PMS tirianti mokslininkė: žmonės tebemano, kad tai tiesiog blogas charakterio bruožas

„Žmonės vis dar mano, kad tai tiesiog blogas charakterio bruožas“, – sako priešmenstruacinį sindromą (PMS) tirianti Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė dr. Ramunė Grikšienė. Nors PMS visuomenėje vis dar dažnai nuvertinamas ar paverčiamas juokeliu, tyrimai rodo, kad didžioji dalis moterų kiekvieną mėnesį patiria su hormonų svyravimais susijusius simptomus, o daliai jų jie reikšmingai trikdo kasdienį gyvenimą. Kas iš tiesų vyksta smegenyse menstruacijų ciklo metu ir kodėl vienoms moterims šie pokyčiai tampa rimtu iššūkiu, o kitoms – beveik nepastebimi?

„Būtų gerai suprasti, kas vyksta. Gal tada ne tik moteriai būtų lengviau, bet ir jos aplinkai lengviau gyventi“, – sako R. Grikšienė.

Plačiau – garso įraše:

Klaidinga sąsaja

Mokslininkės su komanda atliktas tyrimas apie menstruacijų ciklą ir moterų emocinę sveikatą atskleidė ne tik biologinius, bet ir visuomenės požiūrio aspektus. Anot jos, siekta suprasti, kiek moterų patiria priešmenstruacinius simptomus ir kaip apie juos kalbama Lietuvoje.

Apklausoje dalyvavo apie 1 600 respondentų, absoliuti dauguma buvo moterys. Vis dėlto kelių dalyvavusių vyrų atsakymai pasirodė iškalbingi: jie pripažino matantys simptomus ir paragino moteris apie juos kalbėti atviriau.

„Jie sakė, kad moterys per daug slepia PMS ir menstruacijų metu patiriamus simptomus, kad jie tai mato ir sutrinka, nežino, ką daryti“, – pasakoja profesorė.

Tyrimo rezultatai parodė, kad apie 80 proc. apklaustųjų patiria vienokius ar kitokius priešmenstruacinius simptomus, o maždaug 40 proc. – vidutinio stiprumo. Apie 360 moterų jie tampa itin stiprūs ir reikšmingai sutrikdo kasdienį gyvenimą, darbą bei santykius.

Pasak mokslininkės, svarbu suprasti, kad PMS dažnai klaidingai siejamas tik su fiziniais pojūčiais. „Dažniausiai galvojame apie simptomus, kuriuos galima numalšinti nuskausminamaisiais. Bet priešmenstruaciniai simptomai yra visai kas kita – tai daugiausia emociniai pokyčiai“, – kalba ji.

Spragos pagalbos sistemoje

R. Grikšienė pabrėžia, kad už visuomenėje plintančių juokelių, pavyzdžiui: „Atsargiai, PMS!“, dažnai slypi kur kas sudėtingesnė realybė.

„Nuotaika keičiasi, ir tai labai sunku suvaldyti. Tu negali tiesiog išgerti tabletės, kad tai susitvarkytų. Pyktis, nerimas, baimės, valgymo sutrikimai – simptomai, kurie ir virsta tuo stereotipu“, – sako ji.

Pasak mokslininkės, problema ta, kad šie simptomai vis dar neretai suvokiami kaip charakterio savybė, o ne biologinis procesas, todėl moterys patiria spaudimą juos suvaldyti pačios – tarsi būtų pačios dėl to kaltos.

Kalbėdama apie platesnį kontekstą, ji pabrėžia ir pagalbos sistemos spragas: moterys dažnai negauna aiškaus atsakymo, į ką kreiptis, o simptomai ne visada atpažįstami kaip medicininė problema.

„Moterys ateina pas ginekologą, kartais pas šeimos gydytoją, bet jie dažnai nežino, ką daryti, neturi pasiūlymo, kur joms nueiti, o moterys pačios net socialiniuose tinkluose ieško pagalbos, nes neturi, kur kreiptis. Net ir psichikos sveikatos specialistai ne visada susieja simptomus su menstruaciniu ciklu, ir moteris negauna tikslaus gydymo“, – sako ji.

Anot mokslininkės, ypač sudėtinga situacija susijusi su sunkia PMS forma – priešmenstruaciniu disforiniu sutrikimu (PMDS).

„Premenstruacinė disforija yra psichikos liga, kuri turi būti diagnozuojama psichiatro. Lietuvoje tai nėra diagnozuojama“, – priduria pašnekovė.

Patogus supaprastinimas moksle

Pasak R. Grikšienės, sprendimas neįtraukti moterų į biomedicininius tyrimus iš pradžių turėjo pragmatišką tikslą – apsaugoti jas galimos žalos atveju.

„Buvo pastebėta, kad, esant tam tikroms hormonų stadijoms, ypač nėštumo metu, darant bandymus galima pakenkti vaisiui, todėl nuspręsta šią populiaciją „išimti“ iš tyrimų. Intencija buvo gera, bet mokslui tai tapo labai patogu“, – sako ji.

Anot mokslininkės, moterų neįtraukimas ypač pasireiškė laboratoriniuose tyrimuose, kur hormoniniai svyravimai buvo laikomi trukdžiu siekiant aiškių rezultatų. „Jeigu tyrime patinas – viskas aišku: vaistai veikia, anestezija veikia. Jeigu patelė – jau viskas sudėtingiau“, – aiškina ji.

Pasak pašnekovės, toks supaprastinimas turėjo ilgalaikių pasekmių medicinai – kai kurios ligos moterims iki šiol diagnozuojamos pavėluotai.

„Jeigu nebūtų išimta ši sudėtinga [moterų hormoninė] sistema, o būtų investuota į jos tyrimą, mums šiandien nereikėtų endometriozės diagnozuoti 8–12 metų. Tai paprasta liga, bet mes vis dar nesugebame jos greitai atpažinti ir tinkamai gydyti, nes trūko tyrimų“, – sako ji.

Pasak R. Grikšienės, mokslas iš principo gali prisitaikyti prie moters biologinio ciklo, tačiau tai reikalauja daugiau laiko ir finansinių resursų, nes moterų būklė turi būti vertinama skirtingose ciklo fazėse.

„Mokslininkui su patinėliais lengviau planuotis tyrimą ir jis greičiau gali tikėtis rezultatų“, – sako ji.

Anot jos, klausimas nėra apie tai, kad visas pasaulis turėtų persitvarkyti pagal ciklą. Svarbiau – supratimas, kad toks biologinis ritmas egzistuoja ir jis realiai veikia savijautą bei darbingumą.

„Pirmiausia visuomenė turi žinoti, kad tai susiję su ciklu“, – pabrėžia ji, pridurdama, kad moterims, kurios jautriai reaguoja į hormoninius pokyčius, turėtų būti sudarytos bent minimalios lankstumo sąlygos – galimybė tomis dienomis dirbti mažiau ar iš namų.

Progesterono ir estrogeno vaidmuo

Norint supaprastinti sudėtingą ciklo schemą, galima sakyti, kad per ciklą moters organizme vyksta du pagrindiniai hormonų pakilimai – estrogeno (estradiolio) ir progesterono. Jie veikia ne tik reprodukcinę sistemą, bet pasiekia ir smegenis, kur keičia jų veiklą.

„Lytiniai hormonai nesisuka tik mažajame dubenyje – jie su krauju pasiekia smegenis“, – aiškina R. Grikšienė.

Pasak jos, viena svarbiausių sričių yra hipokampas, sritis, atsakinga už atmintį. Tyrimai rodo, kad hipokampo tūris ciklo metu kinta: esant aukštesniam estrogeno lygiui, jis didėja, o tai siejama su intensyvesne neuronų komunikacija.

„Mes žinome, kad hormonai keičia neuronų gebėjimą sudaryti ryšius. Kai estradiolio lygis pakyla, hipokampo tūris yra didžiausias – padidėja ant neuronų ataugų esančių spygliukų kiekis, o tai gali būti susiję su daugiau sinapsių ir aktyvesne komunikacija“, – aiškina profesorė.

Šie pokyčiai gali atsispindėti ir savijautoje: geresnė atmintis, didesnis imlumas ar socialinis aktyvumas, kartais net didesnis polinkis rizikuoti. Tai siejama su vaisingumo faze, kai organizmas tampa atviresnis kontaktui ir aplinkai.

Kitame ciklo etape, sumažėjus estrogenui ir padidėjus progesteronui, smegenų veikla vėl keičiasi.

„Progesteronas sąveikauja su GABA – pagrindiniu [nervų sistemą] slopinančiu neuronešikliu. Kai jis aktyvus, jaučiamės ramesnės, mieguistesnės, mažėja nerimas, bet kartu gali didėti jautrumas ir atsargumas“, – sako mokslininkė.

Nors PMS dažniausiai siejamas su progesterono svyravimais – jo kilimu antrojoje ciklo pusėje ir kritimu prieš menstruacijas, mokslininkė pabrėžia, kad tai nėra vienintelis veiksnys.

Svarbų vaidmenį turi ir estrogenas, kurio svyravimai, nors ir mažesni, taip pat veikia organizmą.

Pasak R. Grikšienės, dalis simptomų gali būti susiję su estrogeno kritimu ir jo poveikiu serotonino sistemai. „Mažėjant estrogenui, per poveikį tam tikriems fermentams gali mažėti ir serotonino. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl didėja jautrumas“, – aiškina mokslininkė.

Jautrumas gali formuotis labai anksti

R. Grikšienė pabrėžia, kad dalis PMS reiškinio gali būti suprantama evoliuciškai – antrojoje ciklo pusėje organizmas natūraliai tampa jautresnis ir atsargesnis, nes tai laikotarpis, kai galėtų įvykti apvaisinimas ir embriono implantacija. „Tikslas yra tą laikotarpį praleisti ramiai“, – sako ji.

Tačiau tai nepaaiškina, kodėl daliai moterų šis jautrumas virsta stipriais, gyvenimą trikdančiais simptomais.

„Jeigu žinočiau, jau būčiau supergenijė – nes niekas to tiksliai nežino. Hormonų lygis moterų su simptomais ir be jų iš esmės nesiskiria“, – sako mokslininkė.

Anot jos, skirtumas greičiausiai susijęs ne su pačiais hormonais, o su smegenų jautrumu jiems – kaip organizmas reaguoja į pokyčius.

„Mokslas dabar galvoja, kad tai yra skirtingas jautrumas – kaip smegenys priima hormonų pasikeitimus. Kai kurių moterų smegenys stipriai sureaguoja, pavyzdžiui, progesterono lygiui staiga kylant, o kai kurių – staiga leidžiantis“, – aiškina R. Grikšienė.

Pasak mokslininkės, šis jautrumas gali formuotis labai anksti – dar embriono vystymosi metu ar vaikystėje. Jam įtakos gali turėti ir stresas ar trauminės patirtys, nes streso ir reprodukcinė hormonų sistemos yra glaudžiai susijusios.

„Vaikystės traumos, nepritekliai, stresas gali būti veiksniai, kurie pakeičia smegenų reagavimą“, – svarsto ji.

Kai kuriais atvejais stiprūs simptomai išryškėja tik vėliau gyvenime, pavyzdžiui, po gimdymo, kai dideli hormoniniai ir socialiniai pokyčiai tampa savotiškais dirgikliais.

„Nėštumo ir gimdymo metu stipriai keičiasi hormonų balansas ir socialinė situacija – ir tai gali aktyvuoti tą jautrumą“, – sako mokslininkė.

Situacija stipriai pasikeitė

R. Grikšienė sako, kad pirmasis postūmis gilintis į šią temą buvo tyrimų stygius, o motyvaciją sustiprino jos vadovas profesorius Osvaldas Rukšėnas, dar dešimtajame dešimtmetyje pastebėjęs, jog menstruacinio ciklo metu moterų smegenyse vyksta pokyčiai.

„Taip ir užsikabinome už temos“, – prisimena ji.

Vėliau natūraliai kilo klausimas apie hormoninę kontracepciją ir jos poveikį savijautai. „Moterys sakė, kad, pradėjus vartoti kontracepciją, pasikeitė savijauta“, – pasakoja R. Grikšienė.

Pasak mokslininkės, šiandien daugėja duomenų, rodančių, kad hormoninė kontracepcija gali veikti ne tik fiziologiją, bet ir elgseną, nors ilgą laiką ši tema buvo menkai nagrinėta.

Ji priduria, kad dabartinė jos tyrimų kryptis – perimenopauzė ir menopauzė – atskleidžia, kiek dar daug nežinome apie moterų sveikatą. „Žinojome labai, labai mažai. Mokslinių tyrimų beveik nebuvo“, – sako ji, prisimindama laikotarpį iki pat 21 amžiaus pradžios, kai ši sritis dar buvo beveik netyrinėta.

Šiandien situacija pasikeitusi – tai sparčiai auganti mokslo sritis. „Dabar labai daug apie tai kalbama, yra didžiulės konferencijos, mokslinės grupės. Niekas jau nebesako, kad tai nesąmonės“, – teigia ji.

Svarbiausia – ne struktūra, o funkcija

Kalbėdama apie klausimą, ar vyrų ir moterų smegenys iš esmės skiriasi, profesorė ragina neskubėti su paprastais atsakymais. Nors tam tikrų biologinių skirtumų esama, jie neleidžia aiškiai atskirti smegenų pagal lytį.

„Yra anatominiai, tūrio skirtumai – vyrai standartiškai yra fiziškai didesni, tai atitinkamai smegenys yra didesnės. Bet mes negalime paimti dvejų smegenų ir pasakyti, ar jos vyriškos, ar ne“, – sako R. Grikšienė.

Pasak mokslininkės, svarbiausia yra ne struktūra, o smegenų veikimas.

„Esmė yra funkcija ir smegenų kintamumas laike: kaip jos veikia, kaip formuojasi ryšiai, kaip veikia tinklai“, – pabrėžia ji.

Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka hormonai, tačiau jie veikia ne izoliuotai – jų poveikį nuolat formuoja aplinka ir streso veiksniai.

„Hormonai reguliuoja funkciją, bet labai svarbi jų sąveika su aplinka: stresoriai, dirgikliai įjungia hormonų atsakus, o hormonai tada pritaiko smegenis“, – aiškina profesorė.

Todėl, anot jos, kalbant apie vyrų ir moterų skirtumus, daugiau prasmės yra žiūrėti ne į statiškas struktūras, o į dinamišką procesą – kaip organizmas reaguoja į aplinką ir kaip šią reakciją formuoja tiek biologiniai, tiek socialiniai veiksniai.

Priešmenstruacinis disforinis sutrikimas

Kalbėdama apie retesnę, bet kur kas sunkesnę priešmenstruacinio sindromo formą, R. Grikšienė pabrėžia, kad priešmenstruacinis disforinis sutrikimas jau nebelaikomas „stipresniu PMS“ – jis priskiriamas psichikos sutrikimams.

„Užsienyje tai yra liga, turinti kodą ir priskirta psichikos sutrikimams, ji diagnozuojama. Kai moteris turi diagnozę, ji gali gauti atitinkamą gydymą. Jei jos nėra, žmogus blaškosi, negalėdamas gauti būtent tam pritaikytos pagalbos“, – aiškina ji.

Nors dažnai manoma, kad tai reta būklė, skaičiai rodo ką kita: „Literatūra sako, kad tai patiria nuo trijų iki aštuonių procentų moterų pasaulyje.“

Mokslininkė pabrėžia, kad sutrikimas paveikia ne tik pačias moteris, bet ir jų aplinką – šeimą, partnerius, kolegas. Didžiausias iššūkis yra jo cikliškumas ir stiprus poveikis kasdieniam gyvenimui.

„Moterys pasakoja, kad kiekvieną ciklą su šeima bandoma prie to prisitaikyti: arba ji kažkur išvažiuoja, arba šeima išvažiuoja, kad išvengtų trinties ir konflikto“, – sako ji.

Kai kuriais atvejais, anot R. Grikšienės, nesant pagalbos, ieškoma savarankiškų būdų išgyventi šį laikotarpį. „Yra moterų, kurios, žinodamos, kad artėja tas periodas, nusiperka alkoholio tam laikotarpiui, nes negali gauti kitos pagalbos“, – pasakoja ji.

Visa tai, pasak profesorės, rodo, kad kalbame ne apie nuotaikų svyravimus, o apie rimtą gyvenimo kokybę stipriai veikiantį sutrikimą, kuriam būtinas didesnis medicinos ir visuomenės dėmesys.

Pagalba moterims

R. Grikšienė pabrėžia, kad svarbiausi klausimai šiandien yra ne tik teoriniai, bet ir labai praktiniai – kaip padėti moterims.

Pasak mokslininkės, jautrumas hormonų svyravimams dažnai nėra atsitiktinis – jis gali lydėti moterį visą gyvenimą.

„Jeigu moteriai paauglystėje, prasidėjus hormonų bangoms, pasireiškia depresijos simptomai, didelė tikimybė, kad ji jaus stipresnius priešmenstruacinius simptomus“, – aiškina ji.

Pašnekovė priduria, kad panaši sąsaja ir su pogimdymine depresija – stiprūs priešmenstruaciniai simptomai gali būti vienas iš rizikos signalų.

Šis jautrumas, anot profesorės, gali vėl išryškėti ir vėlesniais gyvenimo etapais, pavyzdžiui, perimenopauzės ar menopauzės metu.

„Todėl esminis klausimas išlieka tas pats: kaip sumažinti šį jautrumą ir padėti moterims lengviau įveikti hormonų svyravimus per visą gyvenimą“, – apibendrina R. Grikšienė.

Tyrimų svarba

R. Grikšienė pripažįsta, kad medicina šioje srityje dar ieško tikslesnių sprendimų – dabartiniai metodai dažnai nėra pakankamai individualizuoti. Todėl, anot jos, ypač svarbus skirtingų sričių specialistų bendradarbiavimas.

Vis dėlto, pasak mokslininkės, vien simptomų supratimas jau yra svarbi pagalbos dalis.

„Jeigu tu supranti, kas vyksta, tai jau yra dalis problemos sprendimo“, – teigia ji. Kita svarbi kryptis – mokymasis gyventi su simptomais ir juos atpažinti iš anksto.

„Gal simptomų mes negalime panaikinti, bet galime išmokyti moteris ir jų aplinką su jais gyventi“, – priduria ji.

Profesorė taip pat pabrėžia, kad ateities sprendimai priklausys ir nuo tyrimų – šiuo metu planuojami ilgalaikiai projektai, kuriuose bus tiriamas hormonų poveikis smegenims ir skirtingų gydymo metodų efektyvumas.

„Mums labai reikės motyvuotų tyrimo dalyvių“, – sako Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė, kviesdama moteris prisijungti prie Lietuvoje netrukus prasidėsiančių tyrimų. Juose bus taikomos įvairios pagalbos formos – nuo hormoninės terapijos iki psichoterapijos ir psichoedukacijos.

Priešmenstruacinių simptomų tyrimą planuojama pradėti artimiausiu metu, o perimenopauzės – rudenį. R. Grikšienė ragina sekti Hormonų ir smegenų funkcijų tyrimo grupės informaciją.

Parengė Ignas Ramanauskas.