Kosmoso istorikas – apie nematomą Mėnulio pusę: astronautai gali išvysti Lietuvos kontūrą

Šiuo metu „Artemis II“ misijos astronautai jau turėtų būti Mėnulio apylinkėse ir netrukus skristi pro nematomą mūsų palydovo pusę. Matematikas ir kosmoso istorikas Saulius Lapienis LRT.lt pasakojo, kad toje pusėje astronautai gali išvysti kai ką itin įdomaus mūsų mažytei tautai: „Yra toks Ciolkovskio krateris (angl. Tsiolkovsky crater) ir jo viduje yra bevardė jūra (lava užlietas plotas – LRT), ir ten yra kontūras, gana panašus į Lietuvos kontūrus.“

Po daugiau nei 53 metų nuo paskutinės „Apollo“ misijos žmonės grįžta į Mėnulį su „Artemis II“ misija. Per ją trys amerikiečiai ir vienas Kanados astronautas turėtų apskristi Žemės palydovą. Jei ši misija bus sėkminga, 2028 m. NASA planuoja žmonių nusileidimą Mėnulyje. Ilgalaikis „Artemis“ programos tikslas – pilotuojamas skrydis į Marsą. Ši publikacija – žmonių sugrįžimui prie Mėnulio skirto ciklo dalis.

Kitas publikacijas skaitykite čia.

Balandžio 2 d. pakilo „Artemis II“ misijos raketa. Šios misijos tikslas – apskristi Mėnulį ir grįžti į Žemę. Tačiau įdomu yra tai, kad tai ne pirma tokio tipo misija žmonijos istorijoje – labai panašus skrydis įvyko ir prieš daugiau nei 57 metus. „Apollo 8“ pakilo 1968 m. gruodžio 21 d.

„Gal taip galima pašmaikštauti: kai skrido „Apollo 8“, tai gruodžio 24 d. Frankas Bormanas, misijos vadas, skaitė citatą iš Biblijos, kaip tik sveikino žmoniją, ir tai buvo Kalėdų diena. Dabar „Artemis II“ ir kas šįmet balandžio pradžioje? Velykos. Pirmas skridimas per Kalėdas, o pirmas po daugybės metų sugrįžimas – per Kristaus prisikėlimą“, – šypsosi S. Lapienis.

Saulius Lapienis NASA archyvuose yra atradęs per 500 lietuviškų pavardžių, daugiausia, žinoma, – Amerikos lietuvių. Vieni jų buvo patentų ir mokslinių publikacijų, kuriomis remiantis Kosmoso agentūra plėtojo savo technologijas, autoriai, kiti – tiesiogiai dirbo NASA padaliniuose bei susijusiuose įmonėse, prisidėjusiose prie „Apollo“ programos.

Anot pašnekovo, be lietuvių kilmės mokslininkų ir inžinierių, ko gero, amerikiečiai Mėnulį būtų pasiekę vėliau.

„Atskirais atvejais daug vėliau, galiu taip sąžiningai sakyti“, – sako S. Lapienis. Be to, jis pabrėžia, kad kai kuriose srityse Amerikos lietuviai buvo pionieriai ir davė pradžią ne tik „Apollo“ laikų, bet ir „Artemis“ programoje naudojamoms technologijoms. LRT.lt su kosmoso istoriku aptarė keletą šių asmenybių.

Astronautų pasitikimo operacijas Žemėje ištobulino Bakutis

Visų pirma S. Lapienis pasakojimą pradeda nuo kontradmirolo Frederiko Edvardo Bakučio. „Apollo“ programos įkarštyje jis buvo JAV pilotuojamų erdvėlaivių Ramiajame vandenyne paieškos pajėgų vadas ir JAV gynybos departamento atstovas.

„Kas šoką padarė, tai galbūt kai radau kontradmirolą Bakutį, kuris vadovavo „Apollo“ astronautų, nusileidusių su kapsule į vandenyną, paieškų ir gelbėjimo misijoms, buvo atsakingas už astronautų surinkimą“, – pasakoja S. Lapienis. Jo teigimu, F. E. Bakutis buvo atsakingas už 8-os, 9-os ir 10-os „Apollo“ misijų astronautus.

„Per „Apollo 11“ jis jau buvo išėjęs į pensiją, bet vis dar buvo [paieškų tarnybos] valdyboje, tai galbūt pasitikinėjo ir Neilą Armstrongą ir ranką, akivaizdu, spaudė.“

Gynybos departamentas, kuriam priklausė F. E. Bakutis, kartu su NASA sukūrė stebėjimo iš laivų ir orlaivių bei astronautų surinkimų sistemą. Anot pašnekovo, visos šios žinios bus naudojamos ir surenkant į Žemė sugrįžusius „Artemis II“ astronautus.

„Ta metodika iš esmės persikėlė ir į šiuos laikus, nes „Orion“ kapsulę irgi reikės iš vandenyno paimti. Tad kažkuris ten jam vadovaujant išvystytas darbų ciklas, kažkiek gal mutavęs, taip pat sukauptos žinios, nori nenori, automatiškai persikelia į dabartį, kai reikia surinkinėti astronautus, – kalba S. Lapienis. – Technologijos modernėjo, bet pati operacinė architektūra, vadinamasis „splashdown“, laivas, sraigtasparniai, medikų komanda – iš esmės liko ta pati.“

Paulikas – kosminės radiacijos tyrimų pradininkas

S. Lapienio teigimu, antras žmogus, be kurio NASA skrydžiai su žmonėmis į kosmosą, taip pat technikos – pirmųjų karinių palydovų – iškėlimas į kosmosą galėjo įvykti vėliau, yra Jurgis Algis Paulikas.

„Jurgis Paulikas tyrė Saulės radiaciją, kosminę radiaciją, Van Aleno žiedus (elektriškai įkrautų dalelių sluoksnis, kurį vietoje laiko Žemės magnetinis laukas, – LRT). Buvo šitų tyrimų pradininkas. Kas įdomiausia, kas įstrigo, tai, kad pas jį ateidavo kariuomenės atstovai ir jis būdavo paskutinis žmogus, kuris pasirašydavo, ar galima kelti techniką, ar negalima“, – pasakoja S. Lapienis.

1968 m. J. A. Paulikas ėjo Kosmoso fizikos laboratorijos direktoriaus pareigas „Aerospace Corporation“. Ši JAV kompanija vykdo nepriklausomą kosminių nacionalinio saugumo programų techninę ir mokslinę ekspertizę, tyrimus ir tobulinimą, pradedant inžineriniais sprendimais, kosminių sistemų testavimu, paleidimų į orbitą rengimu ir baigiant naujų technologijų pritaikymu esamoms ir būsimoms kosminėms sistemoms ir misijoms. Korporacija nuolat bendradarbiauja su NASA ir NOAA (JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija), taip pat su JAV karinių oro pajėgų Kosmoso ir raketinių sistemų centru, Nacionaline žvalgybos tarnyba.

2013 m. žurnalo „Aviacijos pasaulis“ numeryje S. Lapienis rašė, kad J. Paulikas buvo iš JAV oro pajėgų įsigijęs du naudotus palydovus ir iš jų gamino vieną pirmųjų palydovų, skirtų radiacijai aplink Žemę matuoti. Tad, galima sakyti, jis yra pirmasis lietuvis pasaulyje, kuris konstravo palydovą, ir tai buvo prieš daugiau nei 60 metų!

„Labai tikėtina, kad aš buvau pirmasis Amerikos lietuvis, vadovavęs mokslinėms kosmoso misijoms. Galėjau nuspalvinti trispalvę ant aparato, jeigu apie tai būčiau pagalvojęs“, – tuomet interviu teigė J. Paulikas.

J. Paulikas suvaidino svarbų vaidmenį ir „Apollo 13“ misijoje. Nors tai turėjo būti 3-iasis žmonių išsilaipinimas Mėnulyje, po poros dienų po raketos pakilimo erdvėlaivyje sprogo deguonies bakas ir įgula buvo priversta kuo greičiau grįžti į Žemę.

„Kai jau jis buvo pasitraukęs į aukštesnį lygmenį (buvo Kosmoso fizikos laboratorijos direktorius), įvyko „Apollo 13“ nesėkmė ir reikėjo grąžinti astronautus į Žemę. Tai svarbu buvo per parą apskaičiuoti grįžimo trajektoriją, atsižvelgiant į tai, kokią radiaciją [įgula] gaus. Tai padarė Pauliko komanda“, – sako S. Lapienis.

Vėliau (1992–1998) J. Paulikas buvo „Aerospace Corporation“ vykdomasis viceprezidentas. Net ir išėjęs į pensiją, fizikas aktyviai veikė įvairiose JAV komisijose ir komitetuose. Pavyzdžiui, 2000 m. Kosmoso mokslinių tyrimų valdyboje rengė rekomendacijas apie radiacijos rizikos mažinimą Tarptautinei kosminei stočiai, o 2008 m. pirmininkavo komitetui, kuris įvertino galimas mokslines naujos kartos kosminių laivų, kuriamų pagal „Constellation“ programą, pritaikymo galimybes. Vienas iš „Constellation“ tikslų buvo sukurti naujos kartos erdvėlaivius būsimoms misijoms į Mėnulį ir pilotuojamiems skrydžiams į kitas planetas.

„Jurgis Paulikas JAV dirbo su kosminės aplinkos ir radiacinės rizikos vertinimu. „Apollo“ epochoje buvo kritiškai svarbu žinoti, ar Saulės aktyvumas nelems pavojingo dalelių pliūpsnio. „Artemis II“ vėl kirs Van Aleno juostas ir bus priklausoma nuo Saulės ciklo. Problema ta pati – tik instrumentai modernesni“, – kalbėdamas apie J. Pauliko darbų pritaikomumą „Artemis II“ misijoje sako S. Lapienis.

Algirdas Avižienis paskelbė atsparumo gedimams principą

Kitas S. Lapienio minimas mokslininkas – informatikas, JAV Kalifornijos universiteto profesorius, buvęs Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto rektorius ir NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos vadovas Algirdas Avižienis.

1967 m. A. Avižienis paskelbė atsparumo gedimams (angl. fault tolerance) principą, kurį pirmasis įdiegė NASA erdvėlaiviams valdyti skirtame save pasitaisančiame kompiuteryje STAR (Self Testing And Repairing).

„Šiandien tokie principai, kurių pagrindus formavo A. Avižienis, yra būtini tolimojo kosmoso (angl. deep space) misijose. „Orion“ kapsulė, kuri skrenda „Artemis II“ misijoje, remiasi savidiagnostika – tai jau standartas, bet teorinės ištakos siekia „Apollo“ laikus“, – LRT.lt pasakoja S. Lapienis.

Pasak S. Lapienio, jeigu reikėtų grįžti prie klausimo, ar be lietuvių kilmės mokslininkų, amerikiečiai būtų pasiekę Mėnulį, tai A. Avižienio pavyzdys labai tiktų atsakant į šį klausimą: „Pagal NASA iškeltą užduotį, jis tą sistemą kūrė dešimt metų. Jeigu jis nebūtų sukūręs, tai kažkas būtų gal kitas sukūręs, ir, matyt, kažkiek vėliau [amerikiečiai] būtų išskridę į Mėnulį.“

Roberto Balinsko kostiumai, gyvybės palaikymo sistema ir pirštinės

Pirmos kartos amerikietis Robertas Balinskas nuo pat kosminių programų pradžios 33 metus dirbo JAV aviacijos ir kosmoso technologijų kompanijoje „Hamilton Sundstrand“ (šiandien po daugelio susijungimų su kitomis kompanijomis, ji priklauso „Collins Aerospace“).

Iki pat karjeros pabaigos R. Balinskas vadovavo projektui, kuris vystė už erdvėlaivio ribų, išėjimų į atvirą kosmosą metu, astronautų dėvimą skafandrą ir kuprinę (angl. Extra Vehicular Mobility Unit, EMU). Išeidami į atvirą kosmosą, jais vilkėjo „Gemini“, „Apollo“, „Skylab“ ir „Space Shuttle“ misijų astronautai.

„Gyvybės palaikymo srityje Robertas Balinskas dirbo „Hamilton Standard“ padalinyje, kuris kūrė „Apollo“ skafandrų sistemas. „Artemis“ programa kuria naujos kartos gyvybės palaikymo technologijas, tačiau pati problema išlieka ta pati – kaip užtikrinti žmogaus išgyvenimą už Žemės ribų“, – komentuoja S. Lapienis.

Svarbus R. Balinsko darbas – NASA užsakymu 1981 m. sukurtos termiškai atsparios astronautų pirštinės.

„Dabar, aišku, astronautų pirštinės atrodo kitaip, tačiau bet kuriuo atveju yra naudojamas silikonas. Ūkinėse parduotuvėse yra įvairių spalvų sodo pirštinės su daug taškiukų. Tai jo pirštinių ir buvo ta idėja – ant pirštinės užberti tų silikoninių taškų, kad pirštinės būtų atsparios karščiui, juk ten [kosmose] dideli karščiai, galvojant apie paviršius, kuriuos įkaitina saulė. Be to, reikia, kad pirštinės būtų atsparios šalčiui – paviršiai atvėsta, jeigu aparatas yra nusisukęs, jeigu Žemė užstoja Saulę. Radau gerų nuotraukų, kur astronautai, Balinskui išeinant į pensiją, dėkoja, kad geras pirštines sukūrė“, – pasakoja kosmoso istorikas.

Prano Baltakio slėgio matuokliai

S. Lapienis pasakoja, kad Amerikos lietuvis Pranas Baltakis ištobulino slėgio matavimo technologiją, kuri pradžioje buvo integruojama lėktuvuose, o vėliau patobulinta persikėlė ir į raketas.

„Kai pradėjo rastis naikintuvai arba tie greitieji, reaktyviniai lėktuvai – o iš paskos ėjo ir raketinė technika, tam, kad normaliai galima būtų skraidyti, reikėjo matuot slėgį į korpusą, į nosį, į sparnus. Iki Baltakio niekas nebuvo padaręs tokio sprendimo. Nes jeigu tu matuoklius dėsi iš išorės kaip kažkokius išsikišusius daiktus, tai kol buvo lėtesni lėktuvai, viskas gerai, bet kai prasidėjo reaktyvinių lėktuvų era, tai jie visi nulakstytų, tas pats vyktų ir kalbant apie raketas“, – sako pašnekovas.

P. Baltakis sugalvojo įleisti slėgio matavimo daviklius į lėktuvų ir raketų vidų. Ši idėja jam atnešė du patentus: „Greitaveikis slėgio keitiklis“ (paskelbtas 1967 m.) ir „Greitaveikis slėgio matuoklis“ (paskelbtas 1970 m.). Tiesa, abu patentai nebuvo personalizuoti, jų naudą mokslininkas perleido JAV.

Abu šie patentai iki šiol yra naudojami kaip pagrindas naujoms JAV karinėms technologijoms, diegiamoms lėktuvuose, raketose, laivuose ir povandeniniuose laivuose.

„Šita technologija visuose lėktuvuose ir raketose dabar naudojamasi. „Artemis II“ [raketa ir erdvėlaivis] tikrai turi būti prifarširuoti tos idėjos, šitų daviklių. Tik tiek, kad po to atsirado kompanijos, kurios su pjezokristalais tą patį daro, šiuolaikiškai. Tie kristalai priima slėgį ir jų pagalba galima atlikti matavimus. Bet pats principas, du pirminiai pagrindiniai patentai yra jo“, – aiškina S. Lapienis.

Paulas D. Spudis spaudė JAV valdžią, kad privalome grįžti į Mėnulį

Kalbėdamas apie lietuvių indėlį į praeities ir dabarties Mėnulio misijas S. Lapienis išskiria ir lietuviškų šaknų geologą bei planetologą Paulą D. Spudį.

Jis dirbo JAV geologijos tarnyboje, vėliau buvo vyriausiuoju mokslininku NASA kosmoso mokslo biure, Saulės sistemos tyrimų skyriuje, planetų geologijos programoje. Galiausiai P. Spudis dirbo JAV planetų ir Mėnulio instituto vyriausiuoju mokslininku. Visą savo gyvenimą jis skyrė Mėnulio tyrimams.

2004 m. geologas buvo Prezidentinės komisijos dėl Jungtinių Valstijų kosmoso tyrimų politikos įgyvendinimo narys.

„Jis buvo labai stiprus Mėnulio geologijos, tikras savo srities specialistas. Netgi buvo galimybių galbūt jam patekti į „Apollo 20“ pagal amžių nuskristi ir kaip geologui padirbėti Mėnulyje, būtume turėję lietuvį“, – sako S. Lapienis ir pabrėžia, kad P. Spudis buvo vienas iš tų asmenų, kurie spaudė JAV valdžią grįžti į Mėnulį po to, kai pasibaigė „Apollo“ programa.

„Spudis ilgus metus argumentavo JAV Kongrese, kad žmonija turi grįžti į Mėnulį strategiškai, o ne tik simboliškai. „Artemis“ programa iš esmės įgyvendina tokią viziją“, – teigia pašnekovas.

„Šelmis Mėnulis“

Apie žmonių sugrįžimą į Mėnulį kalbėjo ir rašytojas Amerikos lietuvis Algis Budrys, tik jis tai dar per fantastikos prizmę.

1960 m. Algis Budrys išleido knygą „Rogue Moon“ (liet. „Šelmis Mėnulis“). S. Lapienis pastebi, kad ši knyga yra patekusi į 25-uką svarbiausių fantastikos romanų.

„Šitas romanas yra apie sugrįžimą į Mėnulį ir ką žmonija ten suras. Nors „Artemis II“ ant Mėnulio ir nenusileis, bet dabar jo apylinkėse atskris pirmą kartą po daugelio metų, kai ten visko jau palikta: pėdos, mėnuleigiai... Tad dabar grįžimas yra daug unikalesnis“, – kalba pašnekovas.

Anot jo, A. Budrio knyga rodo, kad „lietuviška mintis dalyvavo ne tik technologijų kūrime, bet ir kosminėje vaizduotėje“.

Lietuvos kontūras Mėnulyje

Nors įvairūs Mėnulio paviršiuje išmėtyti daiktai pro palydovą skriejantiems „Artemis II“ astronautams gali būti per maži pastebėti, S. Lapienis sako, kad vieno vaizdo, ypač artimo lietuviams, jie tikrai ko gero nepraleis pro akis.

„Yra toks Ciolkovskio krateris (angl. Tsiolkovsky crater) ir jo viduje yra bevardė jūra (lava užlietas plotas, – LRT), ir ten yra kontūras, ganėtinai panašus į Lietuvos kontūrus“, – atskleidžia S. Lapienis.

Jis pasakoja, kad nematomoje Mėnulio pusėje esantį kraterį pirmą kartą 1968 m. užfiksavo „Apollo 8“ astronautai, vėliau Lietuvos kontūrą pirmą kartą 1972 m. aprašė Lietuvos astronomas Vytautas Straižys.

„Aš net kartais juokauju, kad jeigu tu atskristum iš tolimos kažkokios misijos, artėtum prie Žemės, skristum pro nematomą Mėnulio pusę, tai kas pirmiausia pradės į akis kristi – tas plėmas, kuris panašus į Lietuvą, – svarsto S. Lapienis. – Pagal mastelį, aišku, jis mažesnis už pačią Lietuvą, bet nežymiai. Kas dar įdomu, kad ten, pavyzdžiui, yra „Biržų iškilimas.“

Kosmoso istorikas sako, kad „Apollo 8“ užfiksuoti vaizdai buvo gana blausūs, tad jis su nekantrumu laukiantis „Artemis II“ praskridimo pro nematomą Mėnulio pusę.

„Dabar „Artemis II“ naudos spalvotą 4K technologiją ir bus tiesioginė transliacija – galbūt gabalais, galbūt ne, galbūt su vėlavimais. Tačiau vis tiek nufilmuos [bevardę jūrą] ir po to tie 4K raiškos vaizdai bus parodyti, tai labai laukiu su šiuolaikiška technologija pamatyti Ciolkovskio krateryje tą Lietuvos kontūrą“, – su šypsena pokalbį užbaigia matematikas ir kosmoso istorikas Saulius Lapienis.

Tiesioginę „Artemis II“ misijos transliaciją galima stebėti čia.