N-14

Mirtis kasdien su tuo susiduriančio gydytojo akimis: kas nutinka, kai mirštame, ir ką jaučia žmogus?

Patricija Kilminavičienė, LRT.lt
2020.10.30 05:30
Ligoninė/Asociatyvi nuotr.

Kiekvienas gyvas organizmas galiausiai turi prieiti savo dienų galą. Apie mirtį galima kalbėti ir romantiškai, ir dramatiškai, bet mediciniškai tai gyvybiškai svarbių organizmo funkcijų nutrūkimas. Mirties momentas reiškia, kad žmogus kaip mąstanti ir sąmoninga, sociali būtybė nustoja egzistuoti. Tačiau kūnas žemėje pasilieka daug ilgiau – dešimtis ar net tūkstančius metų. Kas iš tikrųjų žmogui nutinka, kai jis miršta?

Portalas LRT.lt domisi, ką jaučia žmogus, kai artėja mirtis, kaip organizmas su ja kovoja ir kas nutinka kūnui po to, kai gyvybė nutrūksta.

LRT.lt publikuoja tekstą iš straipsnių ciklo „Fundamentalūs klausimai“ – kiekvieną penktadienį mokslininkai bandys atsakyti į pačius įdomiausius, labiausiai intriguojančius ir ramybės neduodančius mokslinius klausimus.

Spėja tik išsigąsti

Nuolat mirštančius pacientus matantis Kauno klinikų Anesteziologijos klinikų vadovas, gydytojas anesteziologas, profesorius Andrius Macas LRT.lt įvardijo, kad mirtis – tai pagrindinių gyvybinių funkcijų – kvėpavimo, širdies veiklos ir sąmonės – sustojimas. Pasak jo, suaugusiesiems dažniausiai pirmiausia sustoja širdis, tuomet dingsta sąmonė ir galiausiai nutrūksta kvėpavimas. O vaikams atvirkščiai – pirmiausia nutraukiama kvėpavimo funkcija. Bet abiem atvejais pasitaiko išimčių.

Mirtis gali būti staigi arba lėta. „Jeigu žmogus miršta nuo senatvės, lėtinių ligų, vyksta lėtinis mirimo procesas, turintis savo etapus. Tai yra agonija su įvairiais pasikeitimais fiziologijoje, prieblandinėje sąmonės būklėje, kvėpavimo ritmo, dažnio, gilumo pasikeitimais. Tai natūralus gesimo procesas. Žmogus būna guvesnis, žvalesnis, būna vangesnis. Labai įvairiai“, – aiškino gydytojas.

Kaulai
Kaulai / E. Blaževič/LRT nuotr.

Pasak jo, staigios mirties atveju dažnai žmogui susvaigsta galva ir jis tiesiog griūva be sąmonės. Taip nutinka dėl pirminio širdies sustojimo, kai širdies ritmas sutrinka, tačiau plakti ji iškart nenustoja. Tuo metu per maždaug 7–8 sekundes žmogus nebetenka sąmonės.

„Jis gali pajusti kažkokį širdelės persivertimą, nusigąsti ir viskas tuo baigiasi. Jeigu yra gaivinamas, atkuriama elektrinė širdies veikla, žmogus atsigauna ir sako: „Kažkaip buvau užmigęs, neatsimenu, kas man nutiko.“ Kai mes atgaiviname žmones, jie būna nustebę“, – kalbėjo A. Macas.

Kas yra klinikinė mirtis?

Kaip aiškino profesorius, remiantis ankstesniu apibrėžimu, klinikine mirtimi vadinamos pirmosios minutės, kai dar galima atgaivinti žmogų. Kai įvyksta negrįžtamų pakitimų, tai jau laikoma biologine mirtimi, žmogaus jau negalima atgaivinti.

„Klinikinė mirtis apibrėžiama trukme. Kambario temperatūroje klinikinės mirties trukmė yra iki penkių minučių, nes po to arba net anksčiau pradeda vystytis negrįžtami smegenų pokyčiai. Bet, pavyzdžiui, šaltoje temperatūroje, po ledu, žmogus gali išbūti ilgiau, klinikinės mirties trukmė šiek tiek išsitęsia“, – tvirtino gydytojas. Vis dėlto jis pabrėžė, kad gaivinti reikia kuo greičiau ir jokiu būdu nelaukti.

„Žmogus atsigauna ir sako: „Kažkaip buvau užmigęs, neatsimenu, kas man nutiko.“ Kai mes atgaiviname žmones, jie būna nustebę“, – kalbėjo A. Macas.

Kūnas siunčia signalus

Kaip aiškino A. Macas, staigios mirties atveju žmogus net nesuvokia, kad tai pabaiga: galva pradeda svaigti, krūtinėje širdis tarsi persiverčia, prarandama sąmonė... ir viskas. Tačiau kūnas signalus apie tokią galimą baigtį pradeda siųsti kur kas anksčiau, svarbiausia, mokėti juos pastebėti.

„Vyras, kuriam 60 metų, sportuoja ir jaučia, kaip pradeda baladotis širdis. Jis jaučia vadinamąsias ekstrasistoles. Dėl jų gal labai jaudintis ir nereikėtų, bet atkreipti dėmesį vertėtų. Jeigu jos dažnėja, patartina kreiptis į gydytoją, kad vieną kartą neištiktų staigi mirtis“, – teigė profesorius ir pridūrė, kad staigi mirtis neretai ištinka tuos žmones, kurie organizmo siunčiamus signalus įvardija kaip „gal nieko tokio, praeis“.

Morgas
Morgas / E. Blaževič/LRT nuotr.

Profesorius patikino, kad organizmas iškart taip paprastai nepasiduoda – jis kovoja su artėjančia mirtimi. Žmogus spėja išsigąsti – mirties akivaizdoje aktyviai išsiskiria streso hormonai, plūsta adrenalinas, net kvėpavimo funkcija išlieka – praradęs sąmonę dar dvi minutes kvėpuoja.

„Kodėl labai svarbu anksti pradėti gaivinti? Jeigu žmogus netenka sąmonės, pirmos penkios minutės yra pačios sėkmingiausios. Kuo anksčiau pradėsite, tuo sėkmingesni bus rezultatai“, – tvirtino A. Macas.

Iki mirties momento – trys etapai

Vilniaus universiteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros doc. Jurgita Stasiūnienė išsamiai paaiškino, kaip vyksta mirties procesas.

Pasak jos, priklausomai nuo aplinkybių iki pačios mirties momento žmogus pereina mirimo etapus, arba terminalines būkles: preagoniją, terminalinę pauzę, agoniją.

„Iškart po žmogaus mirties, nutrūkus deguonies patekimui, organizme prasideda sudėtingi negrįžtami fiziniai, biocheminiai, anaboliniai procesai“, – teigė J. Stasiūnienė.

„Preagonijos metu sutrinka kraujo apytaka ir kvėpavimas, dėl deguonies stokos sutrinka smegenų žievės veikla, pritemsta sąmonė, silpnėja refleksinis atsakas į išorės dirgiklius. Esant terminalinei pauzei, išnyksta kvėpavimas, silpnėja širdies veikla, išnyksta sąmonė, taip pat refleksinis atsakas į išorės dirgiklius.

Agonijos metu dėl trumpalaikės požievio centrų aktyvacijos sustiprėja širdies veikla, kvėpavimas, nors sąmonė išnykusi, tačiau gali būti trumpalaikių sugrįžimų. Vėliau nutrūksta kvėpavimas, sustoja širdis – ištinka klinikinė mirtis, po kurios, esant neefektyvioms gaivinimo priemonėms ar jų netaikant, išsivysto organizmo biologinė mirtis, vystosi jau negrįžtami pakitimai“, – aiškino J. Stasiūnienė.

Mirtis
Mirtis / Shutterstock nuotr.

Kaip ji įvardijo, mirtis gali būti natūrali, ištinkanti dėl fiziologinių priežasčių, senatvės, arba priešlaikinė – sukelta ligos. Teismo medicinos praktikoje biologinė mirtis paprastai skirstoma į nesmurtinę, ištinkančią dėl senatvės ir ligų, bei smurtinę, kuri savo ruožtu skirstoma į nužudymą, savižudybę ir nelaimingą atsitikimą, pavyzdžiui, traumą eismo įvykio metu.

J. Stasiūnienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje absoliuti dauguma žmonių miršta nuo ligų ir tik 6–7 proc. patiria smurtinę mirtį.

Kas nutinka kūnui po mirties?

Kaip aiškino docentė, žmogaus organizmas – sudėtinga biologinė sistema, kuri nenustoja veikti tuo akimirksniu, kai ištinka mirtis.

„Iškart po žmogaus mirties, nutrūkus deguonies patekimui, organizme prasideda sudėtingi negrįžtami fiziniai, biocheminiai, anaboliniai procesai. Vystosi išoriškai matomi vadinamieji lavoniniai reiškiniai, kurie savo ruožtu skirstomi į ankstyvuosius ir vėlyvuosius.

Ankstyviesiems lavoniniams reiškiniams priskiriami: lavoninis atšalimas (algor mortis), ‏lavondėmės (livores), lavoninis sustingimas (rigor mortis)‏, lavono odos ir gleivinių išdžiūvimas (pergamentatio), autolizė (autolysis) – savaiminis organų virškinimasis. Vėlyvieji lavoniniai reiškiniai gali būti ardomieji (puvimas; vabzdžių ir gyvūnų ardomasis poveikis) bei konservuojamieji (mumificatio); suvarškėjimas (saponificatio); užsikonservavimas durpyne (taninisatio)“, – pasakojo J. Stasiūnienė.

„Kaip matome, mirusio kūno visiškas suirimo procesas ilgas ir priklauso nuo daugybės endogeninių ir egzogeninių veiksnių, gali tęstis dešimtis metų, o esant tam tikromis aplinkybėmis, ir šimtmečius, ir tūkstantmečius“, – aiškino J. Stasiūnienė.

Anot jos, iš karto po mirties, kai pradeda garuoti skysčiai, lavonas ima džiūti: pirmiausia tos vietos, kurios iki mirties buvo drėgnos, pavyzdžiui, akių ragenos, lūpų gleivinė. Tai nutinka per 2–4 valandas po mirties.

Kadangi kūnas nustoja gaminti energiją, su ja nebegaminama ir šiluma, todėl kūnas po mirties ima vėsti. Pasak J. Stasiūnienės, per valandą kūnas praranda maždaug po 1 laipsnį. Temperatūra pamažu krinta, kol susilygina su aplinkos.

Morgas
Morgas / E. Blaževič/LRT nuotr.

Greičiausiai atvėsta periferinės, atviros kūno dalys, pavyzdžiui, veidas, plaštakos, o lėčiausiai atvėsta vidaus organai. Tam tikrais atvejais temperatūra gali netgi trumpam pakilti, pavyzdžiui, tais atvejais, kai žmogus būna apsinuodijęs tam tikromis narkotinėmis medžiagomis, esant galvos smegenų traumai.

„Pirmomis valandomis po mirties, veikiami gravitacijos, organizmo skysčiai susitvenkia apatinėse kūno dalyse, odoje bei vidaus organuose, formuojasi lavondėmės. Įprasta lavondėmių spalva – melsvai violetinė, todėl ankstyvos stadijos ne specialisto gali būti painiojamos su poodinėmis kraujosruvomis. Lavondėmės gali būti ir kitokios spalvos (pavyzdžiui, apsinuodijus cianidu, lavondėmės yra tamsiai raudonos, anglies monoksidu – šviesiai raudonos, nitratais – rudos). Lavondėmės atsiranda per pirmas 48 valandas po mirties“, – teigė J. Stasiūnienė.

„Skauda nebent kokį nors organą, bet pati mirtis yra staigi, netikėta ir beskausmė“, – tvirtino gydytojas.

Kaip ji aiškino, praėjus 1–4 valandoms po mirties, lavono raumenys pamažu susitraukia, sąnariai fiksuojami toje padėtyje, kurioje buvo lavonas, stebimas lavoninis sustingimas. Anksčiausiai sustingsta stiprūs, masyvūs, trumpi raumenys, pavyzdžiui, kramtomieji veido raumenys. Visi raumenys maksimaliai sustingsta po 24 valandų ir taip išbūna 2–4 paras. Vėliau prasideda raumenų autolizė.

Mirtis sutrikdo fermentinių sistemų veiklą, todėl suaktyvėja viduląstelinių fermentų poveikis į ląsteles – prasideda savaiminis organų virškinimas. Greičiausiai kūne suyra kasa, antinksčiai ir kepenys.

Gali užsikonservuoti šimtmečiams

„Kaip minėjau, be ankstyvųjų lavoninių reiškinių, yra ir vėlyvieji. Vienas jų – puvimas. Puvimas vyksta dėl organizmo baltymų skilimo, veikiant mikroorganizmų išskiriamiems proteolitiniams fermentams. Greičiausiai puvimas vyksta ore, lėčiau – vandenyje, lėčiausiai – dirvoje. Optimali temperatūra puvimui 30–40 laipsnių Celsijaus. Anksčiausiai puvimo procesas pasireiškia burnoje, trachėjoje, virškinamajame trakte. Po 3–6 mėnesių sulėtėja.

Esant tam tikromis sąlygomis, gali būti stebimas vadinamasis lavono suvarškėjimas. Lavonas suvarškėja trūkstant oro drėgnoje, šaltoje aplinkoje – dažniausiai vandenyje arba molingoje dirvoje, pelkėje. Lavono riebalai suskyla į gliceriną ir riebalų rūgštis, jos jungiasi su kalcio ir magnio druskomis ir susidaro vandenyje netirpūs junginiai – „lavono muilas“, arba „lavono varškė“ (adipocere)“, – aiškino J. Stasiūnienė.

Ligoninė/Asociatyvi nuotr.
Ligoninė/Asociatyvi nuotr. / AP nuotr.

Pasak jos, sausoje, šiltoje ir gerai vėdinamoje aplinkoje, pavyzdžiui, oloje, smėlingoje dirvoje arba palėpėje, kūnas nustoja pūti ir pradeda džiūti. Kai aplinkos oras šiltesnis nei skysčiai kūno viduje, jie greičiau išgaruoja ir lavonas mumifikuojasi. Tai užtrunka 6–12 mėnesių.

„Man labai svarbu, kad žmogus gyventų, o ne mirtų, bet kad gyventų sąmoningą gyvenimą. Turime atvejų, kai žmones atgaiviname, bet jų smegenys būna taip pažeistos, kad jie nieko nedaro, tik guli, ir viskas“, – tvirtino A. Macas.

Kartais tenka išgirsti, kad netyčia pavyksta rasti labai gerai išsilaikiusių tūkstančių metų senumo žmonių ar gyvūnų palaikų. Tai dar vienas vėlyvųjų reiškinių pavyzdys – užsikonservavimas durpyne. Dėl durpyne susikaupusių humusinių rūgščių oda sustandėja ir paruduoja, išnyksta puvimo mikrobai, o kauluose esančios mineralinės druskos ištirpsta ir yra išplaunamos.

„Kaip matome, mirusio kūno visiškas suirimo procesas ilgas ir priklauso nuo daugybės endogeninių ir egzogeninių veiksnių, gali tęstis dešimtis metų, o esant tam tikromis aplinkybėmis, ir šimtmečius, ir tūkstantmečius. Tiesa, Lietuvoje sparčiai populiarėjantis laidojimo būdas kremavimas šį procesą sumažina iki minimalios trukmės“, – tvirtino J. Stasiūnienė.

Mirtis nėra skausminga ir suteikia daugiau prasmės

Ar mirti skauda? Atsakymo iš gyvųjų sulaukti negalime, tačiau gydytojas patikino, kad mirtis ir skausmas veikia atskirai. Pasak A. Maco, mirtis su skausmu nėra susijusi. „Skauda nebent kokį nors organą, bet pati mirtis yra staigi, netikėta ir beskausmė“, – tvirtino gydytojas.

Kaulai
Kaulai / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kaip aiškino profesorius, svarbu suprasti, kad mirtis – natūralus žmogaus raidos etapas. „Jeigu mes mirtį išbraukiame iš žmogaus raidos, jo gyvenimo kelio, atsiranda neviltis. Viskas vis tiek baigsis. Bet kai tu tai ramiai priimi, verta kautis dėl to, kiek lieka.

Aš visuomet buvau įskaičiavęs mirtį kaip žmogaus natūralų baigties etapą. Supranti, kad nieko nenupaišysi kitaip, kad visus ji ištiks, norėtųsi, kad vėliau, bet gali ramiai dirbti. Mes tikrai turime stebuklingų atvejų, kai atrodo, kad žmogus žūsta, bet gyvena. Net ir lėtiniai ligoniai, kur atrodo, kad jau nieko nebus, pasitaiso. Man labai svarbu, kad žmogus gyventų, o ne mirtų, bet kad gyventų sąmoningą gyvenimą. Turime atvejų, kai žmones atgaiviname, bet jų smegenys būna taip pažeistos, kad jie nieko nedaro, tik guli, ir viskas. Apskritai mirties buvimas ramina, tai leidžia kaip tik ramiai dirbti ir kovoti“, – dėstė A. Macas.