, privalome nepamiršti istorijos.