Pastaraisiais metais į Lietuvą atvykstant vis daugiau rusiškai kalbančių ar mokančių imigrantų, nuogąstaujama, kiek jie yra paveikūs Rusijos propagandai ir gali tapti grėsme nacionaliniam saugimui. Vilniaus universiteto istorikas Norbertas Černiauskas įsitikinęs – svarbiau yra ne pati kalba, o tai, kas ja pasakoma.
„Vilniuje buvo labai daug įvairių kalbų, bet jis buvo lietuviškas ta prasme, kad buvo Lietuvos valstybės. Tie žmonės, kalbantys įvairiomis kalbomis, save laikė lietuviais, kaip Lietuvos valstybės gyventojais ir nekėlė tame klausimų“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Svarbi valanda“ sako N. Černiauskas.
Todėl, sako jis, klausimą, ar Vilniuje per daug rusų kalbos, derėtų pasukti kitaip.
„Ar tie žmonės, kurie kalba rusiškai, kitomis slaviškomis kalbomis, yra lojalūs Lietuvos valstybei?“ – retoriškai klausia istorikas.
„Užtektų net klausimo, kurį žurnalistai dažnai užduota įvairiems, netgi mūsų politikams apie Ukrainos teritorinį vientisumą. Man atrodo, šitas klausimas ir atsakymas daugiau pasako apie konkretaus žmogaus nusiteikimą, norą čia gyventi, negu vartojama kalba“, – priduria N. Černiauskas, turėdamas omenyje klausimą, kam priklauso Krymas.
N. Černiausko teigimu į šį klausimą ne visada sugeba atsakyti net Lietuvos politikai, o tai galbūt yra didesnė grėsmė, nei rusakalbiai gyventojai. Kaip ir didesnė problema dažniau yra ne naujai atvykstantys gyventojai, o sovietmečiu į sostinę atsikraustę atvykėliai iš kitų Sovietų Sąjungos teritorijų.
„Iš esmės, vilniečių po Antrojo pasaulinio karo nebeliko. Jie buvo arba nužudyti, arba išvaryti, arba patys pabėgo. Ir tada į miestą buvo keliami įvairūs gyventojai, <...> kurie iki šiol sėdi nelabai supranta, kurioje valstybėje gyvena.
Naujai atvykstantys žmonės, jeigu mes skirsime didžiulį dėmesį, jie tą kalbą išmoks“, – įsitikinęs N. Černiauskas.
Galiausiai, primena istorikas, pati kalba nėra grėsmės šaltinis.
„Jeigu tomis kalbomis, kuriomis kalba atvykusieji į Lietuvą, yra platinama šita [prokremliška – LRT.lt] ideologija, akivaizdu, kad yra grėsmė. Bet čia esmė yra tokia, kad grėsmė yra ideologija, o ne kalba, kuria yra platinama. <...> Reikėtų didesnį dėmesį sukoncentruoti ne tiek į pačią kalbą, o būtent į ideologiją, kas tais žodžiais yra sakoma“, – pabrėžia N. Černiauskas.
