Spalio 10 dieną Kauno knygų mugėje istorikas dr. Artūras Svarauskas pristatė knygą „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Jis dalijosi, kad viena iš priežasčių, įkvėpusių rinktis būtent šią temą – mitas, esą tarpukario Lietuvos valstybė veikė idealiai, o visuomenė buvo laiminga ir vieninga. „Tame „teisingame“ pasakojime yra teigiama, kad staiga Lietuvą ištiko 1940 metų birželio 15 diena, 10 valanda ryto, kai Sovietų Sąjunga įteikė ultimatumą ir pro Lietuvą pravažiavo daugiau kaip 150 tūkst. sovietų karių, lyg per vieną naktį viskas pasikeitė“, – kalbėjo istorikas.
Diskusiją moderavęs istorikas prof. dr. Rimantas Miknys atkreipė dėmesį, kad knygoje siekiama pažvelgti į rečiau dėmesio sulaukiančią temą – visuomenę ir skirtinguose jos sluoksniuose anuomet tvyrojusias nuotaikas. Knygos autorius dalijosi, kad viena iš priežasčių, įkvėpusių rinktis būtent šią temą – mitas, esą tarpukario Lietuvos valstybė veikė idealiai, gyvenimas buvo puikus, o visuomenė laiminga ir vieninga.
„Suprantame, kad vargu, ar tai galėjo būti realybė. Tame „teisingame“ pasakojime yra teigiama, kad staiga Lietuvą ištiko 1940 metų birželio 15 diena, 10 valanda ryto, kai Sovietų Sąjunga įteikė ultimatumą ir pro Lietuvą pravažiavo daugiau kaip 150 tūkst. sovietų karių, lyg per vieną naktį viskas pasikeitė“, – paaiškino Lietuvos istorijos instituto istorikas A. Svarauskas, pabrėžęs, kad tarpukariu buvo net 23 bandymai nekonstitucinėmis priemonėmis pakeisti Lietuvos valdžią, o tai patvirtina faktą, kad netrūko vidinių konfliktų. Pasak jo, šį laikotarpį įprasta vertinti remiantis didžiaisiais geopolitiniais procesais visuomenės temą paliekant nuošalyje.
„Mėginau konstruoti tekstą ne iš dabarties žinojimo ar vėlesnio supratimo, o taip, kaip tuo metu atrodė skirtingiems visuomenės sluoksniams, kaip jie tuo metu suprato [situaciją]“, – kalbėjo istorikas.
Žlugusi viltis: kokia galėjo būti posmetoninė Lietuva?
Istorikas T. Balkelis svarstė, kad knygoje nagrinėjami sudėtingi procesai to meto Lietuvos visuomenėje.
„Kas man labiausiai įstrigo ir ko nesitikėjau, skaitydamas šią knygą, <...> kad visuomenė į A. Smetonos režimo subyrėjimą žiūrėjo su naujos demokratinės, bet ne sovietinės Lietuvos viltimi. Buvo viltis ir tarp dešiniųjų, ir tarp kairiųjų, kad naujoji Lietuva bus dirbančių žmonių Lietuva, vadinamoji liaudies respublika. Aš žiūriu į šią knygą net kaip tos ankstyvosios lietuviškos demokratinės tradicijos, kuri gyvavo iki 1926 metų, tam tikrą reabilitaciją. Jeigu nebūtų sovietų įsiveržimo, jeigu sovietai nebūtų įvykdę okupacijos, o paskui aneksijos, kokia galėjo būti posmetoninė Lietuva? Labai tikėtina, kad tai galėjo būti demokratinė Lietuva. Man susiformavo įspūdis, kad 1940 metų vasarą visuomenė, tiek išsekinta smetoninio režimo, norėjo žodžio laisvės, ekonominių ir socialinių reformų. Aišku, sovietai tuo labai manipuliatyviai pasinaudojo“, – dalijosi T. Balkelis.
Pasak jo, savo knygoje A. Svarauskas atskleidė, kokį šoką patyrė visuomenė, supratusi, kad užgimusi viltis – neišsipildys.
Knygos autorius pabrėžė, kad A. Smetonos oponentai tikėjosi naujos, kitokios politinės santvarkos, tačiau tebuvo du pasirinkimai – suartėti su nacistine Vokietija arba šlietis prie Maskvos.
„Jie pirmiausia norėjo keisti politinę santvarką, o kokia ji galėjo būti 1940 metais? Alternatyvos tik dvi. Lietuva tuo metu nebuvo NATO ar Europos Sąjungoje, už Lietuvos – niekas nestovėjo. Britai, prancūzai jau atsitraukę iš Rytų Europos, nes rūpinosi savo saugumu – Hitleris artėjo prie Paryžiaus, Londonas bombarduojamas, tad jokio intereso kištis į Lietuvą ir saugoti santvarką jie neturėjo. Kaimyninės Lenkijos nebėra. Lietuva, Latvija, Estija – trys valstybės, kurios negali tikėtis jokio užnugario. Šalia Lietuvos sienos, visai netoli Vilniaus, už maždaug 50 km, stovėjo kiek mažiau kaip 0,5 mln. sovietų karių. Ką daryti? Koks galimas sprendimas?“ – kalbėjo A. Svarauskas.
Jo teigimu, iki pat 1940 metų birželio politinis elitas, o ir dalis kariuomenės vadų rėmėsi dviejų blogių koncepcija. Buvo suprantama, kad nukrypus į nacistinės Vokietijos pusę pasekmės būtų ypač blogos, todėl Sovietų Sąjunga vertinta kaip geresnis pasirinkimas.
„Tuo labiau kad Lietuvoje nuo 1939 metų rudens jau buvo 20 tūkst. raudonarmiečių. Kariai niekur nesikiša, neagituoja, su komunistais nepalaiko jokio ryšio, kai kurie kaimuose tankais ar sunkvežimiais vaikus pavėžina. Atrodė, buvo 8 mėnesius, tai gal nieko baisaus ir nebus. Antras momentas, žiūrint iš dabarties perspektyvos, – tragiškas. 1940 birželio 14 dieną Lietuvos politinė opozicija suorganizuoja, kad reikia surengti kabineto krizę – kitaip tariant, [ministro pirmininko] Antano Merkio, artimo A. Smetonos bendražygio, kabinetą išformuoti patiems atsistatydinant. Vienas iš to lyderių buvo krikdemas Kazys Bizauskas, jo netgi citata užrašyta, kurioje jis teigia, kad reikia mums sudaryti krizę ir paleisti šitą [ministrų] kabinetą, suformuoti tokią vyriausybę, kuri nebūtų sovietams odiozinė ir mūsų politika turi dar labiau palinkti į sovietų pusę“, – sakė knygos autorius.
Jis pastebėjo, kad tuo metu realios Sovietų Sąjungos grėsmės A. Smetonos oponentai neįžvelgė, o tokias nuotaikas savo naudai išnaudojo Sovietų Sąjunga. Istorikai svarstė, jog tuo metu įsivaizduota, kad Lietuva, nors ir patekusi į sovietų protektoratą, gali išsaugoti valstybingumą.
„Pirmomis dienomis žmones apėmė emocija. Sužinojo, kad prezidento A. Smetonos nebėra, o kur jis – niekas nepasakė. Po to prasidėjo tam tikras pasakojimas, ėjęs iš Sovietų pasiuntinybės, <...> tikriausiai visi esame matę tą karikatūrą, kaip prezidentas A. Smetona bėga per upelį“, – sakė A. Svarauskas, paaiškinęs, kad tuo metu net buvo juokaujama, esą trumpinys LTSR reiškia žodžius „Lietuvos tautininkų sąjungos rezultatas“, o tai reiškė, esą kalta 14 metų šalį valdžiusi politinė jėga, kuri suskaldė visuomenę ir neįsileido kitokių ideologinių pažiūrų asmenų.
Pirmieji režimui pasipriešino ūkininkai
T. Balkelis pastebėjo knygos išvadose paminėtą mintį, kad prasiveržusios antismetoninės nuotaikos sumažino gebėjimą suprasti, kad prasideda sovietų invazija. „Man susidarė toks įspūdis, kad visuomenė ne pergyvena, o džiaugiasi – Smetona pabėgo! Baigėsi tas smetoninis periodas“, – dalijosi jis.
Paklaustas, kaip anuomet buvo galima tikėtis išsaugoti valstybingumą, A. Svarauskas priminė, kad požiūris į Sovietų Sąjungą buvo visai kitoks: „Santykiai su sovietais tarpukariu buvo neblogi, į Klaipėdą ir sovietų kariniai laivai atplaukdavo, ir mūsų generolai į Maskvą skrisdavo. Galų gale, 1940 metų pradžioje Lietuvos kariuomenė kreipėsi į Maskvą dėl ginklų pirkimo. <...> Tai šį bei tą pasako apie santykius.“
Istoriko teigimu, tuo metu net Užsienio reikalų ministerijoje pastebimas požiūris, kad, nors sovietų karių bazės Lietuvoje nėra geriausias variantas, tačiau grėsmės jos nekelia, todėl su Maskva galima sugyventi.
Diskusijoje dalyvavę istorikai atkreipė dėmesį, kad vieni pirmųjų sovietų grėsmę įvertino ir jai pasipriešino Lietuvos ūkininkai, atsisakę parduoti savo produkciją, dėl ko ėmė stigti maisto. A. Svarauskas pasakojo, kad Sovietų įgaliotasis pasiuntinys Lietuvoje Nikolajus Pozdniakovas 1940-ųjų spalį net kreipėsi į diktatorių Staliną, sakydamas, kad Lietuvos TSR pritrūko duonos.
Knygos ištraukos – LRT.lt portale
Monografijoje tiriama socialinių-politinių įtampų ir konfliktų Lietuvos visuomenėje dinamika Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Remiantis socialinio konflikto teorijos prieiga analizuojamas skirtingų socialinių klasių ir sluoksnių, ideologinių ir politinių grupių santykis su politiniais režimais iki valstybės okupacijos ir pirmuoju sovietmečiu.
Lietuvos visuomenės charakteristikų tyrimas per tarptautinės krizės konfliktus ir vidaus įtampas 1939–1941 m. leidžia pasiūlyti naują Lietuvos istoriografijoje teiginį, kad dėl sovietų okupacijos 1940 m. vasarą buvo prarasta galimybė kurti Lietuvos liaudies demokratinę respubliką. Knygoje aprašomos politinės įtampos Lietuvos valstybėje priežastys ir raiškos formos. Tiriamos socialinių klasių ir sluoksnių konflikto aštrėjimo priežastys paskutiniaisiais nepriklausomybės metais. Rašoma apie konfliktų visuomenėje raiškos pobūdį pirmuoju sovietmečiu ir inteligentijos, darbininkų, žemdirbių santykį su Lietuvos SSR administracija iki Vokietijos–SSRS karo pradžios 1941 m. birželį.
Pirmąją LRT.lt portale skelbtą knygos ištrauką skaitykite ČIA.
