Nuomonės

2019.08.13 12:36

Dalia Leinartė. Kuo periferija skiriasi nuo metropolio?

Dalia Leinartė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė2019.08.13 12:36

Lyčių lygybės ir žmogaus teisių neigimas Lietuvoje yra postsocialistinės visuomenės noras turėti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Bet tai turi savo kainą.

Barry Goldwateris buvo JAV konservatorių partijos kandidatas ir demokrato Lyndono Johnsono varžovas 1964 metų Amerikos prezidento rinkimuose. Pagrindinė Goldwaterio rinkiminės kampanijos strategija buvo kova su komunizmu ir JAV liberalizmu. Savo žymiausioje rinkiminėje kalboje prieš demokratą Johnsoną Goldwateris teigė, kad lygybė, kurią propagavo demokratai (ir lyčių lygybė) gali būti suprantama dvejopai. Pasak jo, teisingas lygybės supratimas nutiesia kelią laisvei ir atveria produktyvų skirtingų pradų bendradarbiavimą. Neteisingai suprantama lygybė, pasak Goldwaterio, įtvirtina lygiavą ir baigiasi despotizmu. Galvoje jis turėjo sovietinę ideologiją ir sovietinę lygybę.

Goldwateris buvo žinomas kaip vienas įtakingiausių ir stipriausių to meto JAV politikų. Niekas neginčijo principinių jo ir konservatorių partijos nuostatų. Tačiau 1964-ųjų Amerikos rinkėjai nesuvokė, kad tuo metu vykstantis moterų, juodaodžių, LGBT judėjimas Goldwaterio yra siejamas su komunistine SSRS ideologija.

Priešingai, rinkėjai buvo įsitikinę, kad lyčių lygybės ir žmogaus teisių įtvirtinimas yra neatsiejami nuo liberalios demokratijos. Rinkėjai tai išsakė rinkimų dieną. Rinkimuose Goldwaterį palaikė vos šešios valstijos. Johnsonas laimėjo 44 -iose valstijose ir buvo išrinktas 36-uoju JAV prezidentu.

Ši JAV rinkiminė kampanija ir Goldwaterio du lygybės aiškinimai primena lietuviškas diskusijas apie lyčių lygybę.

Vidutinio amžiaus ir vyresni Lietuvos vyrai ir moterys gimė ir gyveno komunistinėje visuomenėje. Dauguma jų ignoravo sovietinės lyčių lygybės problemas: trečdaliu mažesnius moterų atlyginimus, parodines lyčių kvotas partijos suvažiavimuose, moteris, velkančias dvigubą ir trigubą buities naštą su labai nedidele ir ne visoms prieinama valstybės ir vyrų pagalba, ir t. t.

Po 90-ųjų dalis šių vyrų ir moterų užėmė ir užima svarbias pareigas kultūros, švietimo srityse ir kitur. Tačiau nei tuomet, nei dabar didelė jų dalis nepriima fakto, kad Vakarų visuomenės yra paremtos liberalia demokratija ir žmogaus teisėmis. Jiems, kaip ir Goldwateriui, lyčių lygybė asocijuojasi su totalitarine ideologija ir despotizmu.

Kiek ilgai didelė Lietuvos intelektualų dalis tvirtins, kad šiandien jie nemato lyčių nelygybės net tais atvejais, kai abiejų lyčių reprezentavimo disbalansas yra akivaizdus: Vyriausybėje, politinėse TV diskusijų laidose, prestižinių akademinių žurnalų redkolegijose, tarp universitetų rektorių ir t. t.

Tad kiek priklausome Vakarams, jei didelės gyventojų grupės Lietuvoje supranta lyčių lygybę tik kaip komunistinę ideologiją, kuri atneš lygiavą ir baigsis despotizmu? Kiek šiandien mumyse yra ilgesio paprastiems sovietmečio berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų, moterų darbuotojų ir vyrų direktorių vaidmenims, kuomet visi žinojome savo stiklo lubas ir nekėlėme nepatogių reikalavimų. Kiek ilgai didelė Lietuvos intelektualų dalis tvirtins, kad šiandien jie nemato lyčių nelygybės net tais atvejais, kai abiejų lyčių reprezentavimo disbalansas yra akivaizdus: Vyriausybėje, politinėse TV diskusijų laidose, prestižinių akademinių žurnalų redkolegijose, tarp universitetų rektorių ir t. t.

Gana aktyvus lyčių lygybės ir žmogaus teisių neigimas Lietuvoje yra postsocialistinės visuomenės noras turėti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Mes nenorime spręsti ir sukti galvos dėl daugialypės moterų diskriminacijos – geriau ją neigti. Mes nenorime pripažinti, kad kariniai konfliktai ir siaubingas smurtas Afrikoje gena žmones į atvirą jūrą, – geriau teigiame, kad skęstantys jūroje yra sąmoningi ekonominiai emigrantai; mes atstumiame savo emigrantus – sakome, kad jie gali grįžti namo; mes nepripažįstame LGBT bendruomenės – geriau sakome, kad tai liga.

Žinoma, galime kurti visuomenę su paprastu pasaulio matymu. Tuo ir skiriasi periferija nuo metropolių.