Geidžiami ir nesėkmingai kopijuojami: kaip „Šviesos konversija“ užkariauja lazerių Olimpą

„Didžiausias hobis turbūt ir yra darbas“, – sako lazerių gamybos įmonės „Šviesos konversija“ (angl. „Light conversion“) bendraįkūrėjis ir pagrindinis akcininkas Romualdas Danielius. Ir šis pašnekovo bei kitų įmonės darbuotojų atsidavimas neliko nepastebėtas. Nors, anot R. Danieliaus, įgauti žinomumą savo srityje įmonei užtruko dešimtmečius, šiandien būtent „Šviesos konversija“ yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pasaulyje Lietuva pristatoma kaip lazerių šalis.

Prieš 31 metus įmonę su bendražygiais pradėjęs Saulėtekio valgykloje ir pašto patalpose, šiandien R. Danielius LRT.lt pasitinka Dvarčionyse, kur lazeriai ir kiti su jais susiję prietaisai gaminami 3 pastatuose ir ruošiamasi dar vieno statyboms. Jam pradėjus veikti, prie beveik 700 darbuotojų prisijungs dar 500.

Šiandien įmonė garsėja savo femtosekundiniais (arba ultratrumpųjų impulsų) lazeriais. Femtosekundę galima įsivaizduoti kaip 5 kartus iš 1000 padalintą sekundę. Prietaisai, generuojantys tokius ypač trumpus impulsus, savo pritaikymą randa geriausių pasaulio universitetų laboratorijose, didžiausių įmonių gamybos linijose, taip pat – medicinoje.

„Mes stumdomės galbūt su dviem, trimis, keturiais didžiausiais žaidėjais toje ultratrumpųjų impulsų lazerių rinkoje pasaulyje“, – sako R. Danielius.

LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.

– Sklando gandai, kad jūs į darbą pirmas ateinate ir paskutinis išeinate. Ar tai tiesa?

– Nebūtinai pirmas. Iš savų galbūt. Žinot, mano amžiuje dažnai nesimiega, ypač jeigu kas nors sukasi galvoje, tai būna, atsibundi anksti ryte ir ką veikti? Ateini į darbą. Kadangi čia visai netoli gyvenu, tai nėra sudėtinga.

Šiaip mano žmona irgi dažnai dirba gana vėlai vakare, tai susitinkam kažkur 20 val., po 20 val. Ji yra gydytoja. Bet mes turėjom bendrą projektą, kažkada darėm akių operacijoms sistemas, tai ir buvo įsitraukusi į tą darbą kuriam laikui.

– Jūsų diena, kaip paminėjote, – ilga. Kam šiandien daugiausiai skiriate dėmesio?

– Įvairių periodų būna. Jeigu jaučiu, kad kažką naujo galiu padaryti, pvz., kurdamas naują lazerį, tai dažnai praleidžiu laiką laboratorijoje. Dirbtuvėse turiu savo stakles, nes man greičiau išeina ką nors naujo sugalvojus pasitikrinti. (…) Aš, taip sakant, su metalu draugauju turbūt nuo kokios penktos klasės. (…)

Elementarių varžtų nebuvo ir įrankių nebuvo (...). Visa tai pirmiesiems savo prietaisams atsiveždavome kišenėse iš draugų, iš kur nors iš užsienio.

R. Danielius

Tas padėjo savo laiku, kai kūrėme kompaniją. Tada buvo toks vienas negražus žodis „ubagystė“. Buvo situacija gana paradoksali, nes čia mes galėjome gauti daiktų iš fotonikos, kurie gali būti priskiriami aukštosioms technologijoms: kristalų, įvairių veidrodžių, bet elementarių varžtų nebuvo ir įrankių nebuvo, metalo nebuvo (...) dešimtajame dešimtmetyje, pradžioje. Visa tai pirmiesiems savo prietaisams atsiveždavome kišenėse iš draugų, iš kur nors iš užsienio, iš Italijos ir kitur. (…)

– 1994-ųjų vasario 28-ąją kartu su Algiu Petru Piskarsku, Algirdu Juozapavičiumi ir Valdu Sirutkaičiu įsteigėte „Šviesos konversiją“. Tačiau turbūt pamatus įmonei dėjote dar Sovietų Sąjungoje? Ar nekilo sunkumų pradedant verslą tuo laikmečiu?

– Verslo kaip tokio tada nebuvo, bet mes užsidirbdavome pinigų savo tyrimams darydami įvairius užsakomuosius darbus. (...) Bet tada būdavo kitų problemų. Mes pinigų lyg ir uždirbdavome daug, bet ką nors nusipirkti už juos būdavo iššūkis. (...) Tad mes iš principo jau tada išmokome daryti prietaisus, sistemas su tomis galimybėmis, kurios buvo. Dažniausiai, net jeigu pažiūrėsite istorines nuotraukas, ten būdavo tokia ryškiai oranžine spalva nudažyti lazeriai, sistemos, bet tikrai ne todėl, kad ji [oranžinė spalva] mums patiko, tiesiog tokią buvo galima gauti tais laikais. (...)

– Pradėjote nuo parametrinių stiprintuvų arba šviesos šaltinių (prietaisų, kurie keičia lazerio šviesos bangos ilgį, arba kitaip sakant – spalvą). Kaip kilo idėja konstruoti būtent juos?

– Istorija iš tikrųjų buvo tokia: profesorius Algis Piskarskas, amžinatilsį, turbūt 1968 metais grįžo į Vilnių iš Maskvos universiteto, kur apsigynė disertaciją, būtent iš tų parametrinių reiškinių, t. y. kaip galima stiprinti šviesą skaidriame kristale arba priversti jį šviesti kitom spalvom negu ta, kuria jis apšviečiamas. Ir tai iš principo padėjo pagrindus visai šiai mokyklai.

Ir Vilnius buvo žinomas tuo, kad mes mokam daryti derinamo bangos ilgio šviesos šaltinius su trumpais impulsais. Iš pradžių mes pasidarėm labai primityvius prietaisus. Tada atsirado sistemų, kurios galėjo kažką matuoti. Pas mus atvažiuodavo iš įvairių vietų, ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir iš Vokietijos rytų, iš Čekoslovakijos. Ir čia atsiveždavo savo pavyzdžių, savo idėjas ką nori padaryti. Tai tokia kooperacija jau įvyko.

Profesoriui Piskarskui labai gerai sekėsi megzti kontaktus užsienyje, jis organizuodavo tokias ganėtinai žinomas mūsų bendruomenėje mokyklas, kur suvažiuodavo daug žmonių iš Vakarų valstybių, ir tokiu būdu apie mus sužinojo [dar prieš įsisteigimą]. (...)

– Tad kontaktai ir nulėmė jūsų sėkmę pačioje pradžioje?

– Tų kontaktų buvo. Bet iš tikrųjų tos sėkmingos aplinkybės buvo kelios apie devyniasdešimtuosius.

Iki tol mes dirbdavome su bangos ilgį galinčiais keisti kristalais, kurie būdavo neilgaamžiai. (...) Bet kinai aštuntajame dešimtmetyje išmoko auginti naujo tipo kristalus, kurie buvo žymiai atsparesni ir žymiai geriau veikdavo. Jungtinėse Valstijose [mūsų partneriai] sukūrė tuos pirmuosius femtosekundinius lazerius, kurie irgi buvo jau gana patikimi, (...) o mes žinojome, kaip tuos dalykus [kristalus ir lazerius] panaudoti. Ir tada mes pasirodėme laiku ir vietoje. (...)

– Tai kurį laiką jūs buvote vieninteliai pasaulyje, kurie gamino parametrinius stiprintuvus?

– Iš esmės taip. Buvo ir kitų gamintojų, kurie gamindavo panašius prietaisus, bet derinamus ranka, (...) o mes iškart darėme jau valdomus kompiuteriu. (...) Tai buvo nemažas pliusas. Ir be to, pas mus buvo visa mokykla, t. y, žmonės, kurie mokėjo skaičiuot, kaip viskas turėtų būt. (...) O kitur tai būdavo pavieniai žmonės, kurie tuo užsiimdavo, nes dažnai yra sunku iš tikrųjų surast du žymius profesorius, kurie norėtų to paties. (...)

Ir mes galėjome pasiūlyti lankstumą – padaryti kažkokias sistemas būtent tam taikymui arba pridėti visokių „skambaliukų“, kad patraukliau atrodytų.

– Visgi visi steigėjai buvote mokslininkai. Kodėl nusprendėte sukti verslo keliu?

– Taip paprastai pasakius – norėjosi valgyti. Bet iš tikrųjų ta situacija buvo ganėtinai prasta – tada biudžetinio finansavimo beveik nebuvo, tad kažkokių garantų būdavo iš kitur ir žmonės išvažiuodavo (...) ir nebūtinai grįždavo. Profesorius Piskarskas matė, kad yra pavojus, kad mūsų katedra gali labai smarkiai nukraujuoti.

Ir, antra vertus, tai mums nebuvo visiškai nauja, nes, kaip ir sakiau, mes darydavome panašius dalykus tiesiog kitomis sąlygomis. Ir man visada patiko daryti dalykus, kurie veikia ir yra kažkam naudingi.

O šiaip vienas iš mokslininkų apibrėžimų yra tas, kuris tenkina savo smalsumą mokesčių mokėtojų sąskaita. Pasikeitė tai, kad mes savais prisidedame ir dar mokesčius sumokame valstybei. Bet iš tikrųjų tas pagrindinis variklis vis tiek yra, kad įdomu padaryti ką nors tokio geriau, negu moka kiti. (...)

– Šiandien kalbamės Dvarčionyse, kurie anksčiau žinoti kaip keraminių plytelių gamybos vieta. Kaip įmonė atsidūrė būtent čia? Kiek žinau, pirkote sklypą ir Galgiuose.

– Istorija tokia, kad mes pradėjome dirbti Saulėtekyje. Ten kažkada buvo pastatyta valgykla, kuri turėjo aptarnauti bendrabučius, Fizikos fakultetą, dar kitus fakultetus, bet ji niekad neveikė pagal paskirtį. Ir tada profesorius Piskarskas sugalvojo ir, kaip tada sakydavo, „pramušė“, kad ten būtų galima statyti lazerinę laboratoriją. Ir ten dar buvo pašto patalpos, kurios nebesugebėjo sumokėti nuomos mokesčio. Ir tada mes tas patalpas išsinuomojome iš universiteto. Bet po kurio laiko mes ten jau nebetilpome.

Prisimenu, buvau kaip tik Japonijoje, ir profesorius Piskarskas laikraštyje rado skelbimą, kad Dvarčionių keramika išnuomoja patalpas. Čia buvo toks nedidelis pastatėlis, kuriame buvo pardavėjai, gamyba ten nevyko. Atvažiavome pažiūrėti, kažkur stogas varvėjo, (...) bet labai daug pasirinkimo nebuvo. Įsikūrėme.

Pradėjom ten kurti savo lazerius ir matome, kad nebetelpam mes tame pastatėlyje. (...) Tada mes suradome sklypą Galgiuose. O ten Gyventojų susirinkimas buvo toks su šakėmis – ne, lazeriai, radiacija, jokiu būdu, ten žmonės gyvenamuosius namus turi, sakė jie. (...)

O keramikų reikalai ėjo prastyn, (...) ir jie tada mums pardavė vieną pastatą, kurio vietoje mes pasistatėme pirmąjį savo pastatą. Toliau jie artėjo prie bankroto ir mes įsigijome visą teritoriją. Formaliai ne teritoriją, bet pastatus, kuriuos po vieną pradėjome konvertuoti į naujas laboratorijas ir gamybines patalpas.

– Pradėjote nuo parametrinių stiprintuvų, tačiau šiandien viena pagrindinių jūsų prekių – taip pat ir femtosekundiniai (ultratrumpųjų impulsų) lazeriai. Kai žmonės, kurie nesusiję su mokslu, galvoja apie lazerius, jie turbūt dažniau įsivaizduoja mažus lazeriukus, kurių kaina siekia porą eurų. Jūsų lazeriai – nemažos dėžės. Kuo jie ypatingi? Kiek kainuoja?

– Tas [kainos] diapazonas gali būti platus, nes, pavyzdžiui, koks nors tipiškas lazeris gali kainuoti nuo kokių 70 iki 150 ar 200 tūkst. (...). Bet gali būti sistemos, kurios kainuoja milijonus. Jau paprastai [jas gaminant] mes su kuo nors kooperuojamės, pavyzdžiui, su „Ekspla“ ar kita kompanija (...).

O šiaip dažnai žmonės klausia, kuo tos femtosekundės geros. Mokslui iš tikrųjų jos yra geros greitiems procesams tyrinėti. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos žmonės tyrinėjo dar aštuoniasdešimtaisiais metais, buvo, pavyzdžiui, fotosintezė (...)

O technologijose šitie impulsai reikalingi ten, kur reikia tokio labai delikatus poveikio. Sakysim, kad galima būtų išgarinti mažą medžiagos kiekį neįkaitinant labai smarkiai likusio pagrindo, pavyzdžiui, kad ir tuos stentus (tinklinis vamzdelis iš metalo, dažniausiai skirtas kraujagyslėms praplėsti – LRT) darant. (...)

Gali kainuoti nuo kokių 70 iki 150 ar 200 tūkst. (...). Bet gali būti sistemos, kurios kainuoja milijonus.

R. Danielius

Šiaip aš galvoju apie tokią analogiją: jeigu į pakabintą metalo lakštą šautume kulką, tai ji padarys skylutę ir kažkokią nedidelę deformaciją; jeigu paimtume kūjį, kuris turės tą pačią energiją kaip kulka, ir trenktume į tą lakštą, tai jis lakštą galbūt sulankstys, deformuos arba galbūt net ir nieko nepadarys, jeigu tas lakštas bus spyruokliuojantis; jei šauname savo trumpųjų impulsų lazeriu, tai modifikuojame, pakeičiame labai nedidelį plotą, palikdami ramybėje tai, kas yra aplinkui. Tai yra pagrindinis dalykas. (...)

– Kiek suprantu, diferencijuojate savo produkciją į tris sritis: viena skirta mokslui, kita – pramonei, trečia – medicininiams taikymams. Vienas medicininių taikymų yra jau jūsų minėtų kraujagyslių stentų gamyba. Kokiems dar tikslams jūsų lazeriai taikomi medicinoje?

– Iš tikrųjų nemažai kompanijų, panašių į mus, užaugo su akių operacijomis. (...) O šiaip dabar smarkiai besivystanti sritis yra vadinamoji netiesinė mikroskopija, t. y. būdas, kai šviesos bangos ilgis pasikeičia pačioje medžiagoje, taip pat ir gyvame audinyje. Galima šviesti, pavyzdžiui, raudona nematoma šviesa, kuri prasiskverbia giliai į audinį, o iš ten gauti matomą arba net ultravioletinę šviesą. Ir tai duoda naujų galimybių – galima tyrinėti audinius gana dideliame gylyje. Ir įdomūs yra filmukai, kaip pelės smegenyse yra aktyvuojami neuronai, jie pradeda šviesti. Iš principo [neuronus] galima aktyvuoti lazeriu – valdyti šiek tiek gyvūnų elgesį.

– Kokiems tikslams jūsų lazeriai dažniausiai pasitelkiami pramonėje?

– Pats pirmasis taikymas buvo šviesos diodų (LED) pjaustymas. (...) Ir pasirodė, kad mūsų lazeriai tam tinka. (...) Mobiliesiems įrenginiams būna reikia ką nors išpjauti safyre ar stikle. (…) Mes esame pakliuvę į pačių didžiausių ir žinomiausių kompanijų tiekėjų sąrašus.

Jei šauname savo trumpųjų impulsų lazeriu, tai modifikuojame, pakeičiame labai nedidelį plotą, palikdami ramybėje tai, kas yra aplinkui. Tai yra pagrindinis dalykas.

R. Danielius

Toliau – elektronikoje. Dabar dažnai tuos lustus sudeda vieną ant kito, tarpe įdėdami izoliuojantį stiklą. Bet viską reikia sujungti. Tai stikle padaroma daug skylučių ir jos metalizuojamos, o tada galima sudėti daug sluoksnių tų lustų ir mažam tūryje gauti labai didelę galią, atmintį, greitį ar kt.

Ir yra dar daug visokių dalykų, ką galima padaryti tokio subtilaus. (...)

– Ar negalvojote apie kitas pramonės šakas – kosmosą, karo pramonę? O gal ten jau esate?

– (...) Mūsų lazeriai [kosmoso pramonėje] galbūt kažkur gali būti pritaikyti. Gynybiniuose reikaluose mes nematome [pritaikymo]. Sovietiniais laikais mes nepadarėme nieko naudingo šitam reikalui, taip pat ir dabar. Mūsų lazerį paleidi per koridorių, jis jau pats save padarko, nes oras yra irgi netiesinė medžiaga, jo savybės keičiasi sklindant šviesai. (...) Nežinau, netiesiogiai nebent [panaudojami lazeriai karo pramonėje], elektronikos gamyboje ar dar kažkur. (...)

– Jūsų kolegė minėjo, kad savo prietaisus esate išsiuntę į apie 50 šalių, kur jų nukeliauja daugiausiai?

– Istoriškai buvo Japonija, kuri greitai atsiliepė, Europa, Jungtinės Valstijos. Dabar Kinija yra didelė rinka. Korėja šiek tiek mažesnė. Tai čia turbūt pagrindinės.

– Ar nesusiduriate su sunkumais, kai atsirado nauja Trumpo mokslo finansavimo karpymo politika, muitai ir galų gale buvo išreikštas tikslas stiprinti būtent JAV pramonę? Ar neprarandate pozicijų JAV rinkoje?

– Matote, situacija yra tokia, kad mūsų konkurentai Jungtinėse Valstijose iškėlė visą savo gamybą į Europą ir jiems iš principo galios tie patys muitai. (...)

Kitas dalykas, kad iš tikrųjų biudžetai gali ir susitraukti. Mat mokslinė rinka bent jau būdavo tokia, kad jos potencialas yra ribotas, neauga labai smarkiai, bet ji būdavo stabili. Nes kai buvo 2008 m. krizė, visi smuko, o mes paaugome, kadangi Amerikoje buvo tas „stimulus package“, buvo daugiau pinigų skiriama universitetams, jie davė daugiau užsakymų. Dabar gali būti kitaip. Bet, žinote, prezidentai ateina ir nueina, o paskui vis tiek kažkaip viskas išsibalansuoja.

Ir, antra vertus, Kinija yra ta valstybė, kuri skiria daug labai pinigų mokslui. (...)

– Tačiau Kinijos ir Lietuvos santykiai yra gerokai pašliję po Taivano atstovybės mūsų šalyje atidarymo. Ar tai jūsų nepaveikė? Kokią matote ateitį, kalbant apie bendradarbiavimą su šia šalimi?

– Iš tikrųjų ten viskas vyksta. Ta prasme, buvo ten su tuo eksportu [problemų], bet vis tiek paaiškėjo, kad [Kinija] išlieka didelė rinka tiek mokslinėms institucijoms, tiek gamybinėms.

Mums reikėjo tokios mašinėlės stiklui poliruoti. (...) Kinai atrašo per penkias minutes, ten žmonės dar netingi dirbt.

R. Danielius

Mes jau daug metų dirbame su didžiausiais jų integratoriais, esame įgiję reputaciją. Iš viso, žinote, mums reikėjo tokios mašinėlės stiklui poliruoti. Parašėme į seną europinę firmą – kaip į kaimą seneliui, jokio atsakymo. Kinai atrašo per penkias minutes, ten žmonės dar netingi dirbt. Ir dėl to jie taip smarkiai vystosi.

Galima vadinti komunistine [valstybe], bet pagal savo esmę, aš manau, kad senelis Marksas apsiverčia karste kiekvieną kartą – penki šimtai legalių milijardierių valstybėje, tad ji komunistine sunkiai yra pavadinama. Pagrindinis komunistinės valstybės požymis yra visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė. Sąjungoje kas buvo? Nebuvo galima turėti kažkokios privačios gamybos. Kinijoje [privati gamyba] yra. Ir žmonės iš tikrųjų yra motyvuoti, suinteresuoti ir greitai viskas vystosi.

– Suprantu, kad suinteresuotumas yra, tačiau man įdomus eksporto klausimas. Paklausiu buitiškai – ar tie Lietuvos santykiai su Kinija jums netrukdo siųsti prietaisų į Kiniją?

– Taip, buvo to. Mes netgi įsteigėme kompaniją Lenkijoje, kurią dabar turbūt ruošiamės uždaryti. Korėja mums padeda tuo klausimu. Bet, iš kitos pusės, galbūt netgi iš Lietuvos institucijų daugiau turime apribojimų, nes dalis mūsų produkcijos patenka į tą dvigubos paskirties prietaisų kategoriją ir mums reikia gauti eksporto licencijas, o tai kartais labai ilgai užtrunka. (...) Būna, kad žmonės nori pateikti užsakymą, pateikia, o mes nežinome, galėsime išvežti ar ne. (...)

– Dažnai iš politikų girdime posakį, kad „Lietuva pirmauja lazerių srityje pasaulyje“ arba „Lietuva – lazerių šalis“. Ar pritartumėte? O gal reikėtų patikslinti posakį?

– Tie femtosekundiniai lazeriai yra niša nišoje, nes jau lazeriai patys kaip tokie yra nišinis produktas, ne koks nors buitinis prietaisas. (...) [Femtosekundiniai lazeriai] yra tokia gana siaura sritis, kur mes turim pakankamai tvirtas pozicijas. Mes stumdomės galbūt su dviem, trimis, keturiais didžiausiais [žaidėjais] toje rinkoje pasaulyje.

Mes stumdomės su galbūt su dviem, trimis, keturiais didžiausiais [žaidėjais] toje rinkoje pasaulyje.

R. Danielius

Sakysim, mūsų konkurentų privalumas yra tas, kad jie dažnai gamina ne tik tuos lazerius, bet dar ir kitokius, kurie naudojami industrijoje, ir tada jie turi konkurencinį pranašumą. (...) Mes galime pasiūlyti kokybę, kainą. Nors mes tikrai nesame pigiausia kompanija, mes esam prie brangesnių su šitais produktais.

– 50 geriausių pasaulio universitetų moksliniams tyrimams naudoja būtent jūsų lazerius. Kai steigėte įmonę 1994-aisiais, ar tada turėjote minčių, kad turite potencialo tapti viena pirmaujančių įmonių ultratrumpųjų lazerių srityje pasaulyje? Žinoma, pradėjote ne nuo lazerių, o nuo parametrinių stiprintuvų, bet ar galėjote įsivaizduoti, kad viskas taip išsirutulios?

– Kai buvo pirmosios kompanijos metinės, susirinkome ten keliese ir svarstėme, kiek čia reikės tų mūsų parametrų generatorių. (...) Mes galvojome, kad gal kokio šimto reikės iš viso visam pasaulyje. O po to pradėjome gaminti daugiau negu šimtą vienetų per metus. O lazeriai, kurie yra gerokai brangesni nei parametriniai stiprintuvai, – dabar apie tūkstantį per metus.

Aišku, kad mes to nesapnavome. Bet taip atsitiko.

– Peržvelgus internete prieinamus duomenis, galima pamatyti, kad pastaruosius 5-erius metus jūsų įmonė stabiliai augo. Esu girdėjusi, kad iš tiesų nuolatinis augimas vyksta nuo tada, kai oficialiai įsisteigėte 1994 m., ir kai kada augote 10–20 proc. per metus. Ar tai tiesa? Retoms įmonėms tai pavyksta. Tad kokia, jūsų nuomone, to paslaptis?

– Tas smukimas buvo tada, kai tie mūsų [pirmieji] partneriai Amerikoje pradėjo šiek tiek neteisingai elgtis. Tai pardavimuose buvo nelabai didelis smukimas, bet pelnas smuktelėjo ir atsirado tam tikro nerimo.

Bet tada mes nutraukėme tuos ekskliuzyvinius santykius ir po kelių mėnesių sulaukėme vizito iš to paties „Coherent“ (viena didžiausių lazerius gaminančių įmonių pasaulyje – LRT), nes jie patys taip ir nepadarė to prietaiso [parametrinio stiprintuvo]. Jie atvažiavo pas mus, mes sutarėme, kad jiems tieksime ne ekskliuzyviniu pagrindu. Tada atvažiavo dar po kelių mėnesių jų didžiausi konkurentai – tokia kompanija „Spectra-Physics“, su kuriais mes irgi susitarėme, kad jiems irgi tieksime daugiau mažiau tomis pačiomis sąlygomis. Ir mes tvarkingai su jais bendradarbiavome ir iki šiol bendradarbiaujame.

„Coherent“ iš principo yra toks ganėtinai ypatingas atvejis, nes mes esam jų tiekėjai, tiekiame tuos parametrų stiprintuvus. Tačiau mes taip pat perkame iš jų daug optikos komponentų, nes jie turi gamyklų Kinijoje. Ir dar – mes su jais konkuruojame, kai pardavinėjame lazerius, susitinkame pas tuos pačius klientus. Yra toks terminas „frenemies“, kai ta mūsų rinka yra tokia maža, kad mums yra geriau kartais susivienyti prieš kažkokias kitas technologijas, senoviškas – pabandyti motyvuoti klientus pereiti nuo kokių nors mechaninių pjovimo diskų prie lazerių.

– Tai jūs manote, kad savotiškas bendradarbiavimas su konkurentais yra viena iš nuolatinio įmonės augimo priežasčių?

– Taip. Na, ir galų gale reikia dirbti, stengtis. Ir mes visada elgiamės atsargiai, niekada neėmėme kreditų ar kažko, nes tai visada yra rizika. (...)

– 2024 m. interviu „Verso žinioms“ teigėte, kad, „Light Conversion“ stato po pastatą maždaug kas 4-erius metus. Plėtimosi tempas – aiškus. Tame pačiame interviu kalbėjote apie pastatą, kuriame numatoma apie 500 darbo vietų. Jei planas nesikeis, ar manote, kad ateityje bus užtektinai kvalifikuotų žmonių, kad patenkintumėte savo žmogiškųjų išteklių poreikius?

– Tai yra gana sudėtingas klausimas. Iš principo tuos žmones mes patys turime apmokyti, sukurti pakankamai patrauklias darbo sąlygas. Bet kol kas tai mums sekėsi, nes mes turbūt jau prie 700 [darbuotojų] artėjame. Nebūtinai visi turi būti fizikai. Yra gana daug darbo, kurio dirbtinis intelektas nepakeis, nes tuos lazerius vis tiek reikia kruopščiai daryti, paruošti visas detales ir galų gale jį suderinti. Tam reikia žinių ir įgūdžių. Tai užtrunka.

Naujas darbuotojas pereina keletą tokių mokymo stadijų, žinoma, priklausomai nuo to, ką jis daro. Tačiau netgi mokslų daktarai kartais nueina į gamybą surinkti lazerio, suderinti, kad iš tikrųjų suprastų, su kuo jiems reikės dirbti. (...)

– „Kai paprasti daiktai patenka į Kiniją, juos nukopijuoja. Mūsų produktų kinai negali nukopijuoti“, – viename interviu 2014 m. sakė tuometinis įmonės vadovas Algirdas Juozapavičius. Ar vis dar laikotės ir kinai ar kiti nekopijuoja jūsų prietaisų?

– Manau, kad nukopijavo, nes lazerių yra gana daug. Ten [Kinijoje] yra nemažai gamintojų, kurie skelbiasi, kad jie viską gali padaryti. Bet realybė dažnai būna kiek kitokia. (...) Mes suprantame, kad tai yra vienas iš didesnių pavojų. Antra vertus, [pramonės] gamintojams, kurie tuos lazerius naudoja, yra svarbu žinoti, kad daiktas, kurį jie nusipirks, veiks. (...) Bent kurį laiką mes dar turime pranašumą. Bet galime pažiūrėti į „Teslos“ istoriją, kaip jiems sekėsi su kinais. Tai niekas nėra apsaugotas, todėl reikia dirbti. (...)

Bent kurį laiką mes dar turime pranašumą (prieš kinus). Bet galime pažiūrėti į „Teslos“ istoriją, kaip jiems sekėsi su kinais.

R. Danielius

– 2010 m. įvyko vienas didžiausių verslo sandorių Lietuvos istorijoje – JAV kompanija „Thermo Fisher Scientific“ už 260 mln. JAV dolerių įsigijo lietuvišką biotechnologijų įmonę „Fermentą“. Kai kalbėjau su vienu iš „Fermento“ įkūrėjų Arvydu Janulaičiu, jis teigė, kad tai neišvengiamai buvo itin svarbus strateginis žingsnis. Ar jūs ateityje svarstytumėte tokį žingsnį? Apie kokią sumą turėtume kalbėti, kad jus sudomintų pasiūlymas? O gal klausimas visai ne pinigai, o kas jums pateiks pasiūlymą? Jei neklystu, didžiausios lazerių gamintojos pasaulyje yra Vokietijos „Trumpf“ ir JAV „Coherent“. Jei jos norėtų pirkti „Light Conversion“, ar svarstytumėte pasiūlymą?

– Turbūt suma dabar būtų didesnė negu „Fermento“ laikais, bet ir pinigų vertė yra kitokia. Tačiau tai yra geras klausimas, nes iš tikrųjų farmacija yra visiškai kitokia rinka negu mūsų. Mes esame palyginti mikroskopiniai. Ten naujiems vaistams sukurti išleidžiami milijardai, bet kai jau jie sukurti, užpatentuoti, pelnai ten siekia tūkstančius procentų.

Mus norėjo nupirkti ir dabar nori, yra daug norinčių nupirkt. Bet kažkaip nematom tokio labai didelio išlošimo, jei mes parsiduosime. (...) Be to, parduosi, gausi daug pinigų ir ką su jais veikti? Tai būtų visai kitoks sportas – investicijos – ne tai, kuo mes dabar užsiimame.

Mus norėjo nupirkti ir dabar nori, yra daug norinčių nupirkt. Bet kažkaip nematom tokio labai didelio išlošimo, jei mes parsiduosime.

R. Danielius

Be to, mes dabar turime vieną, galima sakyti, investuotoją, nes kai Algirdas Juozapavičius išėjo į pensiją, atėjo „7-Industries“ (Nyderlandų įmonė, kuri priklauso Izraelio bendrovei „7 Main Ltd“ – LRT). Ir jie yra gana griežtai nusiteikę, kad jie yra atėję ilgam, ir pagrindinis tikslas yra auginti kompaniją, didinti jos vertę, ir pan. Ir kol kas ir kitų akcininkų yra panaši nuostata. (...)

– Kokią matote visos fotonikos srities ateitį Lietuvoje?

– Iš tikrųjų daug kas nustemba, kodėl čia, būtent Lietuvoje, taip yra – ta fotonikos industrija tokia auganti. [Lietuvoje] yra daug kompanijų, kurios gamina lazerius, bet yra ir daug tokių, kurios teikia paslaugas, gamina komponentus, pavyzdžiui, viena iš tokių kompanijų, kuri daro specialias dangas, įvairius veidrodžius gamina. Tai jie, su kuo pakalbi, užsieniuose yra žinomi. Jie iš tikrųjų moka gerai pagaminti ir tokių pavyzdžių yra daugiau.

Prie universiteto yra kompanija, kuri užsiima optinių elementų testavimu, žiūri, kada yra pažeidžiami, kokiomis sąlygomis. Tai yra labai svarbus dalykas. Nežinau, kiek dešimčių dabar tų kompanijų Lietuvoje yra, kurios kažką daro. (...)

Kai mes įsisteigėme, tai buvome ne pirmieji, jau „Eksma“, „Ekspla“, „Standa“ buvo žinomos kompanijos. (...)

– 2023 m. jums buvo skirtas Vilniaus mecenato vardas. Jis įprastai skiriamas už labai reikšmingą veiklą, kuri plėtoja ir augina miestą, kuria bendruomenės gerovę ir savo pavyzdžiu skatina ir kitas privačias iniciatyvas prisidėti prie kultūros, meno, mokslų vystymo. Ką jums reiškia šis apdovanojimas ir kad savo darbais prisidedate prie miesto ir visos šalies vystymo, žinomumo didinimo?

– Įtariu, kad tas mecenato vardas buvo susijęs su tuo, kad „Šviesos konversija“ tada buvo dalininkė neliečiamojo kapitalo fondo Vilniaus universitete, iš kurio uždirbtų pinigų yra mokamos stipendijos ir paskatinimai. Taip, universitetas yra ta vieta, kur aš mokiausi, kur pradėjau dirbti. Dvi darbovietes per visą gyvenimą tik ir turėjau.

Mažesniu mastu, bet mes tą pakartojome, taip sakant, savo šeimos lygmeniu. Mano žmonos tėtis buvo profesorius Kazlauskas, kuris neaiškiomis aplinkybėmis žuvo dar senais laikais. Jis buvo filologas ir mes įsteigėme tokį fondą būtent filologams. Ten irgi yra toks vardinis subfondas, kuris skirtas jauniems mokslininkams paskatinti. (...) Tą darome. O antra vertus, mokame mokesčius, kaip visi turėtų daryti. (...) Galų gale šitie mūsų pastatai yra tam tikras ženklas, kad kažkas vyksta teigiamo.

– Kokią jūsų gyvenimo dalį šiandien užima verslo reikalai ir kokią mokslas? Kaip tai keitėsi metams bėgant?

– Klausimas – kokią prasmę įdėti į tuos apibrėžimus. Kas yra verslas? Iš tikrųjų aš pats mažai dalyvauju, ypač dabar, kai mūsų kompanija užaugo, atsirado struktūros, administracija, su klientais aš dabar gana mažai bendrauju. Pradžioje aš važinėjau labai daug po pasaulį, instaliuodamas tas sistemas, mokydamasis, žiūrėdamas, ko reikia. Dabar tą daro kiti, jaunesni. O aš daugiau galvoju, ką čia tokio naujo padaryti. (...)

Vienas iš dažnesnių laisvalaikio praleidimo būdų ir yra ateiti į darbą, ramiai savaitgalį padirbėti čia.

R. Danielius

Vienas iš dažnesnių laisvalaikio praleidimo būdų ir yra ateiti į darbą, ramiai savaitgalį padirbėti čia, kai nieks nevaikšto aplinkui, netrukdo.

(…) Aš daugiau kur dalyvauju, yra, pavyzdžiui, „Brolis Semiconductors“. (…) Kaip ir galima sakyti, kad esu kažkiek akcininkas ten. Kitos kompanijos yra – „Femtika“, čia šalia. Aš ten irgi kažkiek dalyvauju dar, nelabai intensyviai. (…)

– Turite daugybę veiklų, kaip atsipalaiduojate? Ar pakanka laiko šeimai ir hobiams?

– Didžiausias hobis turbūt ir yra darbas. Bet šiaip tai žmona daugiausia pasirūpina, kad į koncertus nueitume, į operą.

Važiuojame porąkart per metus į Zalcburgo festivalį. Dažniausiai išvažiuojame paslidinėti porą kartų per metus arba šiaip kur nors į Neringą dviračio paminti, ir pan. (...)