Po viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjusio „Laisvės TV“ interviu su ministre pirmininke Inga Ruginiene, kurį vedė politologė Rima Urbonaitė, netilo diskusijos dėl jo eigos ir žurnalistikos standartų. Daugėjant alternatyvų tradicinei žiniasklaidai, keliami klausimai – kas šiandien yra žurnalistas?
Atsakydamas į klausimą apie žiniasklaidos paskirtį, Medijų rėmimo fondo vadovas Ruslanas Iržikevičius pabrėžia, kad įvairūs kanalai, pretenduojantys į žiniasklaidos priemonių statusą, turi laikytis tam tikrų taisyklių – etikos standartų, informacijos tikrinimo ir pan.
Jis atkreipia dėmesį, kad Didžiojoje Britanijoje antras pagal žiūrimumą kanalas po BBC yra „YouTube“, o tai kelia sumaištį pačios žiniasklaidos sąvokos apibrėžime. „Klausimas – kaip jie patys save vadina“, – priduria jis.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Po „Laisvės TV“ interviu su ministre pirmininke Inga Ruginiene, kurį vedė politologė Rima Urbonaitė, netilo diskusijos dėl jo eigos ir esminių žurnalistikos standartų.
- BNS vyr. redaktorius S. Jakučionis pabrėžia – valstybė tam tikra prasme reguliuoja žurnalisto profesiją – egzistuoja baigtinis sąrašas, kas Lietuvoje laikoma žiniasklaidos priemonėmis. Vis dėlto, žurnalisto statusas reiškia ir atsakomybę.
- Prodiuseris A. Valinskas teigia – informacijos sklaidos platformas kaip „OpTV“, „Kitaip TV“ ar „Laisvės TV“ galima laikyti žiniasklaidos kanalais bendrąja prasme, tačiau svarbus klausimas – kokia yra jų skleidžiama žinia.
- Medijų rėmimo fondo vadovas R. Iržikevičius akcentuoja faktų tikrinimo svarbą. Viena pagrindinių žurnalistikos pareigų – turėti teisingus faktus ir juos tiksliai pateikti. O pateikimo forma – jau kitas klausimas.
- Vilniaus universiteto Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas L. Kontrimas ragina grįžti prie fundamentalaus klausimo – kas yra tikrasis žurnalistas. Jo teigimu, reporterio profesija turėtų vėl tapti prestižine.
Plačiau – garso įraše:
„Kilnojamoji televizijos stotis“
Naujienų agentūros BNS vyriausiasis redaktorius Saulius Jakučionis teigia, kad vienareikšmio atsakymo, ką laikome žurnalistu, nėra.
„Turime konstatuoti, kad šiais laikais linijinio transliavimo ir tradicinės medijos laukas yra išsiplėtęs, o socialiniai tinklai tam padarė didžiausią poveikį. Šiandien turime pasakyti, kad bet kas, kas gali rinkti, rengti, apdoroti ir skelbti informaciją, jau gali vadintis žurnalistu – tiek tradicinės redakcijos, tiek turinio kūrimo vienetai, veikiantys per kitas platformas“, – kalba jis.
BNS vyriausiasis redaktorius taip pat pabrėžia, kad valstybė tam tikra prasme reguliuoja žurnalisto profesiją – egzistuoja baigtinis sąrašas, kas Lietuvoje laikoma žiniasklaidos priemonėmis. Vis dėlto, jo teigimu, žurnalisto statusas reiškia ir atsakomybę.
„Žurnalistai turi tam tikras privilegijas ir teises <...>, bet ir atsakomybes, kurios pirmiausia susijusios su tuo, kad žurnalistai laikytųsi profesinės etikos ir informaciją rinktų, apdorotų bei skelbtų sąžiningai ir etiškai“, – nurodo jis.
Savo ruožtu televizijos laidų vedėjas ir prodiuseris Arūnas Valinskas teigia, kad tokias informacijos sklaidos platformas, kaip „OpTV“, „Kitaip TV“ ar „Laisvės TV“, galima laikyti žiniasklaidos kanalais bendrąja prasme, tačiau svarbus klausimas – kokia yra jų skleidžiama žinia.
„Turi namuose peilį – gali su juo ruošti valgį, o gali nužudyti žmogų. Panašiai yra su žiniasklaidos priemonėmis“, – sako jis.
A. Valinskas taip pat pabrėžia, kad visuomeniniai santykiai aplenkia teisę: „Tik jiems atsiradus, teisė po kurio laiko juos bando kodifikuoti. Šiais laikais kiekvienas mūsų kišenėje nešiojasi tai, ką vadinu KTS – kilnojamąja televizijos stotimi. Galime filmuoti, kurti turinį ir t. t. Šie visuomenės santykiai atsirado tik todėl, kad atsirado naujos techninės galimybės ir teisė nespėja jų sureguliuoti“, – aiškina pašnekovas.
Jis priduria, kad pagal tradicinį teisinį apibrėžimą žinome, kas yra žurnalistai, tačiau šiuolaikinės galimybės leidžia šią sąvoką suprasti gerokai plačiau – kaip bet ką, galintį kurti ir skleisti turinį.
Teisė nekuria realybės
S. Jakučionis teigia norintis tikėti, kad profesionaliais žurnalistais turėtume laikyti žmones, dirbančius valstybės reguliuojamose ir registruotose redakcijose. Vis dėlto jis pritaria A. Valinskui, kad teisė nekuria realybės.
„Akivaizdu, kad norinčių būti žurnalistais yra daugiau, nei apibrėžia įstatymai. Teisė bando pasivyti realybę“, – teigia BNS vyriausiasis redaktorius.
Jis pabrėžia aiškesnio apibrėžimo poreikį – kas iš tiesų laikytina žurnalistu. Anot jo, didžiausia rizika kyla ne iš tų, kurie save vadina žurnalistais ir laikosi etikos, o iš tų, kurie kuria į žurnalistinį panašų turinį, tačiau neigia šį statusą ir kartu vengia profesinių standartų.
Tuo metu R. Iržikevičius pabrėžia, kad viena iš Medijų rėmimo fondo naujovių – galimybė fiziniams asmenims pretenduoti į stipendijas.
Norint būti laikomam žurnalistu šiame kontekste, keliami konkretūs reikalavimai: ne mažesnė kaip trejų metų patirtis rengiant analitinius ar tiriamuosius straipsnius, publikacijos per pastaruosius dvejus metus viešosios informacijos priemonėse, registruotose Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinėje sistemoje (VIRSIS), bent dvi profesionalų ar akademikų rekomendacijos ir pateikti darbų pavyzdžiai.
Jis pripažįsta, kad nebuvimas VIRSIS sistemoje iš dalies riboja galimybes save laikyti žurnalistu, tačiau praktiškai tai labiau susiję su prieiga prie finansavimo ir tam tikrų resursų, pavyzdžiui, Registrų centro duomenų.
Savireguliacijos svarba
A. Valinskas, kalbėdamas apie diskusijas, kilusias po R. Urbonaitės interviu su I. Ruginiene, pabrėžia savireguliacijos svarbą: „Manau, žurnalistai patys turėtų turėti savireguliacijos mechanizmą ir pareigą jį taikyti. Kita vertus, kalbinamas žmogus visada gali kreiptis į atitinkamas institucijas.“
Jis taip pat grįžta prie atsakomybės, tenkančios skleidžiant informaciją, aspekto.
„Neapibrėžtumas teisinėje sistemoje leidžia kai kuriems žinių skleidėjams vienu metu elgtis dvejopai: kai patogu – vadintis žurnalistais, o iškilus atsakomybės klausimams – šios etiketės atsisakyti. Toks blaškymasis kelia daug problemų, todėl įstatymų leidėjas turėtų aiškiau apibrėžti, kas šiandien, su naujausiomis technikos galimybėmis, yra žurnalistas“, – aiškina pašnekovas.
A. Valinskas pateikia ir asmeninį pavyzdį: „1998-aisiais dalis žiūrovų „Dviračio šou“ suvokė kaip tikras žinias, laikė mus žiniasklaida, net į Seimą patekdavome kaip jos atstovai. Tačiau, kilus atsakomybės klausimams, patys neigdavome, kad esame žurnalistai.“
„Visuomeniniai santykiai nuėjo žymiai toliau nei tais laikais, kai viskas, kas pasakoma per televiziją, buvo laikoma tiesa“, – sako jis.
Apibendrindamas jis pastebi, kad visuomenė gerokai nutolo nuo laikų, kai tiesa buvo laikoma tik tai, kas pasakoma per televiziją.
Savo ruožtu S. Jakučionis R. Urbonaitės situaciją vertina kaip įdomų atvejį. Jo teigimu, „Laisvės TV“ tam tikra prasme eksperimentuoja, maišydama žurnalistiką su aktyvizmu. Nors ši platforma yra registruota VIRSIS, todėl laikytina žiniasklaidos priemone, kyla klausimų dėl jai taikomų standartų.
Jis svarsto, ar tokio formato laidą vedantis asmuo – šiuo atveju politologė – gali būti vertinamas pagal žurnalistinės etikos kriterijus ir ar galėtų būti skundžiamas Visuomenės informavimo etikos komisijai. Taip pat kelia platesnį klausimą: ar iš išorės samdomas kitos profesijos atstovas gali veikti žiniasklaidos vardu kaip žurnalistas.
Galiausiai S. Jakučionis atkreipia dėmesį į sąvokų painiavą. Nors pati R. Urbonaitė yra sakiusi, kad jos interviu formatas skiriasi ir ji nėra žurnalistė, auditorijai tai ne visada akivaizdu.
„Pats interviu suponuoja žurnalistinį žanrą ir sukuria atitinkamus auditorijos lūkesčius. Problema ir ta, kad politikai tuo naudojasi – jiems patogu suplakti profesionalius žurnalistus su visokio plauko veikėjais, kurie nebūtinai laikosi profesinės etikos, ir tada teigti, kad „žurnalistai puola“, – sako jis.
Svarbiausia – turinys, o ne profesija
A. Valinskas atkreipia dėmesį į išliekantį neapibrėžtumą: svarbu atskirti žmogaus pareigas, išsilavinimą ar profesiją nuo to, kokį turinį jis kuria. Anot jo, interviu yra vienas pagrindinių žurnalistikos žanrų, todėl pats pašnekovo pristatymas iš esmės turinio nepakeistų.
Kadangi teisinė praktika dar tik formuojasi, o įstatymų leidėjai nėra aiškiai apibrėžę ribų, atsakomybė, jo manymu, turėtų būti siejama su turiniu, o ne su formaliu statusu.
„Tiesioginis pririšimas [prie diplomo] – jei nebaigei žurnalistikos, vadinasi, nesi žurnalistas – šiandien jau yra atgyvenęs“, – sako televizijos laidų vedėjas.
S. Jakučionis pabrėžia, kad turinio pateikimo forma daro reikšmingą įtaką auditorijos vertinimui: „Garsas gali atskleisti apie žmogų daugiau nei tekstas, o vaizdas – dar daugiau, ir apie abi puses: tiek klausiantįjį, tiek pašnekovą.“
BNS vyriausiasis redaktorius pastebi, kad dalis reakcijų galėjo būti kitokios, jei, pavyzdžiui, nebūtų girdimas premjerės rusiškas akcentas.
R. Iržikevičius pabrėžia faktų tikrinimo svarbą: „Viena pagrindinių žurnalistikos pareigų – turėti teisingus faktus ir juos tiksliai pateikti. O pateikimo forma – jau kitas klausimas.“
Jis taip pat pabrėžia savireguliacijos reikšmę.
„Žiniasklaida turi savo reguliacijos instrumentus, kurie padeda nustatyti standartus. Tai ypač svarbu, nes įstatymai yra platūs, o situacija keičiasi labai greitai“, – nurodo Medijų rėmimo fondo vadovas.
Informacijos burbulai ir stovyklų priešprieša
S. Jakučionis teigia, kad pastarųjų savaičių įvykiai dar kartą parodė – socialiniai tinklai nepateisino vilčių tapti atviros ir kokybiškos demokratinės diskusijos erdve.
„Tenka konstatuoti tokios vilties žlugimą – socialiniai tinklai nėra demokratijos smėlio dėžė: jie ne mažina, o didina susipriešinimą“, – sako jis.
Jis ragina naujienas pirmiausia vartoti profesionalioje žiniasklaidoje, o ne socialiniuose tinkluose, taip pat įspėja nesupaprastinti redakcijų veiklos, priskiriant jas vienai ar kitai politinei stovyklai. Anot jo, svarbiausias kriterijus turėtų būti vertybės, kuriomis vadovaujasi žiniasklaida.
Kita problema, kurią jis išskiria, – žurnalistų vaidmens kaita: „Turime situaciją, kai iš žurnalistų tikimės objektyvumo ir kokybiškų diskusijų terpės kūrimo, tačiau jie patys tampa nuomonės formuotojais ir tam tikra prasme – įvykių dalimi.“
Silpnėjant tradicinės žiniasklaidos įtakai, žmonės vis dažniau atsakymų ieško kitur. Dėl to auga poreikis nuomonės formuotojams, kurie sudėtingus klausimus pateikia paprastai ir greitai – tačiau, kaip pabrėžia S. Jakučionis, realybėje toks supaprastinimas retai atspindi tikrąjį sudėtingumą.
„Ne tik kojos ir mikrofonas“
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas ragina grįžti prie fundamentalaus klausimo – kas yra tikrasis žurnalistas? Jo teigimu, reporterio profesija turėtų vėl tapti prestižinė, o kartu stiprėti ir redaktoriaus vaidmuo.
„Ne visi, kurie yra medijose ar eteryje, yra žurnalistai. Turime nustoti žurnalistais vadinti žmones, kurie tiesiog kuria turinį“, – teigia jis.
Reporterio svarbą L. Kontrimas sieja ne tik su profesiniais įgūdžiais, bet ir su platesniu požiūriu į darbą: kritiniu mąstymu, faktų analize, subalansuotu vertinimu. „Tai ne tik kojos ir mikrofonas, bet ir galva, išmintis bei patirtis“, – priduria jis.
Anot pašnekovo, kuo mažiau laiko skiriama žurnalistų darbui, tuo daugiau atsiranda manipuliacijų ir paviršutiniško turinio.
Jis taip pat siūlo stiprinti redaktorių vaidmenį, ypač dirbant su jautriomis temomis. Redaktoriai, jo manymu, turi veikti kaip filtras ir padėti atrinkti, kas iš tiesų verta dėmesio.
„Ne viskas, kas skandalinga, turi atsidurti pirmajame puslapyje“, – teigia L. Kontrimas.
S. Jakučionis iš dalies pritaria šioms mintims, tačiau nesutinka, kad žurnalisto sąvoką reikėtų siaurinti. Jo teigimu, per pastarąjį dešimtmetį informacijos viešojoje erdvėje smarkiai padaugėjo, daugiausia dėl socialinių tinklų revoliucijos, kuri politikams ir verslui suteikė tiesioginius komunikacijos kanalus.
„Informacijos daugiau, tačiau redakcijos savaime nedidėja. Tai reiškia didesnį krūvį, didesnę perdegimo riziką ir klausimą, ar auditorijai apskritai nėra kuriama per daug turinio“, – kalba BNS vyriausiasis redaktorius.
Anot jo, jei žurnalisto sąvoka liks per siaura, atsiras dar daugiau turinio kūrėjų, kurie veikia žurnalistikos lauke, bet neprisiima profesinių atsakomybių.
Vis dėlto S. Jakučionis išlieka nuosaikiai optimistiškas. Jo manymu, augant informaciniam triukšmui, dalis auditorijos ilgainiui pavargs nuo perteklinio turinio ir grįš prie profesionalios, faktais grįstos žurnalistikos.
