Daugiau nei 20 metų teismo medicinos ekspertu dirbantis Rimantas Laurinavičius ir šiandien su siaubu atsimena bylą, kai reikėjo tirti vaiko, kurį, kaip ir Matuką, užmušė patėvis, kūną. Atvejų, kai kūnai nežmoniškai sumaitoti, o žaizdų kūne padaryta tiek, kad kūną tirti reikia porą dienų, per medicinos eksperto darbo patirtį pasitaikė ne vienas. O už tokį emociškai ir psichologiškai sunkų darbą mokama vidutiniškai vos 900 eurų į rankas.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktoriaus pavaduotojas Rimantas Laurinavičius LRT.lt portalui papasakojo, kokia yra teismo medicinos eksperto kasdienybė, su kokiais iššūkiais tenka susidurti ir kokie atvejai labiausiai įstringa atmintyje.
– Kada pradėjote dirbti teismo medicinos ekspertu?
– Nuo 1994-ųjų iki 2014-ųjų dirbau teismo medicinos ekspertu Ukmergės poskyryje. Paskui keitėsi direktoriai, atsilaisvino pavaduotojo vieta, buvo paskelbtas konkursas ir tada aš nuo 2014-ųjų tapau Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktoriaus pavaduotoju. Bet tiek direktorius, tiek aš dar turime ketvirtį etato kaip ekspertai – kad neprarastume teismo medicinos gydytojo licencijos. Jas kas penkerius metus prasitęsiame, būtina sąlyga, kad tas darbas būtų dirbamas.
– Kodėl nusprendėte tapti teismo medicinos ekspertu?
– Be abejo, būdamas moksleiviu nesvajojau, kad darysiu lavonų skrodimus, bet studijuojant mediciną požiūris keičiasi. Tiek į mirusį žmogų, tiek į visokius paprastam žmogui nemalonius dalykus. Pradedi žiūrėti kitaip.
O jeigu iš tikrųjų, aš ir pats galvoju, kas mane čia atvedė. Man nuo mažumės labai detektyvai patikdavo, tai perskaičiau visą Anykščių, kuriuose augau, biblioteką. Norėjau būti teisininku, bet kažkodėl pradėjo nesisekti matematika vyresnėse klasėse, nors ir gerai mokiausi. Stojant į teisę reikėjo laikyti algebros ar matematikos egzaminą ir aš suvokiau, kad neįstosiu. O tuo laiku buvo pasirinkimai – teisė, medicina ir inžinerija. Moksleiviu būdamas neįsivaizduoji, koks yra inžinieriaus darbas. Bet gerai įsivaizduoji, ką gydytojas daro. Kadangi teisė atkrito, tada į mediciną stojau. Mokslai pirmuosiuose kursuose buvo tokie bendrieji universitetiniai. Nuo trečio kurso prasidėjo įdomesni dalykai, o tarp jų ir teismo medicina. Man tai pasirodė įdomus dalykas, savotiška detektyvo išaiškinimo dalis. Mirties priežasties nustatymas, kūno apžiūra, įvykio vietos apžiūra, kažkokių sužalojimų atradimas ir identifikavimas, tai man ta disciplina labai patiko. Manau, kad tai ir lėmė mano pasirinkimą.
Teismo medicina yra kelias disciplinas apimantis mokslas. Tai yra ir ginekologija, kai tiriami išžaginimai, traumatologiją paliečia, kai tiriami mirusieji eismo įvykiuose, nužudymų atvejais net ir su chirurgija susiduriame.
Teismo medicina yra kelias disciplinas apimantis mokslas. Tai yra ir ginekologija, kai tiriami išžaginimai, traumatologiją paliečia, kai tiriami mirusieji eismo įvykiuose, nužudymų atvejais net ir su chirurgija susiduriame. Tai nėra siaura specialybė, užgriebia keletą skirtingų sričių. Yra savotiško įdomumo ir gauni pasitenkinimą, kai išgirsti iš prokurorų, policijos tyrėjų jau vėliau, kai surandamas nusikaltėlis, kad tavo išvados, įžvalgos, įtarimai dėl įrankio, sužalojimo pobūdžio padėjo atskleisti nusikaltimą. Tai iš tikrųjų malonu.
– Studijų metu vis tiek viskas būna šiek tiek kitaip. Ar nenusivylėte savo pasirinkimu tada, kai pradėjote dirbti?
– Kai vyksta tos medicininės disciplinos, vadinamieji ciklai, tave nuveda ir supažindina su ta realybe. Kai mums buvo teismo medicinos ciklas, kokiais 1988-aisiais, Vilniaus morgas buvo Polocko gatvėje, ten buvo kažkas baisaus. Dabar nedaug darbuotojų yra belikę, kurie prisimena dar jį, bet ten iš tikrųjų buvo baisu.
Vilniaus morgas buvo Polocko gatvėje, ten buvo kažkas baisaus. Dabar nedaug darbuotojų yra belikę, kurie prisimena dar jį, bet ten iš tikrųjų buvo baisu. Patalpos tyrimams nepritaikytos, ekspertai susigrūdę, mirusieji būdavo suguldyti tiesiog šonuose prie sienų.
Patalpos tyrimams nepritaikytos, ekspertai susigrūdę, mirusieji būdavo suguldyti tiesiog šonuose prie sienų. Bet ekspertai sakydavo – važiuok į rajoną, ten bus viskas gerai. Ir iš tikrųjų, išvažiavus į Ukmergę buvo daugmaž normalu. Tai sakyčiau, kad priešingai, mane truputį buvo įbauginę ciklo metu, bet ne tiek pats darbas, kiek sąlygos. Patį darbą tai mes matėme studijų metu, mirusiųjų tyrimus, mes ir anatomijos studijų pirmaisiais metais turėdavome preparuoti mirusiuosius. Tik jie jau buvo paruošti tokiame konservuojančiame skystyje, nebeturėdavo to kvapo.
– Bet kodėl taip yra? Juk atrodo, kad sostinėje kaip tik sąlygos turėtų būti geresnės nei regionuose.
– Teismo medicina Sveikatos apsaugos ministerijai visada buvo paskutinėje vietoje. Mes dirbame teisėsaugai, tai yra mokslas, teisėsaugos teisinėje praktikoje sprendžiantis iškylančius medicininius klausimus. Mes – tie, kurie tiriame mirusius ir gyvuosius asmenis, – esame gydytojai, turintys medicininį išsilavinimą, tai įsivaizduojame, kad mes turėtume būti po Sveikatos apsaugos ministerijos sparnu.
Bet dirbame ne Sveikatos apsaugai. Jai reikia profilaktikos ir gydymo, o kai jau žmogus mirė, tai jiems nelabai svarbu, ar jis mirė dėl nužudymo, ar dėl eismo įvykio. Ši specialybė užprogramuoja nuolatinį mūsų įstaigos pavaldumo keitimąsi. Nuolat keitėsi mūsų pavaldumas, kai aš atėjau, įstaiga priklausė Sveikatos apsaugos ministerijai, po to buvome Teismo medicinos institutas prie Mykolo Romerio universiteto – tai jau Švietimo ir mokslo ministerija. Vėliau jau buvome perduoti Teisingumo ministerijai, tada vėl įvyko pokyčiai ir nuspręsta, kad visgi prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Mes nuolatos mėtomi kaip karšta bulvė.
Vidutiniškai teismo medicinos ekspertas uždirba apie 900 eurų į rankas.
Tai įstaiga, turinti problemų. Brangūs tyrimai, brangi įranga. Turiu omenyje DNR laboratorijos įrangą ir reagentus, toksikologijos laboratoriją. Tam reikia labai didelių pinigų. Atlyginimai, lyginant su medikų, yra labai maži, kadangi mes esame finansuojami iš biudžeto, o ne iš sveikatos draudimo fondo. Vidutiniškai teismo medicinos ekspertas uždirba apie 900 eurų į rankas.
– O dabar kuri darbo dalis jums pačiam labiau patinka? Administracinė ar ekspertinė?
– Savų pliusų ir savų minusų tiek viena, tiek kita turi, sunku išskirti. Pavaduotojo darbe daugiau nestandartinių situacijų, nes daug kas konsultuojasi iš kitų aštuonių padalinių. Ten kartais iškyla nestandartinių situacijų tiek administraciniu, tiek ekspertiniu požiūriu, atliekant tyrimą kažkokį. Skambina, konsultuojasi, ką daryti. Tos nestandartinės situacijos sukelia daugiau streso, sakykime, bet jas išsprendus pajunti didesnį pasitenkinimą. O ekspertinis darbas yra toks monotoniškesnis.
– Teismo medicinos eksperto darbas iš pažiūros neatrodo monotoniškas.
– Didžioji jo dauguma yra monotonija. Išskyrus kažkokius ypatingesnius, sudėtingesnius atvejus. Aišku, būna išskirtinių situacijų, bet 90 proc. ekspertinio darbo yra toks daugmaž standartinis darbas. Gal 10 proc. būna keistesnių atvejų, kai reikia pasukti galvą. Būna, kad atlikęs mirusiojo tyrimą neįsivaizduoji, nuo ko tas žmogus mirė.
– Kaip dažnai pasitaiko tokių situacijų? Kai negalite rasti mirties priežasties?
– Kokie 5 proc. gal galėtų būti. Dalis tų situacijų paskui išsisprendžia atliekant laboratorinius, toksikologinius tyrimus. Atliekamas histologinis mikroskopinis tyrimas.
Histologija yra, kai išpjaunami žmogaus organų gabaliukai – kepenų, širdies, plaučių, – jie specialiai apdorojami, konservuojami ir padaromi jų mikroskopiniai pjūviai. Tada žiūrima to organo struktūra pro mikroskopą, matai tuos mikroskopinius pakitimus ir dalis tų neaiškumų išsisprendžia. Kai, pavyzdžiui, žmogų ištinka miokardo infarktas, kurio plika akimi nematai, o per mikroskopą jau gali pamatyti. Bet būna ir neišaiškintų atvejų.
– Ar jie taip ir lieka neišaiškinti? Ar galiausiai atrandama priežastis?
– Tie atvejai būna nesmurtiniai, tai staigių mirčių atvejai. Kai būna smurtinė mirtis, vis tiek sužalojimus mes surandame. Beveik neįmanoma nužudyti žmogaus nepaliekant jokių žymių. O nesmurtinių mirčių atvejais gali taip būti, kad mes tiesiog paliekame diagnozę nepatikslintą, nes kai ko negalime užčiuopti. Tai gali būti kažkokie elektrolitų balanso sutrikimai, jie sukelia kažkokį širdies veiklos sutrikimą, žmogus krinta, miršta, o pati širdis lyg ir atrodo sveika. Būna tokių, kai jauni sportininkai staiga miršta po treniruotės. Intensyviai sportuoja, netenka skysčių, nepakanka elektrolitų, neatkuriami mikroelementai, nors tai yra labai svarbu.
Beveik neįmanoma nužudyti žmogaus nepaliekant jokių žymių.
Bet teisėsaugai pagrindinis klausimas – ar tai smurtinė mirtis, ar yra kažkas dėl jos kaltas. Dėl tų staigių mirčių, nors ir nevisiškai identifikuotų, mes pasakome, kad sužalojimų nėra, nuodų organizme nerasta, o nuo ko tiksliai įvyko mirtis, kartais nepavyksta pasakyti. Aš esu skaitęs užsienio literatūroje, kad apie 10 proc. mirties priežasčių nepavyksta nustatyti.
Pasitaiko atvejų, kai mes mirties priežasties negalime nustatyti dėl irimo procesų. Kūnas pabūna vandenyje ilgesnį laiką ar patalpoje surandamas po kelių dienų vasarą. Ne tik išoriškai, bet ir vidaus organų struktūra pakinta. Tiek pakinta, kad nebegalime pasakyti, ar tie pakitimai įvyko žmogui dar gyvam esant dėl, pavyzdžiui, netinkamo gyvenimo būdo ar kažkokios ligos, ar pakitimai atsirado dėl pomirtinio lavono irimo. Tačiau sužalojimus net suirusiame kūne mes matome ir galime nustatyti.
– Kokia yra teismo medicinos eksperto kasdienė darbo diena?
– Vilniaus skyriuje yra ekspertų, kurie dirba tik su mirusiųjų tyrimais, yra tų, kurie dirba tik su gyvų asmenų tyrimais, ir yra dalis ekspertų, kurie dirba tik su vadinamosiomis komisinėmis ekspertizėmis, kai nagrinėjamos gydytojų galimai padarytos klaidos. Tai tos bylos, kur atliekami pakartotiniai tyrimai, nes byloje nesutampa pirminės ekspertų išvados su bylos medžiaga, aplinkybėmis.
Sakyčiau, kad kai aš dirbau Ukmergės poskyryje, kur tirdavau mirusiuosius ir gyvuosius, tai turbūt vidutinė mano diena buvo vieno mirusiojo tyrimas ir dviejų gyvų nukentėjusių asmenų tyrimas. Gali būti ir išskirtinių aplinkybių. Pavyzdžiui, gali tekti tirti ypač sunkų nužudymą dvi dienas nuo ryto iki vakaro.
Kai durtinių-pjautinių žaizdų yra 70, o reikia aprašyti kiekvienos žaizdos ne tik ilgį, bet ir gylį, koks žaizdos kanalas, kur jis eina, kokia to kanalo kryptis, kokius organus, nervus ar kraujagysles jis pažeidžia, išvadų surašymas gali užtrukti dar dvi dienas, kad policijos tyrėjas galėtų skaityti ir viską įsivaizduoti. Mirusiojo tyrimo aprašymą reikia surašyti per dvi darbo dienas, o išvadas rašome tada, kai gauname papildomus laboratorinius tyrimus.
Visais atvejais imamas kraujas, šlapimas alkoholiui nustatyti, jeigu yra įtarimas, kad žmogus galėjo būti apsinuodijęs kažkokiais nuodais ar narkotikais, imama medžiaga toksikologiniams tyrimams. Jeigu ne visai aiškūs vidaus organų mikroskopiniai tyrimai, imama medžiaga histologiniams tyrimams. Tiriant skenduolį imama medžiaga diatominio planktono tyrimams, randami mikroskopinių vandens gyvių kiauteliai. Taip išsiaiškiname, ar žmogus gyvas buvo įmestas į vandenį, ar jis dar įtraukė vandens į plaučius, ar jau po mirties buvo žmogus įmestas į vandenį.
Kartais, reikia identifikuoti nužudymo įrankį, pavyzdžiui, jeigu yra durtinis-pjautinis sužalojimas ir randami kokie penki peiliai patalpoje. Išaiškinant nusikaltimą, labai svarbus įrodymas yra nustatyti, kuo buvo padarytas sužalojimas, kuriuo peiliu. Ant kokio peilio ieškoti žudiko pirštų antspaudų, DNR pėdsakų.
Tokiais atvejais tyrėjai pateikia medicinos kriminalistikos laboratorijai visus tuos penkis peilius, o mirusįjį tiriantis ekspertas išpjauna odos gabalėlį su ta žaizda ir taip pat perduoda laboratorijai. Žaizda specialiai apdorojama, kad atgautų savo pirminę išvaizdą, tada su mikroskopu ištiriama ir identifikuojami peiliai, galėję palikti tokią žaizdą. Kartais ant kartono daromi bandomieji dūriai pateikiamais peiliais ir lyginami pažeidimai kartone su žaizdomis odoje. Taip galima atskirti, kuriuo įrankiu buvo galima padaryti nusikaltimą. Todėl išvadų surašymas gali užtrukti ir iki dviejų mėnesių.
– Kada teismo medicinos ekspertas vyksta į pačią įvykio vietą?
– Dažnai, kai policijos pareigūnams kyla kažkokių įtarimų, kad tai gali būti nužudymas. Kai būna neaiškios mirties aplinkybės, neįprasta įvykio vieta, pavyzdžiui, kur nors miške. Arba kai kraujo randama. Tada teismo medicinos ekspertas kviečiamas į įvykio vietą.
Įvykio vietoje ekspertas atlieka mirusiojo apžiūrą, preliminariai pasako, kokie matomi kūno sužalojimai, ar tie sužalojimai galėtų būti mirties priežastis. Pagal tam tikrus požymius (lavondėmių pobūdį, atšalimą ir pan.) padaromos išvados apie mirties laiką. Būna sprendžiami klausimai, ar, eksperto nuomone, lavonas buvo iš kažkur kitur atvežtas, ar mirė toje vietoje, ar jo poza po mirties nebuvo keista. Tam nustatyti reikia dalyvauti įvykio vietoje.
– Kokia yra pati kūno atvežimo procedūra?
– Dabar savivaldybės įpareigotos pasirinkti kažkokį vežėją, kuris vežtų mirusiuosius iš įvykio vietos. Tai dažniausiai būna ritualines paslaugas teikiančios įmonės. Kūnus nuveža į saugojimo vietas, į šaldytuvus, o mums atveža jau darbo dienos pradžioje, ryte. Kūnai užregistruojami ir tiriami pagal registro eiliškumą.
– Kiek laiko užtrunka ekspertizė?
– Vidutiniškai užtrunka iki dviejų valandų, jei tai ne nužudymas, ne eismo įvykio trauma, o nesudėtingas staigios mirties tyrimas. Žuvusiųjų eismo įvykyje, kritimų iš aukštai atvejais, nužudymų atvejais trukmė priklauso nuo padarytų sužalojimų kiekio. Kuo sužalojimų daugiau, tuo tyrimas trunka ilgiau. Vidutinis eismo įvykio tyrimas trunka gal apie 3–4 valandas. Sudėtingo nužudymo tyrimo atvejais gali trukti net ir dvi dienas.
Ypač keisti įvykiai, kai policijos pareigūnai sako, kad liudytojai lyg ir matė, kad žmogų mušė, buvo konfliktas, o žmogus rastas paskendęs. Tada tie tyrimai užtrunka, nes tu žiūri ir nieko nerandi, tenka atlikti papildomus detalesnius tyrimus. Būna ir liudytojų parodymai prieštaringi, aplinkybės keistos. Tada turi kabintis už kažko, ko nesimato išoriškai, ieškai nors menkiausios kruopelytės.
– Ar yra terminas, per kurį būtina padaryti ekspertizę?
– Mes patys suvokiame, kad kūno laikyti jo netirdami negalime. Ištiriame per vieną–dvi darbo dienas. Kūnas laikomas šaldytuve, jeigu jis pas mus pateko ir mes negalime jo šiandien ištirti, nespėjame dėl darbo krūvio ar kitų priežasčių, talpiname į šaldytuvą, kur jo irimas yra gerokai pristabdomas. Tyrimai atliekami per patį trumpiausią laiką eilės tvarka.
– Ar gaunamų kūnų srautas nuolatinis?
– Ne, banguoja. Nuo ko tos bangos priklauso, sunku atsakyti. Sako, kad per pilnatį padaugėja savižudybių. Dar Ukmergėje dirbdamas pastebėjau, kad daugiau savižudybių įvyksta vienu metu, yra tokia tendencija. Kažkaip nebūna vieno atvejo, būna kelios savižudybės vienu metu. Kolegos sakė, kad jie pastebi priklausomybę nuo pilnaties, bet, mano požiūriu, tai ne tik pilnatis.
Sako, kad per pilnatį padaugėja savižudybių. Dar Ukmergėje dirbdamas pastebėjau, kad daugiau savižudybių įvyksta vienu metu, yra tokia tendencija. <...> bet, mano požiūriu, tai ne tik pilnatis.
Aš manau, kad galbūt kažkoks saulės elektromagnetinių bangų poveikis, būdavo kokios 5–6 savižudybės visai ne per pilnatį. Sunku pasakyti, kaip ta gamta paveikia žmones. Bet srautai tai tikrai netolygūs. Mirčių padaugėja, pradedi panikuoti, jau žiūri, kad nebespėji surašyti išvadų, bet pagalvoji, kad vis tiek ateis sumažėjimas, per kurį spėsi viską padaryti. Ir tikrai, paskui atslūgsta. Tiesa, tendencingai, daugiau savižudybių būna pavasarį, o staigių mirčių padaugėja rudens ir žiemos periodu.
– Kiek vidutiniškai per mėnesį turite kūnų, kuriuos reikia ištirti?
– 2019-aisiais Tarnyboje ištirta 5000 mirusiųjų, tai per mėnesį 416. Beje, pagal tyrimų skaičių didelę mūsų darbo dalį sudaro ir gyvų asmenų tyrimai. Praėjusiais metais buvo atlikta 16 tūkst. gyvų asmenų tyrimų.
– O kokia dalis mirusiųjų pas jus patenka? Kaip atrenkama, kuriems reikia daryti ekspertizę?
– Mes lyg ir turėtume tirti tik smurtinius atvejus. Smurtinėmis mirtimis mes vadiname visas nenatūralias mirtis, nors žmogus ir pats nusižudė. Tai smurtinių ir nesmurtinių atvejų pasidalija po lygiai, bet visgi smurtinių mirčių mažėja. Pernai nesmurtinės mirtys sudarė 54 proc., smurtinių buvo 41 proc. ir 5 proc. atvejų, kai mirties priežastis nenustatyta.
Kai smurtinė mirtis – viskas aišku, tai mūsų objektas. Bet jeigu randamas žmogus namuose, pagyvenusio amžiaus, tvarkingoje šeimoje, tačiau nesilankė pas gydytojus, situacija kitokia. Lyg ir sveikata nesiskundė bet, nepaisant to, kad policija sako, kad jokio smurto neįtaria ir jokio ikiteisminio tyrimo nepradės, artimiesiems reikia palaidoti žmogų, o tam reikalingas medicininis mirties liudijimas. Artimieji kreipiasi į to mirusiojo šeimos gydytoją, o jis sveikatos istorijoje mato, kad žmogus rimtų ligų neturėjo, gal gydėsi kokią peršalimo ligą, gal traumą kokią turėjo. Ir nėra priežasčių, dėl kurių jis galėjo mirti. Tada šeimos gydytojas sako, kad išduoti mirties liudijimo negali. Tada lieka vienintelis kelias mirties priežasčiai nustatyti – atlikti tyrimą, nuo ko tas žmogus mirė.
– Ar psichologiškai sunku susitvarkyti su tokiu darbu?
– Teismo medicinos eksperto specialybę pasirenkantis žmogus jau yra paragavęs tos aplinkos ir žino, kas tai yra. O prie vaizdo ir kvapo įprantama. Pirmas vaizdas yra baisus, antras jau šiek tiek mažiau baisus, trečias dar mažiau. Prie kvapo sunkiau įprantama.
Į kūną, kuris paguldytas ant sekcijinio stalo, pradedi žiūrėti kaip į tyrimo objektą, o ne kaip į buvusią asmenybę.
Aišku, emociškai tai nėra labai malonus darbas. Dažnai matai verkiančius artimuosius, bet jautrumas tiems vaizdams po truputį atbunka. Keičiasi požiūris. Žiūri į kūną nebe kaip į kažkieno giminaitį, o žiūri tiesiog sužalojimus, žaizdas. Į kūną, kuris paguldytas ant sekcijinio stalo, pradedi žiūrėti kaip į tyrimo objektą, o ne kaip į buvusią asmenybę.
– Ar teismo medicinos ekspertai susiduria su pavojumi sveikatai, pavyzdžiui, su kenksmingomis medžiagomis?
– Visų tyrimų atvejais pavojingiausia įsipjauti, įsidurti ir užsikrėsti AIDS ar hepatitu nuo sergančio žmogaus. Todėl reikia žiūrėti atidžiai ir neįsidurti į kokius sulaužytus šonkaulius. Yra toks pavojus, bet yra įvairių apsisaugojimo būdų: neskubėti, saugotis, keletą pirštinių mūvėti. Kitokio kenksmingumo nuo mirusiųjų nėra.
– Kokie tirti atvejai per jūsų praktiką labiausiai įsiminė?
– Turbūt kiekvienas ekspertas pasakys, kad labiausiai paveikia vaikų mirtys, ypač smurtinės. Jos gana retos, bet pasitaiko. Įsimintini būna labai sunkūs atvejai. Aš prisimenu Ukmergėje tirtus atvejus. Vieną prisimenu Šventosios upėje rastą kūną. Tai buvo jaunas vyras, kurį nužudė dėl automobilio. Buvo padaryta apie 80 durtinių-pjautinių žaizdų, keli asmenys badė jaunuolį, nes norėjo pagrobti jo automobilį.
Taip pat įstrigo atmintyje vienas berniukas, kurio atvejis buvo panašus į Matuko. Vaikui blogai sekėsi rašyti raideles ir, atrodo, patėvis tiek jį mušė, kad užmušė tą vaikutį. Jei gerai prisimenu, vaiką užkasė privataus tuo metu nuomoto namo kieme ir patys išvažiavo į kitą miestą.
Įsiminė atvejis, kai psichine liga sergantis žmogus žiauriai nužudė savo žmoną. Irgi buvo 60–70 žaizdų, subadė dviem peiliais, liko du vaikai našlaičiai, o vyras buvo nepakaltinamas. Taip pat įstrigo atmintyje vienas berniukas, kurio atvejis buvo panašus į Matuko. Vaikui blogai sekėsi rašyti raideles ir, atrodo, patėvis tiek jį mušė, kad užmušė tą vaikutį. Jei gerai prisimenu, vaiką užkasė privataus tuo metu nuomoto namo kieme ir patys išvažiavo į kitą miestą. Gal po mėnesio tik pasigedo tarnybos to vaiko, pradėjo ieškoti ir surado. Tas atvejis man buvo labai jautrus.
– Ar patiems ekspertams nereikia tokiais emociškai sunkiais atvejais psichologo pagalbos?
– Man neteko girdėti, kad kreiptųsi į psichologą vien dėl darbo pobūdžio. Būna atvejų, kai tik pabaigę rezidentūrą, padirbę teismo medicinos srityje žmonės pereina į kitas specialybes, perstoja į kitas rezidentūras. Sunku pasakyti, ar darbo poveikis paveikia žmogų, ar finansai netenkina. O darbas tai toks ne iš maloniųjų, nėra psichologiškai lengva, būna gana didelių sužalojimų, tikrai baisių vaizdų.
– O kaip jūsų darbą paveikė koronaviruso pandemija?
– Atsisakyti ar sumažinti mirusiųjų tyrimų mes negalime. Buvo išleistos rekomendacijos, kiek įmanoma sumažinti mums krūvius, kai neįtariamas smurtas. Kad būtų šeimos gydytojo grandis, galbūt gali jis tą mirties liudijimą išduoti. Bet mes negalime atsisakyti tirti nei eismo įvykiuose žuvusiųjų, nei nužudytųjų. Negalime atsisakyti tirti ir nukentėjusiųjų gyvų asmenų.
Pradžioje buvo iš tikrųjų nelengva. Pirmiausia – tai didelė baimė. Net gydytojams atrodė, kad COVID-19 galima užsikrėsti per ventiliacijos angą ar priėjus prie mirusio žmogaus. Dalis ir iki šiol to bijo pamiršę, kad tai yra oro lašelinė infekcija, o miręs žmogus nei kosti, nei čiaudėja. Aišku, pradžioje trūko ir asmens apsaugos priemonių. Tas priemones, kurias turėdavome įprastai, sunaudojome per labai trumpą laiką. Buvo iššūkių, bet jų buvo visur, visiems šis laikotarpis buvo sunkus.
