Svingo karalienių „The Ditties“ gyvenimas kupinas improvizacijos. Vienuoliktą gimtadienį švenčianti grupė per veiklos metus išleido ne vieną gerbėjų širdis virpinantį kūrinį bei juokauja, jog su kiekvienu albumu gerbėjų ratą papildo ir nauja atžala.
Aktyvią atlikėjų karjerą moterys derina su motinyste, tačiau šypsosi, jog kai darbas malonumas bei palaiko vyrai, viską suderinti daug lengviau. Rūtos Švipaitės, Rūtos Jakulytės-Valčiukienės bei Veronikos Čičinskaitės-Golovanovos darbą drauge lydi tarpusavio supratimas, palaikymas ir aukšta kartelė kokybei.
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, svingą dainininkės pasirinko dėl asmeninių simpatijų jam, o kai dainas atlikti gera, neabejotinai tai jaučia ir klausytojai.
Žaismingas lengvumas, užburiantis žavesys, unikalus meistriškumas, magiška trijų balsų darna ir giedro nerūpestingo juoko sklidina nuotaika karaliaus ir „The Ditties“ gimtadienio koncerte, kuris lapkričio 13 dieną įvyks Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje.
– Pasirinkote nelengvą kūrėjų gyvenimo kelią. Kaip tai įvyko?
Rūta Švipaitė: Su spalvinga džiazo muzika susitikau atvykusi studijuoti vokalo į Vilnių. Šis žanras man atvėrė duris saviraiškai – ieškoti, kurti, rizikuoti ir būti savimi. Pasirinktas kūrėjos, atlikėjos kelias ir buvo noras save atskleisti tuo metu taip, kaip jaučiuosi, kaip suvokiu muziką ir visa, kas mane supa aplinkui.
Rūta Jakulytė-Valčiukienė: Atlikėja norėjau būti nuo pat mažų dienų. Neprisimenu nė dienos, kurią būčiau svarsčiusi apie kitą kelią. Tvirtai žengiau į priekį ir nesižvalgiau atgal. Nors atlikėjo kelias nėra iš lengvųjų, tikrai nieko nekeisčiau. Dabar galiu džiaugtis, kad mano darbas man niekada nenusibosta, neprailgsta ir kelia džiaugsmą.
Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Manau, kad ne aš pasirinkau muziką ir kūrėjos kelią, o muzika mane pasirinko. Dainuoju nuo trijų metukų, augau apsupta muzikos. O vėliau, pažinus džiazą, supratau, kad tai mano kelias bei panorau tapti džiazo dainininke, muzikante.
Kuo labiau domėjausi ir narpliojau šį muzikinį žanrą, tuo daugiau idėjų, kurias laikui bėgant pradėjau fiksuoti natose, augo viduje. Mano kūrybinis kelias man tarytum oras: be kūrybos ir muzikos negalėčiau gyventi, tai mano terapija ir meditacija.
– Visos trys auginate sūnus. Kiek jiems dabar? Kaip pavyksta suderinti aktyvią karjerą bei motinystę?
V. Čičinskaitė-Golovanova: Auginu du nuostabius sūnelius. Vyresniajam septyneri, o jaunėliui ketveri metukai. Būti gera mama arba būti tokia mama, kokia noriu būti, tikrai ne visada lengva. Tačiau ilgainiui supratau, kad jeigu aš nebūsiu laiminga, tai mano vaikai taip pat nebus laimingi. Nors šeima ir vaikai man visada bus pirmoje vietoje, bet kita mano laimė – buvimas scenoje. Po koncertų grįžtu įsikvėpusi, atsipalaidavusi nuo rutinos, galiu visą dėmesį skirti vaikams. Jie tai jaučia ir tas kartu praleistas laikas yra daug produktyvesnis, kupinas įvairių nuotykių, meilės.
R. Švipaitė: Auginu sūnų Bernardą, kuriam yra ketveri su puse. Būti mama ir atlikėja yra nemenkas iššūkis, bet malonus. Dažnai tenka laviruoti tarp pilno atsidavimo šeimai ir muzikavimui. Negali čia ir dabar nerti į kūrybą. Tam reikia priėjimo, atitrūkimo nuo paprastų buitinių dalykų, kad pilna koja galėčiau žengti į kūrybinį procesą. Jaučiu didelį palaikymą iš savo šeimos – dėkoju vyrui, kuris palaiko kiekviename žingsnyje.
R. Jakulytė-Valčiukienė: Mano sūnui dar tik 9 mėnesiai. Esu jauna mama ir jaučiu labai didelę atsakomybę, tad stengiuosi kuo daugiau laiko ir dėmesio skirti savo mažyliui. Gyvenimas tikrai pasikeitė. Nebegaliu, kaip anksčiau, naktinėti užklumpus kūrybiniam įkvėpimui (o jis dažniausiai užklumpa naktimis). Turiu griežtai planuoti savo laiką ir ieškoti pusiausvyros tarp šeimos ir darbo. Kūrybai vietos lieka nedaug – prie pianino prisėdu patyliukais, per sūnaus trumpus miegelius. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad koncertinė veikla anaiptol nesustojo. Ir toliau su „The Ditties“ važinėjame po Lietuvą ir koncertuojame. Visos esame mamos, todėl viena kitą suprantame, palaikome, o mūsų vaikai dar nuo gyvenimo pilve pratinami prie muzikos ir koncertų.
– Šiuo metu kiekvienos moters gyvenime itin aktualus klausimas, kiek laiko skirti sau, darbui, kiek – namams ir šeimai. Koks laimės receptas Jūsų gyvenime?
R. Jakulytė-Valčiukienė: Svarbiausia – pusiausvyra. Pati sau tai stengiuosi priminti, nes dažniausiai, jei ką darau, stengiuosi tam atiduoti 100 procentų. Kartais nepastebiu, kaip greit prabėga diena, o kiti darbai lieka nepadaryti. Dabar, kai esu mama, negaliu sau to leisti, tad stengiuosi susidaryti sąrašą, susidėlioti prioritetus. Kai visko būna per daug, labai naudinga tiesiog sustoti, prisėsti ir kelias minutes apie nieką negalvoti, o tiesiog pasiklausyti savo kvėpavimo. Mintys prasivalo ir pasidaro aiškiau, ką turi daryti.
R. Švipaitė: Galiu pasakyti viena, kai darbas yra malonumas, tai ir suderinti viską daug lengviau. Na ir žinoma abipusis supratingumas tarp vyro ir moters palaikant vienas kitą, jo esamas veiklas. Stengiamės laviruoti ir suteikti venas kitam pagalbos ir laiko tik sau, saviems pomėgiams.
V. Čičinskaitė-Golovanova: Mano laimės receptas yra supratimas, kad visi jausmai yra absoliučiai normalūs ir reikalingi. Jeigu galvoju apie tam tikrus dalykus, vadinasi man rūpi. O jei man rūpi – esu teisingame kelyje. Dar kitas dalykas, kurį supratau – gyvenime nebus momento, kai galėsiu pasakyti „taip, jau pasiekiau gyvenimo balansą ir harmoniją, dabar galiu ramiai gyventi“. Jei taip nutiks, vadinasi – sustojau. Manau, kad mūsų visų misija šiame gyvenime – mokytis. Ir kiekvieną gyvenime nutikusią problemą ar negandą priimu kaip pamoką.
– „The Ditties“ – žavios, moteriškos ar net koketiškos svingo atstovės, gyvenančios šiuolaikiniame pasaulyje. Kas jums yra moteriškumas?
R. Švipaitė: Tai elegancija, grožis, drąsa bet tuo pačiu ir subtilumas – tokia ir mano moteriškoji pusė. Ditties pasaulyje moteriškumas labai stipriai išreikštas, net šiek tiek hiperbolizuotas, siekiant sustiprinti to laikmečio pasitikinčios savimi moters įvaizdį.
R. Jakulytė-Valčiukienė: Būti moteriškai nereiškia, kad reikia būti ilgais plaukais, vilkėti sijonus ir atsisėdus laukti savo princo. Kiekvienas žmogus turi tiek vyriškos, tiek moteriškos energijos. Moteriška energija yra spalva, intuicija. Tai gebėjimas rūpintis, auginti, mylėti. Tai šiluma, kūrybiškumas, stiprybė ir drauge trapumas, lengvumas.
V. Čičinskaitė-Golovanova: Tai meilė sau ir kitiems, sugebėjimas priimti, atleisti. Visų pirma, tai bendri žmogiški dalykai, nes grožis sklinda iš vidaus. O kai tavo vidus švyti, tuomet švyti ir išorė. Ir kai moteris yra kupina šių nuostabių dalykų, tuomet ji jaučiasi stipri, nenugalima, tvirta, pasitikinti savimi. Mano moteriškumui skleistis labai padeda mano mylimas vyras ir vaikai, nes jie yra mano šviesa ir meilė, mes dalinamės šiais jausmais ir dėlto esame stiprūs ir įkvepiame vienas kitą jaustis stipriai.
Meilės apsikeitimas ir šviesos transliavimas labai padeda judėti į priekį, ypatingai aktyviausiais gyvenimo periodais. Tuo tarpu pyktis, pavydas ir visi neigiami jausmai yra labai sunkūs, norisi juos kuo greičiau nusimesti nuo pečių.
– Kaip atrodo pasiruošimo koncertui diena?
R. Jakulytė-Valčiukienė: Kuo anksčiau pradedu ruoštis, tuo geriau, nes kartais tenka įvairias užduotis atlikti vienu metu. Vienoje rankoje laikau spirgantį 10 kg sūnų, kitoje teptuką, lūpų dažus. Viena ranka maitinu sūnų koše, kita šukuojuosi plaukus, o kai jį migdau, tai darau dainuodama dainas iš tos dienos koncerto repertuaro. Sūnus mane moko viską atlikti greitai ir efektyviai.
R. Švipaitė: Pamenu, kai „The Ditties“ buvo pakviestos tiesioginiam eteriui labai anksti ryte, o aš pramigau ir buvo likę labai mažai laiko pasiruošti. Viską pavyko pasidaryti per 15–20 minučių – taip buvo pasiektas mano asmeninis rekordas.
V. Čičinskaitė-Golovanova: Būna, kad mano vyrai ateina pasiklausyti koncerto, kai šis vyksta dienos metu ir kažkur netoli namų. Buvo toks nutikimas, kai pasirodėme prie Vilniaus Rotušės ir mano mažasis užlipęs ant scenos prašoko kartu visą koncertą. Vis bandydavau jam pasakyti, kad liptų nuo scenos, bet jis labai nenorėjo, tad supratau, kad nieko jau nebepadarysiu ir tiesiog turiu pasimėgauti koncertu, kad ir su sūnumi greta. O ir jis buvo labai laimingas.
– Pats žodis „ditties“ reiškia mažas daineles. O kokias daineles renkasi Jūsų mažieji?
R. Švipaitė: Su sūnumi nuo pat mažų dienų mėgstame kurti dainas. Su vyru kartais juokaujame – kad galbūt auga naujasis filmų režisierius ar rašytojas. O kai užsileidžiu pasiklausyti „The Ditties“ ar savo autorinio albumo „Tylumoj“ dainų, jis iš karto atpažįsta jas ir prašo įjungti konkrečią dainą.
Bernardui tenka išgirsti įvairiausios muzikos: aš dažniausiai renkuosi klausytis džiazo, pop, soulo, fankos dainų, o su vyru jie klausosi roko, soulo, kantri. Kažkada vyras užsileidęs grupės „Queen“ įrašą pasiteiravo sūnaus, kaip jam ta daina, o Bernardas atsakė: „geras tėte, pagarsink“.
R. Jakulytė-Valčiukienė: Mano sūnui iš tiesų labai patinka „The Ditties“ repertuaras. Galbūt todėl, kad jį nuolat girdėjo dar net negimęs. Jis ypač krykštauja, ploja ir šoka, kai dainuoju „Popuriuką“, o „Žvaigždutė“ jį nuramina ir padeda užmigti.
V. Čičinskaitė-Golovanova: Nebandau jiems pripiršti džiazo, nors jau natūraliai jie auga apsupti džiazo muzikos, nes abu tėvai džiazo muzikantai. Jie moka kelias dičių dainas, žino ir mano asmeninio projekto dainas. Bet kaip ir visi vaikai mėgsta pasiklausyti vaikiškų dainelių. Tik labiau nesiklauso, o šoka, tad dažnai tos dainos šokinio pobūdžio.
– Kokia didžiausia moteriško kolektyvo stiprybė?
R. Švipaitė: Kaip ir visuose santykiuose – supratingumas ir kalbėjimasis. Kad ir kaip smagu kurti draugystės ryšį, šiame kolektyve esame pasakiusios, kad darbas čia yra pirmoje vietoje tam, kad galėtume produktyviai ir sėkmingai judėti pirmyn.
V. Čičinskaitė-Golovanova: Lytis neįtakoja kolektyvo stiprybės. Tai nulemia asmeninės žmogaus savybės. Mes norime kokybiško rezultato, mums svarbu yra gerai skambėti, techniškai atlikti niuansus ir paliesti žmonių širdis savo muzika.
– Viena jūsų yra sakiusi, jog muzika ir scena – gydo. Galbūt sutiktumėte pasidalinti įsimintiniausia akimirka scenoje? Momentu, kada kaip tik nesinorėjo ten lipti?
R. Švipaitė: Per grupės gyvavimo metus teko išgyventi keletą skaudžių pačių artimiausių žmonių netekčių. Regis, viskas slysta po kojomis. Užlipti ir šypsotis tuo metu buvo labai sunku, tačiau su laiku supratau, kad muzika man padeda lengviau išbūti šį laikotarpį.
R. Jakulytė-Valčiukienė: Kai scenoje atliekamas kūrinys yra įaugęs taip giliai, kad nebereikia galvoti apie žodžius, apie formą, galima visiškai įsijausti ir dainuoti vidumi, iš širdies, perteikti emocijas, kurias tuo metu jauti, o nuostabiausia yra tai, kai tą patį pajaučia ir kitos dvi šalia dainuojančios merginos ir skambame kaip viena. Atrodo, kad skaitome viena kitų mintis ir jaučiame tą patį. Tokių akimirkų buvo ne viena ir aš labai jas vertinu.
V. Čičinskaitė-Golovanova: Apie šiuos dalykus labai sunku yra kalbėti, nes tai yra emocijos, o emocijos yra jausmai, kurie kartais neapsakomi net žodžiais. Bet buvimas scenoje ir dainavimas man yra lyg terapija. Aš tuo metu labai daug savęs atiduodu, bet tuo pačiu ir įsikvepiu atgal. Ir netgi kai yra sunkesni gyvenimo etapai. Yra ne kartą buvę, kai dėl ligos ar kažkokių asmeninių aplinkybių jautiesi blogai, viduje tuščia, netgi jautiesi piktas ir tikrai nenori lipti į sceną, bet reikia. Ir tuo momentu kai užlipi į sceną, ir leidi muzikai užlieti visą tavo kūną, viską pamiršti ir rūpesčiai pasilieka kažkur labai toli. Ir tada supranti, kokia ypatinga yra tavo profesija, koks galingas gali būti menininkas, kuris savo muzika gali netgi išgydyti kitus žmones.
– Vienuolika – magiškas skaičius. Kaip jaučiatės švęsdamos gimtadienį?
R. Švipaitė: Jaučiuosi rami, nes žinau, kad esame teisingame kelyje, mylime savo profesiją, dieviname atliekamą muziką, kūrybinį procesą, sulaukiame labai daug šiltų atsiliepimų, palaikymo iš artimųjų. Esame stipri komanda ir turime aiškią viziją, kas yra „The Ditties“, kokią žinutę jos neša. Linkiu sau ir savo kolegėms nepaliauti tikėti „The Ditties“ kuriamu pasauliu.
V. Čičinskaitė-Golovanova: Aplanko dvigubi jausmai: tuo pačiu daug, tuo pačiu mažai. Daug tame, jog atlikėjo karjeroje tai gan ne trumpas etapas, susimąstai kiek daug pasiekta, kiek daug nuveikta. Labai didžiuojuosi mumis, kad taip gražiai draugaujame, kad keliaujame tuo pačiu muzikiniu keliu. O mažai dėlto, kad jaučiamės dar labai jaunos ir vidus spirga nuo idėjų pilnatvės, norisi dar daugiau dalintis su klausytojais, nes jaučiame labai didelį savo gerbėjų palaikymą.
R. Jakulytė-Valčiukienė: Jaučiuosi pakylėta, be galo džiaugiuosi, kad esu šio unikalaus trio narė. Visos kartu kuriame magišką ditties pasaulį, kuriame svarbiausia profesionalumas ir atsidavimas darbui. Skaičius vienuolika – reiškia naujas galimybes ir kūrybiškumą, tad linkiu mums visoms svingo ritmu nerti į naują grupės dešimtmetį bei pasitikti naujus kūrybinius iššūkius.
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė
