1948 metais iš Lietuvos išvyko du gyvuliniai vagonai lietuvių, kartu su jais – ir aš, sako tremtyje lageryje kalėjęs Antanas Algirdas Ramanauskas. „Įsivaizduokite – du tūkstančiai kalinių stovi 40 laipsnių šaltyje, juos taip pralaiko valandą. Jautėme masinį galūnių nušalimą. Gydymas buvo toks – nupjauna veltinį ir kalinio koją kiša į verdantį vandenį“, – apie lageryje patirtą skausmą pasakoja A. A. Ramanauskas.
Antradienį Atminties diplomais pagerbti 85 buvę Vilniaus Universiteto (VU) studentai ir darbuotojai, kurie dėl sovietų ir nacių veiksmų buvo pašalinti iš universiteto. A. A. Ramanauskas – vienas jų.
„Mokykitės ne tik specialybių – mokykitės istorijos. Istorija yra baisus dalykas“, – liūdnai šypsosi diplomą rankoje laikantis buvęs VU studentas.
A. A. Ramanauskas gimė 1928 metais. Jau gimnazijoje kartu su bendraklasiais pradėjo domėtis partizaniniu judėjimu. 1947 metais įstojo į VU Fizikos ir matematikos fakultetą, tačiau po kelių mėnesių sulaukė įspėjimo dėl karinio parengimo užsiėmimų praleidinėjimo ir, nepraėjus nė pusmečiui, A. A. Ramanauskas pašalinamas iš universiteto ir ištremiamas į Norilską. Priežastis – dalyvavimas antisovietinėje veikloje.
„Gorlage (Norilsko lageris – LRT.lt) buvome praradę tapatybes – mus žymėjo vien tik numeriai“, – prisimena A. A. Ramanauskas.
Lageryje – lyg Dantės pragare
Tremtinio teigimu, jo studijų metais Vilnius buvo „šaltas, alkanas miestas“, kuriame nesigirdėjo lietuvių kalbos, vienintelė paguoda jaunuoliui buvo paskaitos universitete, tačiau ilgai jomis džiaugtis A. A. Ramanauskas negalėjo.
„Lietuvoje tuo metu vyko nuožmus karas, o kare būna belaisvių. Mes, trys draugai, buvome areštuoti. 1948 metais iš Lietuvos išvyko du gyvuliniai vagonai lietuvių. Buvome vežami į aukso kasyklas, tačiau mūsų maršrutą staigiai pakeitė ir nukreipė į Narilską, kur buvo organizuojamas naujas lageris – Gorlagas. Vis dėlto nuvežus paaiškėjo, kad lagerio dar nėra, todėl patekome į Narilagą“, – savo prisiminimais dalijasi A. A. Ramanauskas.
Pasak tremtinio, kartu su juo lageryje kalėjo daug lietuvių karininkų, daugelis jų buvo sušaudyti, didžioji dalis – numarinta badu. Kaip įvardijo pats A. A. Ramanauskas, Norilskas – didžiausios Lietuvos karininkų kapinės.
„Iš tų 400 lietuvių karininkų išgyveno apie 60 žmonių. Visi jie buvo treniruoti, stiprūs vyrai. Vėliau Narilsko tundroje matėsi kalinių kapavietės“, – apgailestauja A. A. Ramanauskas.
Tremtį patyręs vyras pasakoja, kad lageriuose režimas buvo baisus – kaliniai buvo verčiami ne tik dirbti, bet patyrė ir žiaurias patyčias. A. A. Ramanauskas kalba, kad vienas iš tyčiojimosi būdų buvo laikyti kalinius šaltyje.
„Įsivaizduokite – du tūkstančiai kalinių stovi 40 laipsnių šaltyje, juos taip pralaiko valandą. Jautėme masinį galūnių nušalimą. Gydymas buvo toks – nupjauna veltinį ir kalinio koją kiša į verdantį vandenį. Vienas profesorius iš Leningrado, kalėjęs kartu su manimi, sakė, kad patyręs tokį „gydymą“ jaučiasi it pabuvęs Dantės pragare“, – liūdnai kalba A. A. Ramanauskas.
Paleistas iš lagerio A. A. Ramanauskas sulaukė VU kvietimo grįžti mokytis į universitetą, tačiau, sako jis, tuo metu Lietuvoje vyko raganų medžioklė – niekas iš kalinių negalėjo grįžti. Dėl šios priežasties laisvę atgavęs jaunuolis liko mokytis Rusijoje.
Mirties bausmės laukė daugiau nei tris mėnesius
Atminties diplomas buvo įteiktas ir Anastazijai Kanoverskytei-Sučylienei, kuriai buvo paskirta mirties bausmė. Po trijų su puse mėnesių, praleistų vienutėje laukiant sušaudymo, A. Kanoverskytė Sučylienė sužinojo, kad mirties bausmė pakeista į 20 metų katorgos. Moteris ne kartą pasakojo, kad dvasiškai stipriausia jautėsi laukdama sušaudymo.
Iš 85 VU Atminties diplomais pagerbtų žmonių 31 buvo ištremtas sovietų vykdyto trėmimo „Bangų mūša“ metu. Antradienį gyvai diplomai įteikti dviem žmonėms, daugumą diplomų atsiėmė iš universiteto pašalintų žmonių giminaičiai, tačiau kai kurių artimųjų universiteto istorikams rasti nepavyko. Dar dviem senjorams Atminties diplomai buvo pristatyti į namus.
Ceremonijos metu pagerbti ir 47 žydų tautybės žmonės, kurie 1941 metais buvo pašalinti iš universiteto dėl savo tautybės. Universitetas taip pat pagerbė ir šešis skirtingų fakultetų studentus, kurie iš universiteto buvo pašalinti dėl antitarybinės veiklos ar ryšių su partizanais.
VU rektorius Artūras Žukauskas kalba, kad universitetas jaučia pareigą tinkamai įvertinti savo istoriją ir žvelgti į tamsiuosius gyvavimo metus tam, kad ištaisytų klaidas, o pasiekimus švęstų su dar didesne šeima – visais bendruomenei priklausančiais nariais.
„Jei pats universitetas apie save rimtai ir tvirtai negalvoja, kaip apie visuotinės laisvės sergėtoją, atkaklų vis kompleksiškesnių etinių problemų analizuotoją ar gilių demokratinių praktikų saugotoją, gali susiklostyti aplinkybės, o tokių mūsų istorijoje būta, kai kiti priims sprendimus už mus, mūsų nepaisydami“, – teigia A. Žukauskas.
VU docentė, istorikė dr. Jurgita Verbickienė akcentuoja, kaip svarbu prisiminti dėl totalitarinių režimų veiklos iš universiteto pašalintus žmones.
„Tai milžiniški žmogiškieji ir intelektualiniai nuostoliai mūsų šaliai, suvaržytos galimybės ir kitas kryptis įgavę ar prievarta nutraukti gyvenimai (...), mums tai savos istorijos permąstymas ir suvokimas, pastangos atkurti istorinį teisingumą ir platus žingsnis į ateitį“, – pabrėžia J. Verbickienė.
Iniciatyvą pradėjo gautas laiškas
VU pranešime teigiama, kad iniciatyva Grįžtanti atmintis buvo pradėta vertinant praeitį ir jaučiant atsakomybę už XX amžiaus prieškario bei pokario Lietuvoje ir Vilniaus universitete vykusius procesus bei priimtus sprendimus.
„Šia iniciatyva siekiama prisiminti ir pagerbti Vilniaus universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą“, – rašoma organizatorių pranešime.
Iniciatyva Grįžtanti atmintis siekiama įvertinti totalitarinių režimų poveikį Vilniaus universiteto bendruomenei, identifikuoti nukentėjusius asmenis ir išreikšti jiems pagarbą vadovaujantis istorinio teisingumo ir pagarbos principu. Taip pat išskiriamas tikslas gaivinti universiteto bendruomenės istorinę atmintį, skatinant prisiminti ne tik šviesius ir garbingus universiteto istorijos puslapius, bet ir niūrius, neretai skausmingus įvykius.
VU teigimu, postūmiu permąstyti universiteto santykį su praeitimi tapo Izraelio medicinos profesoriaus Moshes Lapidotho laiškas. Šiame laiške buvo išreikštas prašymas simboliškai prisiminti profesoriaus dėdę Chlaunę Meištovskį, kuris buvo prieškario Vilniaus universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto studentas. Fiziką ir chemiją aštuonis semestrus studijavęs C. Meištovskis dėl žydų tautybės iš universiteto buvo pašalintas nuo 1941 metų liepos 1 dienos.
Prieš kelias dienas iki šio įvykio universitete plačiu mastu pradėtas vykdyti Vokietijos nacionalsocialistams pavaldaus okupacinio Švietimo departamento vadovo įsakymas, kuriuo vadovaujantis atgaline data iš Vilniaus universiteto buvo atleisti ir pašalinti žydų kilmės darbuotojai ir „šviesų socializmo rytojų“ kūrę ar režimą palaikę universiteto bendruomenės nariai.
„Yra apie tūkstantį pretendentų į Atminties diplomą. Vien nacių okupacijos pradžioje Vilniaus universitetą privalėjo palikti ar buvo pašalinti apie 650 žydų, apie 80 lenkų tautybės žmonių, buvo pašalintas ir vokietis profesorius, kurio žmona buvo žydų tautybės. Keli šimtai lietuvių taip pat neteko galimybės dirbti ar studijuoti Vilniaus universitete pirmosios ir antrosios sovietų okupacijos metu“, – kalbama VU pranešime.
