„Nepalikome karjerų Vilniuje, tęsiame jas tarp Vilniaus ir Molėtų“, – sako Raimondas Budrius, šio miesto progimnazijoje dėstantis technologijas. Prieš ketverius metus jis su žmona gamtos mokytoja Egle iš sostinės persikraustė į ežerų supamą tykų miestą. O pedagoginis posūkis jo, informacinių technologijų ir elektronikos inžinerijos specialisto, gyvenime nutiko, kai kadaise žiniasklaidoje perskaitė, kad stinga mokytojų.
„Su pedagogika neturėjau nieko bendra. Gyvenome šalia mokyklos, girdėdavau skambutį į pamokas, o reklamoje perskaičiau – trūksta mokytojų. Pagalvojau, kad gal galiu išmėginti pedagoginį kelią, tiesa, labiau tai siejau su savanoryste“, – šypsojosi Raimondas.
Ėmėsi eksperimento
Tiesa, tiesiai į tą greta esančią mokyklą R. Budrius nenuėjo, pirmiausia pradėjo pedagogines studijas, o į klasę pateko jau studentiškos praktikos metu.
„Prieš pamėgindamas dirbti mokykloje, norėjau įgyti žinių, psichologinių žinių, suprasti, kaip tai vyksta, tad pirma nutariau studijuoti. Dar ir stodamas nesvarsčiau, kad iškart ir tapsiu mokytoju, galvojau: gal kada ateityje. Antras amatas niekada nepamaišo“, – pasakojo R. Budrius.
Tiesa, dar praktikos metu mokyklos direktorius pasiūlė įdomų eksperimentą – naujovėmis praturtinti technologijų pamokas.
„Šiek tiek apsvarstęs, pasitaręs su darbdaviu, ar galėčiau suderinti du darbus, sutikau pabandyti. Jau trečius metus tas pabandymas trunka. Kiek turiu laisvo laiko, tiek skiriu mokyklai, imu atostogas – būnu mokykloje“, – apie savo pedagoginį kelią pasakojo R. Budrius.
Jis pasakoja, kad kartu su Tūkstantmečio mokyklų programa į progimnaziją atkeliavo ir įranga, kuriai reikėjo specifinio išmanymo, reikėjo ją prisijaukinti.
„Mano tikslas ir buvo, kad ta įranga būtų naudojama, kad ji tuščiai nestovėtų. Juk brangiai įsigyta. Viskas prasidėjo nuo lazerinių technologijų, 3D spausdinimo. Taip išsirutuliojo, kad dabar atsirado ir elektronika. Dalį pamokų, kurias pradėjau dėstyti prieš dvejus ar trejus metus, jau perdaviau kolegai – kitam technologijų mokytojui. O pats vis ką nauja bandau. Šiemet tas nauja buvo bendradarbiavimas su „Teltonika“, – pasakojo mokytojas.
Molėtų progimnazija sutarė su „Teltonika“ įmonėje vesti pamokas specialioje ugdymui skirtoje klasėje. Ten mokiniai susipažįsta su gamyba, mokosi lituoti. R. Budrius mano, kad ilgainiui pamokų temų sąrašas, ko gali mokytis mokiniai toje klasėje, išsiplės.
Išpildo ir vaikų svajonę
Be pamokų, Raimondas dar veda du būrelius – dronų ir technologijų.
„Yra grupė vaikų, kuriuos domina dronai, bet jų šeimos neturi galimybių įsigyti drono. Mokykla tiek finansų irgi neturėjo, reikėjo savivaldybės indėlio. Įsigijome dronų ir pradėjome vaikus mokyti jais naudotis“, – pasakojo R. Budrius.
Šis būrelis, anot mokytojo, tinkamas atsiskleisti įvairiems smalsuoliams, tarp jų – ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Mokytojas šypsosi, kad ir pats kartais susipainioja, kuris būrelis kurią dieną, mat technologijas pamėgę vaikai lanko abu.
R. Budrius tikras, kad įsigalintis vaikų susidomėjimas technologijomis užaugins kitokią kartą. Jis sako matantis ir iš savo atžalų, dabar lankančių darželį, kur populiari robotikos mokykla, entuziazmą domėtis technologijomis. Tą patvirtina ir Raimondo žmona Eglė – ji dėsto gamtą ir drauge yra mokyklos STEAM laborantė.
„Robotika tęsiasi pradinėje mokykloje, savaitgaliais robotikos užsiėmimus siūlo ir biblioteka. Jei vaikai taip ugdomi nuo pat mažens, nuo darželio, manau, kad savaime užauga tokia karta. Jiems tai atrodo natūralu, nieko sudėtingo ir nieko baisaus“, – kalbėjo E. Budriuvienė.
Ji tikra, kad ir jos puoselėjami gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, matematika (STEAM) labai svarbu.
„Progimnazijoje mes ugdome vaikus nuo penktos iki aštuntos klasės, kuriems ir galime sužadinti trauką šiems dalykams, vaikai čia gali su STEAM susipažinti, viską pačiupinėti. Tikiu, kad tai jiems patinka, kad jie norės tai tęsti. Matau vaikų, kuriems tai prilygsta šventei. Tad tikiuosi, kad jiems tai bus įdomu ateityje“, – kalbėjo Eglė.
Tiesa, ar tai padidins norą užaugus tiems vaikams rinktis, tarkime, technologijų studijas, R. Budrius nėra tikras.
„Tai parodys ateitis. Bet akivaizdu, kad technologijų poreikis didėja“, – sakė mokytojas.
Anot jo, tai, ko išmokai, ant kupros nenešiosi, tad kažkam mokykloje įgyti technologijų įgūdžiai ateityje galbūt padiktuos ir būsimą profesiją ar darbovietę.
„Tiesiog mokaisi būti mokytoju“
Ar Raimondas mokykloje jau įstrigo su visam? Jis šypsodamasis sako, kad visko būna. Ir dvejonių dėl pasirinkimo kyla.
„Čia turbūt jaunojo mokytojo sindromas, jis būdingas ir man – pertikrini viską ruošiantis pamokoms, investuoji daug, tikiesi daug, o po pamokos grįžti nuleidęs galvą, galvodamas – tiek dariau, o man nepavyko pamokos planas ar iš vaikų tikėjaisi daugiau, nei jie yra pasirengę. To buvo labai daug. Bet patyriau ir daug teigiamų momentų – pamoka pavyko, netiesiogiai supranti, kad vaikams patiko, tarkime, ateina ir sako: nespėjome pabaigti, norim ateiti ir pabaigti, kada galime? Tuomet suprantu, kad vaikui rūpi, kad nemeta, ko nespėjo per pamoką ar būrelį“, – pasakojo R. Budrius.
Jis sako į viską žiūrintis savikritiškai ir pozityviai: reikia ne barti save, o galvoti, kaip padaryti geriau.
„Nepasisekė pamoka, bet kitąkart vesdamas tokią pamoką kitiems vaikams žinosiu, kad nereikėjo duoti tokios ar kitokios užduoties. Svarbu ir kad pats nepervargtum. Tiesiog mokaisi būti mokytoju. Man turbūt padeda tai, kad dirbu su vaikais ne visą dieną, man tai padeda neperdegti. Bet jei tai būtų vienintelis darbas, turbūt man taip nesisektų“, – kalbėjo Raimondas.
Tai pažįstama ir jo žmonai.
„Būna susiplanuoji: šitą darysim, šitą darysim ir dar šitą. O ateini į klasę ir matai – šiandien to nepadarysi. Vaikai juk su savo nuotaikomis, savo bėdomis, tad turi paisyti to, kad jiems būtų įdomu“, – sako Eglė.
„Jaučiu neturintis teisės išeiti“
Raimondas neslepia kasmet sau pasakantis: šie metai bus paskutiniai mokytojaujant, juk sudėtinga derinti du darbus.
„Turbūt labai kenčia ir asmeninis gyvenimas, juk asmeninį laiką naudoju mokyklai, negaliu jo skirti savo paties sūnums. Bet kiekvienais metais tampa vis sunkiau išeiti iš mokyklos, o ir nelabai kam perduoti, palikti yra. Tad norėdamas išeiti turėčiau parengti įpėdinį, mane įpareigoja nupirkti dronai, vaikai, kurie ateina į būrelius. Negaliu jiems tiesiog pasakyti: viskas, kitais metais nebedirbsiu, nebebus būrelių. Jaučiu neturintis tokios teisės arba bent jau turiu turėti labai svarią priežastį, pasiūlyti vaikams mainais kažką. Jaučiu atsakomybę. Taip ir svarstau: vieną dieną, kad reikėtų kažkam veiklą perduoti, o kitą dieną – kad smagu, reikia tęsti“, – dalijosi Raimondas.
„Tu ne visus pažįsti, o tave, mokytoją, visi pažįsta“
Per ketverius gyvenimo metus Molėtuose sutuoktiniai mokytojai, auginantys du sūnus, perprato, kad mažesnis mietas turi galybę pranašumų – nuo gražios gamtos, lėtesnės ramesnės kasdienos tėkmės iki to, kad Molėtuose viskas greitai ir lengvai pasiekiama, visi viską vienas apie kitą žino. Tiesiog vieni pliusai.
„Čia visuomet esi apsuptas žmonių, tu ne visus pažįsti, o tave, mokytoją, visi pažįsta, nes mažas miestelis“, – juokiasi Eglė ir Raimondas.
