Veterinaro Roko Matevičiaus pacientai – ne mieli kačiukai ar šuneliai, o laukiniai gyvūnai: nuo paprastų balandžių ar stirnos iki pavojingų gyvačių ar krokodilo. Pašnekovas juokiasi, kad išgelbėti pacientai ne tik nepadėkoja, bet kartais ir grybštelėti taikosi. Vis dėlto, sunkiausia ne gydyti tigrą ar lūšį, o išaiškinti žmogui, kad į namus negalima temptis nei kiškio, nei stirnos jauniklio. „Skambina kur nors iš Joniškio ir prašo kuo greičiau atvažiuoti: „Paukštvanagis pagavo zylę. Mes jį nuvijom, bet zylė miršta mano rankose.“ Tai dabar ir zylė negyva, ir paukštvanagis alkanas, o pyksta ant mūsų, kodėl neatvažiuojame“, – pasakojo jis.
„Vieną akimirką trauki stirną, įsipainiojusią tvoroje, o kitą – operuoji sulaužytą gandro sparną“, – sakė LRT.lt pašnekovas, pabrėžęs, kad kiekviena darbo diena Kauno rajone veikiančiame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Laukinių gyvūnų globos centre būna vis kitokia.
Veterinaras juokiasi, kad smulkių įkandimų ar įbrėžimų nė neskaičiuoja, nes tai – kasdienybė.
„To neišvengsi. Su tais gyvūnais, kurie galėtų ranką nukąsti, elgiamės labai atsargiai, o kad apdrasko ar įkanda – normalu. Net ir žalčiai, kurie šiaip nekanda, retkarčiais parodo dantukus. Kad lapė į pirštą įkąstų – vos ne kasdienybė. Dažniausiai sužeidžia varnos, tai labai protingi paukščiai, puikiai mokantys savo snapą panaudoti“, – šypsojosi R. Matevičius.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Rokas Matevičius – Laukinių gyvūnų globos centro veterinaras, gelbstintis dėl žmogaus veiklos nukentėjusius laukinius ar konfiskuotus neteisėtai laikytus gyvūnus.
- Jis sako, kad sunkiausia šiame darbe ne išgydyti sergantį gyvūną, o žmogui išaiškinti, kad kištis į natūralų gamtos ritmą negalima.
- Jis pastebi, kad dėl perdėto šiuolaikinio žmogaus noro išgelbėti pasaulį gyvūnai dažnai nukenčia.
- Ne kiekvienas supranta, kodėl į namus negalima neštis nei rasto kiškelio, nei stirnos jauniklio.
Vaikystėje laukinės gamtos ekspertu Steve'u Irwinu besižavėjęs pašnekovas yra dirbęs ir gyvūnų prieglaudoje, ir įprastoje veterinarijos klinikoje, tačiau galiausiai pasirinko labai retą sritį ir dabar padeda gyvūnams, patenkantiems į Laukinių gyvūnų globos centrą. Veterinaras paaiškino, kad vien tai, jog gyvūnas augintas namuose, nepaverčia jo naminiu, todėl į centrą patenka ir netinkamomis sąlygomis, be dokumentų laikyti gyvūnai, tarp jų – ir egzotiniai, ne vien įprasti laukiniai gyvūnai.
R. Matevičiaus pacientai – ir paprastas balandis, varna ar gulbė, ir servalas, įmantriausios papūgos, gyvatės bei krokodilas. Neretai žmonės, pastebėjo jis, imasi auginti gyvūnus, apie kuriuos nieko nežino ir tinkamai jais pasirūpinti negali. Iš blogų rankų paimtiems gyvūnams centras suranda naujus namus, tai gali būti prieglauda ar zoologijos sodai, užtikrinantys tinkamas sąlygas.
Gydo visus, bet į natūralų gamtos ritmą nesikiša
Veterinarijos gydytojas dirba pamainomis. Būna ir ramių dienų, kai spėja su kolegomis aptarti pacientus ir užpildyti dokumentus, bet būna ir taip, kai nė durų slenksčio nespėjus peržengti reikia lėkti į kitą Lietuvos galą gelbėti sužeisto briedžio. Pasak R. Matevičiaus, Laukinių gyvūnų globos centras padeda gyvūnams urbanizuotose teritorijose, o į natūralią gamtą nesikiša.
„Mes dirbame su gyvūnais, nukentėjusiais dėl žmogaus veiklos. Tikrai dėl to sulaukiame pykčio. Pavyzdžiui, parskridę gandrai susimuša dėl lizdo ir vienas kitą sužeidžia. Skambina žmogus, prašo padėti, nes gandrai susimušė. Stengiamės nesikišti, nes tai natūrali atranka, paukščiai aiškinasi hierarchiją. Taip pat ir kalbant apie plėšrūno ir grobio santykį. Žiemą žmonės įrengia lesyklas zylėms ir žvirbliams, bet paukštvanagiui tai irgi lesykla, jie toliau laukia. Tada skambina kur nors iš Joniškio ir prašo kuo greičiau atvažiuoti: „Paukštvanagis pagavo zylę. Mes jį nuvijom, bet zylė miršta mano rankose.“ Tai dabar ir zylė negyva, ir paukštvanagis alkanas, o pyksta ant mūsų, kodėl neatvažiuojame“, – sakė R. Matevičius.
Dažniausi pacientai – balandžiai, vasaromis dažnai kreipiamasi dėl gandrų ar čiurlių. Pastarieji dažnai nukenčia renovuojant namus, nes gyvena plyšiuose, kuriuos darbininkai uždengia. „Tada mes sėdim per naktį ir valom. Būna daug gandrų traumų, o žiemomis suaktyvėja usūriniai šunys, lapės ir stirnos. Stirnos – dažniausiai partrenktos, nes pradėjus barstyti kelius jos eina laižyti druskos“, – pasakojo jis.
Pavojingų invazinių rūšių gyvūnų, paaiškino R. Matevičius, veterinarai negydo, jie būna utilizuojami. Būna tokių atvejų, kad padėti laukiniam gyvūnui negalima, nes bėda – ne liga, o amžius.
„Neseniai su kolega pirmą kartą gyvenime pamatėme seną stirną, kurios dantys jau buvo visiškai nudilę, gyvūnas aklas, sulysęs. Juk nei protezą įdėsime, nei akių lęšiukus pakeisime, o net jeigu tą padarytume, gyvūno širdis neilgai laikys“, – pasakojo jis.
Sunkiausia – ne gydyti laukinį gyvūną, o susitarti su žmogumi
Vis dėlto bene sunkiausia užduotis – ne gydyti pavojingą gyvūną, o išaiškinti žmogui, kad negalima į namus neštis surastų laukinių gyvūnų. Veterinaras pasakojo, kad daugelis niekaip nesupranta, kad pastebėto vieno mažo kiškučio ar stirniuko gelbėti nereikia, o geriausia, ką gali padaryti, – prie jo nelįsti.
„Maži kiškučiai, kaip ir stirniukai, išsigandę sustingsta ir nejuda, o jų mamos – bėga. Labai dažnai skambina, nes miške rado stirniuką. Sakome palikti ten, kur rado. „Jis jau mano namuose, guli lovoje“, – atsako. Liepiame kuo greičiau vežti atgal, bet prasideda beprasmiai ginčai, neva gyvūnas sušals, nors tuo metu mama ieško jauniklio“, – kalbėjo jis.
R. Matevičius pasakojo, kad labai dažnai gyvūnų išgelbėti nepavyksta dėl jiems padėti užsimojusių žmonių neišmanymo.
Palašina į snapą vandens, o tada jau skambina paklausti, kodėl traška plaučiai. O tada jau viskas, gyvūnas paskendo.
R.
„Paskambinus pasakoja, kad paukščio sparnelis buvo pamuštas. Atvažiavęs matai, kad tai jau senas lūžis ar žaizda, kurią žmogus bandė gydyti zelionke, o kai sparnas jau nebefunkcionalus, prašo atvažiuoti ir ką nors padaryti. Suprantame, kad žmonės nori padėti, bet visada bent jau paskambinkite pasitarti, atsiųskite nuotrauką.
Dažniausias pavyzdys – paukštis atsitrenkė į stiklą. Visada prašome kurį laiką palaikyti ramiai kur nors dėžutėje, gal atsigaus. Jeigu to neužtenka, mes vykstame pagelbėti. Savigyda ir senolių išmintis baigiasi liūdnai net ir paprastais atvejais. Pamatę ant žemės gulintį paukštį visi įsivaizduoja, kad jį reikia pagirdyti. Palašina į snapą vandens, o tada jau skambina paklausti, kodėl traška plaučiai. O tada jau viskas, gyvūnas paskendo, nes trachėjos atsivėrimas yra labai arti snapo priekio“, – liūdnas istorijas prisiminė jis.
R. Matevičius prisiminė ir vasarą nuskambėjusią į Vilnių atklydusio briedžio istoriją ir gatvėje išsirikiavusius „ekspertus“, kurie atskubėjo tik pasidaryti įdomią nuotrauką.
„Realybė tokia, kad jeigu tų žmonių ten nebūtų, briedis būtų ramiai nuėjęs. Tas pats buvo ir Klaipėdoje, kai briedis įbrido į jūrą. Ant kranto susirinkę žmonės padarė gyvą sieną tarp miško ir briedžio. Visi stovi ir aikčioja, kaip jis negrįžta atgal, o jis tiesiog neturėjo kaip grįžti, nes bijojo žmonių“, – LRT.lt pasakojo veterinaras.
Šypseną pašnekovui kelia žmonės, kurie sakosi taip pasiilgę gamtos, kad namus statosi kur nors miške, bet vos tik į kiemą atklysta lapė, nebežino, ką daryti, ir skambina prašydami padėti.
„Visi nori būti arčiau gamtos, kol gamta neateina į kiemą. O tada jau skundžiasi, kad lapė šiukšles varto. Na, tai gyvenk senamiestyje, ten lapių mažiau“, – kalbėjo jis, pridūręs, kad geriausia, ką tokiu atveju galima padaryti, tai ne pulti lapę maitinti ar fotografuoti, o išvyti.
Laukinių gyvūnų globos centro veterinaras pastebi, kad skirtingų kartų požiūris labai skiriasi: senelių karta puikiai supranta, kad kištis į gamtą negalima, o šių dienų kartoms niežti pirštus ką nors išgelbėti ir visai nesvarbu, ar to tikrai reikia: „Pokario karta neturėjo noro išgelbėti pasaulį, kai nieko gelbėti nereikia. O mūsų karta labai nori kiekvieną pamaitinti, o tada nesupranta, kodėl laukinis gyvūnas nebijo žmogaus.“
Be to, pastebėjo R. Matevičius, dažnas įsivaizduoja gamtą suprantantis geriau už pačius gamtininkus, todėl reikalauja įsikišti ten, kur visai nereikia.
„Šunys ir katės žmonėms jau nusibodo, visi nori egzotikos, paliesti, paimti, nusifotografuoti. Dažnai būna, kad atvažiuoji paimti sužeisto paukščio, o žmogus paprašo nusifotografuoti prie mašinos, nes, sako, labai gražiai atrodytų. Visi labai nori pasigirti, kad išgelbėjo gyvūną ar palietė kokį suopį“, – kalbėjo jis.
