Dabar itin populiarūs svorio metimo vaistai jau 40 metų skiriami II tipo diabeto gydymui. Mokslininkai anksčiau jų nesiūlė nutukusiems žmonėms, nes manė, kad jie nenorės vartoti vaisto dėl šalutinių poveikių. Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad pacientai yra pasirengę kentėti pykinimą, vėmimą, jei tai padeda numesti svorio. Tai buvo netikėta, sako prof. dr. Lora Heisler. Nepaisant to, ji džiaugiasi, kad šiandien pirmą kartą istorijoje turime būdą nutukimui, kuris padidina maždaug 700 ligų riziką ir yra susijęs su maždaug 8 metais trumpesne gyvenimo trukme, gydymui.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Žmogus yra sukurtas kaupti kalorijas, todėl svorio priaugti lengva, o numesti – sunkiau.
- Nutukimo gydymo vaistai jau 40 metų skiriami II tipo diabetu sergantiems žmonėms. Mokslininkai anksčiau jų nesiūlė nutukusiems žmonėms, nes manė, kad jie nenorės vartoti vaisto dėl šalutinių poveikių.
- Dažni GLP-1 preparatų šalutiniai poveikiai yra pykinimas, vėmimas, raumenų masės praradimas. Mokslininkai tiria naujus vaistų taikinius, kurie leistų numesit svorį, neprarandant raumenų.
- Vaistai veikia smegenų apetito sistemą, naudodami ilgai veikiančią natūralaus hormono sintetinę versiją. Tai reiškia, kad organizmas laikui bėgant gali prie to prisitaikyti. Tad žmonėms, kurie neturi rimtų sveikatos problemų, jų vartoti neturėtų.
- Anot mokslininkės, teigti, jog visi gali numesti svorį ir tai tik valios klausimas, neteisinga.
Šiuo metu Aberdyno universitete, Škotijoje, dirbanti prof. Lora Heisler yra tarptautiniu mastu pripažinta mokslininkė. Ji jau daugiau nei du dešimtmečius gilinasi į nutukimo ir II tipo diabeto temas. Anksčiau L. Heisler laboratorija taip pat veikė Harvardo ir Kembridžo universitetuose.
Viena iš mokslininkę dominančių temų GLP-1 (gliukagono tipo peptido-1) receptoriaus agnositai. Tai – vaistai, imituojantys natūralaus hormono GLP-1 veikimą organizme. Šiuo metu jie yra pardavinėjami po tokiais prekių ženklais kaip „Ozempic“, „Wegovy“, „Mounjaro“, „Saxenda“.
Diabeto gydymo atveju, vaistai veikia periferijoje (kasoje, skrandyje, kepenyse ir pan.) esančius GLP-1 receptorius ir taip padeda reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Tuo metu kalbant apie nutukimą, jie veikia smegenyse esančius receptorius, sukeldami sotumo jausmą.
Balandį L. Heisler lankėsi Vilniuje organizuotoje konferencijoje „Open Readings 2026“. LRT.lt su mokslininke pasikalbėjo apie 21 a. nutukimo epidemiją ir ar vaistai ją iš tiesų gali padėti suvaldyti.
– Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2022 m. vienas iš aštuonių žmonių pasaulyje buvo nutukęs. Nuo 1990 m. suaugusiųjų nutukimas pasaulyje padidėjo daugiau nei dvigubai, o paauglių nutukimas – net keturgubai. Ar manote, kad vis dar galime sustabdyti šią vadinamąją epidemiją?
– Taip, gyvename labai įdomiu istorijos laikotarpiu, kai nutukimas pagaliau sėkmingai gydomas vaistais. Istoriškai nutukimą buvo nepaprastai sunku gydyti vaistais dėl to, kaip veikia mūsų organizmas. Mes esame sukurti išgyventi, esame sukurti kaupti kalorijas. Todėl labai lengva priaugti svorio, o numesti – sunkiau. Šiuo metu yra vaistų, kurie keičia žmonių gyvenimus, gydydami nutukimą ir gerindami sveikatą. Tai gana neįprasta.
– Apie nutukimo gydymą vaistais pakalbėsime šiek tiek vėliau. Tačiau visų pirma norėčiau paklausti apie nutukimo priežastis. Atrodo, kad tai nesibaigianti diskusija: vieni kaltina genus, kiti – tam tikras žmogaus ligas, o dar kiti – gyvenimo būdą. Jei reikėtų priskirti procentines dalis kiekvienai mano paminėtai priežasčiai – paminėjau tris, bet galbūt jų yra ir daugiau – kiek procentų atitektų kiekvienai iš jų?
– Manau, kad jūsų užduotame klausime neįprasta tai, jog visi šie žmonės yra teisūs. Taip yra todėl, kad nutukimą lemia įvairūs veiksniai, ir priežastis, dėl kurios vienas žmogus nutunka, gali skirtis nuo priežasties, dėl kurios nutunka kitas. Taigi iš tikrųjų negalima nurodyti procentinių dalių, nes kiekvienas žmogus yra skirtingas. Vienam žmogui tai gali būti labiau susiję su jo genetika, kitam – su jo gyvenimo būdu, dar kitam – su kartu pasireiškiančiomis ligomis.
– Žinome, kad nutukimas yra glaudžiai susijęs su cukriniu diabetu. Kokios kitos ligos, apie kurias žmonės įprastai nesusimąsto, taip pat gali būti nulemtos nutukimo?
– Įdomu tai, kad yra maždaug 700 sveikatos sutrikimų, kurių riziką padidina nutukimas. Dažniausiai mums į galvą ateina II tipo cukrinis diabetas ir širdies bei kraujagyslių ligos, tačiau viena iš pagrindinių ligų, kuri dažnai yra nepakankamai įvertinama, yra vėžys – nutukimas didina įvairių vėžio tipų riziką.
Tačiau yra daugiau nei 700 įvairių ligų, susijusių su sąnariais, podagra ir daugybe kitų dalykų. Štai kodėl svarbu gydyti nutukimą – ne dėl to, kaip žmonės atrodo, ne dėl to, ar įtelpate į džinsus. Tai svarbu dėl to, kad nutukimas padidina įvairių ligų riziką ir yra susijęs su maždaug aštuoneriais metais trumpesne gyvenimo trukme.
– Ruošdamasi mūsų pokalbiui, radau vieną straipsnį, kuriame vokiečių mokslininkas teigė, kad nutukimas prasideda smegenyse. Ar su tuo sutinkate?
Atrodytų, savaime suprantama galvoti, kad nutukimas yra susijęs su skrandžiu. Tačiau iš tiesų smegenys yra viso organizmo valdymo centras ir hormonai, kurie yra glaudžiai susiję su kūno svoriu, egzistuoja smegenyse. Taigi būtent smegenys yra daugumos nutukimo gydymui skirtų vaistų taikinys. Jos kontroliuoja apetitą, alkį, sotumo jausmą, kūno riebalų kiekį ir energijos sąnaudas.
– Kodėl smegenims taip sunku atsispirti itin perdirbtiems ir kaloringiems maisto produktams?
– Jūs ką tik uždavėte vieną iš svarbiausių šiuo metu klausimų nutukimo tyrimų srityje. Tai klausimas – kodėl ir kaip tikrai skanus, kaloringas maistas nugali mūsų natūralius instinktus, mūsų organizmo natūralų polinkį išlaikyti stabilų kūno svorį.
Mes žinome, kad jei maistas yra ypač skanus, mūsų smegenys nusprendžia, kad tai yra kažkas, kas gali padėti organizmui išgyventi, nes jame yra daug kalorijų. Taigi, smegenys tarsi sako: valgykime jo daug tam, kad jei ateis bado laikotarpis, mes jį išgyventume. Taigi iš esmės mūsų smegenys rūpinasi mumis, siekdamos užtikrinti mūsų išlikimą.
Ko mūsų smegenys nežino, tai to, kad dabar mes beveik visada turime lengvą prieigą prie šio kaloringo maisto, kai tik jo užsinorime. O tai yra labai neįprasta praktika, žvelgiant į žmonijos istoriją. Tik per pastaruosius 30–40 metų susiformavo tokia maisto aplinka. 1970–1980-aisiais nutukimo nebuvo.
Būtent dėl to, kad pasikeitė pats maistas bei prieiga prie jo: jį sau galime leisti dažnai, išplito nutukimo epidemija.
– Ar tokie veiksniai kaip, pavyzdžiui, miego trūkumas, prasta psichinė sveikata ar stresas daro įtaką alkio reguliavimui smegenyse?
– Yra tyrimų, kurie rodo, kad stresas, nerimas ir miego trūkumas iš tiesų gali pakeisti mitybos įpročius arba padidinti potraukį maistui, kuris teikia daugiau pasitenkinimo ir yra skanesnis. Tai savo ruožtu gali padidinti svorio padidėjimo riziką.
– Tuomet atrodo, kad kovojame su vėjo malūnais. Žinant, kad žmonių gyvenimo tempas vis greitėja, ar bandyti išgydyti nutukimą nėra beprasmiška?
– Tai tikrai puikus klausimas, į kurį, atrodytų, vargu ar galima rasti atsakymą arba lengvai įgyvendinamą sprendimą. Būtent todėl nauji vaistai nuo nutukimo padarė tokį didelį poveikį – jie sugeba sumažinti maisto suvartojimą nepaisant maisto aplinkos, kurioje gyvename, ir greito gyvenimo tempo, kurį daugelis žmonių veda. Žinoma, vaistai nėra veiksmingi visiems. Tačiau daugelis pacientų, vartojančių šiuos vaistus, pastebi teigiamą poveikį.
– Kiek patvirtintų vaistų nuo nutukimo šiandien turime? Atrodo, kad šiuo metu žmonės girdi tik apie GLP-1 receptorių agonistus. Tačiau turbūt turime ir kitų?
– Šiuo metu nelabai. Ir iš tiesų įdomu tai, kad GLP-1 receptorių agonistai nėra naujiena – jie jau 40 metų skiriami II tipo cukrinio diabeto gydymui. Nauja yra tai, kad dabar pripažįstama, jog be II tipo cukrinio diabeto simptomų palengvinimo jie taip pat skatina svorio mažėjimą.
Tiesa, ir tai nėra visiškai nauja. Prisimenu, kaip prieš 20 metų lankiausi mokslinėse konferencijose. Jau tuomet žmonės kalbėjo apie GLP-1 receptorių agonistus, kurie daro poveikį maisto suvartojimui ir mažina kūno svorį. Manau, priežastis, kodėl praėjo 15–20 metų, kol šie vaistai nuo tos įžvalgos atsiradimo, tapo prieinami pacientams, sergantiems nutukimu, yra ta, kad buvo suprasta, jog jie sukelia pykinimą. Didelė dalis vaistus vartojančių pacientų jaus pykinimą, turės skrandžio problemų, gali vemti. Tad mokslininkai manė, kad pacientai to nenorės ir buvo manoma, kad mes negalime jų siūlyti nutukusiems pacientams.
Tačiau galiausiai paaiškėjo, kad pacientai yra pasirengę kentėti šiuos šalutinius poveikius, jei tai padeda numesti svorio. Tai buvo netikėta. Anksčiau nutukimo gydymo vaistų tyrimų srityje, kuria domiuosi visą savo karjerą, mokslininkai ieškojo vaistų, kurie suteiktų sotumo jausmą be jokių neigiamų šalutinių poveikių.
– Atrodo, kad mokslininkai atranda vis daugiau ir daugiau (retų) šių vaistų šalutinių poveikių. Ką sako naujausi moksliniai tyrimai? Kokių dar šalutinių poveikių, išskyrus pykinimą, pasitaiko? Ar visgi kiti šalutiniai poveikiai yra tokie reti, kad nėra svarbūs?
– GLP-1 preparatai nėra naujiena – jie jau dešimtmečius skiriami pacientams, sergantiems II tipo cukriniu diabetu. Pasikeitė tik jų prieinamumas: naujos formuluotės, įskaitant tabletes, padidino prieinamumą ir sumažino kainą.
Kadangi šie vaistai tampa vis veiksmingesni svorio metimui, pastebimi ne tik pykinimo, bet ir kiti šalutiniai poveikiai. Vienas svarbus pavyzdys – raumenų masės praradimas kartu su riebalų praradimu, kuris yra dažnas greito svorio mažėjimo dėl dietos ar vaistų požymis. Šis poveikis gali kelti didesnį susirūpinimą kai kurioms grupėms, pavyzdžiui, moterims, patiriančioms menopauzę, kuri jau ir taip yra susijusi su raumenų masės praradimu.
Kadangi ilgainiui šie vaistai gali būti pritaikomi ir kitoms kondicijoms (ne tik diabeto ar nutukimo gydymui), gali atsirasti ir naujų šalutinių poveikių.
– Esu girdėjusi, kad tabletes yra lengviau padirbti, nei skystą formuluotę, ir pardavinėti juodojoje rinkoje. Ką apie tai manote?
– Norėčiau paraginti žmones nieko nepirkti juodojoje rinkoje, nes jūs neturite nė menkiausio supratimo, ką iš tikrųjų gaunate. Taigi, pirkti ką nors juodojoje rinkoje yra nepaprastai pavojinga. Ir, žinote, tai galioja bet kokiems vaistams, ne tik šiems. Todėl svarbu, kad pacientai vartotų vaistus, pagamintus farmacijos kompanijos, kuri atliko griežtus saugumo bandymus, o ne kažką, kas pagaminta kažkieno virtuvėje ir parduodama juodojoje rinkoje.
– Grįžkime prie šalutinių poveikių. Jūs paminėjote pykinimą, raumenų masės praradimą. Tačiau buvo pranešimų apie tokius retus šalutinius poveikius, kaip pankreatitas, virškinimo trakto sutrikimai, hipotenzija (žemas kraujo spaudimas), sinkopė (staigus trumpalaikis sąmonės praradimas), sąnarių ligos, inkstų akmenligė, regos sutrikimai ir net aklumas. Jūsų nuomone, ar žmonės turėtų nerimauti dėl kurio nors iš šių poveikių?
– Kaip ir bet kurie vaistai, GLP-1 preparatai gali sukelti dažnus ir retus šalutinius poveikius, todėl juos reikėtų vartoti tik tuomet, kai nauda aiškiai viršija riziką, ir tik prižiūrint gydytojui. Pranešimų apie retus šalutinius poveikius nereikėtų ignoruoti, bet juos reikia vertinti atsižvelgiant į prieš tai minėtas aplinkybes.
Žmonės į GLP-1 preparatus gali reaguoti skirtingai. Vieni gali numesti daug svorio, kiti – žymiai mažiau, vieni gali patirti šalutinius poveikius, kiti – ne. Tai atspindi nutukimo biologiją, kuri apima daugybę procesų organizme, todėl tikėtina, kad nė vienas gydymo būdas neveiks vienodai visiems.
Toks kintamumas yra įprastas medicinoje: kai kurie šalutiniai poveikiai pasitaiko dažnai, kiti – retai, o individualios reakcijos gali labai skirtis. Svarbu, kad kiekvienas asmuo įvertintų visą šalutinių poveikių profilį, o taip pat – galimą vaistų naudą.
– Ką mokslas žino apie tai, kaip šie vaistai veikia kitas ligas, pavyzdžiui, vėžį?
– Grįžtant į pradžią, kai sakiau, jog nutukimas didina įvairių ligų riziką, verta paminėti, kad žmogui numetus svorį, ta rizika sumažėja. Taigi šiuo metu pasirodo vienas mokslinis straipsnis po kito, kuriuose teigiama, kad nutukimo gydymo vaistai gerina su nutukimu susijusias būkles, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ir kitas liga. Taip pat yra pranešimų, kad GLP-1 receptorių agonistai gali sumažinti alkoholio vartojimą.
Žinote, šie vaistai gali turėti ir kitų privalumų, bet tai dar tikrinama. Tačiau jei pagalvosite, šie vaistai pradžioje buvo skirti II tipo diabeto gydymui, o vėliau paaiškėjo, kad jie taip pat gana veiksmingi kalbant apie svorio metimą. Taigi jie buvo pritaikyti nutukimo gydymui. Mano prognozė yra tokia, kad galiausiai jie gali būti svarstomi ir kitoms ligoms gydyti.
– Daug kalbama apie tai, kad nustojus vartoti vaistus svoris sugrįžta. Ar mokslininkai bando kažkaip tai spręsti?
– Tai dar vienas labai svarbus šios tyrimų srities klausimas.
Šiuo metu įdomu yra tai, kad esame pasiekę etapą, kai identifikuotas vaistas, skatinantis svorio mažėjimą. Kokių iššūkių kyla? Iššūkiai susiję su svorio netekimo kokybe. Šiuo metu vyksta įdomių mokslinių tyrimų bandant poveikį visų pirmą nukreipti į riebalinį audinį, išsaugant raumenis.
Kitas klausimas susijęs su svorio grįžimu. Tai nesusiję su GLP-1 receptorių agonistais, tai tiesiog susiję su svorio netekimu. Kai vaistą nustojame vartoti, svoris vėl priaugamas. Tačiau dabar pagalvokime apie tokią analogiją: jei vartojate vaistą kraujospūdžiui mažinti ir nusprendžiate nustoti jį vartoti, jūsų kraujospūdis nebebus žemas. Žinote, su nutukimo vaistais yra taip pat – kai nustojate vartoti vaistą, nauda gali ir greičiausiai išnyks.
Ir čia yra du dalykai: pirmas, susiję su tuo, kaip veikia vaistai, antras, su tuo, kas vyksta netenkant svorio. Taigi, kai kūno svoris yra prarandamas, jei, pavyzdžiui, netgi jis yra prarandamas laikantis dietos ir turint fizinį krūvį, tada 95–97 procentai žmonių galiausiai vėl priauga svorį. Taigi mūsų kūnai tiesiog yra sukurti taip, kad po svorio netekimo laikotarpio atstatytų kūno svorį. (…)
– Pastaruoju metu šiais vaistais, apie kuriuos kalbame, yra tiesiog milžiniškas susidomėjimas. Tad juos vartoja netgi tie žmonės, kurie turi vos keletą papildomų kilogramų ir neserga jokiomis rimtomis ligomis. Jūsų nuomone, ar GLP vaistai verti tokio susidomėjimo? O taip pat, ką manote apie tokį plačiai paplitusį jų vartojimą?
– Šis susidomėjimas iš esmės yra pagrįstas. Pirmą kartą turime vaistų, kurie užtikrina reikšmingą svorio mažėjimą, o tai yra didžiulis laimėjimas nutukimo gydymo srityje. Ir tai tik pradžia – naujesni vaistai, veikiantys kelis mechanizmus, jau dabar rodo dar geresnius rezultatus, o laikui bėgant jie tikriausiai taps lengviau vartojami ir prieinamesni.
Tačiau tai yra vaistai, o ne gyvenimo būdo produktai. Juos reikėtų vartoti tik tiems, kurie turi aiškių, su sveikata siejamų poreikių, o ne tiems, kurie tiesiog nori numesti šiek tiek svorio. Tokiems žmonėms tinkamiausiu pasirinkimu išlieka tradiciniai metodai, pavyzdžiui, maisto suvartojimo mažinimas ir fizinio aktyvumo didinimas.
– Taip, bet kaip įtikinti tik truputį viršsvorio turintį žmogų, kad jam neriekia vartoti vaistų? Galbūt tas žmogus mąsto kaip ir nutukę asmenys: aš galiu iškęsti vėmimą, pykinimą ir raumenų nykimą, jei tik pavyktų atsikratyti nereikalingų kilogramų... Galvojant apie chemoterapiją, mes žinome, kad ji veikia visą kūną, todėl niekas be vėžiu (ir keletu kitų) ligų sergančių pacientų, jos savanoriškai nesirinks. Tačiau šie svorio metimo vaistai tarsi atsiduria tam tikroje pilkojoje zonoje.
– Jei šalutinis poveikiai atrodo valdomi, suprantu, kodėl žmonės gali manyti, kad toks kompromisas yra vertas dėmesio. Tačiau šie vaistai veikia smegenų apetito sistemą, naudodami ilgai veikiančią natūralaus hormono sintetinę versiją. Tai reiškia, kad organizmas laikui bėgant gali prie to prisitaikyti.
Kai pacientai nustoja vartoti vaistus, organizmas jau gali būti pripratęs prie vaistų. Reakcijos į vaistus gali labai skirtis, nauda ir rizika nėra vienoda visiems.
Taigi, užuot sakius, kad tai „geras“ ar „blogas“ vaistas, svarbiausia pabrėžti, kad tai yra medicininis gydymas. Jis turėtų būti taikomas prižiūrint gydytojui ir dėl aiškių sveikatos priežasčių, o ne kaip greitas būdas numesti svorio tiems, kurie nori atsikratyti kelių papildomų kilogramų.
– Kaip suprantu, jūsų laboratorija tiria ne tik GLP-1 receptorius, bet ir bando pritaikyti serotoniną diabeto gydymui. Ar aš teisi?
– Mes vis dar atliekame tyrimus šioje srityje, tačiau šiuo metu turime tris pagrindines tyrimų kryptis: seratonino receptoriai, GLP-1 ir GIP receptoriai bei GPR75 receptorius.
GPR75 yra retas receptorius. Jis dar neturi pavadinimo. Nėra žinoma jokių ligandų (molekulių, kurios jungtųsi su specifiniu receptorium – LRT), nei dirbtinių, nei organizmo gaminamų. Tai tikrai įdomus receptorius, kuris yra potencialus naujas nutukimo taikinys. Pelės ir žmonės, turintys genetinės mutacijos šiame receptoriuje, yra liekni. Jų kūno svoris yra mažesnis nei vidutinio gyventojo.
Ir, svarbiausia, jis veikia kūno riebalus, o ne raumenis. Taigi kūno riebalų kiekis sumažėja. Be to, pelės, kurioms trūksta šio receptoriaus, kai joms duodama daug riebalų ir kalorijų turinčio maisto, valgo tik tiek, kiek joms reikia. Taigi jos nepriauga svorio. Tai vyksta visiškai savanoriškai. Taigi tai [šio receptoriaus tyrimai] tikrai labai įdomus tikslas, kurio siekiame. Buvome vieni iš pirmųjų, kurie pradėjo jį tirti. (...)
– Pakalbėkime apie pačius GLP-1 receptorius, kuriuos veikia nauji vaistai. Ar aš gerai suprantu, kad jų yra tiek smegenyse, tiek ir organuose?
– Būtent. Taigi, šiuo metu labai aktyvi tyrimų sritis yra bandymas išsiaiškinti, kurie GLP-1 receptoriai smegenyse sukelia gydomąjį poveikį. GLP-1 receptorių yra daugybėje skirtingų smegenų sričių, ir jie atlieka įvairias funkcijas. Taigi kyla klausimas: ar vaistai veikia visose šiose skirtingose smegenų srityse, ar tik vienoje iš jų.
Remiantis anksčiau paskelbtais tyrimais, turime tam tikrų užuominų apie tai, į kurias smegenų sritis patenka vaistai. (...) Pavyzdžiui, atrodo, kad semaglutidas (GLP-1) arba „Wegovy“ pasiekia tik keturias skirtingas smegenų dalis. (...) Tačiau, žinoma, nors vaistas veikia tik kai kuriose srityse, tas neuronas bendrauja su kitu neuronu. Tai galime įsivaizduoti, kaip, žinote, „WhatsApp“ ar kažką panašaus, kai vienas žmogus siunčia žinutę, o ji pasiekia daug žmonių. Taigi, receptorius galite įsivaizduoti kaip žmogų, kuris siunčia žinutę. Tuomet ji pasieks daug skirtingų vietų, kurios gali atlikti daug skirtingų dalykų.
– Tad GLP-1 receptoriai kontroliuoja ne tik mūsų apetitą, bet ir kitas organizmo funkcijas?
– Būtent šio klausimo tyrimui Jungtinės Karalystės vyriausybė man skyrė finansavimą. Negaliu atsakyti. Pranešiu jums po poros metų, kai tai išsiaiškinsime.
Žinote, pavyzdžiui, GLP-1 receptorių agonistai sulėtina skrandžio išsituštinimą. Ar jie sulėtina skrandžio išsituštinimą veikdami smegenis, ar veikdami patį skrandį? Aš nežinau.
Ar GLP-1 receptorių agonistai keičia maisto preferencijas? Atrodo, kad keičia, bet mes nežinome, ar taip yra, ar ne. Tai vis dar aktyvi tyrimų sritis. Ir vėlgi, ar tai vyksta dėl poveikio liežuviui? Ar dėl poveikio smegenims? (…)
– Suprantu, kad vaistus siūlome II tipo diabetu sergantiems žmonėms. Tačiau kalbant apie nutukimą – ar nevertėtų daugiau dėmesio skirti gyvenimo būdo pokyčiams vietoje vaistų vartojimo?
– Manau, kad vaistai turėtų būti skiriami kaip papildoma priemonė greta gyvenimo būdo pokyčių, o ne kaip jų pakaitalas. Ir manau, kad tai labai svarbus aspektas. Šie vaistai nėra skirti visiems. Jie skirti žmonėms, kurie turi su kūno svoriu susijusių sveikatos problemų ir kuriems nepavyko jų išspręsti savarankiškai. (...)
– Jūs minėjote, kad vaistai skirti tiems, kuriems nepavyksta išspręsti problemos savarankiškai. Tačiau daugelis žmonių sako, kad tai valios klausimas. Ką jiems atsakytumėte?
– Sakyčiau, kad nutukimą lemia įvairūs veiksniai. Be to, vienam žmogui neįmanoma žinoti kito žmogaus fiziologijos ir genetikos. Taigi tai, kas vienam žmogui pavyksta pasitelkiant valią, kitam gali nepavykti. Pateiksiu pavyzdį: žmonės, kurių organizmas negamina leptino hormono, jaučia nepakeliamą alkį, nes nėra jokio signalo, kad maistas jau suvartotas. Taigi, organizmui atrodo, kad jis nuolat badauja. (...) Taigi kyla nepakeliamas alkis, siekiant užtikrinti išlikimą.
Žinoma, žmonės, turintys šią būklę, tampa nutukę, nes jaučia nepakeliamą alkį. Taigi jie nuolat valgys ir dės visas pastangas, kad sutaupytų energijos. Taigi teigti, kad tai tik valios klausimas, yra neteisinga.
Taigi manau, kad mums visiems reikia būti tolerantiškesniems ir suprasti, kad negalime žinoti visko apie kitus žmones.
– Kokia jūsų nuomonė apie svorio metimą pasitelkiant dietas arba badavimą?
– (...) Vėlgi, manau, kad viskas priklauso nuo to, kas tinka konkrečiam žmogui. Tačiau svarbu užtikrinti, kad organizmas vis dar gautų reikiamų vitaminų ir mineralų, kurių jam reikia veikti.
Tačiau jei žmogus kasmet priauga svorio, tai reiškia, kad jis suvartoja daugiau kalorijų, nei organizmui reikia veikti. Taigi, ką aš rekomenduočiau žmonėms, tai pakoreguoti savo mitybos įpročius taip, kad jie vartotų maistą, kuris labiau atitinka tai, ko reikia jų organizmui veikti, ir galvoti apie tai labiau kaip apie ilgalaikį mitybos koregavimą, o ne bandyti numesti daug svorio per mėnesį ar du. Reikėtų tai vertinti labiau kaip gyvenimo būdo pokytį ir galvoti apie metodus, kaip pakeisti mitybos įpročius taip, kad suvartojamų kalorijų kiekis atitiktų organizmo poreikius. (...)
Dieta, tinkanti vienam žmogui, gali netikti kitam, bet reikia elgtis protingai ir užtikrinti, kad vis tiek gautumėte vitaminų, mineralų, vaisių ir daržovių.
