Briologė Ilona Jukonienė yra šiuo metu vienintelė tiek ilgai ir taip profesionaliai samanas tyrinėjanti mokslininkė Lietuvoje. LRT RADIJUI ji papasakojo apie samanų archajiškumą, jų buveinių sąveiką su žmogumi ir samanų įvairovę, kuriai pamatyti reikalinga ne tik jautri akis, bet ir įvairūs prietaisai bei preparatai.
Ko reikia, kad pastebėtum samanų įvairovę
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Floros ir geobotanikos laboratorija, kurioje dirba I. Jukonienė, įsikūrusi Vilniuje, Verkių dvaro rūmuose. Šį dvarą supa gražus parkas.
Prieiname prie vieno iš šiame parke augančių medžių. Apatinė kamieno dalis padengta žaliu kilimu. Ir nors samanų kilimas atrodo vientisas, šis įspūdis apgaulingas. Iš tiesų jį sudaro keletas skirtingų rūšių.
„Šitos į viršų užsirietusios uodegytės yra balnadantės. O čia – bukasnapės. Šiaip pati dažniausia ant medžių auganti samana yra šita, – rodo mokslininkė. – Kiparisinė patisa. Plokščias stiebas ir lapeliai, prisiglaudusi prie kamieno. O štai čia įsiterpia vytelinės kreivadantės“.
Iš tiesų nėra tokio dalyko kaip „tiesiog samanos“. Samanų įvairovė yra didelė – Lietuvoje jų aptinkama beveik 600 rūšių – ir jai atpažinti dažnai nepakanka net ir labai įgudusios akies, mat daugelis samanų yra labai mažos.
Todėl samanoms apibūdinti reikalinga lupa, mikroskopas, didinantis bent 500 kartų, preparavimo adatėlės, peiliukai, laboratoriniai indai, liniuotė ir dažai ląstelėms nudažyti. Visi šie daiktai yra I. Jukonienės darbo kambaryje Verkių dvaro rūmuose. Į jį ir keliaujame.
„Greitai kelsimės į priešais esantį pastatą. O šiame dirbu jau 40 metų“, – pasakoja mokslininkė ir aprodo tvarkomus samanų rinkinius, nugulsiančius į Gamtos tyrimų centro herbariumą.
Viena iš nedaugelio briologų
Mokslas apie samanas vadinamas briologija. Taip nutiko, kad I. Jukonienė yra viena iš nedaugelio šio mokslo atstovių Lietuvoje. „Jų yra buvę, – šypsosi, paklausta, ar tiesa, kas „Vikipedijoje“ parašyta – t.y. kad ji yra vienintelė profesionali briologė Lietuvoje. – Aš gal tokia pastovi esu. Visi kažkokį etapą yra tyrę samanas. Tarkim, profesoriaus Antano Minkevičiaus mokinys Jonas Pipinys, kuris tyrė Lietuvos žemapelkes. Po to buvo Antanas Kusas, kuris tyrė Lietuvos kerpsamanes. Vilniaus universitete buvo Nijolė Kalinauskaitė, su profesoriumi Najaliu parengusi „Vadovą Lietuvos kerpsamanėms pažinti“. Tik vėliau ji išvažiavo į Helsinkį ir tos grupės nebeliko.
Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie labai gerai pažįsta samanas. Paminėsiu keletą jų: tai Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato biologė Asta Uselienė, mokytojas iš Joniškio Valentas Ramonas, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ekologė Onutė Grigaitė. Yra ir mano buvusios bei esamos mokinės. Taigi yra ir kitų žmonių, tik aš esu pastovi ir galbūt labiau kuruoju tą sritį“.
Kaip pasakoja I. Jukonienė, kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje yra daugiau mokslo atstovų, užsiimančių samanų tyrimais. Lietuvoje dėl mokslo istorijos, ypač dėl Vilniaus universiteto uždarymo, briologijos tyrimų istorija yra fragmentiškesnė. Ir vis tik yra šios srities tyrimų sričių, kuriuose Lietuva netgi pirmauja. Tai, pavyzdžiui, dirbamų laukų samanų tyrimai, kuriuos atliko Danguolė Andriušaitytė. Jos doktorantūros tyrimui vadovavo I. Jukonienė.
Samanos – pirmieji sausumos augalai
Kaip pasakoja I. Jukonienė, ji pati samanų tyrimų lauke atsirado studijų metais ir gana atsitiktinai, paraginta profesoriaus Antano Minkevičiaus (1955 metais botanikas išleido pirmąjį vadovą Lietuvos samanoms pažinti). Kuo labiau gilinosi, tuo įdomesnės jai darėsi samanos.
„Tai yra pirmieji sausumos augalai. Vaizdžiai mėgstama sakyti, kad tai augalai, kurie matė dinozaurus. Tik dinozaurai išnyko, o samanos liko“, – sako mokslininkė. Ji galėtų ilgai pasakoti apie samanų biologiją. Tarkim, samanos neturi šaknų, prie paviršių jos tvirtinasi į šaknis panašiais dariniais, kurie vadinami rizoidais. Neturėdamos šaknų, vandenį jos siurbia visu kūnu.
Vanduo labai svarbus samanų dauginimuisi. Todėl vandenį kaupia įvairiais būdais. Tarkim, auga vejomis, o tarp tų vejų susidaro kapiliarai vandeniui kaupti. Net 30 kartų daugiau nei pats sveria vandens sugerti gali kiminas, taip ir patį pelkėjimo procesą skatindamas.
Samanų reikšmė svarbi ekosistemoms. „Jos kaip augalai pionieriai įsikuria vietose, kur kiti augalai neauga. Tada ima vykti procesai, kažkoks irimas. Samanos auga labai ekstremaliomis sąlygomis“, – pažymi I. Jukonienė. O šiaip samanos auga visur, netgi ten, kur neauga kiti augalai – ant medžių, ant akmenų. Smulkumas, paprasta sandara leidžia prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, tikriausiai todėl samanoms pavyko pergyventi kitus, didesnius ir sudėtingesnės sandaros organizmus.
Pelkių augalija ir jos pokyčiai
Mokslininkė I. Jukonienė daug yra dirbusi saugomose teritorijose, rezervatuose. Ypač daug samanų pavyzdžių ji surinko iš įvairių Lietuvos pelkių – vietų, kur samanų danga yra vyraujanti.
Surinktus samanų pavyzdžius mokslininkė lygina su dar tarpukariu mokslininkų surinktais ir aprašytais. „Labai daug teko dirbti Kamanų rezervate (Akmenės rajone). Apie šią pelkę 1937 metais buvo išleista knyga. Ją parašė Lietuvos tyrėjai, vadovaujami Kazio Brundzos, ir joje buvo išspausdintas augalijos žemėlapis. Mes vykdėme tyrimus ir stebėjome, kaip pasikeitusi augalija.
Visų pirma, tikrai vyksta apaugimas medžiais. Pelkė stipriai apauga pušimis. Vyksta pokyčiai ir tose buveinėse, kurios pelkėje išliko. Tarkim, 1937 metais duburiuose buvo aptinkama daug vandenį mėgstančių kiminų. Dabar tie duburiai, matyt, seklėja, ir ten įsikuria rūšys, kurios mėgsta sausesnes augavietes.
Mažėja ežerokšniai. Sausėjimas vyko dėl to, jog pelkė nuo seno buvo apjuosta sausinamaisiais grioviais, būtent jie sausino pelkę“, – pasakoja I. Jukonienė.
To paties tyrėjo Kazio Brundzos vadovaujama grupė 1940 metais išleido knygą su augalijos žemėlapiu apie kitą pelkę. Tai Šepetos pelkė Kupiškio rajone. Skirtingai, nei Kamanų pelkė, ši pelkė neišliko, čia veikia durpių karjeras. Mokslininkė turi planų apsilankyti karjerą ir patyrinėti augaliją buvusios pelkės likučiuose, jos pakraščiuose.
Beje, aukštapelkės dažnai būdavo sausinamos būtent durpių gavybai: durpės susidaro iš vandenyje užsikonservavusios augalijos, dažnai kiminų liekanų, jų klodai formuojasi tūkstančius metų. Seniau durpės buvo naudojamos energijai, o šiandien – augalų substratams.
„Kai pasižiūri į pelkes, į visą tą grožį, kiek ten yra gyvybės, ir kai pagalvoji, kad per tūkstančius metų susiformavusios durpės gali būti naudojamos gėlių sodinimui, pomidorams, šilauogėms... Tikiuosi, kad atsiras kitų būdų, kurie pakeis iškastines durpes“, – sako LRT RADIJO pašnekovė.
Mokslininkė tikisi, jog durpes ateityje pakeis panašių savybių turintys kiminai. Kai kur Europoje jau veikia kiminų auginimo fermos.
Viso pasakojimo klausykitės LRT RADIJO laidos „Vienkartinė planeta“ įraše.
