Nuomonės

2019.05.06 10:03

Viktoras Bachmetjevas. Teisingos emigracijos referendumas

Viktoras Bachmetjevas, filosofas 2019.05.06 10:03

Kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu yra rengiami ir du referendumai. Abu jie siūlo keisti Konstituciją, kitaip tariant, pagrindinį Lietuvos įstatymą, tačiau iš viešojoje erdvėje tvyrančios ramybės ir net apatijos galėtume pamanyti, kad Konstitucijos keitimo referendumai pas mus toks pat įprasta gamtinio ciklo dalis kaip gandrų sugrįžimas. Priminsiu, pirmasis yra referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, antrasis – dėl taip vadinamos dvigubos pilietybės.

Dėl pirmojo referendumo, manau, situacija yra pakankamai akivaizdi – tai populistinis siūlymas, kurį iš esmės reiktų vertinti kaip tai, kas angliškai vadinama raudona silke, red herring, nereikšmingu, beverčiu dalyku, naudojamu nukreipti dėmesį nuo rimtų, realių klausimų ir problemų. Seimo narių skaičiaus sumažinimo klausimas yra būtent tokia raudona silkė.

Juk turbūt net ir tie, kurie nuoširdžiai tiki, kad Seimo narių šiuo metu yra per daug, nemano, kad tai yra pirmos ar net antros svarbos klausimas, o jau juo labiau nemano, kad tas sumažinimas išspręs bent vieną realią problemą Lietuvoje. Greičiau priešingai. Jei referendumo rengėjai įsiskaitytų tą pačią Konstituciją, kurią siūlo keisti, tai 55-ajame straipsnyje rastų, jog Seimą sudaro Tautos atstovai. Taigi siūlymas mažinti Seimo narių skaičių yra visų pirma siūlymas Tautai susimažinti savo atstovų skaičių valdžioje. Paprastai tariant, tai siūlymas sumažinti demokratiją. Tiems, kurie sakosi niekuomet nematą savo išrinktų atstovų, galima tik pasakyti, jog sumažėjus Seimo narių, šansas savo atstovą pamatyti tik sumažės.

Vis tik pakalbėkime apie antrąjį, taip vadinamą, dvigubos pilietybės referendumą. Aišku, kad šis klausimas visu svarbumu kyla dėl didžiulės lietuvių diasporos pasaulyje, kuri buvo ženkli jau sovietmečiu, tačiau dar pagausėjo atsivėrus sienoms per paskutiniuosius tris Nepriklausomybės dešimtmečius. Natūralu, kad emigrantai nuolat susiduria su, viena vertus, poreikiu integruotis į savo naujuosius namus, kita vertus, noru išlaikyti saitus su gimtine, iš kurios išvykta, ne tik sau, bet ir savo atžaloms.

Čia norėtųsi atkreipti dėmesį į du aspektus. Viena, nėra tikslu sakyti, kad tai dvigubos pilietybės įteisinimas. Lietuvoje dviguba pilietybė jau yra legali. Tiesiog ją gauti yra itin sudėtinga, nes vienintelė institucija, kuri turi teisę suteikti antrą pilietybę, yra Lietuvos Respublikos Prezidentas. Pilietybės įstatyme tai aiškiai apibrėžta: Lietuvos Respublikos pilietybė yra suteikiama už ypatingus nuopelnus Lietuvai. Kad ši norma yra perdėm siaura ir naudojama kaip papuola akivaizdu iš precedentų.

Visi pamename jaunos amerikiečių šokėjos ant ledo atvejį, kai pilietybė jai buvo suteikta geriausiu atveju už būsimus nuopelnus (ji čiuožė poroje su lietuvių čiuožėju), taip jau ignoruojant įstatymą, o visa tai įgijo ir farso elementų, kai tam lietuvių čiuožėjui patyrus traumą, naujai iškepta amerikietė lietuvė tapo Izraelio piliete, nes jos naujasis partneris buvo iš ten. Yra ir nesenas atvejis, kai Lietuvos pilietybė išimties tvarka buvo suteika žymiai Holivudo aktorei, kurios charizma, šlovė ir energija tikrai žavingi, tačiau nei vienas iš trijų niekaip nepapuola į nuopelnų Lietuvai kategoriją. Situacijos absurdiškumą gerai iliustruoja dviejų lietuvių kilmės amerikiečių pavyzdžiai: Ruta Lee gimė JAV ir Lietuvos pilietybę gavo išimties tvarka. Žydrūnas Ilgauskas gimė Lietuvoje ir emigravęs į JAV, kur ilgą laiką dirbo, sukūrė šeimą ir gyvena, turėjo atsisakyti Lietuvos pilietybės tam, kad galėtų tapti pilnaverčiu JAV piliečiu.

Tad turbūt neabejotina, jog dvigubos pilietybės, kuri, pabrėžiu, Lietuvoje jau yra įteisinta, įgijimo tvarką būtina liberalizuoti.

Vis dėlto Konstitucijos pataisoje siūlomi kriterijai kelia klausimų: į dvigubą pilietybę dabar galės pretenduoti tik lietuviai emigrantai, emigravę, dėmesio, į europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios šalį. Išverskime tai į žmonių kalbą. Emigravę į JAV ar Jungtinę Karalystę Lietuvos pilietybę išsaugoti galės. Pasirinkę ne taip sėkmingai, Lietuvai ir toliau bus nebereikalingi. Štai mano bendramokslė Sonata, jau daugiau nei 15 metų gyvenanti Amerikoje, Lietuvos piliete išlikti galės, o štai bičiulė Indrė, nutekėjusi į Čilę – nebe, nors, beje, vyrą sutiko studijuodama toje pačioje Amerikoje. Sakysit, protingiau reikėtų rinktis? O ką turėjo rinktis Lietuvos žydai, bėgdami iš Sovietų Sąjungos 8-ajame dešimtmetyje į Izraelį? Australijos lietuviai? Pietų Afrikoje gyvenantys? Ir ar mes vėl nepapuolam į tuos pačius spąstus, kurie visą Nepriklausomybės laikotarpį vėl ir vėl kiša mums koją.

Manau, aišku, nors garsiai ir nesakoma, kodėl atsirado tas ribojimas siūlomoje dvigubos pilietybės koncepcijoje. Tai senas geras, dar premjero Kubiliaus naudotas argumentas prieš daugybinės pilietybės platesnį įteisinimą. Anot šio argumento, viena iš mūsų kaimynių turi mėgstamą triuką dalinti savo pasus svetimose valstybėse, o po to remiantis tų pasų egzistavimo faktu pradėti manipuliuoti menamai pažeidžiamomis savo piliečių teisėmis. Vėlgi, politiškai tai sakyti nekorektiška, tačiau vėl išverskime, kas tuo ne tik pasakoma, bet ir nenorima pasakyti – iš esmės bijomasi, kad Lietuvos rusakalbiai apsirūpins rusiškais pasais, o tuomet taps mainoma korta Lietuvos ir Rusijos santykiuose. Akivaizdu, kad toks mąstymas ateina iš abejonės Lietuvos rusakalbių lojalumu mūsų valstybei, kuris nėra pagrįstas nei moraliai, nei faktiškai, jau nekalbant apie tai, kad pats didina nepasitikėjimo atmosferą šalyje. Palyginimui, naujojo Ukrainos prezidento atsakas eiliniam Rusijos bandymui tokį triuką naudoti jo valstybėje yra geras pavyzdys kaip pasitikėti savimi ir savo piliečiais.

Juk čia pamirštama tai, kad pati pilietybės idėja, jos pamatas yra lygybės prieš suvereną idėja. Arba visi piliečiai yra lygūs – lygūs prieš Konstituciją, valstybę ir įstatymus, arba tai tik žodinė ekvilibristika ir dūmų pūtimas. Ir jei Lietuvos piliečiu galima būti tik pasirinkus valdžios vyrų numatytą emigracijos kryptį, visai gali būti, kad reikia susimąstyti, ar mes vis dar kalbam apie pilietybę.

Filosofo Viktoro Bachmetjevo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.