Socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė interviu LRT.lt sako, kad klausimas dėl jos sprendimo sėkmės atveju tapti premjere „niekada niekam nekilo“. Partijos kandidatė į premjerus taip pat teigia, kad, nors socialdemokratai partnerystę buvo įtraukę į savo programą, balsavo priešingai, nes projektą Seime teikė ne jie.
Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose kandidatuojančių partijų ir koalicijų paklausėme, kas sėkmės atveju taptų jų ministru (-e) pirmininku (-e) arba kokį politiką (-ę) jie remtų pretenduojantį (-ią) į šį postą. „Gedimino pr. 11“ – rinkimams skirtas projektas, kuriame partijų ir koalicijų įvardinti potencialūs šalies premjerai atsako į LRT.lt portalo žurnalistų ir Vilniaus universiteto mokslininkų klausimus.
„Prašau nekarti ant socialdemokratų visų nepavykusių sprendimų“, – LRT.lt teigė V. Blinkevičiūtė.
Lietuvos socialdemokratų partijos lyderė kartojo, kad nebuvo intrigos dėl to, kas partijos sėkmės atveju užimtų premjero postą: „Kai kam gal tai atrodė intrigos, bet man tai atrodo visiškai normalus procesas.“
Tiesa, sulaukusi kai kurių klausimų, V. Blinkevičiūtė neslėpė susierzinimo. „Aš negaliu, man raibuliuoja akyse, man sukilo spaudimas nuo klausimų, kurie yra keisti“, – sakė socialdemokratų lyderė.
– Dar metų pradžioje kelis mėnesius buvo diskutuota dėl jūsų dalyvavimo Seimo rinkimuose. Tada sakėte, kad jau svarstote, tačiau tiesiai dar nepasakėte savo sprendimo. Vėliau įsitraukė ir prezidentas. Jis sakė, kad mėgintų jus įkalbėti. Vėliau, jums pranešus, kad formuotumėte Vyriausybę, klausimai vis dar nesibaigė...
– Kad čia labai ilgas klausimas. Gal greičiau atsakysiu į klausimą, kuris toks ilgas, ir bus daug paprasčiau ir suprantamiau skaitytojams.
Taip pat skaitykite
– Vis tiek turiu paklausti. Toliau kalbėjote apie atsakomybės prisiėmimą ir tik vėliau patvirtinote, kad taptumėte premjere. Kam tiek intrigos? Dabar jau galite tvirtai pasakyti – sėkmės atveju taptumėte premjere?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad čia tikrai nėra jokios intrigos. Kai kam gal tai atrodė intrigos, bet man tai atrodo visiškai normalus procesas. Aš, kaip patyrusi politikė, visą laiką visus dalykus apsvarstau labai rimtai, niekada nesielgiau gyvenime kitaip.
Per tuos tikriausiai daugiau nei 25 metus, kai esu didžiojoje politikoje, man, kaip partijos pirmininkei, buvo absoliučiai aišku, kad aš vesiu sąrašą į Seimą. Šis klausimas niekada niekam nekilo.
Taip pat skaitykite
– O kodėl viešai to nepasakėte?
– Viešai taip pat buvo pasakyta, kad vesiu sąrašą į Seimą.
– Vėliau – taip.
– Kad mes tai priimsime atitinkamai savo formatu. Savo konferencijoje, kaip ir priimta. O su savo partijos bičiuliais mes ir prie šio stalo, ir kitur daug kartų aptarėme visus momentus ir taip toliau. Visa tai pasakėme savo konferencijoje Šventojoje. Man atrodo, visiems buvo aišku.
Lygiai taip pat kaip ir atsakomybės prisiėmimas, lygiai taip pat, kaip vedžiau mūsų sąrašą į Europos Parlamentą. (...)
– O jums tas sprendimas buvo sudėtingas? Palikti Europos Parlamentą ir sugrįžti į Lietuvos politiką, sėkmės atveju – užimti premjerės postą.
– Žinote, premjero pareigos visada labai atsakingos. Man atrodo, kad visi politikai meluotų, jei sakytų, kad jie jau gimė mąstydami, kaip jie bus premjerais ar prezidentais. Taip nebūna. Tai, matyt, viešųjų ryšių sugalvoti dalykai, jei kas nors taip sako.
Aš niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie rimtai neapsvarsto, rimtai nepasveria ir priima kokius nors sprendimus. Niekada to nedariau. Todėl ir dabar lygiai taip pat dirbu tikrai labai daug tam, kad Lietuvos žmonės patikėtų socialdemokratais, ir tam, kad jie ateitų į rinkimus, kurie jau čia pat visiškai, spalio 13 dieną, ir savo balsus atiduotų už mus, socialdemokratus.
– Dar visai neseniai kandidatavote į EP, tada taip pat vedėte sąrašą. Dabar vėl vedate partiją Seimo rinkimuose. Ar jums tai neatrodo šioks toks rinkėjų apgaudinėjimas, kai esate išrenkama į vienas pareigas, o tada visai netrukus...
– O ką jūs man siūlote daryti? O ką siūlote daryti – nevesti sąrašo į EP? Būti bedarbei? Aš nelabai suprantu, ką siūlote daryti. Manau, natūralu. Būtų buvusi priešinga reakcija – iš jūsų taip pat. Va, ji yra partijos pirmininkė, niekur nedirba, niekur nedalyvauja, sąrašo neveda, vėl viskas blogai. Vėl viskas iš pradžių.
Todėl dar kartą sakau – iš tikrųjų kaip partijos pirmininkė prisiimu atsakomybę ir dėl vienų rinkimų, ir dėl kitų rinkimų. Labai dėkoju Lietuvos žmonėms, kad jie mūsų partijai, ne vieno asmens partijai, iš tikrųjų išreiškė palaikymą ir pasitikėjimą. Labai prašau ir dabar jo.
– Bet jei vėl atsiras kokia nors kita galimybė, ar užtikrinate rinkėjus, kad vėl nekandidatuosite kur nors kitur?
– Aš užtikrinu vieną dalyką, kad jei rinkėjų pasirinkimas bus socialdemokratai ir mes suformuosime rimtą daugumą, tikrai imsiuosi tos atsakomybės. Ir kitaip dabar pasakyti net negaliu, kadangi aš laukiu rinkėjų pasitikėjimo ir labai laukiu. Tikrai dėl kažkokių kitokių patikinimų aš nežinau, ką dar turėčiau padaryti.
– Žodžiu, liktumėte premjere.
– Be abejo.
– Jei pasitaikytų kita galimybė, nebekeistumėte krypties?
– Kokia gali būti kita galimybė? Kitos galimybės dabar nematau. Matau vieną pagrindinę galimybę – socialdemokratai privalo laimėti rinkimus. Bet laimės tuos rinkimus tik tada, jei gaus mūsų žmonių pasitikėjimą. Taškas.
– Supratau. Šiek tiek apie jūsų programą – anksčiau į ją buvote įsirašę partnerystę, bet atrodė, kad frakcija nelabai bando siekti to įsipareigojimo, nes dalis frakcijos visada balsuodavo prieš. Kaip tai paaiškinate? Dabar programoje šio punkto nebeliko. Nesutariate partijoje, išsiskiria vertybės ar tai tapo nepopuliarus klausimas prieš rinkimus ir dėl to jį pametate?
– Pasakysiu taip, vis tiek ateis laikas, kai politikai iš tikrųjų turės išspręsti klausimą dėl poroje gyvenančių žmonių – ar vienos lyties, ar ne. Tai tikrai turime išspręsti civiline tvarka ir tai būtina padaryti. To niekada neneigėme ir niekada neneigsime.
Kitas dalykas, kad iš tikrųjų Lietuvoje žmonės kažkieno yra specialiai suskaldyti, man dėl to labai gaila. Visą laiką linkėjau ir linkiu mūsų žmonėms ir sau kuo daugiau tolerancijos. Kuo daugiau tolerancijos ir supratimo, įsijautimo į kiekvieno žmogaus gyvenimą.
Taip pat skaitykite
– O manote, kad partnerystės įstatymo priėmimas neprisidėtų prie to suskaldymo sumažinimo?
– Matote, labai svarbu, kokius įsipareigojimus sau tiesiogiai prisiėmė kai kurios partijos, kurios dabar yra valdančiojoje daugumoje, ar ėjo tinkamu keliu. Čia yra pats svarbiausias dalykas. Niekada negalima jautrių visuomenėje klausimų spręsti tokiais būdais, kokius būdus stengėsi panaudoti, pavyzdžiui, Laisvės partija, kai kurie jos atstovai. Tai yra didelė klaida.
Negalima deginti knygų ir daryti iš to parodomųjų veiksmų. Negalima tyčiotis iš šalies prezidento, žmonių išrinkto, ir nešioti picas. Tai buvo padarytos klaidos. Kai padaromos tokios klaidos, tiesiog negalvojant apie nieką, tik parodant kaip nors save, tai yra, kaip aš sakau, kai kurių politikų visiškas nesubrendimas, visiškas nesuvokimas.
Kai yra jautrus klausimas, koks jis bebūtų jautrus, ne vien tik šiuo konkrečiu atveju šnekant, negali būti cirkų, negali būti išsidirbinėjimų, negali būti dar didesnio suskaldymo. O ėmė šitaip ir padarė. O po to sako, kad mums liko nebaigtų darbų.
– O kodėl jūsų frakcija nebalsavo už įstatymą, kuris buvo įtrauktas į jūsų programą?
– Tai nebuvo mūsų rengtas įstatymo projektas, tai ne socialdemokratų rengtas projektas.
– Bet jis buvo jūsų programoje.
– Bet tai ne mūsų rengtas projektas. Dar kartą kartoju – tai ne socialdemokratų rengtas projektas. Socialdemokratai yra opozicijoje, socialdemokratai viso labo turėjo ir turi tikrai kol kas nedidelę frakciją.
Prašau nekarti ant socialdemokratų visų nepavykusių sprendimų. Juo labiau kad jų koalicijos partneriai to nedarė, kai jie pasirašinėjo visokius susitarimus. Bet tai tegu lieka istorijoje.
Mes turime žvelgti į priekį, žvelgti į ateitį, ieškoti sprendimų, kad visiems žmonėms Lietuvoje būtų kaip galima mažiau diskriminacijos. Visiems žmonėms, nes jei kalbame apie žmogaus teises, tai labai platus spektras.
Europos socialinių teisių chartijoje [Europos socialinėje chartijoje] priskaičiuojama net 75 tokios teisės. Ar jas visas įgyvendiname? Toli gražu ne. Ir diskriminuojamų žmonių yra labai daug. Man labai keista, kai nesulaukiame klausimo, pavyzdžiui, kodėl net 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, nors tai taip pat yra žmogaus teisės. Sutinkate?
– Sutinku. Kitas žmogaus teisių klausimas, apie kurį noriu pasikalbėti, yra Stambulo konvencija. Jūs dar kovą raginote Seimą nebijoti menamų baubų ir ratifikuoti konvenciją. Jei būtumėte valdančiojoje koalicijoje, kiek Stambulo konvencijos klausimas būtų svarbus?
– Pirmiausia – labai atsakingai sakau, kad smurtas prieš moteris ir smurtas artimoje aplinkoje niekur nedingo. Jis tikrai yra didžiulis. Lietuvoje taip pat jis, deja, auga. Jei matome, kad per metus sulaukiama beveik 60 tūkst. pranešimų dėl smurto prieš moteris, tai rodo, kad kasdien būna po 150 tokių pranešimų, kai taikomas įvairių rūšių smurtas.
Vadinasi, jis iš tikrųjų niekur nedingęs. Suprantama, kad nepakankamai veikia visa mūsų sistema. Todėl ką mes turėsime padaryti, ką įsirašėme į savo Seimo programą? Į savo nacionalinę teisę mes turėsime perkelti ES priimtą direktyvą dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje.
– O konvenciją ratifikuotumėte?
– Kalba dabar eina ne apie konvenciją. Konvencija yra Europos Tarybos [dokumentas] ir ji nėra privaloma.
– Bet aš klausiau apie konvenciją.
– Sustojam. Aš noriu, kad jūs manęs išklausytumėte. Gerai?
– Prašau.
– Noriu pasakyti, kad mes privalome į savo teisę, kaip ES narė valstybė, perkelti priimtą direktyvą. Labai gaila, kad iš jūsų nė karto negirdėjau to klausimo, ar perkelsite direktyvą. Direktyvą dėl smurto artimoje aplinkoje ir prieš moteris mes privalėsime per trejus metus perkelti į mūsų teisę.
Domėjausi, kokioje stadijoje ji yra, nes Teisingumo ministerija už tai atsakinga. Kol kas jie ruošia planus, kaip tai padarys ir kaip perkels. Nes tai jau privaloma, tai turės būti padaryta. Jokių kitokių baubų čia daryti negalima, kaip nors kitaip susiskaldyti negalima.
– Bet mano klausimas buvo dėl Stambulo konvencijos.
– Aš dar kartą atsakau – nėra palaikymo ir nėra daugumos, todėl apie tai kalbėti mes negalime. Mes privalome kalbėti apie tai, ką privalome kaip ES valstybė padaryti.
Man labai gaila, kad mes kartais liekame uodegoje su tokiomis valstybėmis, į kurias mes ne visada turime lygiuotis. Aš turiu omenyje Orbano Vengriją arba Bulgariją, kuri visais aspektais yra paskutinėje vietoje pagal įvairius parametrus ES. Nenorėčiau, kad mano valstybė į tai lygiuotųsi.
– Kaip suprantu, jūs pritartumėte, bet sakote, kad šiuo metu tam ne laikas, nes nėra palaikymo visuomenėje?
– Aš noriu pasakyti, kad mes šiuo metu šio klausimo išspręsti negalėsime.
– Suprantu. Šiek tiek pakalbėkime apie tai, su kuo galėtumėte suformuoti koaliciją. Rinkėjams galbūt kyla klausimų dėl to, su kokiomis partijomis galėtumėte bendradarbiauti sėkmės atveju. Dar rugpjūčio pradžioje sakėte, kad valdančiąją koaliciją sėkmės atveju galėtumėte formuoti realiai su visais, išskyrus konservatorius. Tada „Nemuno aušra“ tiko...
– Nekalbėjau aš apie jokią „Nemuno aušrą“. Prašau neiškraipyti mano žodžių.
Rugpjūtį „Žinių radijui“ V. Blinkevičiūtė teigė, kad, išskyrus konservatorius, jos vadovaujama partija valdančiąją koaliciją galėtų formuoti su daugeliu šiuo metu veikiančių politinių jėgų. Anot jos, ne išimtis yra ir Remigijaus Žemaitaičio vedama politinė jėga „Nemuno aušra“. Vėliau ši pozicija pasikeitė.
Taip pat skaitykite
– Jūs tada sakėte, kad koalicijos negalėtumėte sudaryti su konservatoriais...
– Taip, mes su konservatoriais ir negalėtume sudaryti [koalicijos], ir niekada nesudarysime.
– Aš noriu pabaigti užduoti klausimą.
– Taip.
– Vėliau jau apsigalvojote, sakėte, kad tokia koalicija būtų sunkiai suvokiama ir su „Nemuno aušra“...
– Taip, ir dabar sakau, kad ji nesuvokiama.
Taip pat skaitykite
– Tai kas pasikeitė?
– Niekas nepasikeitė. Niekas nepasikeitė. Dar kartą labai atsakingai sakau, mes tikrai esame numatę sėkmės atveju kitus koalicijos partnerius.
– Bet iš pradžių tarsi tik konservatorius įvardijote, vėliau jau ir „Nemuno aušrą“. Tai ar ir tada nebūtumėte sudarę koalicijos?
– Aš jums noriu pasakyti vieną dalyką – už geros savaitės rinkimai, dar bus antras turas ir matysime, kas bus mūsų koalicijos partneriai. Šiuo metu aš matau visai kitus koalicijos partnerius. Šių dviejų jūsų išvardytų nematau.
– Ką matote?
– O ką matome, pasižiūrėsime, kokie bus rinkimų rezultatai.
– O ko nematote?
– Tai ką tik pasakiau.
– Šių dviejų?
– Ką tik pasakiau.
– Bet man įdomu – tikriausiai konservatorių pavadinimas jūsų lūpose skamba dažniau nei, sakykime, tų partijų, kurios kai kurių atvirai įvardijamos kaip prokremliškos. Ar konservatoriai – didesnis blogis nei tos taip įvardijamos partijos? Ar tiesiog rinkėjams maloniau apie tai girdėti?
– Kuo čia dėti rinkėjai? Ar jūs buvote išvažiavusi kur nors į Lietuvą, susitikote su žmonėmis?
– Tikrai taip.
– Tik ne Vilniaus burbule. Ir jums visi žmonės sakė, kokius gerus sprendimus priėmė konservatorių partija dėl to, kad visiškai žmonės negali gauti sveikatos priežiūros paslaugų, žmonės negali gauti tinkamo nemokamo švietimo, keliai neišvažiuojami Lietuvoje, maisto kainos kosminės? Jums žmonės šito niekada nepasakė, ar ne?
Tai yra tragiška situacija, kokius sprendimus priėmė arba kokių nepriėmė šita konservatorių valdžia. Ir todėl mums tikrai su ja ne pakeliui. Taškas.
– O su kitomis, tarkim, Eduardo Vaitkaus partija?
– Aš iš viso nekalbu apie E. Vaitkaus partiją. Kodėl jūs užduodate tokius kvailus klausimus, kur ir taip aišku, kad mes neisime su jokia E. Vaitkaus partija? Ir iš viso už ją balsuoti nereikėtų, nematau reikalo gaišti laiko ir kalbėti iš kažkokios utopinės srities.
– Tai aš ir klausiu, nebuvote to paminėjusi, dėl to teiraujuosi.
– Aš atsakiau. Ar dar daug turite klausimų?
– Turiu dar.
– Tai eikime į pabaigą, gerai?
– Gerai, bet dar tikrai turime geras 15 minučių.
– Taip (atsidūsta).
– Gerai, dar apie R. Žemaitaitį ir „Nemuno aušrą“. Sakote, kad neitumėte į koaliciją...
– Aš iš viso nenoriu kalbėti apie šitą partiją. Jūs jau pasistengėte, kad kaip galima daugiau ji būtų išplatinta per visą Lietuvą. Dedame tašką. Mes nekalbame apie šitą partiją apskritai (kalba pakėlusi balsą).
– Ar pats R. Žemaitaitis...
– (Neleidžia pabaigti užduoti klausimo.) Man iš viso neįdomu tai yra. Neįdomu mūsų rinkėjams tai, bet jums įdomu (toliau kalba pakėlusi balsą).
– Na, šis interviu bus skirtas ne jūsų rinkėjams, o mūsų auditorijai. Dėl to ir teiraujuosi, ar pats R. Žemaitaitis jums nepriimtinas, ar partija.
– Aš noriu pasakyti, kad mes su R. Žemaitaičiu niekur nesiruošiame eiti. Taškas.
– Supratau. Kalbėjausi su estų ekspertu, jis interviu LRT.lt socialdemokratų populiarumą – socialdemokratai išlieka pirmoje vietoje Lietuvoje – aiškino taip, kad...
– Man įskaudo galvą. Nu, nu, klausau.
– Atsiprašau?
– Nieko, klausau.
– Ekspertas sakė, neva partija nuo paskutinių rinkimų nepadarė nieko, sudėtingais klausimais neužėmė stiprios pozicijos. Jis jūsų strategiją palygino su kinų posakiu – tiesiog sėdėti prie upės ir laukti, kol pro tave praplauks priešininkų kūnai. Neva taip elgiasi socialdemokratai, nieko nedarydami.
Taip pat skaitykite
– Na, aš nežinau, kaip atrodo ekspertų politikams. Aš žiūriu į mūsų žmonių pasitikėjimą arba nepasitikėjimą. Mes daug važinėjame po Lietuvą, susitikinėjame, štai ir dabar buvome Pakruojo, Pasvalio rajone, Šiauliuose, Panevėžyje. Turime begalę susitikimų su žmonėmis.
Nežinau, kur važinėja estų ekspertas, atvirai pasakius, ir kodėl jis turi daryti išvadas dėl vienos iš partijų, esančių Lietuvoje. Aš tik tiek galiu jums pasakyti, kad mes dirbame, ir dirbame toliau. Jei matote apklausas, tos apklausos [rezultatai] ir žmonių pasitikėjimas yra pats didžiausias socialdemokratų partijai.
– To ir neneigiu.
– Aš negaliu, man raibuliuoja akyse, man sukilo spaudimas nuo klausimų, kurie yra keisti.
– Keisti – supratau.
– Mhm.
– Neseniai partija patyrė smūgį – Mindaugas Sinkevičius dar vienos instancijos teismo pripažintas kaltu. Anksčiau sakėte: „Neteiskime ir nebūsime teisiami.“
– Teisingai, ir dabar lieku prie tos nuomonės.
– Liekate prie tos nuomonės?
– Taip. Taip, kad nereikia teisti kitų ir patys nebūsite teisiami. Teismo sprendimas yra vykdomas – viskas, mes jį gerbiame.
– O teismo sprendimas – kaip manote, kiek tai smūgis partijai? Kiek tai pakenks rezultatams?
– Pamatysime per rinkimus.
– Kol kas nesvarstytumėte, kiek tai partijai gali atsiliepti?
– Ne, mes palauksime rinkimų.
– Tai visgi kodėl premjerė, o ne EP narė? Kodėl premjerės pareigos labiau traukia?
– Palauksime rinkimų. Taip, aš esu partijos pirmininkė, darau tai, kas privalu partijos pirmininkei.
– Bet vis tiek kažkiek ir asmeniškai vilioja išbandyti...
– Aš apie viliones jokias negalvoju. Man rimtas darbas tai nėra vilionės.
– Vadinasi, einate ne todėl, kad pati norite tapti premjere, bet dėl to, kad partijai to reikia?
– Aš noriu pasakyti, kad rimtas darbas man niekada nebuvo vilionės, tai buvo atsakomybė.
– O kas sudarytų jūsų ministrų kabinetą?
– Mes apie tai dar nesvarstėme.
– Nesvarstėte?
– Ne.
– Bet turite kokių nors pavardžių?
– Turime – ir ne vieną. Taip, turime, ir ne vieną.
– Kol kas viešai neskelbiate?
– Taip, taip.
– LRT TELEVIZIJOS debatuose buvo klausiama, kiek tikėtumėtės vietų Seime po rinkimų.
– Tiek, kad galėtume formuoti valdančiąją daugumą, tada atsakiau taip.
– Kol kas nesiryžtate svarstyti?
– Apie ką?
– Apie tai, kiek vietų tikėtumėtės.
– Tiek, kad galėtume formuoti valdančiąją daugumą.
– Kandidatams užduodame Vilniaus universiteto mokslininko klausimus. Jūsų klausia Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto ekspertė, Apskaitos ir audito katedros dėstytoja dr. Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė: ar manote, kad Lietuvoje veikia efektyvus bendrojo ugdymo mokyklų tinklas? Jei ne, kaip jį reikėtų pertvarkyti?
– Pirmiausia, kalbant apie bendrąjį ugdymo tinklą, mūsų mokyklų situacija tikrai prastėja. Ypač prie šios konservatorių Vyriausybės. Kaip prisimenate, premjerė Ingrida Šimonytė, kai tik laimėjo rinkimus, yra pasakiusi, kad švietimas jiems bus prioritetas, kad pastatys viską ant tinkamų bėgių per tuos ketverius metus, kad tas traukinys galėtų važiuoti ir pasikeitus valdančiajai daugumai.
Deja, taip tikrai neįvyko. Tiek, kiek man tenka bendrauti su mokyklų bendruomenėmis, su mokytojais, pačiais moksleiviais, tėvais, tai švietimo sistemoje yra gana daug chaoso. Visos reformos, kurios buvo pradėtos nepasiruošus, įnešė labai daug chaoso švietimo sistemoje. (...)
Kažkodėl sugalvota, kad gimnazijos klasę gali sudaryti ne mažiau kaip 21 moksleivis. Mes tikrai taip nemanome. Iš principo viską suvesti buhalteriškai, padaryti taip, kad regionuose mokyklos būtų uždaromos, nebūtų prieinamos vaikams... Tokių sprendimų mes nepalaikome ir nepalaikysime. Tai labai neteisinga.
Kai kalbame apie patį mokyklų tinklą, dalykai labai susiję ir su mokytojų trūkumu. Trūksta mokytojų, sakoma, 650, bet tiek, kiek kalbėjau su įvairiais ekspertais, jų trūkumas kur kas didesnis. Jis metai iš metų augs, nes visiškai nesprendžiamos mokytojų problemos.
Kai susitinki su mokytojais ir klausi, kodėl taip yra, mokytojų netenkina ne tik atlyginimai, bet ir didžiulis krūvis, darbo sąlygos, nustatytas keistas darbo apmokėjimas. Tam, kad mokytojas susirinktų nacionaliniame susitarime sutartą 130 proc. nuo vidutinio atlyginimo, tai dirbant vienu etatu labai sunku būtų tai uždirbti. Mokytojai turi lakstyti iš vienos mokyklos į kitą, jie yra tiesiog pervargę.
Manau, nėra bendros nacionalinio lygmens programos dėl pakankamo mokytojų parengimo arba tai tiesiog neįgyvendinama. Nepakankamai jaunų žmonių renkasi studijuoti valstybės finansuojamose vietose – kalbu apie matematiką, fiziką, chemiją arba informatiką. Tai labai rimtas signalas.
Neraminantis dalykas yra palaipsniui šliaužianti privatizacija švietimo sistemoje, tai ypač akivaizdu ir matyti dėl perkrautų klasių Vilniuje, čia klasės yra per didelės. (...) Vilniaus mieste trūksta net septynių mokyklų, bet kažkodėl tos mokyklos nestatomos arba labai vangiai statomos. Užtat kaip grybai po lietaus dygsta privačios. Ką tai galėtų reikšti, minčių kyla visokių.
Situacija tikrai labai sudėtinga, ji tapo sudėtingesnė per šios konservatorių Vyriausybės valdomą laikotarpį. Problemų yra labai daug ir dėl tinklo, ir dėl vaikų pavėžėjimo, nepakankamo neformaliojo ugdymo finansavimo, mokytojų trūkumo ir dėl visiško chaoso, vadovėlių nebuvimo. Kitaip sakant, kur dursi, pamatai, kad nepadaryta, nepasirengta, atsakomybės nėra. Tai reikia pataisyti labai rimtai.
