Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Raimundas Vaikšnoras teigia, kad jeigu Rusija kada nors nutartų pulti Lietuvą, tai mūsų šalies žmonių nepagailėtų, pas mus būtų baisiau nei Bučoje ar Irpinėje, o grioviai būtų pilni lavonų. Būtent tai mus turi motyvuoti prisidėti prie totalinės šalies gynybos iki sąjungininkų atėjimo, kai kariuomenė gina šalį ginklu, o piliečiai remia kariuomenę, prisideda prie šalies išlikimo atlikdami svarbius darbus užnugaryje.
„Reikia neabejoti ir neklaidinti savęs: jeigu Rusija turės ryžto ir noro pulti Lietuvą, tai pas mus bus blogiau nei Bučoje ar Irpinėje. Jie nesigailės nieko: nei jauno, nei seno, nei moterų, nei vaikų. Ukrainiečius jie dar laiko slavais, o mes jiems esame visiški fašistai, pribaltai, gyvenam per daug gerai. Nereikia apsigauti, nebus jokios taikos. Jeigu suspės ką okupuoti, tai lavonų bus pilni grioviai. Tai mus turi nuteikti labai kovingai, turime nusiteikti, kad kiekvienas pilietis yra tarsi ginklas, nesvarbu, ar jis ginkluotas, ar ne. Kiekvienas žmogus gali būti kariuomenės rėmėjas ar pagalbininkas“, – sakė R. Vaikšnoras.
Interviu portalui LRT.lt kariuomenės vadas sakė, kad Lietuva turėtų nebijoti į savo gynybos priemonių arsenalą įtraukti eskalatyvių elementų, kurie priešui pademonstruotų, jog Lietuva atsakys į bet kokį agresijos aktą, net nesant sąjungininkų nuomonės.
„Mes turime imtis bet kokių priemonių, kad įtikintume priešišką pusę nebandyti laimės, nes bus blogai. Dėl to aš sakau, kad savo įrankių dėžutėje turime turėti priemonių, jog tik koks nors karys peržengė sieną, tik tankas įvažiavo nors metrą į mūsų teritoriją, tą pačią akimirką turime pradėti gintis ir kartu skaudžiai smogti į jų teritoriją, į jų pajėgumų sutelkimo rajonus, centrus, geležinkelio susikirtimo mazgus, į vietas, kur sutelktos atsargos, o gal net į karinius objektus sostinėse, kad pajustų“, – teigė pašnekovas.
– Ar mes esame sunkiai apginama valstybė? Gal galite palyginti mūsų apginamumą su Izraeliu ir Ukraina – kokie panašumai ir skirtumai? Klausiu, nes prieš stojant mums į NATO buvo nuolat akcentuojama, kad Baltijos šalims trūksta strateginio gylio. Kaip mes ir partneriai apeiname šią problemą?
– Geografija lemia labai daug, kaimynų nepasirinksi: turime tokius, kokius turime. Čia jau per šimtmečius susiklostė, kad buvome tarsi kryžkelė tarp Pietų ir Šiaurės, Rytų ir Vakarų. Bet kai įstojome į NATO aljansą, viskas globaliai pasikeitė.
Problema buvo, kad tuo metu mūsų ekonominiai rodikliai nebuvo geri, tai mes su įstojimu į NATO atsipalaidavome ir nebeskyrėme pakankamo dėmesio gynybai, galvojome, kad ateis NATO ir mus apgins, o patys neinvestavome. Ir ta pati Rusija buvo kitokia. Be to, niekas negalvojo, kad Baltarusija nusiris iki tokio lygio, jog diktatūrinio režimo išgyvenimas priklausys vien nuo Rusijos.
Karas Ukrainoje parodė, kad nė viena šalis nėra saugi, turėdama tokį agresyvų kaimyną. Net Švedija su Suomija, kurios daug metų deklaravo neutralitetą, įstojo į NATO, o tai automatiškai pakeitė mūsų geografiją.
Kalbant apie strateginį gylį, tai geografiškai yra tos ribos, kiek galima atsitraukti ar manevruoti, bet mes turime sąjungininkus. Palyginti su Izraeliu ir Ukraina, mes geografiškai turime pažeidžiamumą, bet kadangi esame Aljanso dalis, tai esame visai kitoje lygoje. Žinoma, egzistuoja grėsmė, kad Kaliningrado srityje nulaužti A2AD pajėgumą prireiks laiko, bet nebus taip, kaip Ukrainoje, kai jie neturi oro viršenybės. NATO turi regioninius planus, sąjungininkai ateis su visa galia, su visa jėga. Valandų klausimas, kai mes tą oro viršenybę vėl turėsime ir automatiškai viską bus galima sunaikinti ore dar iki Lietuvos sienų: bet koks sklandančių bombų mėtymas, Rusijos naikintuvų, „Shahed“, balistinių raketų įskridimai bus užkardyti.
A2AD (angl. anti-access and area denial) – tai atgrasymo priemonė, nukreipta į priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti reikiamus karinius pajėgumus kvestionuojamoje teritorijoje. Baltijos šalių regione Rusija iš Kaliningrado prireikus turi galimybę kontroliuoti Baltijos šalių oro erdvę, o tai sunkintų NATO veiksmus ir paramą.
– Bet visa tai būtų po 5-ojo Vašingtono sutarties straipsnio aktyvavimo.
– Taip, teisingai: 5-ojo straipsnio aktyvavimas duoda visišką šimtaprocentinę garantiją. Iki tol, kol jis neaktyvuotas, nes politiniai sprendimai sostinėse gali užtrukti, reikės mums patiems reaguoti į incidentus, dėl to ir turime stiprinti savo kariuomenę, turėti reikiamus įrankius savo įrankių dėžutėje. Turime nebijoti turėti ir naudoti eskalatyvių instrumentų, kurie galbūt deeskaluotų patį konfliktą. Ką turiu mintyse? Mes turime turėti galimybę smogti giluminį smūgį į priešo užnugarį, kad kariautume karą ne savo teritorijoje, o permestume į jų teritoriją. Tam yra tam tikros sąlygos.
– Kokios tos sąlygos? Nes ne kiekvienas incidentas – jau agresija.
– Čia ir bus menas nustatyti agresijos faktą. Rusai yra labai išdirbę gebėjimą balansuoti ant ribos: tie visi kabelių nutraukimai, dujotiekių pažeidimai, sprogimai sandėliuose... Labai sunku priskirti, iš kur visa tai vyksta, ar čia nelaimingas atsitikimas, ar agresija. Tai ir bus didžiausias iššūkis – tiksliai identifikuoti. Dėl to naujoji Vyriausybė bei krašto apsaugos ministrė kalba, jog žvalgybai, kontržvalgybai skiriami asignavimai ir dėmesys turi būti didesni.
Raketų įskridimus lengva atsekti ir lengva smogti į tą vietą, iš kur ji buvo paleista. Užtenka, kad raketa būtų virš mūsų oro erdvės, mes ją numušam, o kita – kalam į karinius objektus Maskvoje.
– Ar tai reiškia, kad mes galėtume, jei prireiks, pasielgti panašiai kaip Turkija 2015 metais, kai ši NATO šalis numušė Rusijos orlaivį „Su-24“, nes šis pažeidė Turkijos oro erdvę ir nekeitė kurso, nors buvo perspėtas?
– Ten buvo daugybiniai pažeidimai ir Turkijos oro gynyba buvo pasiruošusi. Viskas yra politikų rankose. Aš sakyčiau, kad tikrai turime turėti įrankių, užsiauginti raumenis. Mes dažnai užmirštame 3-iąjį NATO sutarties straipsnį, kad kiekviena šalis turi gebėti apsiginti, investuoti į savo gynybą, o tada įsijungia kolektyvinė apsauga.
Aišku, vienas incidentas gali būti netyčinis. Mes, lietuviai, aršūs, ryžtingi, valingi, bet sukelti Trečiąjį pasaulinį karą būtų gana daug jautrumų. Būna, kad sraigtasparniai įskrenda, Valerijus Trojanovas nukrito kažkada su naikintuvu kaip ir netyčia. Stuburo parodymas turi būti, bet klausimas, kokia forma. Kol kas mes apsiribojame notomis, tai diplomatinėje kalboje irgi yra svarbu. Vienos raketos paleidimas nieko neišspręs, bet jeigu matysime, kad santykiai aštrėja, kad pažeidimai nuolatiniai, kad mus trolina, tai pasiremdami kariniu patarimu politikai priims sprendimus – kalt atgal ar nekalt, laukti konsultacijų su sąjungininkų sostinėmis ar nelaukti, nes mes turime patys teisę gintis.
– Kas galiausiai priimtų tokį sprendimą?
– Taikos metu tik politikai. Bet mes teikiame karinį patarimą, reikia įvertinti, kokios gali būti šalutinės pasekmės, nes paskui viskas gali užkaskaduoti ir duoti tokį efektą, kurio mes nė neįsivaizdavom.
Matote, jeigu agresija yra akivaizdi, tai nereikia jokių sprendimų, aš šaunu iškart. Bet jeigu tai veikimas šiek tiek ant ribos, tai reikia apsvarstyti, nes galima priimti klaidingą sprendimą, o tai gali duoti klaidingą efektą – taip galima ne apginti žmones, bet išprovokuoti ką nors didesnio.
– Minėjote, kad Lietuvai reikia daugiau dėmesio skirti žvalgybai, kad iš anksto numatytume priešo veiksmus, matytume pasirengimą. Prie Ukrainos sienų priešo pajėgos buvo telkiamos gana ilgai, nes ir fronto linija ilga, tai buvo matoma ir žinoma iš anksto, JAV žvalgyba irgi teikė duomenis. Skirtingai nei Ukraina, mes esame maža šalis, įsprausta tarp Kaliningrado ir Baltarusijos. Ar nėra taip, kad mes neturėsime tiek daug laiko pasiruošimui reaguoti, nes norint mus užpulti nereikia sutelkti tokių didelių pajėgumų – kai kas jau vietoje?
– Tokia rizika visą laiką egzistuoja, nes laikas nuo perspėjimo iki rezervo sumobilizavimo, pajėgumų sutelkimo gali būti trumpesnis. Bet karo Ukrainoje pradžia parodė, kad sąjungininkų žvalgyba veikia gana efektyviai. Jeigu ukrainiečiai gavo žvalgybos duomenis, tai mes, būdami sąjungininkai, įspėjimą gausime kur kas anksčiau.
Nes agresijos požymiu gali būti ne vien karinių pajėgų telkimas prie sienos, bet ir kiti dalykai. Mes matome, kas vyksta Baltarusijos teritorijoje, matome kelis šimtus kilometrų į gylį. Kai atvyksta papildomi daliniai pratyboms (o taip buvo ne vieną kartą), didiname savo budrumo lygį.
Jeigu tai šarvuotas tankų batalionas, jis didelės grėsmės nekelia, bet mes irgi tuo pat metu galime organizuoti savo pratybas, mokymus. Nerimo nekelia ir tai, kai atskirose geležinkelio stotyse pamatome daugiau technikos. Tegul priešas jaučia ir žino, kad mes matom, net jei jie ir slepia.
Daugiau rizikos kyla prie Gožos poligono arba tose vietose, kur šalia sienos Baltarusijoje yra pratybų laukai, kur tas atstumas iki sienos ties Druskininkais, netoli Raigardo slėnio, yra keletas kilometrų ir mūsų reagavimas galėtų būti šiek tiek ilgesnis. Bet vėlgi mes matome, kad jeigu tai didesnis nei bataliono dydžio padalinys, automatiškai suveikia varpeliai, indikacijos ir įspėjimai, mes veikiam pagal algoritmus: permetam savo pratybas, kad vietoje būtų panašūs pajėgumai. Čia yra proceso dalis, visos šalys tą daro.
Šią dieną gerai yra tai, kad Kaliningradas yra labai nukraujavęs, didžioji dalis pėstininkų yra Ukrainoje, kariauja. Nors juos šiek tiek rotuoja, bet ten liko labai maža dalis, todėl apie kažkokį rimtesnį „bum“ būtų sunku kalbėti. Taip, gali būti oportunistinių dalykų, bet šią dieną, kol ukrainiečiai kovoja, kiekvieną dieną traiško rusus tūkstančiais, mes turime laiko geriau pasirengti. Dabar kaip tik kuriam kontrmobilumo parkus.
– Beje, įdomu, ką jūs manote apie kontrmobilumo priemones, nes buvęs kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys ganėtinai kritiškai įvertino tai kaip šou elementą, skirtą parodyti visuomenei, jog kažkas daroma. Nors nesipriešino pačiai idėjai.
– Aš manau, kad kritika buvo ištraukta iš konteksto. Jis nebuvo prieš. Aš nenoriu cituoti ir svarstyti, ką buvęs vadas turėjo galvoje, bet, aš manau, kad čia buvo labiau kalbama apie ištisą 700 km pasienio fortifikavimą. Galima padaryti tokią sieną kaip tarp Šiaurės Korėjos su Pietų Korėja arba geležinę uždangą kaip tarybiniais laikais. Bet tai yra labai dideli pinigai. Kalbama apie 600 mln. eurų per dešimt metų. Mes galime už tuos pinigus per tą laiką kitus pajėgumus sukurti.
Tie kontrmobilumo parkai tikrai gelbėja, nes mes reikiamas priemones koncentruojame arčiau sienos, kad dalinio vadui, kuris atsakingas už sienos gynybą, nereiktų vežtis jų šimtus kilometrų. Kai prireiks, jis paims ir susimėtys jas. Kai kur dėl vietovės ypatumų, dėl miškų, pelkių ir upių natūraliai susidaro butelio kakliukai, kur nepraeisi.
O jei, susidarius kritinei situacijai, norėtume rausti visą pasienį, tai išrausti galima labai greitai: jei gauname indikacijas, tai per savaitę ar dvi. Mes tai galime padaryti su savo esamais pajėgumais arba rekvizavę statybinių įmonių ekskavatorius, buldozerius ir taip toliau.
Bet tai privati žemė, todėl taikos metu reikia sureguliuoti teisinį pagrindą. Žiūrėkite, kas vyko su „Via Baltica“ ar „Rail Baltica“, kokios aistros verda net šią dieną, kai reikia paimti kokį žemės gabalėlį dėl nacionalinio intereso. Arba kas buvo su manevro poligonais Šilalėje ir Tauragėje? Žmonės kartais nemąsto valstybiškai. Jūs įsivaizduokite: dabar pradėtume kasti apkasus be nieko.
Taip, jei to reikės, mes paimsime tą žemę, bet nereikia bėgti prieš traukinį, reikia būti susiplanavusiems, turėti schemas. Kai tai padarysime, turėdami kontrmobilumo priemonių parkus, prisipirkę minų mes kompleksiškai su prieštankinėmis ir kitokiomis sistemomis galėsime ginti.
Nes tik išmėčius tuos „drakono dantis“, iškasus griovį, jeigu tu jo neginsi, vertės nebus, tai sustabdys priešą gal dešimčiai minučių. Mano požiūriu (manau, kad ir prieš tai buvusio vado), kad nereikia visko užfortifikuoti, nes tai kainuoja daug laiko ir pinigų. Šią dieną mums reikia dronų, reikia elektroninės kovos priemonių, šarvuotos technikos manevrui, kad išstumtume priešą. Jeigu mes sakome, kad neužleisime nė centimetro savo žemės, tai tos priemonės turi būti mūsų prioriteto sąraše.
– Kaip apskritai NATO kontekste įsivaizduojamas potencialiai įmanomas Rusijos ir NATO karas? Buvęs ministras Laurynas Kasčiūnas, aiškindamas, kokia logika remiamasi dėl tankų įsigijimo mūsų kuriamai divizijai, yra sakęs, kad potencialiai įmanomas karas tarp Aljanso ir Rusijos nebūtų toks kaip Ukrainoje, jis būtų manevrinis, todėl mums su sąjungininkais reikia gebėti manevruoti dideliuose plotuose, o Aljanso partneriai užtikrintų dominavimą ore. Ką tai reiškia praktiškai, papasakokite plačiau?
– Turbūt ir pats pavadinimas pasako, kad reikės manevruoti mūšio lauke. Operacijos lauką dalinam į giluminį, artimą ir užnugario rajonus. Naudodamas įvairias ginklų rūšis, pradedant artilerija, dronais, kurie už 20–30 km naikina techniką, tu atsitrauki, paskui spaudi priešą kūju, rengi kontratakas, suduodamas priešui į sparną. Tai lemia nuolatinį judėjimą, nestovėjimą vietoje, kai kada šiek tiek galima užleisti teritoriją, kad paskui galėtum smogti atgal ir tokiu būdu išstumti priešą, tą ir ukrainiečiai sėkmingai daro.
Įsitvirtindamas tranšėjose, kaip kad buvo Pirmojo pasaulinio karo metais, tu esi tarsi tupinti antis, labai lengva tave iškrapštyti. Šiek tiek to yra ir Ukrainoje, kai nė viena pusė negali pralaužti gynybos. Bet rusai dabar yra sukūrę šturmo grupes iš 5–6 žmonių, kurios po truputį kaip tarakonai lenda, pralaužinėja gynybą, kasasi. Ukrainiečiai tam turi priešnuodį, FPV dronus, kurie kiekvieną tą žmogelį atakuoja.
Nes kas buvo karo pradžioje? Pradžioje nebuvo tiek priemonių, buvo per brangu naudoti brangią raketą ar granatą vienam žmogui, todėl siekta taikytis į žmonių ar technikos susitelkimo rajonus. Bet technologijos išpopuliarėjo ir atpigo: dabar civiliai gyventojai sandėliukuose surinkinėja dronus ir tūkstančiais tiekia į fronto liniją. Dabar jau galima mesti granatą ir medžioti net vieną karį, nes ukrainiečiams kiekvienas rusų karys yra grėsmė. Jau nešneku apie techniką; anksčiau naikindavo tik tankus, šarvuočius, automobilius, o dabar – kiekvieną judantį daiktą. Rusai daro tą patį.
Tai ir mes turime turėti visą sistemą, o tankai yra viena iš sudedamųjų dalių, galinti padėti kontratakuoti ir išstumti priešą, jei mes norime atkovoti savo žemę.
Suprantate, kol nėra „batų ant žemės“, tu gali deklaruoti, ką tik nori, tu vis tiek jos nevaldai. Kažkada Libijoje buvo vykdoma oro atakų kampanija. Dieną bombarduoja, o naktį vietiniai kovotojai išlindę savo reikalus tvarko. Kol nėra pėstininkų ant žemės, tu nieko nekontroliuoji.
– Ar aš teisingai suprantu, kad jeigu Rusija norėtų pulti Lietuvą, tai būtų ne tik puolimas iš oro, priešas būtinai siektų turėti „batus ant žemės“ ir dėl to, norėdami priešą išstumti, mes turime turėti sausumos diviziją su tankų batalionu?
– Absoliučiai. Aišku, mes šnekame hipotetiškai.
Bet mes esame NATO, turime sąjungininkus Lietuvoje, turime oro policijos misiją, turime šarvuotą amerikiečių batalioną su artilerijos batalionu, turime NATO priešakinių pajėgų kovinę grupę, artėja Vokietijos brigada. Taigi turime didelį skėtį visomis sistemomis, taip pat bandome derėtis dėl rotacinio oro gynybos modelio.
– Na, bet dėl oro gynybos tai neaišku...
– Ateis tas momentas. Dabar daug sistemų „Patriot“ yra Ukrainoje, taip pat Lenkijoje, jie ten saugo logistikos centrus, kad nebūtų sudaužyta įranga, dar nenuvažiavusi iki fronto. Strategiškai tai būtų labai bloga žinutė.
Kitos šalys laiko sistemas „Patriot“ dėl savęs, nors aš manyčiau, kad kai kurios senosios NATO šalys elgiasi šiek tiek savanaudiškai dėl politinių sumetimų. Ten, kur raketos nelekia, sėdėti apsikabinus tą „Patriot“... Sakyčiau, gal šių sistemų reiktų arčiau, kur karšti taškai.
Bet aš suprantu, kad tos šalys turi savo skaičiavimus, savo logiką. Tik tiek, kad jeigu šnekame apie NATO, kad karys prie kario, petys prie peties, tai kažkaip būtų galima kai ką iš toliau permesti į arčiau ir tada būtume visi saugesni. O ne vienos šalys saugios, o kitos lieka prie „kažkaip bus“.
– Kai Lietuvoje iki galo įsikurs Vokietijos brigada, kokia bus jos sąveika su Lietuvos kariuomene? Kitaip tariant, jeigu kiltų krizė, bet dar nebūtų aktyvuotas 5-asis NATO sutarties straipsnis, mes, Lietuva, iškart ginamės patys. Ką tokiu atveju daro Vokietijos brigada? Ar jie klauso Lietuvos kariuomenės vado įsakymo, ar jie laukia savo kariuomenės vado įsakymo?
– Čia reikėtų modeliuoti, aš nenorėčiau spėlioti. Jie deklaruoja ir aš tikiu, kad jie čia yra tam, jog gintų Lietuvą.
– Bet kieno jie klausys?
– Aišku, kad tai bus pagal jų sprendimų priėmimo grandinėlę. Faktas, kad galutiniai nurodymai kažką daryti bus iš jų sostinės. Tačiau neapsigaukime: kiekvienas padalinys užsienyje turi teisę ir pareigą gintis. Aišku, hipotetiškai gali susiklostyti tokia padėtis, kad aplink krenta bombos, o ten, kur įsikūręs vokiečių, amerikiečių ar portugalų kontingentas, niekas nekrenta. Nuo ko tada jiems gintis?
Bet čia jau bus mūsų meistriškumas įtikinti, kad turime kartu gintis. Kai mes šnekamės su Vokietijos kariuomenės vadu, aš matau, kad vokiečiai turi labai aiškų nusistatymą, net šeimas specialiai pasiima, kad pajautimas būtų geresnis. Jie sako, kad ilgus metus buvo saugumo ėmėjai, dabar nori būti saugumo teikėjais.
Aš neabejoju, kad ginsimės kartu. Taip, ten turėtų vykti politinis procesas, tačiau, kaip jau minėjau, mes, kaip NATO nariai, turėsime žvalgybinę informaciją, turėsime laiko pasiruošti, jeigu kažkas vyktų. Taip pat tikiu, kad turėsime Lietuvoje daug daugiau pajėgų, o tai atgrasins priešą.
Mes turime imtis bet kokių priemonių, kad įtikintume priešišką pusę nebandyti laimės, nes bus blogai. Dėl to aš sakau, kad savo įrankių dėžutėje turime turėti priemonių, jog tik koks nors karys peržengė sieną, tik tankas įvažiavo nors metrą į mūsų teritoriją, tą pačią akimirką turime pradėti gintis ir kartu skaudžiai smogti į jų teritoriją, į jų pajėgumų sutelkimo rajonus, centrus, geležinkelio susikirtimo mazgus, į vietas, kur sutelktos atsargos, o gal net į karinius objektus sostinėse, kad pajustų.
– Į Maskvą ir Minską?
– Na, kas bus priešai, ten. Turime skaudžiai smogti atgal ir jie turi tą žinoti. Nors esame mažiukai, bet geriau garbingai žūti, bet nepasiduoti, nesuteikti galimybės abejoti mūsų ryžtu. Tai visų mūsų užduotis.
– Norėjau klausti apie civilius gyventojus potencialaus konvencinio karo metu. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė, remdamasi atliktais tyrimais, yra minėjusi, kad karo atveju iš Lietuvos pasitrauktų tik 19 proc. žmonių. O kaip kariuomenei patogiau? Ar geriau, kai civiliai išvyksta, ar kai pasilieka šalyje?
– Atsakymą į šį klausimą pradėsiu iš tolesnės perspektyvos. Reikia neabejoti ir neklaidinti savęs: jeigu Rusija turės ryžto ir noro pulti Lietuvą, tai pas mus bus blogiau nei Bučoje ar Irpinėje. Jie nesigailės nieko: nei jauno, nei seno, nei moterų, nei vaikų. Ukrainiečius jie dar laiko slavais, o mes jiems esame visiški fašistai, pribaltai, gyvenam per daug gerai.
Nereikia apsigauti, nebus jokios taikos. Jeigu suspės ką okupuoti, tai lavonų bus pilni grioviai. Tai mus turi nuteikti labai kovingai, turime nusiteikti, kad kiekvienas pilietis yra tarsi ginklas, nesvarbu, ar jis ginkluotas, ar ne. Kiekvienas žmogus gali būti kariuomenės rėmėjas ar pagalbininkas.
Fronto juostoje geriau, kad civilių nebūtų. Tada nereikia jų specialiai saugoti, evakuoti, eikvoti brangų laiką ir resursus. Tačiau užnugaryje yra labai daug darbų, kuriuos reikia padaryti, kad kariuomenė galėtų sėkmingai kariauti. Reikia kovoti su diversantais, reikia saugoti strateginius objektus, reikia dirbti darbą, nes turi funkcionuoti energetiniai objektai, vandentiekis, turi būti gaminamas maistas, reikės, kad kas nors pasirūpintų pabėgėliais, juos apgyvendintų, pamaitintų, reikės rausti prieštankinius griovius antrose ir trečiose linijose.
Ką noriu pasakyti? Mes artėjame prie visuotinės gynybos principo. Mūsų tauta yra gana nedidelė, todėl turime susimobilizuoti, kiekvienas žmogus yra ginklas. Kas gali, tas verda maistą, tvarsto žaizdas, nešioja šovinius, jei reikia. Kuo daugiau turėsime skirtingas funkcijas atliekančių žmonių, tuo būsime stipresni. Ir vėlgi, tai veikia kaip atgrasymas.
Nes jeigu visi pabėgs, tai nežinau: kaip ir gerai, šaudai, gaudai, sproginėja, civilių žūčių mažai, bet o kuo pasipildysime, kaip kompensuosime nuostolius? Nes bus ir mūsų nuostolių. Labai atsakingai sakau, nevyniosiu į vatą, turėsime nuostolių. Reikės tuos nuostolius kompensuoti. Ir ne vien tik vyrai, bet ir moterys, galbūt, turės kompensuoti.
Reziumuojant, jeigu tai priešakinės linijos, geriau, kad būtų kuo tuščiau, kad visi žmonės ir gyvūnai būtų evakuoti, bet visi kiti žmonės turi remti mūsų totalinį karą, mūsų išlikimą. Karas Ukrainoje parodė, kad Rusija yra brutali, negailestinga tauta, kuri nepagailės nė vieno.
– Daug kalbama, kad šalies apginamumas priklauso nuo tokio dalyko kaip valia gintis, o tai labai kompleksiškas dalykas, susijęs su visuomenės psichologine būkle. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkų tyrimas atskleidė, kad šalį ginklu gintų 17 proc. moterų ir 44 proc. vyrų, o ne ginklu gintų 56 proc. moterų ir 62 proc. vyrų. Tačiau Krašto apsaugos ministerijos apklausos duomenys rodo, kad 61 proc. respondentų nesvarsto ir neplanuoja jungtis prie šalies gynybos, o 10 proc. svarstė, bet atmetė tokią galimybę. Tai kokia ta mūsų valia gintis?
– Aš galiu atsakyti iš kariuomenės pusės – mums nesudrebės nei rankos, nei kinkos. Dėl visuomenės reikia sutelkti visų mūsų pastangas. Mes, kariuomenė, galime rodyti pavyzdį. Bet reikia žiūrėti, ką mes šnekame, ką politikai šneka apie tėvynės gynybą. Suprantu, kad mums kol kas sekasi, visi deklaruoja atsidavimą, gynybai planuojama skirti daugiau lėšų.
Toliau einant prie visuotinės gynybos atsiranda vis daugiau iniciatyvų, labai stipriai plečiasi šauliai, bus įstatymo pakeitimas, kad šalia kovinių šaulių turėsime komendantinius šaulius, paskui specialistus šaulius: tai medikai, virėjai ir visi kiti, kas rems kariuomenę. Mes juos integruojame į pratybas. Atsiras karinių komendantų tarnyba. Ten pateks žmonės, kurie savo laiku dėl įvairių priežasčių negalėjo atlikti būtinosios pradinės karo tarnybos, bet dabar sako: „Kur mano šautuvas?“ Mes suteikiame galimybę tiems žmonėms rasti savo vietą rikiuotėje ir prasmingai prisidėti prie šalies gynybos.
Kad aš, kaip kariuomenės vadas, gerai suvaldyčiau kariuomenę, puolimą ir gynybą, muščiau priešą, mes norime, kad mūsų užnugaris būtų apsaugotas. Tai ši komendantinė tarnyba kartu su policija turės užtikrinti tvarką ir drausmę, apsaugoti kelius, tiltus ir strateginius objektus, gaudyti diversantus užnugario rajonuose, kur jie bandys kelti sumaištį. Plius reikės paslaugas teikti. Nebūtinai reikia kariauti su šautuvu, kitąkart reikia dirbti savo darbą, atlikti inžinieriaus, mediko, mokytojo darbą, padėti savivaldybėms.
