Sovietmečiu buvo populiarus anekdotas: audėja pirmūnė delegacijos sudėtyje išvyko į užsienį. Spaudos konferencijoje jos klausia: – O kaip pas jus su seksu? – Pas mus nėra sekso! – pasipiktinusi atkirto pirmūnė.
Tai buvo melas, ir ne pats didžiausias iš visų, kurie tuo metu buvo skleidžiami. Viskas tada vyko taip pat kaip dabar, bet buvo begalės draudimų ir paslapčių. Labiausiai kentėjo moterys. Jeigu meilė nebuvo pašventinta valdiškame biure, ji galėjo būti viešai nagrinėjama darbuotojų arba partijos susirinkime ir priimami sprendimai „nutraukti“, „sugėdinti“, net „pašalinti“.
Niekas nesuskaičiuos, kiek moterų žuvo nuo kriminalinių abortų arba kiek buvo sulaužytų gyvenimų.
Po studentavimo mečiausi ieškoti, kur gyvenimas įtemptas, bet teisėtas (iš rėmų neiššoksi), kur jis gali būti medžiaga literatūrai. Pasirinkimų nebuvo daug. Stojau darbininku į geologų brigadą, paskui pritapau prie aukso ieškotojų, galų gale tapau jūrininku ir juo prabuvau 12 metų.
Tose sferose seksas buvo toli ir šone. Taigoje viskas buvo siaura kaip šeimoje, o jūrininkai buvo įvaryti į vienuolių luomą.
Buvau paskirtas į „logerį“ (SRT), kuris kartu su keliais kitais žvejojo Kubos apylinkėse, o žuvį atiduodavo kubiečiams. Nes jie, mat, kūrė socializmą ir kaip anksčiau Ukraina, Rusijos juodžemio sritys, o dabar Venesuela neturėjo ko valgyti. Jau buvau pramokęs ispanų kalbos. Visi lietuviai kitakalbėje aplinkoje svetimą kalbą išmoksta per 3 mėnesius. Buvau paskirtas vertėju. Turėjau progos pamatyti, kodėl Fidelis Castro ir jo dešinioji ranka Che Guevara piktinosi sovietų valdininkais. Be kitų problemų, jie matė, kad „baisūs prasikaltėliai“, kurie turėjo bičiulę, buvo tuoj pat sodinami į lėktuvą ir išsiunčiami namo.
– Jūs ką!? Iš jūrininkų iškrypėlius atsiskyrėlius norite padaryti? – erzino sovietų valdininkus, o tie žiūrėjo į grindis. Nes Maskvos įsakymai buvo labai griežti.
Apie homoseksualinius santykius nė kalbos nebuvo. Sekimo aparatas buvo tobulas, ekipažai dar namuose buvo perkošiami.
Po kurio laiko į trumpalaikius kaip elektros kibirkštis santykius buvo pradėta žiūrėti pro pirštus. Tačiau jeigu užsimegzdavo draugystė ir meilė su normaliomis pilietėmis, o kokios kubietės – žinote, į tai buvo žiūrima kaip į šventosios ostijos pagrobimą. Sprendimas buvo vienas – namo ir iš tarnybos lauk.
Apie tai truputį jau buvo galima rašyti. Mano apsakymus spausdino Vilniaus ir Maskvos žurnalai. Kūrėsi nauja spaudos agentūra „Novosti“. Gal jiems kas nors papasakojo apie mano jaunatvišką veržlumą ir polinkį kalboms. Gal pamatė, kad kartais moku parašyti. Jeigu tai teisybė, tai tik todėl, kad skaitau daug geros literatūros. „Novosti“ mane pakvietė dirbti užsienio korespondentu.
Tada pamačiau ir antrąją teisybės pusę.
Pamačiau ištisas gatves ir kvartalus, kur pardavinėjama tik viena prekė, – meilės pakaitalas. Tai beveik visos tropikų šalys, išskyrus Singapūrą. Bet jų skurdas kitoks, negu rodoma per televiziją. Išskyrus baisius kvartalus Indijoje, Pakistane, Birmoje, kur žmonės tikrai miršta iš bado, visur kitur vaikai gauna ko nors užkrimsti. Mamytės irgi. Badmirių labai reta, lavonai gatvėse nesivolioja. Baltųjų televizijai tenka ilgai tokių vaizdų ieškoti. Būstas irgi nėra didelė problema, jeigu turi stogą nuo lietaus. Nors brezentinį, tai jau būstas.
Bet jie žino, nes mato per televiziją, kad gyvenimas galėtų būti visai kitoks.
Kad šeimos gali turėti dviejų kambarių butą mūrinėmis sienomis kaip tvirtovėje. Kad šeimos, pasirodo, yra. Kad vaikai apkirpti ir nuprausti po pusryčių eina į mokyklą. Kad jie valgo tris kartus per dieną, ir bent kartą su mėsa.
Pavydas siaubingai stiprus jausmas. Prieš jį nėra argumentų. Tie žmonės neturi ko parduoti. Tik save arba dukrelę, jeigu tokia yra. Jeigu nepilnametė – dar geriau. Už pirmą kartą galima gauti gražių pinigų.
Europiečiai plūsta į tas šalis. Būna – su šeimomis, padorūs, gyvena viešbučiuose, bet daugiausia atvyksta pavienių vyrų. Kaip praneša britų „The Guardian“, Filipinuose yra miestelis, kuris net žemėlapiuose taip vadinasi, – Angelų miestas. Per metus jį aplanko 1,4 milijono vienišų vyrų. Filipinuose tokių miestelių keliolika. Tailande – irgi, tik ten jau tokie ištisi miestai. Visur kitur panašios spalvos.
Tik vėl – visa tai vienišiams. Panelę galima išsinuomoti valandai, parai, mėnesiui, metams. Dalis atvyksta svajodami po karšta saule galų gale sukurti jaukų lizdą. Į tą ypač linkę Skandinavijos vyrai, didelis žiupsnis britų (ne visi ten inteligentai), vokiečių, amerikiečių. Visi jie panašūs vienas į kitą – artėja prie 60-ies, žili ūseliai, išblukusios akys, nusivylimas žmona ir gyvenimu. Jiems šeima tai tokia vieta, kur žmona tave stumdo.
Susidraugavęs su netekėjusia, jos giminės akyse jis tampa jos vyru. Giminėje gali būti ir 150 žmonių. Jo pensija jam atrodo kukli, bet čia ji didelis turtas. Be to, dažniausiai jis turi santaupų ir nekilnojamojo turto. Jį lepina ir glosto visokiais įmanomais būdais kaip karalių. Jis manė, kad gyvenimas jam jau pasibaigė. Bet atrado, kad čia saulė, kai pasiekia horizontą, sustoja, šviečia ir šildo.
Gimsta vaikelių. Dar vienas nelauktas džiaugsmas.
Bet jo, žilaūsio, sąmonėje kažkas spragteli. Taip būna su gandrais Afrikoje. Begalė skėrių, žalčių, kirminų, bet jie sumojuoja sparnais ir traukia į šiaurę.
Vaikelis vieną kartą būtinai paklaus.
– O kur mano tėvelis?
Jam ką nors papasakos. Paslapčių nėra. Jis kartais pakalba su juo. Tai vienintelis vaiko ginklas nuo vienatvės:
– Man gera, kai tu kada nors pagalvoji apie mane. Aš jaučiu.
Tokių vaikučių jau keli milijonai.
Naujas dėmuo žmonijos evoliucijoje.
