Šešių sūnų tėvai: parduotuvėje dažnai juokiasi – kam tiek batonų, ar ančiukus šersite?

Šešių sūnų tėvai Jurgita ir Mindaugas atviri – laiko pabūti dviese jiems netrūksta, geriausia – kai visa šeima kartu. Keturis berniukus globojantys sutuoktiniai LRT.lt pasakoja, kad iš pradžių vaikai buvo užguiti ir nesuprato humoro, tačiau po kurio laiko kiekvienas atsiskleidė. Šiandien tėvai ugdo berniukų talentus ir džiaugiasi, kad visi vaikai – kaip kumštis.

Jurgitos ir Mindaugo Gaudiešių šeimoje – šeši vaikai. Du – biologiniai sūnūs, iš kurių vienas jau suaugęs ir gyvena atskirai, kiti keturi – globojami.

Didelė šeima įsikūrusi Telšių rajone. Šiandien namuose gyvena penki berniukai, o kelias link globos prasidėjo netikėtai – prieš 10 metų. Tada sutuoktinių giminėje nutiko nelaimė – Jurgita su Mindaugu sužinojo, kad dvi mergaitės gali patekti į vaikų globos namus.

„Mums su vyru labai pagailo mergaičių, pažiūrėjome vienas į kitą ir nusprendėme – pabandome. Svarsčiau, gal priglauskime nors vieną, bet vyras sakė: abi – kaip išskirsi sesutes? Vėliau mergaites sėkmingai grąžino mamai, ji susitvarkė gyvenimą, pasitaisė ir mergaitės po trejų metų gyvenimo su mumis grįžo pas mamą“, – prisimena Jurgita.

Mergaitėms grįžus gyventi pas mamą, Gaudiešiams pasiūlė laikinai globoti penkių mėnesių Laimoną. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip šešeri metai, o Laimonas su Jurgita ir Mindaugu pasiliko visam laikui.

Po kelių mėnesių sutuoktiniai sulaukė dar vieno skambučio – jiems pasiūlė globoti tris brolius: „Pažiūrėjau į vyrą – ar sutinki? Mindaugas sako – tegu veža. Ir tada sugužėjo pilni namai“, – juokiasi Jurgita.

Trys broliai Gaudiešių šeimoje taip pat pasiliko visam laikui. Taip šeimą papildė net keturi sūnūs.

„Iš pradžių nežinai, kas laukia. Antrą dieną susiimi už galvos – ką aš čia padariau, ar mums to reikėjo? O tada eini į priekį“, – juokiasi Jurgita.

Mindaugas pritaria: „Gerai, nėra laiko senti.“

Jurgita džiaugiasi, kad vyras į įvairias situacijas reaguoja gana ramiai ir geba nuraminti aplinkinius: „Aš panikuoju, kad nespėsime, o Mindaugas sako: spėsime, nebijok, viską suspėsime. Jis gerai moka viską planuoti, viską suplanuoja ir viską spėjame.“

Broliai – kaip kumštis

Sutuoktiniai mielai pasakoja apie jų namuose gyvenančius sūnus ir džiaugiasi, kad berniukai talentingi, gero būdo. O tėvai noriai ugdo vaikų talentus.

Vyriausiajam namuose gyvenančiam berniukui – Lukui – 14 metų. Kaip pasakoja Jurgita ir Mindaugas, Lukas labai gabus vaikas. Šiandien jis lanko sportinius šokius, o šeima džiaugiasi, kad rezultatai vis gerėja.

„Jis išskirtinis vaikas, skaito labai daug knygų. Lukas paprašė paimti miesto bibliotekos kortelę, nes kaimo bibliotekoje beveik nebeturėjo ko skaityti. <...> Jis labai protingas vaikas. Tarp jaunesnių brolių prisiima tėvo vaidmenį, jaunesniesiems primena pasiimti kuprinę, sportinę aprangą, pasirūpina ir broliais“, – šypsosi Jurgita.

Rokui – 13 metų. Kaip pasakoja tėvai, jis – jautri ir švelni asmenybė, jam puikiai sekasi mokslai, dar jis lanko dailės mokyklą. 11-metis Tomas groja pianinu. Kaip juokiasi Jurgita su Mindaugu, Tomas – labiausiai išdykęs vaikas: „Ko kiti broliai nepadaro, tai jis padaro – prigalvoja.“

Tadas – biologinis Jurgitos ir Mindaugo sūnus, šiandien augantis tarp daugybės brolių. Sutuoktiniai pasakoja, kad Tadas visada sako norėjęs augti ne vienas, o tarp kitų vaikų. Jauniausiasis šeimos vaikas – Laimonas, Gaudiešių šeimoje atsiradęs pirmasis. Šiandien jam šešeri, o jaunėlį tėvai vadina vyšnia ant torto.

„Vaikai labai susigyvenę. Jei vienas kuris serga ir neina į mokyklą, tai laukia ir žiūri pro langą, kol kiti grįš. Visi pripratę būti kaip kumštis vienoje krūvoje“, – džiaugiasi Jurgita.

Nesuprasdavo juokų, buvo užguiti

Gaudiešiai pasakoja, kad šeimoje atsidūrus tiek vaikų nebuvo sunku susitvarkyti su buities iššūkiais. Sunkiau būdavo tada, kai vaikai susirgdavo.

„Būdavo, vyras su vienu vaiku, aš – su kitu, o naktimis eini nuo vieno prie kito. Apie roto virusus net nekalbu, tada jau visi paeiliui serga – jei serga vienas, tai suserga visa šeima“, – LRT.lt pasakoja Jurgita.

Tėvai džiaugiasi ir tuo, kad nekyla sunkumų dėl vaikų elgesio, o visus kylančius iššūkius pavyksta greitai išspręsti: „Tikriausiai mūsų labai nuostabūs vaikai.“

Gaudiešiai prisimena, kad gana greitai vaikai rytais sugužėdavo į tėvų lovą ir imdavo juokauti, pasakoti istorijas. Jurgita ir Mindaugas stengėsi kurti ryšį per įvairias veiklas, Mindaugas – žaisdamas stalo žaidimus, šaškėmis, o Jurgita – kviesdama vaikus padėti iškepti pyragą.

Tokiomis veiklomis tėvai galėdavo geriau pažinti kiekvieną vaiką individualiai. Tiesa, vaikams apsigyvenus šeimoje, vis vien prireikė šiek tiek laiko, kol jie atsiskleidė ir išdrąsėjo.

„Iš pradžių mūsų vaikai buvo užguiti. Mums reikėjo juos ne statyti į rėmus, o pakelti. Vaikai net nesuprasdavo humoro, bandydavome juokauti, pakelti jiems nuotaiką, o jie žiūrėdavo akmeniniais veidais, be šypsenos. Praėjo daugokai laiko, kol berniukai pradėjo suprasti juokus. Tada bijodavome pasakyti net griežtesnį žodį, atrodydavo, vaikas po stalu sulįs. O dabar jau ir mus su melagių diena apgauna, visi juokiasi“, – džiaugiasi Jurgita.

Tėvai pastebi ir tai, kad šiandien vaikai tapo ramesni: „Tik atvykę, vaikai būdavo pikti, nervingi, žaislas rankose lūždavo. Dabar atsirado švelnumo. Pavyzdžiui, Rokas iš pradžių buvo grubus, o dabar – pats švelniausias, rūpestingiausias, paslaugiausias vaikas. Jis – mamos dešinioji ranka. Dabar vaikai ir sveikesni, rečiau pas gydytojus lankomės, o tada buvo apleisti.“

Pirmas kartas išgirdus žodžius „mama ir tėtis“

Mindaugas priduria, kad prireikė nemažai laiko ir tam, kad vaikai atsivertų, nebijotų pasakyti tiesos. Berniukai taip pat nebuvo linkę kreiptis pagalbos ir kilusias bėdas spręsdavo patys.

„Susižeidę, išsisukę koją, jie nubėgdavo kur nors ir būdavo vieni. Jie nebuvo linkę ateiti ir skųstis, o dabar jau ateina ir kiekvieną taškiuką parodo. Vaikai skausmą kęsdavo vieni, iškentėdavo, nesiskųsdavo. Būdavo, sukyla temperatūra, silpna, jau kai pamatau, kad akys ne tokios, klausiu, kodėl neatėjai, juk turėjo ir galvytę skaudėti. Reikėjo laiko, kad jie suprastų, kad gali ateiti ir prašyti pagalbos“, – prisimena Jurgita.

Jurgita su Mindaugu puikiai prisimena, kai berniukai juos pirmą kartą pavadino mama ir tėčiu. Mažasis Laimonas į šeimą atvyko dar labai mažas, tad jam šie kreipiniai buvo natūralūs, o vyresniesiems vaikams prireikė kiek laiko.

„Mes iš pradžių prisistatėme vardais. Vaikai nebesuskaičiavo turėtų mamų ir globėjų, nebesuprato, kuri ta mama. Vėliau jie patys savaime pradėjo vadinti mus mama ir tėčiu – labai natūraliai, nespausdami, neakcentuodami“, – prisimena Jurgita.

Iš pradžių vaikai nupiešę piešinį jį skirdavo mamai ar tėčiui, vėliau taip pradėjo juos vadinti.

„Aišku, malonu, toks vidinis jaudulys“, – šypsosi Mindaugas ir priduria, kad išgirsti žodį „tėtis“ ar „mama“ – didelis laimėjimas ir pripažinimas.

Savaitgalis – poilsiui

Tėvai pripažįsta – artimieji ir draugai dažnai klausia, ką didelė šeima veikia savaitgaliais ar po darbų. Jurgita juokiasi: „Mes savaitgaliais tiesiog ilsimės! Mūsų visa savaitė būna tokia užimta, kad savaitgalį atvažiuoja vyresnis sūnus, mes gaminamės maistą, ką nors kepame lauke, žaidžiame kieme.“

Su tokiu dideliu būriu nėra iššūkių ir kur nors pakeliauti, nuvažiuoti prie jūros. Tik tėvai juokiasi – neretai būna taip, kad kur nors iškeliavus vaikai jau prašosi namo – kieme yra tvenkinys, o lauke broliai prisigalvoja įvairių veiklų.

Tėvai neslepia ir to, kad savaitgalį ir jiems, ir vaikams norisi ilgiau pamiegoti ir pailsėti. Šalia pokalbio besiklausantis mažasis Laimonas juokiasi ir tuoj priduria: „Norisi ramiai pamiegoti!“

Pora šypsosi – kai kartu gyvena tiek vaikų, nuobodu nebūna. Vaikai nėra pasiskundę neturintys ką veikti.

„Jiems net nėra poreikio turėti draugų, nes jie visur kartu. Nors gyvena atskiruose kambariuose, jie vis tiek būna vienoje krūvoje. Kai buvo dar mažesni, žiūrėdami televizorių susispausdavo vienas ant kito krūvelėje, nors vietos prie televizoriaus daug“, – pasakoja Jurgita.

„Kaip kačiukai“, – šypsosi Mindaugas.

Laiko pabūti dviese nepasigenda

Mindaugas pripažįsta – anksčiau apie globą negalvojo. O Jurgita tuojau sako: „Aš galvojau. Galvojau apie globą ir norėjau globoti, ypač kai rodydavo aukojimo akcijas. Bet galvojau, kad esame netinkami, neturime tokių gerų sąlygų. Galvojau, kad globai reikia visko – ir gerų profesijų, ir atlyginimų, ir vietos. Galvojome, yra labai dideli reikalavimai. Pasirodo, viskas daug paprasčiau, reikia tik labai didelio noro.“

Gaudiešiai pabrėžia, kad globa leido sutvirtėti, abu tapo atsakingesni ir kartu ramesni: „Supranti, kokią didelę neši atsakomybę – ir sau, ir vaikui, ir visuomenei.“

„Anksčiau labai išgyvendavau, kai vaikai susirgdavo, o dabar jau ne taip jaudinuosi, nebeišgyvenu dėl kiekvieno spuogelio. Mažiau jaudinamės dėl tvarkos. Žinome, kad susitvarkysi, o už penkių minučių vėl bus tas pats“, – šypsosi Jurgita.

Pasiteiravus, ar lieka laiko pabūti dviese, Mindaugas juokiasi – kai vaikai išeina į mokyklą.

„Trumpam, iki pietų“, – juokiasi ir Jurgita.

Tačiau abu patikina – nors laiko sau randa, noro leisti laiką tik dviese nėra. Geriausiai pora jaučiasi tada, kai visi vaikai yra šalia.

Kalbėdami apie kasdienybę, tėvai dalijasi, kad reikėjo priprasti prie įvairios gausos. Pavyzdžiui, lietinius blynus tėvai kepa iš karto trijose keptuvėse.

„Dar niekas nepagalvoja, kiek kojinyčių reikia išplauti ir išdžiaustyti“, – svarsto Jurgita.

„Tą patį pagalvojau“, – besijuokdamas pritaria Mindaugas.

„Džiaustai, džiaustai ir džiaustai, atrodo, pabaigos nėra“, – šypsosi Jurgita.

Tėvai džiaugiasi, kad vaikai mėgsta naminį maistą ir nėra išrankūs, todėl su maisto gamyba iššūkių nekyla.

„Kai važiuojame apsipirkti, viską perkame dideliais kiekiais. Nededi maišiuko sausainių – jau dedi visą dėžutę. Atrodo, namuose visa spintelė nukrauta bananais, bet visi po vieną, po du ir suvalgome. Būna, kad ir parduotuvės darbuotojai juokiasi: kiek daug batonų, ančiukus šersite? Sakome, kad taip, ančiukus“, – juokiasi Jurgita.