Gamtininkas Mindaugas Lapelė sako, kad iš dviejų Žemės dienų jam mielesnė ne kovo 20-oji, o balandžio 22-oji. Būtent tą dieną, prieš 56 metus, 20 milijonų žmonių išėjo į gatves reikalaudami spręsti aplinkos taršos problemas Jungtinėse Valstijose. Kalbant apie šiuos protestus, dažnai minima 1962 metais išleista Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“ (angl. „Silent Spring“). Sakoma, kad, ją perskaitę, dalis amerikiečių ėmė visiškai kitaip matyti savo gyvenamą aplinką, mat knygoje aprašytas tuo metu dar nežinomas plačiai naudojamo insekticido DDT poveikis.
Nepaisant aršių pesticidų pramonės bandymų diskredituoti Rachel Carson, 8-ojo dešimtmečio pradžioje DDT buvo uždraustas, sukurti teisės aktai ir institucijos, saugantys švarų vandenį, švarų orą ir biologinę įvairovę.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Žemės diena švenčiame kovo 20 d. ir balandžio 22 d., tačiau, kaip sako gamtininkas M. Lapelė, viena yra valdiška, o kita žmonių.
- Sakoma, kad 1970 m. balandžio 22 d. aplinkosauginiam judėjimui kibirkštį įžiebė Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“, kurioje ji kalbėjo apie neigiamą pesticido DDT poveikį.
- DDT buvo gausiais kiekiais naudojamas Antrojo pasaulinio karo metu siekiant apsaugoti karius ir gyventojus nuo utėlių, blakių ir uodų platinamų ligų. Vėliau jis pradėtas naudoti ir žemės ūkyje.
- Išspausdinus knygą, chemijos pramonė surengė šmeižto kampaniją prieš rašytoją. Anot M. Lapelės šiandien panašių neigiamų reakcijų susilaukia ir Lietuvos aplinkosaugininkai.
- Lietuvoje DDT uždraustas 1996 metais, bet jo likučių aplinkoje galima aptikti iki šiol. Be to, yra ir kitų pesticidų, kurie dar labiau veikia vabzdžius nei DDT.
Žmonių ir valdiška Žemės diena
1970 metų balandžio 22 dieną JAV senatorius Gaylordas Nelsonas inicijavo Žemės dieną: visos šalies universitetuose vyko šviečiamieji seminarai, gatvėse – mitingai, aplinkos tvarkymo ir dviračių akcijos. Nuo to laiko ši diena minima kasmet, o 2009 metais Jungtinės Tautos balandžio 22-ąją paskelbė Motinos Žemės diena. Žemės diena švenčiama ir per pavasario lygiadienį, kovo 20 dieną. Šią datą pasiūlė amerikiečių taikos aktyvistas Johnas McConnelis.
„Viena Žemės diena yra valdiška, kita – žmonių“, – teigia gamtininkas Mindaugas Lapelė. „Žmonių Žemės diena“ jis vadina balandžio 22-ąją, kilusią iš visuomeninio judėjimo Jungtinėse Valstijose. 1970 metais protestai liepsnojo dėl didelių visus sukrėtusių ekologinių nelaimių: naftos išsiliejimo Santa Barbaroje ir net 14-ą kartą dėl pramonės taršos užsidegusios Kajahogos upės Ohajo valstijoje. Tačiau ne mažesnį nerimą amerikiečiams kėlė ir karas Vietname, branduolinių ginklų bandymai ir pati branduolinio karo grėsmė.
Šioje istorijoje yra ir lietuviška gija. Po protestų Jungtinės Valstijos sukūrė Švaraus vandens ir Švaraus oro aktus, įsteigė Aplinkos apsaugos agentūrą (angl. Environmental Protection Agency), kurioje daugiau nei 20 metų dirbo ir vadovaujamas pareigas ėjo Valdas Adamkus. V. Adamkaus pastangomis, JAV aplinkos apsaugos sistemą perėmė ir Lietuva. „Mes perėmėme tą pusę, kuri susijusi su aplinkos apsauga (angl. environment protection), o ne su gamtos apsauga (angl. nature conservation). Mes žmonės – savanaudžiai, mums rūpi, kokį vandenį geriame, kokiu oru kvėpuojame, o kurtinys už save nepakalbės“, – pastebi M. Lapelė.
Sakoma, kad aplinkosaugos judėjimui kibirkštį įžiebė Rachel Carson knyga „Tylusis pavasaris“. Į lietuvių kalbą ji dar neišversta. M. Lapelė pirmiausia ją perskaitė rusų kalba, vėliau – anglų. Pasak jo, R. Carson balsas poetiškas ir paveikus, bet rašytoja visada rėmėsi moksliniais tyrimais.
„Mokslininkai dažnai stengiasi rašyti atsietai, nes emocijos – ne lygis, turi pasakoti faktus, ir viskas. O pas ją labai gražiai susilydė emocijos ir faktai. Ji sugebėjo sujungti rašytojos talentą su mokslu. Davidas Attenborough sako, kad tai antra knyga po Čarlzo Darvino „Rūšių atsiradimo“, taip pakeitusi pasaulį. Manau, kad ją netgi vertėtų išversti ir išleisti.“
Mama dėjo visas viltis
R. Carson Jungtinėse Valstijose tapo tikra ikona. Parašyta ne viena 1907 metais gimusios rašytojos biografija. Andrea Barnet savo knygoje „Visionary Women“ aprašė keturias aplinkosaugos judėjimo priešakyje buvusias amerikietes moteris: rašytoją ir jūrų biologę Rachel Carson, primatologę Jane Goodall, urbanistę Jane Jacobs ir virtuvės šefę Alice Waters. Pasak jos, visos jos veikė panašiu metu ir puoselėjo panašią idėją, kad esame neatsiejami nuo savo aplinkos. Taip pat šios keturios moterys turėjo stiprias motinas, neribojusias dukrų svajonių.
„Rachel mama visą savo energiją ir viltis siejo su Rachel po to, kai abu vyresni jos vaikai anksti metė mokyklą. Ji kiekvieną centą išleisdavo Rachel knygoms. Už tai buvo atlyginta – Rachel buvo labai gera mokinė, labai pareiginga. Ji gavo stipendiją studijuoti universitete“, – pasakoja A. Barnet.
Pasak A. Barnet, R. Carson nuo mažų dienų puoselėjo ambiciją tapti žymia rašytoja, tuo labai tikėjo ir jos mama. Literatūros studijų metu ji lankė biologijos paskaitas. Jose susižavėjo charizmatiška biologijos dėstytoja. Ši dėstytoja Rachel Carson paskatino stoti į Johnso Hopkinso universitetą studijuoti jūrų biologijos magistrantūroje.
„Būtent ten Rachel įsimylėjo jūrą, nes karjeros pradžioje ji buvo žinoma kaip labai gražių, lyriškų knygų apie jūrą autorė.“
Studijų metais mirė R. Carson tėvas. Įsidarbinusi puse etato Žuvų ir laukinės gamtos tarnyboje, R. Carson išlaikė mamą, seserį ir dvi nesantuokines sesers dukras. Šioje tarnyboje ji rašydavo tekstus radijo laidoms ir brošiūroms. Kartą R. Carson parašė pernelyg ilgą ir poetišką tekstą brošiūrai. Jos vadovas pasiūlė šį tekstą nusiųsti populiariam žurnalui „The Atlantic“. Taip prasidėjo jos, kaip rašytojos, karjera.
„Vienas iš dalykų, kurį pastebėjo Rachel, buvo tai, kad, kai žmonės rašydavo apie gamtą, jie dažniausiai sudarydavo rūšių katalogą, nefiksuodami tarp jų esančių ryšių. Tačiau, kai ji, vaikščiodama paplūdimyje, įžengdavo į potvynio baseiną, matydavo, kaip viskas susiję: moliuskai prisitvirtinę prie jūros dumblių, ant tų moliuskų prilipę ūsakojai, – pasakoja A. Barnet. – Ji rašė apie tai, kad viskas yra tarpusavyje susiję. Tai, žinoma, yra pati ekologijos sampratos esmė.
Tokiu būdu ji pabrėžė, kokie svarbūs gamtoje yra dalykai, kurių nematome. Šią įžvalgą ji vėliau pateikė knygoje „Tylusis pavasaris“, aptardama pesticidus, nes jie taip pat buvo nematomi, bet mirtini ir ilgai išliekantys aplinkoje.“
„Tylusis pavasaris“ – apie DDT, vėliau uždraustą pesticidą
1962 metais išleistoje knygoje R. Carson kalbėjo apie neigiamą pesticido DDT poveikį. Tai, kad DDT veiksmingai žudo įvairius vabzdžius, 1939 metais atrado šveicarų mokslininkas Paulas Hermanas Mulleris. DDT buvo gausiais kiekiais naudojamas Antrojo pasaulinio karo metais siekiant apsaugoti karius ir gyventojus nuo utėlių, blakių ir uodų platinamų ligų – šiltinės, dizenterijos ir maliarijos.
Paulas Mulleris, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo apdovanotas Nobelio premija, o DDT pradėtas gausiai naudoti žemės ūkyje kenkėjams naikinti.
„Tai buvo laikai, kai ir į kopūstus dėdavo, ir vaikams galvas barstė tuo insekticidu“, – Mindaugas Lapelė gerai prisimena laikus, kai DDT buvo naudojamas be saiko. Apie DDT, kuriam liaudyje prigijo „dusto“ pavadinimas, buvo pasakojami ir anekdotai.
„Dzūkijoje sakydavo, kad kai kur, kai samanę varydavo, dėdavo „dusto“, kad geresnė būtų.“
R. Carson knygoje aprašė atvejus, kai DDT apsinuodydavo paukščiai, naminiai gyvuliai ir patys ūkininkai. Rašydama ji rėmėsi naujausiais moksliniais tyrimais, kurie visuomenėje nebuvo plačiai prieinami.
„Ji labai gražiai perėjo per pačius chemikalus, poveikį kenkėjams, poveikį dirvožemiui, poveikį vandeniui, poveikį augalams. Skaitai ją [knygą] kaip bestselerį“, – dėsto M. Lapelė.
Rašydama sužinojo, kad serga vėžiu
A. Barnet savo knygoje rašo, kad apie DDT R. Carson rašyti nenorėjo dėl temos kontroversiškumo, šios temos imtis siūlė kitiems rašytojams.
„Tuo metu Jungtinėse Valstijose buvo vykdomos purškimo akcijos, kai lėktuvai skraidydavo virš ištisų valstijų ir apipurkšdavo jas pesticidais. Viena Rachel draugė jai parašė ir pasakė: „Žinai, vyksta tokia trijų Naujosios Anglijos valstijų pesticidų kampanija – jie ketina purkšti pesticidus Meino, Masačusetso ir Konektikuto valstijose. Manau, tau reikėtų apie tai parašyti.“
Rachel susisiekė su vaikų rašytoju E. B. White'u, kuris dirbo „The New Yorker“, ir pasiūlė šią temą jam. Šis atsakė: „Deja, esu užsiėmęs, bet manau, kad tu turėtum apie tai parašyti.“ Tuo metu „The New Yorker“ vyriausiasis redaktorius pasakė: „Paskelbsiu viską, ką Carson parašys šia tema.“
Tad Rachel pagalvojo: „Nors ir nelabai noriu apie tai rašyti, bet bent jau žinau, kad tai bus paskelbta.“
Neilgai trukus po to, kai pradėjo rašyti knygą apie pesticidus, R. Carson išgirdo vėžio diagnozę. „Vėžys buvo išplitęs, todėl jai teko atlikti mastektomiją. Ji apie tai pasakojo tik savo motinai ir dar vienai artimai draugei, nes bijojo, kad chemijos kompanijos sakys: „Šita moteris domisi pesticidais ir vėžiu tik todėl, kad pati juo serga.“ Taigi ji tai slėpė.“
Biografė tvirtina, kad knygos rašymas buvo tikra kova su laiku. R. Carson apie DDT ėmė daugybę interviu iš mokslininkų, gydytojų, susirašinėdavo su žmonėmis iš viso pasaulio. Tačiau jos darbą stabdė intensyvaus gydymo laikotarpiai. Dėl chemoterapijos ji kelias savaites negalėdavo pakilti iš lovos.
Negailestinga chemijos pramonės ataka
Kaip pasakoja A. Barnet, R. Carson žinojo, kad pesticidų bendrovės bandys sustabdyti knygos pasirodymą, todėl „Tylusis pavasaris“ dalimis pirmiausia pasirodė žurnale „The New Yorker“, tik tuomet buvo išspausdinta atskira knyga, kurią skaitytojai akimirksniu išgraibstė.
„Chemijos bendrovių reakcija buvo arši – ir tai nebuvo staigmena, nes jos suvokė, kad jų verslo modelis atsidūrė pavojuje.
Bendrovės surengė tikrai žiaurią šmeižto kampaniją prieš Rachel. Ją vadino „komuniste“ ir sakė, kad ji bando pakenkti šalies aprūpinimui maistu. Jie teigė, kad ji yra isteriška, kad yra moteris, kuri laiko kates, kad yra paukščių bei triušių mylėtoja, todėl ja negalima pasitikėti.
Jie taip pat teigė, kad ji atrinko tik jai palankius faktus ir kad turi tik magistro laipsnį, be to, nepaskelbė jokių straipsnių recenzuojamuose žurnaluose.
Tiksliau sakant, jie padarė viską, ką galėjo, kad sumenkintų jos žodžių svarbą. Bene žiauriausia buvo žemės ūkio ministro replika: „Kodėl senmergė turėtų rūpintis vaikų genetika?“ Tiesiog visaip ją menkino, o ji parodė nepaprastą drąsą, susidūrusi su šia menkinimo kampanija.“
Vis dėlto pasirodžius knygai ir interviu CBS televizijoje, Jungtinių Valstijų prezidentas Johnas Kennedy nusprendė sušaukti komisiją, kad ši išsamiau išnagrinėtų pesticidų problemą. R. Carson buvo pakviesta liudyti Kongrese. Liga buvo stipriai pažengusi.
„Ji vaikščiojo pasiremdama lazda, kad paslėptų pliką galvą, nešiojo rudą peruką. R. Carson sunkiai užlipo ant pakylos, bet kalbėjo 40 minučių. Ji ragino atlikti daugiau tyrimų, argumentavo prieš purškimą iš lėktuvų. Pasak jos, piliečiai turi teisę žinoti ir privalo gimti pilietinis judėjimas. Šis liudijimas Kongrese žymėjo tiek pradžią, tiek pabaigą. Praėjus mažiau nei metams, ji mirė, bet aplinkosaugos judėjimas, kuriam ji davė pradžią, tik prasidėjo.“
Rašytoja A. Barnet sako, kad R. Carson tapo pavyzdžiu kitoms moterims, nes „drąsiai kalbėjo tiesą tuomet, kai moterys turėjo ruošti kavą, o ne priimti sprendimus“.
Gamtininką M. Lapelę R. Carson istorija įkvepia. Joje jis mato daug paralelių su tuo, ką patiria miškų apsaugos srityje dirbantys Lietuvos aplinkosaugininkai.
„Kai ji buvo apkaltinta būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, kad pasaulis žlugs, kad vaikai mirs iš bado, – lygiai tas pats vyksta pas mus. Tie, kurie už gamtą, yra geriausiu atveju „naudingi idiotai“ arba „Kremliaus agentai“, „vatnikai“. Miškų lobistai mus atviru tekstu taip vadina, argumentuodami tuo, kad Lietuvai reikia lėšų gynybai. Tai yra nesąžininga. Suprantu, kad tarp mūsų gali būti įsimaišius „vata“, kuri kimba visur, kur galima save parodyti, bet nereikia visų šitaip peizoti“, – sako gamtininkas.
„Įsivaizduoju, kokią drąsą turėjo R. Carson, kad stotų prieš milijardinę chemijos pramonę, kuri kepė insekticidus ir herbicidus. Kas iš mūsų taip išdrįstų? Užtai sakau, kad ji ir Žemės diena vertos prisiminimo. Kartais pastangos – viena, antra, trečia, aplinkybės sukrenta į vieną ir įvyksta reikalingas pokytis.“
Pesticidų problema šiandien
1972 metais pesticidas DDT Jungtinėse Valstijose buvo uždraustas. Lietuvoje tai padaryta 1996 metais. Bet DDT likučių aplinkoje galima aptikti iki šiol. Tai parodė 2023 metais vykdytas europinis tyrimas, kuriame dalyvavo ir bitininkai iš Lietuvos. Jo metu bičių aviliuose aptikti 202 skirtingi pesticidų junginiai.
DDT nėra visiškai uždraustas. Pasaulio sveikatos organizacija leidžia naudoti kontroliuojamą DDT kiekį kai kuriose Afrikos šalyse dėl maliarijos.
Biologijos profesorius iš Sasekso universiteto Jungtinėje Karalystėje Deivas Goulsonas jau 20 metų tyrinėja vabzdžių nykimo priežastis, yra parašęs ne vieną mokslo populiarinimo knygą tiek apie nykimą, tiek apie tai, kaip jį sustabdyti.
Deivas Goulsonas R. Carson knygą perskaitė maždaug 9-ajame dešimtmetyje, studijuodamas universitete. Sako, kad tuo metu labiau nei vabzdžių nykimu domėjosi jų elgsena.
„Tuo metu visi manė, kad problema išspręsta ir kad nauji pesticidai, kuriais jie buvo pakeisti, yra daug saugesni. Kai perskaičiau „Tylųjį pavasarį“, man tai atrodė kaip istorinė problema. Pasirodo, klydome.
DDT buvo ypač žalingas, nes jis kaupiasi organizmuose, keliauja maisto grandine aukštyn ir yra nepaprastai ilgalaikis. Naujesni pesticidai dažniausiai nesikaupia organizmuose, tačiau jie daro kitokį poveikį. Jie gali būti labai tirpūs vandenyje ir užteršti upes, gruntinį vandenį ir panašiai“, – teigia D. Goulsonas.
Kai R. Carson parašė knygą „Tylusis pavasaris“, visame pasaulyje ūkininkams buvo prieinama tik keliasdešimt rūšių pesticidų, sako mokslininkas. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei tūkstantis skirtingų rūšių pesticidų. Apie pusė jų leidžiami Europos Sąjungoje, kur galioja griežčiausia pesticidų reguliavimo sistema pasaulyje.
„Žiūrint iš bičių perspektyvos, neonikotinoidiniai insekticidai – naujos kartos insekticidai – bitėms yra maždaug 7 000 kartų toksiškesni nei DDT. Maždaug trijuose ketvirtadaliuose pasaulio medaus mėginių aptikta šių neonikotinoidinių insekticidų. Tai neurotoksinai. Jie veikia bičių smegenis, ir netgi neįtikėtinai mažos dozės trukdo joms orientuotis, silpnina jų imuninę sistemą. Šiek tiek didesnės dozės jas tiesiog nužudo“, – teigia D. Goulsonas.
Pasak biologo, Europa nesukūrė veiksmingos pesticidų reguliavimo sistemos, kuri užkirstų kelią kenksmingiems pesticidams patekti į rinką.
„Paprastai būna taip, kad į rinką tiekiami nauji pesticidai, išlaikę privalomus testus. Tačiau labai dažnai po 20 ar 30 metų naudojimo paaiškėja, kad jie kenkia bitėms, nuodija upes arba kenkia dirvožemiui. Arba patenka į vandentiekio vandenį ir kenkia žmonėms. Tuomet jie uždraudžiami, bet iki to laiko jie jau būna padarę milžinišką žalą.
Taigi mums tikrai reikia tobulinti visą reguliavimo sistemą, kad tai nebesikartotų, o idealiu atveju – pereiti į žemės ūkio sistemą, kuri ne taip smarkiai priklauso nuo cheminių pesticidų.“
Kaip pasakoja biologas, jis ir pats susidūrė su aršiu chemijos pramonės atsaku, kai 2012 metais moksliniame žurnale „Science“ kartu su kolegomis paskelbė straipsnį apie pesticidų poveikį kamanių lizdams. „Jie tvirtino, kad mes sugalvojome tuos duomenis. Įdomu, kad mane apkaltino esant aktyvistu, – tarsi tai būtų įžeidimas. Tiesą sakant, šiais laikais man tas terminas visai patinka. Jei pažiūrėtumėte žodyne, ką reiškia žodis „aktyvistas“, tai iš esmės tai reiškia žmogų, kuris stengiasi kažką pakeisti, kažkaip pakeisti pasaulį, – sako D. Goulsonas. – Kai kuriems mokslininkams vis dėlto nepatogu išlįsti iš laboratorijos ir atstovėti savo poziciją. Tikriausiai nesame gerai parengti susidoroti su neigiama viešąja nuomone, su kuria gali tekti susidurti, jei imiesi tokio pobūdžio tyrimų.“
Vis dėlto D. Goulsonas mano, kad šiais laikais daugiau mokslininkų nei anksčiau yra pasiryžę aiškiai išreikšti savo poziciją.
„Klimato kaita ir biologinės įvairovės nykimas kelia grėsmę civilizacijai. Mokslininkai tai supranta, bet labai daug kitų žmonių – ne. O kai tiki, kad pasaulis, kokį jį žinome, žlugs, turbūt turi pasisakyti. Ką kita gali padaryti?..“ – retoriškai klausia jis.
