Nuomonės

2019.07.21 13:59

Algimantas Čekuolis. Apie serą Davidą Attenborough

Algimantas Čekuolis2019.07.21 13:59

LRT žiūrovai, ypač sekmadieniniai, jį pažįsta iš veido ir truputį kimoko balso. Bet turbūt ne kiekvienas žino, kas tai toks. Didžiojoje Britanijoje į jį žiūri beveik kaip į šventąjį arba karališkosios šeimos narį, nors taip nėra.

Karalienė jam suteikė riterio titulą. Į jį dabar reikia kreiptis „Ser David“. Didžiojoje Britanijoje, kai jis eina kur nors per minią ar paprasčiausiai šaligatviu, visų sutiktųjų veidai pražysta šypsenomis.

Seras Davidas Attenborough (tariama Deividas Atenborou) nėra generolas, vadovavęs lemtingame mūšyje, nei kino ar sporto žvaigždė. Jis dokumentinių filmų režisierius. Olandų zoologas Fransas de Waalas sako: „Jis paėmė mus už rankos, nuvedė ir parodė, kas iš gamtos dar yra likę.“ Jo filmus rodo visos pasaulio televizijos. Universitetai juos perka paskaitoms iliustruoti. Per vienerius metus kartais parduodama 2,6 milijono kopijų.

Kokia sero Davido paslaptis?

Jų kelios.

Kiekvieną temą sprendžia kaip uždavinį. Gilinasi ir nesustoja mėnesius.

Vartoja ne pačią naujausią filmavimo techniką, o tą, kuri dar tik kuriama. Kreipiasi į išradėjus ir komponentų tobulinimo specialistus. Juos konsultuoja ir gauna gaminių. Todėl jis pirmas nufilmavo visą vorų šeimos tragediją.

Ponios vorienės, kaip žinote, dažniausiai būna stambesnės. Nes gerai minta ir ilgiau gyvena. Po sueities ponas voras apsisuka sprukti. Vorienė kitos nuomonės:

– O kas vaikus maitins?

Čiumpa tą savo naująjį draugą ir jį suvalgo. Tas net nelabai priešinasi. Genties išsaugojimo principai jam kužda, kad taip reikia, – kiaušinėliams formuoti, šilko siūlams gaminti. Galbūt ponas voras taip supranta savo nemirtingumą. Epizodo filmavimas truko tris mėnesius.

Vorų ir apskritai nariuotakojų rūšių Žemėje keli šimtai tūkstančių. Seras Davidas jais domisi labiausiai. Nes jie seniausi mūsų planetos gyventojai. Jų neišnaikino nei ledynai, nei potvyniai, vulkanų išsiveržimai ar dangaus kūnų smūgiai.

Jį kaltina, kad jis tiktai rodo gamtą, bet jos negina. Atsako paprastai:

– Prieš 30 metų niekas manęs neklausė, nes buvo manoma, kad nieko baisaus nevyksta. Pirmiausia turėjau pasiekti, kad žmonės labiau pažintų ir suprastų gamtą. Kai pamils, stos ją ginti.

Sąmoningai nestojo į triukšmingas ekologistų gretas, plakatų nenešiojo. Jis laukia savo momento ir jo sulaukia. Sukūrė naują filmą, žiūrovą veda į stepes, į lietaus džiungles, į vandenynų dugną. Parodė, kas darosi. Jį pakvietė kalbėti. Tada jis prabilo – Jungtinių Tautų konferencijoje Katovicuose 2018 m. ir 2019 m. Pasaulio forume Davose.

Jis nevyniojo į vatą. Paklausė:

– Ar mes suspėsime? Ar darome pakankamai?

Atsakymas į abu klausimus yra vienas: „Ne!“

Politikai pirmą kartą priėmė konkrečią veiksmų programą ir dėl plastiko, ir dėl beprotiško anglies deginimo. Net Lenkija, nors žymi dalis jos ekonomikos priklauso nuo akmens anglies, balsavo „už“.

Jis kišenėje žodžio neieško.

Kai grįžo iš kelių mėnesių ekspedicijos Afrikoje filmavęs didžiąsias gorilas, jį paklausė, ar nebuvo pavojinga. Atsakė:

– Labiau suvaržytas jaučiausi karalienės rūmuose. Iš didžiųjų gorilų galima daug ko išmokti. Jos mūsų artimos giminės. Kai eini prie jų patino, turi parodyti nuolankumą ir paklusnumą. Taip, kaip eitum karalienės link – nuleidęs galvą, visas irgi pasilenkęs. Garsiai nekalbėtum.

Serui Davidui sukako 93-eji.

Kai „Der Spiegel“ korespondentas paklausė, kaip jis žiūri į savo paskutinę didžiąją kelionę, ramiai (jis agnostikas) atsakė:

– Tikiuosi, kad užmerksiu akis ir būsiu laimingas. Nes nejausiu jokio skausmo.