Kaip ir gimdymas, mirtis yra kūniškas procesas, turintis savo etapus ir atpažįstamą eigą. Kaip ir gimdymo atveju, skirtingiems žmonėms šio proceso greitis gali skirtis. Kartais, siekiant, kad mirtis būtų kaip įmanoma saugesnė ir patogesnė (kaip ir gimdant) reikalinga medicininė pagalba, rašo „Science Focus“.
Artėjant mirčiai, dauguma žmonių nebenori nei valgyti, nei gerti. Tai normalu, nors šaukštas pamėgto gardėsio vis dar gali pradžiuginti žmogų, kai įprastą patiekalą jam įveikti jau per sunku.
Mirštančiam žmogui vis labiau trūksta energijos. Daugelis iš mūsų esame patyrę sunkiai įveikiamą nuovargį, atsiradusį dėl ligos, kai negali pakilti iš lovos, sirgdamas gripu, ar jautiesi be galo pavargęs po chirurginės operacijos. Tokiais atvejais paprastai padeda miegas, tačiau gyvenimo saulėlydyje, kai organizmas pamažu ruošiasi mirčiai, net ir jis nebetenka savo galių.
Mirštantis žmogus vis rečiau būna budrus. Tačiau tai, kas atrodo kaip miegas, palaipsniui tampa vis ilgiau trunkančiais sąmonės užtemimais. Visgi prabudę žmonės jaučiais taip, lyg būtų ramiai miegoję, neprisimena, kad būtų praradę sąmonę.
Jei mirštantis žmogus reguliariai vartoja vaistus, kad išvengtų nemalonių simptomų, dabar pats laikas pereiti prie medicininių preparatų, kuriuos vartojant nereikia, kad pacientas būtų budrus. Galima naudoti odos pleistrus, švirkštus, pompas ar net žvakutes. Svarbu žinoti, kad dažnu atveju sąmonė prarandama ne dėl vartojamų vaistų, o dėl artėjančios mirties.
Kas vyksta paskutinėmis gyvenimo akimirkomis
Mirčiai artėjant, širdis ima plakti silpniau, nukrenta kraujospūdis, oda atvėsta, nagai patamsėja. Sumažėjus kraujospūdžiui, vidaus organai ima veikti lėčiau. Gali būti nerimo epizodų, sumišimo akimirkų arba tiesiog žmogus pamažu grimzta į nesąmoningą būseną.
Neturime patikimo būdo ištirti, ką žmogus patiria mirdamas. Naujausi tyrimai rodo, kad net ir prieš pat mirtį žmogui esant be sąmonės, jo smegenys reaguoja į triukšmą kambaryje. Tačiau neaišku, kiek muzika ar balsai yra suprantami mirštančiam žmogui.
Nesąmoningo žmogaus kvėpavimas vyksta automatiškai, jį reguliuoja galvos smegenų kamiene esantis kvėpavimo centras. Kadangi mirštantis žmogus yra be sąmonės, jis nekontroliuoja savo burnos ar gerklės, todėl, pats to nejausdamas, gali kvėpuoti sunkiai, triukšmingai ar per gerklės gilumoje esančias seiles.
Kvėpavimas iš giluminio tampa paviršiniu, iš greito pavirsta į lėtą; ilgainiui jis labai sulėtėja, atsiranda pauzės, kol galiausiai žmogus visiškai nustoja kvėpuoti. Po kelių minučių, pritrūkusi deguonies, sustoja širdis.
