Kai pačius įvairiausius vaikus stengiamasi integruoti į bendrą švietimo sistemą, dalis jaunuolių vis tiek atsiduria jaunimo mokyklose, į kurias patenka kitur nepritampantys, mokymosi ar motyvacijos sunkumų turintys paaugliai. Gatvėje su jaunimu dirbantis socialinis darbuotojas Tomas Kurapkaitis svarsto, kad problemų turinčių vaikų sukoncentravimas vienoje vietoje nebūtinai yra geras dalykas, nes susigrupavę kartu jie prisigalvoja visokiausių veiklų – dažnai nelegalių.
„Prieš kelias savaites teko liudyti policijai dėl kelių jaunuolių. Sakau, jie ten lanko tokią ir tokią mokyklą. Sako: „Neminėkite net tos mokyklos“. Galvoju, kodėl čia taip. Tada nueinu į atvejo vadybos posėdį su vaiko teisėmis. Ten irgi buvo jaunuolių situacija. Ten irgi sako: viskas gerai, tik ne šitos mokyklos. Ir aš pradėjau galvoti: tai sistemoje veikia jaunimo mokyklos, į kurias specialistai nebenori, nebeleidžia nukreipti jaunuolių“, – stebėjosi T. Kurapkaitis, kurį vaikai šaukia Taško pravarde.
Straipsnis trumpai:
- Lietuvoje veikia trys jaunimo mokyklos, į kurias patenka kitur nepritampantys, mokymosi ar motyvacijos sunkumų turintys paaugliai, dvi iš jų yra Vilniuje.
- Gatvėje su paaugliais dirbantis socialinis darbuotojas Tomas Kurapkaitis svarsto, kad problemų turinčių vaikų išstūmimas iš įprastų mokyklų ir sukoncentravimas vienoje vietoje nebūtinai yra geras sprendimas.
- LRT.lt pakalbino tris paauglius iš jaunimo mokyklos. Visi jie kėlė problemas senosiose mokyklose, buvo paskatinti išeiti į jaunimo mokyklas, dabar pamokų nelanko, užsiima kai kada ir neteisėta veikla.
- Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos direktorius Gedeminas Kašėta teigia, kad jaunimo mokyklų vaikai labai dažnai turi problemų šeimose. Pasak jo, nedidelėje mokykloje įmanoma suteikti individualų dėmesį ir išgelbėti apie 30-40 proc. jaunuolių.
- Didelis iššūkis – pritraukti mokinius į pamokas, nes paaugliai labiau linkę leisti laiką prekybos centruose ar gatvėje. Jono Ivaškevičiaus mokykloje bandoma tai padaryti pasitelkus esporto pamokas.
- Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neturi nuomonės dėl jaunimo mokyklų ateities, tuo metu Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas sako, kad sprendimai galimi po gilesnės analizės.
„Pagalvojau, kad tokios jaunimo mokyklos yra tarsi izoliacinės nepatogių vaikų sistemos dalis. Didelius vaikų namus palaipsniui pertvarkėm, internatus, kur vaikai gyvendavo ir mokydavosi, uždarėm, bet va liko tokios mokyklos“, – sako socialinis darbuotojas.
Jis prisiminė, kad vienos jaunimo mokyklos paauglių grupė nuolat pasižymi įvairiais nusikaltimais ir nusižengimais: pavyzdžiui, per neilgą laiką vaikai dukart naktį įsilaužė į sporto klubą, gesintuvais purškė namus ir automobilius, sumušė kitą paauglį, nuvarė keturis automobilius, kurių vienas atsitrenkė į tvorą, nuvarė keturis motorolerius ir jais važinėjosi.
„Dabar pastaruoju metu jie per dalijimosi platformas išsinuomoja mašiną, neatiduoda raktelių ir naktimis lenktyniauja“, – sako T. Kurapkaitis.
„Ir galvoju, kaip čia įvyksta, kad tokia koncentracija. Pradėjau žiūrėti į tuos jaunuolius ir jie susipažino toje jaunimo mokykloje. Nes jie iš paprastų mokyklų buvo išmesti ir atsidūrė čia. Tada stebime tokį fenomeną: mes juos sukoncentruojame ir tarsi padarome nusikaltėlių komandos mokymus. Aš čia šaržuoju, bet iš to, ką matau, tai mes tarsi sutelkiame juos į vieną vietą ir išeina tokia atskirtis. Kad ir kokie geri būtų mokytojai, jie nepajėgia atsverti. Aišku, kitoms mokykloms labai patogu, jie gali pasakyti „pas mus netinki, o ten tiksi“. Paprastoms mokykloms tai galimybė neorganizuoti papildomo palydėjimo, asistento, nesiūlyti individualizuotų programų, nes čia labai daug darbo“, – svarstė gatvėje su vaikais dirbantis socialinis darbuotojas.
Gatvės socialinis darbas nebūtinai vyksta gatvėje, bet principas toks, kad socialiniai darbuotojai stengiasi susipažinti su rajono paaugliais, kurie patiria sunkumų, ir įtraukti į įvairias veiklas, kad nebūtų paskatų ir laiko nusikalsti, nusižengti ar valkatauti. Vaikų šeimos kai kada pačios patiria problemų, turi įvairių priklausomybių arba nemoka tvarkytis su temperamentingais paaugliais, todėl tokie gatvėje dirbantys darbuotojai tampa šiokia tokia parama.
Saša: vietoje pamokų – trynimasis prekybos centre
T. Kurapkaitis supažindino su keturiais jaunimo mokyklos paaugliais, kurie kaip tik tą dieną vėl buvo kažko pridirbę, todėl teko juos atvežti iš policijos į viešosios įstaigos „Duku“ dienos centrą. Susikalbėti su visais šiais paaugliais buvo neįmanoma, nes būdami kartu jie keikiasi, juokauja, šūkauja, maivosi ir stengiasi atrodyti kuo šaunesni. Tačiau trys iš jų sutiko atskirai papasakoti apie save ir kaip atsidūrė jaunimo mokykloje.
Rusakalbis berniukas, kurio tikrą vardą pakeisime į Sašos, gana gerai kalba lietuviškai, nors anksčiau mokėsi rusakalbėje mokykloje. Jis yra devintokas ir nuolat praleidžia pamokas. Užuot ėjęs į pamokas, Saša trinasi prekybos centre „Vilnius Outlet“, o grįžęs namo meluoja mamai, kad buvo mokykloje. Jis sako, kad mokykla mamai praneša tik kas dvi savaites ar kas mėnesį (toks pranešimo dažnis nėra patvirtintas faktas, – LRT.lt).
– O ką mama?
– Duoda pizdy.
– O tu jos neklausai?
– Ji sako, tai jeigu neisi, tai tikrai tau bus. Aš tada darau vaizdą, kad einu, einu ir kažkaip neprieinu.
Sašai – tai pirmieji mokslo metai jaunimo mokykloje. Iš ankstesnės mokyklos jis buvo paprašytas išeiti, kitaip grasinta inicijuoti vaiko vidutinę priežiūrą, o tai reiškia, kad Saša galimai padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką, tačiau nebuvo sulaukęs Baudžiamajame kodekse nustatyto amžiaus, arba jo elgesys kelia realų pavojų jo ar kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui.
„Pasakė mamai. Mama irgi kažkokia keista. Jai pasakė „pasiimat dokumentus arba jie skųs Gerovės komisijai“. Gerovės komisija gali padaryti vidutinę priežiūrą, kad išvežtų į socializavimo centrą. Tai mama pagalvojo ir paėmė. Sakiau, galėjo nepasiimti“, – pasakoja Saša.
Dėl kažkokių priežasčių Saša nenori bendrauti su kitais klasės mokiniais. Sakė, iš pradžių bandė išsėdėti po penkias pamokas, bet dabar geriausiu atveju pasėdi vienoje.
– Po vieną pamoką lankau. Aš einu su motyvacija tokia, tikrai pabandysiu atsėdėt penkias pamokas. Po pirmos pamokos viskas, nebegaliu. Nebegaliu ir išeinu.
– Ko tu nebegali?
– Nežinau, man labai diskomfortas su nepažįstamais žmonėm klasėj sėdėti, tu nieko negali daryti, tau labai neįdomu. Aš praeitą kartą rusiškoj mokykloj buvau... Neįdomu. Blet. Jie visi kažką kalba, neįdomu, nėra ką daryti.
– O tai tiesiog mokytis?
– Bandžiau, bet nelabai paeina.
Saša ilgisi buvusios mokyklos, nes ten mokėsi nuo mažų dienų, todėl pažįsta vos ne visus mokinius. Jis nelabai mėgsta kalbėti apie savo nusižengimus, bet pripažino, kad per pamokas visiškai nieko nedarydavo ir mušdavosi.
„Mušdavaus su kažkokiu duchu. Ką ten... Blogai klasėj ir vsio. Nežinau, bet penkios pamokos jiems buvo per mažai. Man tai normaliai. Šešta kūno kultūra buvo, fizinis ugdymas man nesunku. Arba etika, kur nieko nereikia daryt, gali atsėdėt ir normaliai“, – aiškina Saša.
Sašos elgesys nelabai pasikeitė pakeitus mokyklą. Pavyzdžiui, kaip jis pasakoja, dabar jie su bendrais mėgsta pasivažinėti su „CityBee“ arba vogtais motoroleriais.
„Kai mes „CityBee“ išsinuomojom, pasivažinėjom, policija sustabdė. Kaip sustabdė... Jie pamatė, kad veidas jaunas. Sako, tipo: „Sidabrinė „Toyota Yaris“, stojam.“ Mes išsigandom, davėm tą gazą, karočia, bet du ekipažai suspaudė mus, karočia, išmetė tą draugą, nežinau, ką jam padarė, o mums administracinę davė“, – aiškina vaikinas.
„O dabar atvažiavom, žinot, dėl ko? Vienas draugelis pavogė motorolerį, važinėjom krūmuose, tą senioką sustabdė. Ką tik, ką tik! Taškas paėmė mus nuo mentų. Nes pavogtas mopedas... Aš tai niekada gyvenime nevogčiau“, – sako Saša.
Tačiau vaikinas sako, kad jaunimo mokyklos nėra gerai paaugliams, nes vienoje vietoje atsiduria daug chuliganų ir narkomanų. Atrodo, kiti chuliganai jam nepatinka, labiau patiko buvusioje ugdymo įstaigoje, kur tokių chuliganų buvo mažiau.
„Nežinau, bet, man atrodo, tokių mokyklų nereikia. Vienoje mokykloje per daug chuliganų, vyksta kažkokie šūdai. Visa šita krūva vienoj vietoj. Visokie narkomanai, visa krūva į vieną mokyklą. Tai dar blogiau, man atrodo, negu po vieną. Visa krūva chuliganų, narkomanų, – postringauja Saša. – Surenka tokius žmones, kad ten niekas nieko nenori. O, tarkim, išmetė dėl to, kad vaikas nenori mokytis. Bet tai jūs galvojat, kad jis pateks į jaunimą ir užsinorės mokytis? Taip nebūna. Niekas ten nieko nenori daryti.“
Ateityje su tėvais jis tariasi tęsti mokymąsi profesinėje mokykloje „Sodžiaus meistrai“ pagal dualaus ugdymo metodiką, kur dvi savaites jaunuoliai gilinasi į pasirinkto amato teorinius ir praktinius aspektus mokykloje, o kitas dvi atlieka praktiką įmonėje pagal pasirinktą profesinę sritį.
Jurgita: „Visa klasė triukšmauja, visiems yra dzin“
Su Jurgita irgi susipažįstame tuo pačiu metu. Tai nėra tikrasis merginos vardas, nes ji nepilnametė, bet irgi mokosi jaunimo mokykloje. Ji nenorėjo atskleisti priežasčių, kodėl pateko į jaunimo mokyklą, tik paslaptingai pasakė, kad buvusioje mokykloje turėjo problemų „dėl agresyvumo“, tačiau pabrėžė, kad mokėsi gerai.
Jurgita atskleidžia, kad jaunimo mokykloje neįmanoma gauti dvejetų ar vienetų, veikia kaupiamoji taškų sistema. Pasak jos, per pamokas tik nurašinėjama nuo knygų, o klasėje vyrauja chaosas.
„Labai skirtingai mokyklose. Buvusioje tai realiai mokė, o čia nurašinėji, ir viskas. Geriausiai pamokai pasiruošia tik pavaduotoja“, – aiškino Jurgita.
„Jeigu kitose mokyklose turi ramiai sėdėti ir klausyti mokytojo, tai jaunimkėj tu gali sėdėti, nieko nedaryti, na**ui mokytojus siuntinėti, kalbėti negražiai. Vienas mokytojas išvis su mumis vaikščiojo į kurylką parūkyti, pasėdėti, paplepėti. Čia toks šūdas“, – teigė mergina, parodydama, kad toks mokytojo bičiuliavimasis jai kelia įtarimų.
Jurgita sakė iš pradžių lankiusi pamokas, bet mokykloje prasidėjo žeminančios patyčios, kurių ji neištvėrė, todėl apsilankė pas psichiatrą ir geria vaistus. Ji sako, kad kreipėsi į direktorių, bet nelabai kas pasikeitė.
„Visi nieko nebijo, tik pavaduotojos. Direktoriaus niekas nebijo, gali jį pasiųsti na**ui“, – pasakojo mergina.
Jurgita irgi norėtų grįžti į savo buvusią mokyklą, nes ten buvo tvarka: „Grįžčiau į seną. Nes čia nieks nieko negali padaryti. Tu paprašai kieno nors pagalbos, kad klasėj kažkas ne taip, nieks nieko nepadarys. Tau su mokslais problemos, paprašai, gal galėtumėt kažką papildomai padėti. Per pamoką gal tau ir padės, bet ir tai ne faktas, nes visa klasė triukšmauja, visiems yra dzin. Ir tipo nei tu išmoksti, nieko...“
Paklausta apie jaunimo mokyklas apskritai, Jurgita sakė, kad galbūt situacija priklauso nuo konkrečios mokyklos, nes girdėjo, kad kitoje jaunimo mokykloje tvarka yra griežtesnė, todėl vaikai labiau patenkinti, bet keisti mokyklų ji nebeplanuoja, nes jai tai paskutiniai metai. Ateityje ji sako ketinanti mokytis profesinėje mokykloje.
Tadas buvo pats nekalbiausias. Jis trumpai pasakojo, kad buvusioje mokykloje labai daug prikolino, bet pasiaiškinus plačiau paaiškėjo, kad tai reiškia muštynes, per kurias lūžo kaulai, tik ne Tadui.
– Kodėl taip nutiko? Juk jei tau lūžtų koks žandikaulis ar panašiai, tai nepatiktų.
– Veiksmas buvo. Buvo linksma.
– Kažkas juk konkrečiai nutiko. Su kažkuo labai nesutarei?
– Ne, šiaip. Prisiknisdavo...
– Prie tavęs prisiknisdavo ar jūs prisiknisdavot?
– Ir jie, ir mes.
Vaikinas buvo nekalbus, bet pasakojo „kažkiek“ lankantis pamokas. Jis, panašiai kaip ir Jurgita, sakė, jog per pamokas tiesiog perrašinėjama informacija iš vadovėlio. Tadas įvertino, kad buvusioje mokykloje „pamokos biški geresnės būdavo“, bet pripažino, kad ir ten mokėsi prastai. Tačiau jis gerai įvertino jaunimo mokyklą, nes čia nereikia daryti jokių namų darbų ar panašiai.
Labiausiai Tadas atgijo kalbėdamas apie UTMA (Unique & Talented Martial Artists) kovas, kuriose norėtų dalyvauti. „Planuoju kovoti. UTMA“, – sakė Tadas.
Ar tikrai reikia sutelkti į vieną vietą?
T. Kurapkaitis svarsto, kad kai sudėtingi vaikai paskirstomi po skirtingas mokyklas, jie yra labiau matomi ir su jais daugiau dirbama, o kai sukoncentruojami į vieną vietą, nenormalumas tokioje bendruomenėje normalizuojamas. Pavyzdžiui, net padaužos ir agresyvūs vaikai įprastose mokyklose mato, kad normalu pamokas lankyti, o štai mokykloje, kurioje mokosi Saša, Jurgita ir Tadas, normalu pamokų nelankyti.
„Buvau vienoje gimnazijoje Vilniuje. Jie sakė, pas juos du tokie yra, bet socialiniai darbuotojai viską apie juos žino, viską mato. Visoje mokykloje jie du trys, bet visa sistema dirba, jie kviečia tėvus, eina pas juos į namus, jie yra matomi. O čia mūsų jaunuoliai yra visai kitokioje normoje. Pavyzdžiui, daugiau norma neateiti, nei ateiti. Jaunimo centre turime nemažai jaunuolių, kurie sako, kad net klasė taip padaryta, jog jeigu sueitume visi, nebūtų kur atsisėsti“, – sako T. Kurapkaitis.
„Čia norma, kad mokytis yra blogai. Juk paauglystės amžiuje nebe tėvai duoda kryptis, o bendraamžiai duoda impulsą. Tai tie vaikai jaučia, kad atsidūrė užribyje. Ką jie ten mokosi? Negali sakyti, kad mokytojai ką nors blogai daro, bet struktūriškai atrodo, kad jie yra atskirtyje“, – tęsė socialinis darbuotojas.
Pasak T. Kurapkaičio, labai dažnai būna, kad sudėtingi vaikai ateina iš sudėtingų šeimų. Įprastose mokyklose, pasak jo, administracijos priežiūra yra intensyvesnė, mokytojai, socialiniai darbuotojai skambina tėvams vos ne kasdien, nes tokių vaikų yra mažiau. Jaunimo mokyklose, pašnekovo manymu, priežiūra ne tokia intensyvi, nes krūvis yra didesnis.
„Pavyzdžiui, vienas jaunuolis visus metus nebuvo mokykloje. Per atvejo vadybos posėdį mes klausiam, kaip čia taip. Tas posėdis buvo kovo mėnesį. Mokykla sako, bandėme visaip pasiūlyti individualizuotą planą, bet mums nepavyko. Kaip čia taip?“ – stebėjosi T. Kurapkaitis.
Pašnekovo manymu, jeigu jau einama į visuotinę įtrauktį, tai kodėl šiuo atveju einama priešinga kryptimi, kai sudėtingi vaikai, atvirkščiai, yra išstumiami į sudėtingų vaikų mokyklas, kurias T. Kurapkaitis vadina „socialinės negalios mokyklomis“.
„Vyksta labai daug įvairių dalykų. Daug kas prasideda nuo patyčių. Pasklido vaizdo įrašas, kai viena mergina kažkokiam jaunuoliui pačiulpė, kažkas nufilmavo ir tas vaizdo įrašas vaikščiojo pusę metų. Ir tokių baisių dalykų... Vienas sumušimas buvo, kai jaunuolis kažką mokykloje ne taip pasakė, buvo silpnesnis. Tai susijungė chebra, mušė jį, sulaužė žandikaulį“, – pamena T. Kurapkaitis.
Jis sako, kad paprastai, kai jaunuoliai išskiriami kaip blogi, jiems priklijuojama etiketė, tai ilgainiui ta etiketė pradeda veikti kaip savaime išsipildanti pranašystė, jie siekia pateisinti „blogiuko“ vardą. „Aš galvoju, kad toks mokyklos modelis leidžia formuoti tą „blogiuko“ karjerą“, – svarstė socialinis darbuotojas.
Direktorius: „Už viso to stovi didelės bėdos vaikų šeimose“
Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos direktorius Gedeminas Kašėta sako manantis, kad vyraujant neigiamam požiūriui į jaunimo mokyklas tokių mokyklų dienos greičiausiai yra suskaičiuotos. Bet jis kaip tik prieštarauja T. Kurapkaičio nuomonei, kad jaunimo mokyklose vaikai nėra matomi. G. Kašėtos nuomone, vaikai kaip tik labiau matomi, nes jų paprasčiausiai mažiau: gimnazijose gali mokytis ir 900 vaikų, o jo vadovaujamoje jaunimo mokykloje vaikų yra pusantro šimto.
„Man taip atrodo, kad visuomenė nori atrodyti sau geresnė, nei ji yra iš tikrųjų. Vienas iš pavyzdžių, kas buvo padaryta su socializacijos centrais, kalbant apie vaikus, tai jie buvo panaikinti, bet realiai nėra sprendimų, kur dėti vaikus, kurie daro didelius nusikaltimus“, – svarstė direktorius.
Šiuo atveju kalbama apie socializacijos centrų uždarymą didžiuosiuose miestuose, bet Lietuvoje veikia Gruzdžių socializacijos centras, į kurį patenka sunkius nusikaltimus padarę, bet tinkamo amžiaus nesulaukę vaikai.
Pasak G. Kašėtos, jaunimo mokyklos buvo sukurtos kaip mažos įstaigos, kur mokytis turėtų nedaug mokinių. Taip buvo siekiama sudaryti sąlygas pamatyti kiekvieną sunkumų turintį vaiką, todėl klasėse yra apie 15 paauglių. Čia keliami ir mažesni akademiniai reikalavimai.
„Koncepcija yra tokia, kad vaikas jaučia didelį diskomfortą klasėje, tai jeigu ateis į didelę klasę, jis tiesiog neis. Bet mažoje klasėje jam jaukiau, paprasčiau. Jaunimo mokyklų vertinimo sistemos irgi kitokios. Mes neturime kritinių pažymių. Turime kaupiamuosius balus. Tai reiškia, kad dirbdami trimestrais turime šimto taškų sistemą ir vaikas tą tašką gali gauti už elgesį pamokoje, už darbą pamokoje, už žinias, už dalyvavimą renginyje, už ėjimą į ekskursiją. Tai, kas dabar kalbama apie įtraukųjį ugdymą ir kaip čia bus gerai visiems tiems vaikams, tai jaunimo mokyklos tą daro nuo 1993 metų. Bet jos kažkodėl užmirštos, joms rodoma, kad jos nereikalingos“, – sakė direktorius.
Paklaustas, kaip sekasi pritraukti paauglius apskritai lankyti mokyklą, G. Kašėta prisiminė, kad anksčiau, tik atsidarius prekybos centrams, socialiniai pedagogai patys eidavo į juos ieškodami vaikų ir siekdami nusivesti į mokyklą.
„Dar vienas dalykas, mano patirtis sako, kad už viso to stovi didelės bėdos vaikų šeimose. Nė vienas vaikas neateina iš laimingos ar džiaugsmingos šeimos. Niekada taip nebūna“, – svarstė direktorius.
Jis taip pat pasakojo, kad mokykla prieš kelerius metus pradėjo vykdyti projektą, kai mokinius siekiama pritraukti per e. sporto pamokas: tai reiškia, kad vaikai, nustačius konkrečias taisykles, žaidžia kompiuterinį žaidimą, bet kartu vyksta ir psichologinis edukavimas, mokomasi įvardyti emocijas, jas suvaldyti, tinkamai reaguoti į nesėkmes, bendradarbiauti, reikšti nuomonę, nebijoti klysti.
„Tas e. sportas pas mus yra vienintelis mokykloje per visą Vilnių. Ir vaikų, norinčių dalyvauti, yra daugiau, nei realiai telpa. Vietų skaičius ribotas, kadangi kompiuterių klasėje yra, kiek yra“, – sakė G. Kašėtas.
„Be to, klasių auklėtojai labai stipriai dirba su vaikais, eina su jais pietauti, gerti arbatos per pertraukas, – pridūrė direktorius, bet pripažino, kad kai kurie vaikai tiesiog valkatauja, todėl juos sudėtinga net surasti. – Bet mes stengiamės labai glaudžiai dirbti su tų vaikų aplinka, su globėjais, tėvais, šeima. Kitose mokyklose bus vienas skambutis iš auklėtojo ar socialinio pedagogo, pas mus bus 20 skambučių. Bus pasikviesta, pasitarta, paieškota sprendimų vienokių ar kitokių. Mūsų tokia duona“, – sakė G. Kašėta.
G. Kašėta taip pat pakvietė apžiūrėti mokyklą ir susipažinti su aplinka. Jaunimo mokykla išsiskiria iš kitų mokyklų tuo, kad per pertrauką šioje mokykloje yra gana tylu, nes ne visi jaunuoliai lanko pamokas, o į mokyklą atvykę mokiniai išeina į netoliese esantį miškelį. Greičiausiai ten rūko.
Pasak direktoriaus, apie trečdalį jaunimo mokyklos vaikų turi specialiųjų poreikių, jiems reikalinga didesnė pagalba, tačiau ne visų jaunuolių šeimos būna suinteresuotos nustatyti šiuos poreikius, todėl realybė skiriasi nuo statistikos.
G. Kašėta pripažįsta, kad sunkumų turi dauguma mokyklos mokinių, bet, jo vertinimu, iš pelų pavyksta ištraukti apie 30–40 proc. jaunuolių. „Dažnai tai yra skriausti vaikai“, – sako G. Kašėta bei priduria manantis, jog tokio tipo mokyklos turi prasmę.
Ministerija neatsakė į esminį klausimą
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija neatsakė į klausimą, ar sunkumų turinčių vaikų sukoncentravimas vienoje vietoje yra pažangus būdas spręsti socialines ir akademines šių vaikų problemas, tik papasakojo, kad jaunimo mokyklos – tai alternatyvios bendrojo ugdymo mokyklos, skirtos paaugliams ir jaunuoliams, kurie nepritampa bendrojo ugdymo mokyklose, jų nelanko, turi mokymosi sunkumų ir mokymosi motyvacijos problemų.
„Jos veikia vadovaudamosi tais pačiais švietimo dokumentais, kaip ir kitos bendrojo ugdymo mokyklos: Švietimo įstatymu, ministerijos parengtais bendrojo ugdymo planais ir bendrosiomis programomis, mokyklų higienos norma ir kita. Steigėja paprastai savivaldybė“, – situaciją nupasakojo ministerijos Komunikacijos skyrius.
„Jaunimo mokyklose mokiniams suteikiamas privalomas pagrindinis ugdymas. Ugdant siekiama atsižvelgti į mokinių individualius ypatumus, taip pat didelis dėmesys skiriamas praktinei, profesinei veiklai. Pamokas jaunimo mokyklose galima perskirstyti ir skirti papildomiems moduliams arba formaliojo profesinio mokymo programos moduliams mokytis. Pamokų perskirstymu siekiama, kad, patyręs mokymosi nesėkmių ar praradimų, mokinys gebėtų užpildyti mokymosi spragas, pasirinktų jo pomėgius ir polinkius atitinkantį mokymosi turinį, įgytų kitų jo tolesniam mokymuisi ar profesinei veiklai būtinų gebėjimų“, – nurodoma atsakyme.
Pasak ministerijos, besimokantiesiems pagal pagrindinio ugdymo programą jaunimo mokyklose mokiniams nuo 14 metų rekomenduojama mokymosi turinį papildyti mokyklos mokytojų parengtais moduliais, orientuotais į praktinį ugdymą, pasiūlyti mokiniams rinktis mokytis formaliojo profesinio mokymo programos modulius.
Lietuvoje iš viso yra trys jaunimo mokyklos. Vilniuje veikia dvi pagrindinės jaunimo mokyklos – Gijos jaunimo mokykla ir Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla. Dar viena veikia Vilkaviškyje, bet ji skirta ir jaunimui, ir suaugusiems bei turi gimnazijos statusą.
Mitalas: tokios mokyklos specializuojasi padėti jaunuoliams
Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas, paklaustas apie jaunimo mokyklas, teigia, jog tokio tipo mokyklų plėtra neplanuojama (pavyzdžiui, J. Ivaškevičiaus mokykloje nebebus formuojamos šeštos klasės), bet priduria, kad nedidelės jaunimo mokyklos specializuojasi padėti jaunuoliams, kad šie neiškristų iš bendrojo ugdymo sistemos ir galėtų planuoti tolesnį savo kelią.
„Labai svarbu, kad išstūmimo efekto švietime nebūtų. Vilniuje padaryta daug, kad bendrojo ugdymo mokyklos kuo geriau integruotų skirtingus vaikus, bet tam tikra specializacija egzistuoja. Ji reikalinga, kad tiek specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimas, tiek ir įvairūs netipiniai atvejai būtų sprendžiami kuo vaikui naudingesne linkme“, – aiškina už švietimo sritį atsakingas vicemeras.
Pasak V. Mitalo, atsakyti, ar dabartinis modelis, kai „sunkesni“ vaikai sutelkiami į jaunimo mokyklas, yra sėkmingas, bus galima atlikus detalesnę analizę ir plačiau įvertinus duomenis. Politikas aiškina, kad jau apsilankė Gijos jaunimo mokykloje, artimiausiu metu ketina lankytis J. Ivaškevičiaus mokykloje.
„Gijos jaunimo mokyklos atveju po vizito, duomenų įvertinimo ir pokalbio su specialistais įsitikinau, kad mokykla pasižymi aukštu profesionalumo lygiu, orientavimusi į karjerą ir bendradarbiavimu su tame pačiame esančiu suaugusiųjų mokymo centru. Yra sėkmingų pavyzdžių, kaip buvę mokyklos auklėtiniai po labai sudėtingų gyvenimo situacijų sėkmingai baigia profesinį mokslą, vėliau aukštąjį ir grįžta dirbti į pačią mokyklą“, – sako V. Mitalas.
„Tokį patį gilų ir išsamų pokalbį planuoju ir su J. Ivaškevičiaus mokykla. Taip pat artimiausiu metu įvyks ir miesto administracijos susitikimas su Vilniaus profesinėmis mokyklomis, kad padėtume vieni kitiems patobulinti ugdymą karjerai ir profesijos įgijimą mieste“, – reziumavo vicemeras.
