Šiąnakt prasidėjo keturių astronautų misija aplink Mėnulį – jie lankysis ten, kur joks žmogus nebuvo jau daugiau nei 53 metus. Tačiau ši misija ypatinga ne tik dėl to. Svarbu tai, kad mūsų palydovą pirmą kartą lankys tokia įvairi komanda, kurioje yra moteris, juodaodis ir neamerikietis.
Po daugiau nei 53 metų nuo paskutinės „Apollo“ misijos žmonės grįžta į Mėnulį su „Artemis II“ misija. Per ją trys amerikiečiai ir vienas Kanados astronautas turėtų apskristi Žemės palydovą. Jei ši misija bus sėkminga, 2028 m. NASA planuoja žmonių nusileidimą Mėnulyje. Ilgalaikis „Artemis“ programos tikslas – pilotuojamas skrydis į Marsą. Ši publikacija – žmonių sugrįžimui prie Mėnulio skirto ciklo dalis.
Apie misijos tikslus ir kodėl prie Mėnulio grįžtame tik po 54 metų, skaitykite čia.
Apie skrydžio trajektoriją, raketą ir misijos pavojus – čia.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Į 10 dienų misiją aplink Mėnulį leidosi 3 amerikiečiai – Reidas Wisemanas, Victoras J. Gloveris, Christina Koch – ir Kanados astronautas Jeremy Hansenas, kuris vienintelis nėra buvęs kosmose.
- Visi jie turi fizikos ar inžinerijos išsilavinimą, trys iš keturių yra buvę kariuomenės pilotai.
- Astronautų atranką įveikia maždaug vienas iš 1000 kandidatų.
- Oficialus „Artemis II“ įgulos pasiruošimas skrydžiui aplink Mėnulį prasidėjo dar 2023 m.
- Vadas R. Wisemanas teigė, kad nors pati įgula skrydžiui yra maksimaliai pasiruošusi, sudėtingiausia šiai misijai paruošti savo artimuosius.
Pirmasis juodaodis, pirmoji moteris ir pirmasis neamerikietis
Į 10 dienų misiją aplink Mėnulį leidosi trys amerikiečiai ir vienas Kanados astronautas.
Įgulos vadu paskirtas NASA astronautas Reidas Wisemanas. Paskutinį kartą kosmose jis buvo 2014 m. Per 165 dienas trukusią misiją Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) R. Wisemanas su kolegomis atliko daugiau nei 300 tokių sričių kaip žmogaus fiziologija, medicina, fizikiniai ir Žemės mokslai, astrofizika mokslinių eksperimentų. 2020–2022 m. R. Wisemanas ėjo NASA Astronautų biuro, kuris atrenka ir ruošia astronautus misijoms, vadovo pareigas. Be to, iki tol R. Wisemanas daugiau nei 27 metus tarnavo JAV Karinėse jūrų pajėgose.
Victoras J. Gloveris – misijos aplink Mėnulį pilotas. 2020 m. jis taip pat buvo NASA „SpaceX“ „Crew-1“ misijos į TKS pilotas. Pusę metų Tarptautinėje kosminėje stotyje jis ėjo skrydžių inžinieriaus pareigas. Prieš tapdamas astronautu V. J. Gloveris buvo JAV Karinių jūrų pajėgų lakūnas.
„Artemis II“ pilotas yra antras pagal svarbą žmogus komandoje po įgulos vado. Jo pagrindinė užduotis – stebėti erdvėlaivio būklę ir jei reikia, ją valdyti rankiniu būdu arba akimirksniu keisti bet kuriuos sistemos nustatymus.
„Siekis plėsti savo ribas ir tyrinėti yra neatsiejama mūsų prigimties dalis, dalis to, ką reiškia būti žmogumi. (…) Mane labiausiai šioje misijoje jaudina tai, kad vykdomi tyrinėjimai yra pirmieji žingsniai kelyje, vedančiame žmoniją į Marsą“, – prisistatymo vaizdo įraše teigė V. J. Gloveris.
Dar viena „Artemis“ misijos narė – NASA astronautė Christina Koch. Ji beveik visus 2019 metus praleido Tarptautinėje kosminėje stotyje ir dalyvavo pirmuosiuose vien tik moterų išėjimuose į atvirą kosmosą. Prieš tai ji vadovavo vienam iš NASA Astronautų biuro padalinių, o iki tapdama astronaute Christina Koch vystė kosminėms misijoms skirtus mokslinius instrumentus ir dirbo su lauko inžinerija susijusiuose projektuose Antarktidoje ir Arktyje.
„Kai sužinojau, kad esu išrinkta „Artemis“ įgulos nare, negalėjau tuo patikėti, jaučiau didelę garbę ir atsakomybę. Esu pasiruošusi padaryti taip, kad kiti didžiuotųsi [šia misija], ir tikrai įgyvendinti tai, ką ši misija reiškia visai žmonijai“, – prieš skrydį sakė C. Koch.
„Norėčiau būti tas žmogus įguloje, kuris iš tiesų yra inžinerijos srities specialistas, manau, taip galėčiau prisidėti labiausiai“, – teigė astronautė.
„Artemis“ įguloje yra ir Kanados kosmoso agentūros (angl. Canadian Space agency, CSA) astronautas Jeremy Hansenas. Jis bus pirmasis Mėnulį apskridęs kanadietis. Nors dar apskritai nėra skridęs į kosmosą, J. Hansenas turi daug pilotavimo kariuomenėje patirties, be to, jis dirbo NASA misijų kontrolės centre ir dalyvavo ne vienoje tarptautinėje treniruočių misijoje, įskaitant Europos kosmoso agentūros (EKA) CAVES programą, per kurią astronautai gyvena Italijos urvuose, ir NASA NEEMO povandeninę misiją, per kurią astronautai iki trijų savaičių treniruojasi povandeninėje bazėje. Jis taip pat dalyvavo ne vienoje geologijos ekspedicijoje, tarp jų ir vykusiose Arktyje.
Visgi gali kilti klausimas, kodėl į tokią sudėtingą misiją siunčiamas kosmose dar nebuvęs žmogus.
Anot Vilniaus universiteto (VU) astrofiziko dr. Kastyčio Zubovo, čia turėtume kalbėti apie savotiškus resursų – technologijų ir žmogiškųjų išteklių – mainus tarp NASA ir Kanados kosmoso agentūros.
„Kanada buvo pirmoji valstybė, prisijungusi prie JAV, šiai paskelbus apie „Artemis“ programą, įsipareigojo sukurti sudėtingą robotinę ranką numatomai kosminei stočiai orbitoje aplink Mėnulį, o mainais gavo dvi astronautų vietas, vieną jų – būtent „Artemis“ II misijoje“, – LRT.lt sakė VU dėstytojas.
Apibendrindamas „Artemis II“ įgulą, K. Zubovas teigia, kad kiekvienas pasirinktas astronautas savaip svarbus tiek moksline arba misijos vykdymo, tiek politine prasme.
„Misijos vadovas jau turi ankstesnių astronautų misijų vadovavimo patirties, pilotas valdė „SpaceX“ erdvėlaivį skrydyje į Tarptautinę kosminę stotį, specialistė Koch daug kartų buvusi atvirame kosmose, specialistas Hansenas – tiesiog patyręs lėktuvų pilotas. Kiekvienas jų turi įgūdžių, kurie papildo vienas kitą, – sako K. Zubovas. – Be to, svarbu ir dalyvių įvairovė: pirmasis juodaodis, pirmoji moteris ir pirmasis neamerikietis, kurie nutols nuo Žemės daugiau nei žemoji Žemės orbita.“
Nepaisant didelės astronautų įvairovės, neįmanoma nepastebėti, kad visi jie turi fizikos ar inžinerijos išsilavinimą, trys iš keturių yra buvę kariuomenės pilotai. Ar tokiai misijai nereikia kitų specialybių atstovų, pavyzdžiui, medicinos?
„Per 10 dienų misiją, kurios visa eiga labai griežtai suplanuota, ir nebus, pavyzdžiui, nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus ar išėjimų iš erdvėlaivio, gydytojas nebūtinas. Kiekvienas astronautas gerai moka naudotis medicinos įranga, kuri yra erdvėlaivyje, tad esant reikalui jie galės padėti vieni kitiems.
Taip pat jie beveik visada galės susisiekti su misijos valdymo centru Žemėje ir gauti tikslesnių nurodymų. Be to, visiems dalyviams buvo atliktos griežtos medicininės patikros ir jie ilgai karantinavosi, taigi ligų tikimybė labai menka“, – paaiškino astrofizikas. Pasak jo, ši misija – bandomasis skrydis, tad reikėjo žmonių, išmanančių erdvėlaivių sistemas ir gebančių greitai adaptuotis nenumatytose situacijose.
Būti astronautu – jau pasiekimas
Kaip astronautai atrenkami tokioms misijoms kaip „Artemis II“? Anot Europos kosmoso agentūros astronautų atrankoje dalyvavusio lietuvio Juliaus Bartaševičiaus, tai daugiau yra politinis sprendimas ir mažai priklauso nuo pačių astronautų.
„Vienaip ar kitaip, tokios misijos kainuoja didžiulius pinigus ir valstybėms yra prestižas siųsti savo žmogų ir vėliavą ten, kur žmonių nebuvo jau daugiau nei 50 metų. Tad čia tikrai nemažai politikos. Patys astronautai, būdami racionalūs žmonės, turbūt puikiai tai supranta“, – LRT.lt komentuoja J. Bartaševičius.
Nors Mėnulio misijai buvo atrinkti tik keturi astronautai, reikia suprasti, kad vien tapimas astronautu yra labai didelis laimėjimas.
„Artemis II“ įgulos vadas R. Wisemanas astronautu tapo 2009 m., tais pačiais metais buvo išrinktas ir misijos specialistas J. Hansenas. Pilotas V. Gloveris ir specialistė C. Kock astronautų atranką įveikė 2013 m.
J. Bartaševičius LRT.lt sako, kad 2021 metais EKA paskelbus atranką paraiškas pateikė 23 000 europiečių, o astronautais tapo ar pateko į jų rezervą tik 17 žmonių. 2024 m. NASA astronautų atrankoje dalyvavo daugiau nei 8 tūkst. žmonių, iš jų atrinkta tik 10. Tad galima sakyti, kad atranką įveikia maždaug vienas iš tūkstančio kandidatų.
Taigi nenuostabu, kad astronautų konkursai neoficialiai yra vadinami sudėtingiausiomis pasaulyje darbuotojų atrankomis.
Du etapus įveikęs J. Bartaševičius anksčiau LRT.lt pasakojo, kad pirmasis EKA astronautų konkurso etapas yra CV atranka. Čia, atrodytų, nieko ypatingo: laimę gali mėginti visi vairuotojo pažymėjimą turintys jaunesni nei 50 metų žmonės, kurių ūgis 150–190 cm; svarbu turėti magistro laipsnį ir bent trejus metus profesinės patirties (tinkamų profesijų spektras itin platus – pradedant nuo medicinos ir baigiant aviacija).
Antrasis etapas – vadinamieji psichometriniai testai. „Antro etapo testai tikrina tavo loginį, erdvinį mąstymą, trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį, anglų kalbos žinias, fiziką. Tai yra paprasti dalykai, bet tu jų negali ištreniruoti iki 100 proc.“, – sakė J. Bartaševičius.
Kiti etapai: psichologinis ir komunikacijos testavimas grupėse, itin išsami medicininė apžiūra ir du interviu su EKA atstovais.
Europos kosmoso agentūros rezervo astronautė Anthea Comellini anksčiau LRT.lt pasakojo, kad sudėtingiausias jai pasirodė medicininės apžiūros etapas, mat jam negali niekaip pasiruošti, tad tai, ar tave atrinks, yra tik sėkmės reikalas.
„Todėl paprastai kalbėdama su mokiniais sakau, kad svajoti apie tai, kad tapsite astronautu, yra gerai. Tačiau tai neturi būti jūsų gyvenimo tikslas, nes labai daug lemia sėkmė. Tiesiogine šio žodžio prasme yra atrankos etapas, kurio 50 proc. jūsų neįveiks, ir tai nebus jūsų kaltė“, – teigė ji.
J. Bartaševičius labai džiaugiasi savo bandymu dalyvauti astronautų atrankoje ir galimybe susipažinti su kitais entuziastais ir sutinka, kad astronauto karjera neturėtų būti vienintelė gyvenimo siekiamybė.
„Kad pažymėtum visas varneles, reikalingas tapti astronautu, užtrunka keliolika, o gal ir daugiau nei dvidešimt metų darbo. Tokios trukmės gyvenimo projektuose planuoti visko neįmanoma. Todėl ir čia darant savo ateities pasirinkimus susikoncentruoti vien į astronauto karjerą nevertėtų, ypač jeigu tie pasirinkimai veda toliau nuo žmogaus realių pomėgių“, – įsitikinęs vaikinas.
Daugiau apie astronautų atrankas skaitykite čia (pasakojimas apie 22 tūkst. kandidatų aplenkusį J. Bartaševičių) ir čia (interviu su EKA rezervo astronaute A. Comellini).
Pasiruošimas misijai
EKA rezervo astronautė A. Comellini LRT.lt pasakojo, kad tapusi rezervo astronaute ji visų pirma išėjo teorinius mokymus. „[Ten] pasakojama apie aviacijos ir kosmoso inžineriją, apie kosmoso fiziologiją, apie radiacinę fiziką, kas vyksta su jūsų kūnu, kai jį veikia radiacija.“
Taip pat viename didžiausių baseinų pasaulyje – Neutraliojo plūdrumo centre – pašnekovė treniravosi atlikti įvairius veiksmus, kuriuos astronautai kosmose atlieka būdami nesvarumo būsenos už erdvėlaivio.
Svarbu tai, kad iš misijos grįžtančių astronautų kapsulė gali nukrypti nuo kurso ir nusileisti tose Žemės vietose, kur nėra gelbėtojų, tad astronautams yra organizuojami išgyvenimo mokymai. „Astronautas turi mokėti išgyventi kelias dienas laukdamas gelbėtojų. Todėl išgyvenimo mokymai atliekami tiek sausumoje, pavyzdžiui, žiemos sąlygomis, jūroje, nes kapsulė gali nusileisti ir ten. Tačiau išgyvenimo mokymai svarbūs ir minkštųjų įgūdžių požiūriu, nes galima pasipraktikuoti lyderystę, darbą kartu stresinėmis ir įprastomis sąlygomis“, – teigė A. Comellini.
Visa tai – tik labai maža dalis astronautų treniruočių programos. Visa ji gali užtrukti maždaug dvejus metus, o pasiruošimas paskirtai misijai – dar tiek pat.
Štai, pavyzdžiui, oficialus „Artemis II“ įgulos pasiruošimas skrydžiui aplink Mėnulį prasidėjo dar 2023 m., tiesa, tada buvo planuojama, kad skrydis vyks 2024-ųjų pabaigoje. Priešingai nei skrendant į Tarptautinę kosminę stotį, iškilus problemai „Artemis II“ astronautai negalės per porą valandų grįžti į Žemę, tad treniruotėse į tai buvo kreipiamas didelis dėmesys.
„Pasirengimas apėmė ir teorinius kursus – reikėjo išmokti viską apie erdvėlaivį ir raketą, kuriais bus skrendama, vėliau buvo simuliacijos, kuriose astronautai mokėsi tiek rutininių misijos eigos veiksmų, tiek avarinių situacijų sprendimo“, – sako dr. K. Zubovas.
Svarbi pasiruošimo dalis, anot K. Zubovo, – skraidymas lėktuvais ir mokymasis orientuotis panašiomis į misijos sąlygomis.
„Artemis II“ įgula treniruojasi skraidydama T-38 reaktyviniu lėktuvu. T-38 astronautams sudaro didelės apkrovos, dinamiškas skrydžio sąlygas, kurios ugdo erdvinį suvokimą ir prisitaikymą – įgūdžius, kurie tiesiogiai padeda priimti sprendimus esant įtampai kosminio skrydžio metu, – pristatydama astronautų treniruotes sausio 30 d. rašė NASA.
Per kai kurias treniruotes, siekdama išbandyti erdvėlaivio aplinkos kontrolės ir gyvybės palaikymo sistemas, įgula vilkėjo specialius skafandrus pavadinimu „Orion Crew Survival System“ (juos jie vilki ir skrydžio metu). Skafandrai užtikrina slėgį, deguonį ir terminę apsaugą paleidimo, grįžimo į Žemės atmosferą ir avarinių situacijų metu. „Orion“ gyvybės palaikymo sistemos per visą misiją reguliuoja deguonį, vandenį, temperatūrą kabinoje ir bendrą įgulos sveikatos būklę.
„Artemis II“ misija pasibaigs, kai „Orion“ kapsulė nusileis į vandenį. Šio etapo procesai, tarp kurių išėjimas iš erdvėlaivio ir įlipimas į plaustą, buvo imituojami Neutralaus plūdrumo centre.
„Artemis II“ įgula nenusileis Mėnulyje, bet svarbi jos užduotis bus stebėti ir fotografuoti mūsų palydovą. Kad sugebėtų tai tinkamai padaryti, astronautai mokėsi atpažinti kraterių formas, paviršiaus tekstūras, spalvų variacijas, atspindžio savybes, regolito (Mėnulio paviršių dengiančio puraus dulkių ir uolienų sluoksnio) ypatybes.
Misijos pilotas Victoras J. Gloveris savo prisistatymo vaizdo įraše taip pat užsiminė, kad, be viso šio techninio ir mokslinio pasiruošimo, itin svarbu susidirbti su žmonėmis, su kuriais leisiesi į kelionę.
„Mes praleisime daug laiko tiesiog mokydamiesi valdyti transporto priemonę, susipažindami su sistemomis ir užtikrindami, kad procedūros būtų parengtos, bet taip pat darysime viską, kas įmanoma, kad taptume iš keturių žmonių sudaryta komanda ir užtikrintume, kad esame pasirengę ne tik vykdyti misiją, bet ir palaikyti vieni kitus“, – teigė astronautas.
Sunkiausia paruošti šeimą
Astrofizikas dr. Kastytis Zubovas sako, kad nors „Artemis II“ misija truks tik 10 dienų, iššūkių gali kilti įvairių.
„Jau minėta labai ribota erdvė, psichologinis spaudimas būnant taip toli nuo Žemės, komunikacijų delsa (nutolus iki Mėnulio, signalas pirmyn atgal keliaus apie dvi sekundes, taigi realiu laiku kalbėtis nelabai bus įmanoma), taip pat kosminė spinduliuotė ir mikrogravitacija. Prie pastarosios galima įprasti ir būnant TKS, bet spinduliuotė keliaujant į Mėnulį bus gerokai stipresnė nei žemojoje Žemės orbitoje“, – LRT.lt sako mokslininkas.
Kalbėdamas su space.com žurnalistais vasario 9 d. įgulos vadas R. Wisemanas teigė, kad pati įgula skrydžiui yra maksimaliai pasiruošusi, tačiau, anot jo, sudėtingiau šiai misijai paruošti savo artimuosius.
„Tai yra sudėtinga. Mes susiduriame su skaičiais, kurie yra labai neįprasti. Mes išskrisime iš Žemės atmosferos 39 machų (47,000 km/h – LRT) greičiu, nutolsime 250 000 mylių (400 000 km – LRT) nuo Žemės, 45 minutes neturėsime jokių komunikacijos galimybių, kai būsime nematomoje Mėnulio pusėje. Turiu dvi paaugles dukras, jos supranta rizikas, bet jos taip pat supranta žmonių atliekamų tyrimų ir išradingumo vertę, tą siekį pamatyti, kas yra „kitoje pusėje kalno“, pamatyti dalykus, kurių nė vienas žmogus iki šiol nematė. Šiuo metu tik keturi Žemės gyventojai turi galimybę visa tai patirti, man pasisekė, nes esu vienas jų (...), niekas negalėtų pasakyti „ne“ šiai galimybei“, – sakė R. Wisemanas.
