Jei Liberalų sąjūdžio vadovė, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen po rinkimų į Seimą taptų premjere, pačią pirmą dieną kviestųsi partijų atstovus kalbėtis apie gynybos finansavimą. Kaip itin svarbią sritį politikė išskiria ir švietimą. Ji, mokytojos dukra ir mokytojo mama, mano, kad švietimo srityje pirmiausia reikia nuraminti bendruomenę ir ištaisyti pirmtakų pridarytas klaidas.
Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose kandidatuojančių partijų ir koalicijų paklausėme, kas sėkmės atveju taptų jų ministru (-e) pirmininku (-e) arba kokį politiką (-ę), pretenduojantį (-ią) į šį postą, jie remtų. „Gedimino pr. 11“ – rinkimams skirtas projektas, kuriame partijų ir koalicijų įvardinti potencialūs šalies premjerai atsako į LRT.lt portalo žurnalistų ir Vilniaus universiteto mokslininkų klausimus.
V. Čmilytė-Nielsen sako aiškiai žinanti, su kokiomis partijomis jos vadovaujamai politinei jėgai partnerystė būtų neįmanoma ir koks būtų tas bendras galimo bendradarbiavimo vardiklis, numano, koks būsiąs naujasis Seimas – ne toks, koks yra dabar, ir tikina, kad vadovaudama ministrų kabinetui laikytųsi savo stiliaus.
„Nesistengčiau visų darbų pati aprėpti, nes suprantu, kad šiame konkrečiame darbe, premjero darbe, tai yra neįmanoma, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.
– Premjerė būtų jūsų svajonių darbas?
– Ne, aš to nevadinčiau svajonių darbu. Apskritai nė vieno darbo politikoje aš nevadinčiau svajonių darbu. Bet kuri pozicija, kuri yra ypatinga lyderystės pozicija, yra visų pirma didžiausia atsakomybė. Tačiau esu Liberalų sąjūdžio pirmininkė, esu sąrašo lyderė. Todėl jei tokia būtų rinkėjų valia, būčiau pasirengusi imtis tos atsakomybės taip pat.
Seimo salėje pasitaiko atvejų, kai premjerę prie mikrofono ateiti išprovokuoja kai kurie aršesni opozicijos atstovai ir tenka įsivelti į aiškinimus, kurie premjerei iš principo yra nereikalingi ir nebūtini.
V. Čmilytė-Nielsen
– Premjerė ar Seimo pirmininkė?
– Dabar, šią sekundę, žinoma, man būtų sunku sulyginti tas dvi pozicijas, nes turiu patirties tik vienoje iš jų. Būnant Seimo pirmininke reikia tam tikrų savybių, kurių, manau, aš pagal savo charakterį turiu gana nemažai. Tai yra ir polinkis ieškoti bendro sprendimo, telkimas. Aš nelabai mėgstu konfliktus ir esu linkusi juos spręsti kuo greičiau ir konstruktyviau.
Seimo pirmininko darbas per tuos ketverius metus, kiek man teko jį dirbti, manau, kad man pagal asmenines savybes tiko, bet, nepaisant to, tai buvo sunkus iššūkis.
Premjero pozicija yra kiek kitokia, bet bet kokiu atveju pagal atsakomybės svorį tai vis tiek lyderystės pozicija, t. y. pozicija, aišku, mažiau susijusi su labai skirtingų interesų derinimu, o kur kas labiau – su konkrečių tikslų pasiekimu.
Tai čia aš matyčiau didžiausią skirtį.
– Šis politinis ciklas baigiasi. Gal jau galėtumėte be užuolankų pasakyti, kaip tuo metu reagavote į didžiules įtampas tarp koalicijos partnerių? Ar buvo tokių momentų, kai sakėte „Kas čia vyksta?“ ir manėte, kad gal jau laikas trenkti durimis?
– Visų pirma, nebuvo nė vieno momento, kurį galėčiau pavadinti didžiulėmis įtampomis koalicijoje. Buvo darbinių nuomonių išsiskyrimų. Buvo situacijų, kai į mūsų, kaip mažesnių partnerių, nuomonę nebūdavo tiek atsižvelgiama, kiek galbūt norėtųsi. Bet visus kartus per visus ketverius metus, kai aš kviečiau kolegas susitikti prie bendro stalo, susitikdavome ir kalbėdavome, ieškodavome sprendimų iš bet kurių situacijų.
Todėl aš manau, kad galbūt konfliktų koalicijoje tema apskritai visada yra pikantiška ir dominanti visuomenę, žiniasklaidą. Ir kai kuriais atvejais galbūt jai būdavo daugiau dėmesio ir svorio suteikiama, nei buvo priežasčių apie tai kalbėti.
Tai viena. O antras dalykas – mes dirbome šiuos ketverius metus laikotarpiu, kai buvo tikrai labai daug išorės iššūkių. Prasidėjo kadencija nuo paties pandemijos įkarščio, vėliau – hibridinė Lukašenkos ataka, po to, aišku, Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą, kurio pasekmės didelės ir mūsų šaliai – nuo ekonominių iki saugumo.
Ir tų didžiausių iššūkių akivaizdoje tikrai pavykdavo rasti daug konkrečių ir gana greitų sprendimų.
Nebuvo nė vieno momento, kurį galėčiau pavadinti didžiulėmis įtampomis koalicijoje.
V. Čmilytė-Nielsen
Ir dar paskutinis dalykas, kalbant apie tuos ketverius metus, – didžiausias nuomonių išsiskyrimas kilo, aišku, dėl Gabrieliaus Landsbergio iniciatyvos paleisti Seimą, reaguojant į „čekiukų“ skandalą, nes šiuo atveju nebuvo erdvės kompromisui. Mes matėme situaciją kitaip, kad joks pabėgimas, Seimo pirmalaikių rinkimų paskelbimas niekaip neišspręstų anos problemos, tiesiog nukreiptų dėmesį, sukurdamas visiškai naują, neapibrėžtą situaciją, bet tarptautinio neapibrėžtumo rizikų kontekste tai atrodė kaip iš tiesų bloga idėja. Ir čia mūsų nuomonės smarkiai išsiskyrė. Bet galų gale pavyko įtikinti didžiuosius koalicijos partnerius, kad ši idėja neturi perspektyvų.
– Jūsų kolega, partijos kolega Eugenijus Gentvilas konservatorių ir mažųjų koalicijos partnerių santykius apibūdino skambiai: „Su mumis, kaip žemės kirminais, nekalbama.“
– Mūsų retorika su Eugenijumi skiriasi dažnu atveju, bet, manau, tai yra politiko žavesys. Kitais visais atžvilgiais mes esame ir bendraminčiai, ir bendražygiai, be jokios abejonės.
Sakyčiau, kad buvo ne viena politinė situacija, kai nepakankamas bendravimas koalicijoje padarė žalą iniciatyvoms, kurios galbūt netgi buvo svarbesnės patiems didiesiems koalicijos partneriams. Kalbant, pavyzdžiui, apie Finansų ministerijos siūlomas mokesčių reformos iniciatyvas. Čia buvo momentų, kurie skaudžiausiai smogė būtent iniciatoriams dėl tokios išankstinės nuomonės, kad mažesni koalicijos partneriai kaip ir pritars be didelių įtikinėjimų arba be didelio aptarimo. Buvo tokių situacijų.
Pati aiškinimosi dėl vilos situacija neturėtų politiko stebinti, nes, matyt, nuo pat pradžių nebuvo pakankamai noriai ir greitai dalintasi informacija.
V. Čmilytė-Nielsen
Aš, aišku, jų taip skambiai neapibrėžčiau, kaip tai darė Eugenijus. Bet vėlgi, kalbant apie pačias kritiškiausias situacijas, kritinius momentus, paminėčiau momentą, kai 2021-aisiais prie Seimo buvo kilusios riaušės, ir vėliau, žinoma, visus įvykius, susijusius su plataus masto karu Ukrainoje, kai tikrai buvo daug įtampų, daug sprendimų, kuriuos reikėdavo priimti. Mes kalbėdavomės.
Dar vienas momentas, kurį verta paminėti, – paskutinė istorija dėl eurokomisaro. Ir aš manau, kad Eugenijus referavo būtent į tai, kad kandidatūra, kuri bus, kurią norėtų siūlyti Vyriausybė, ji labai ilgai, mano vertinimu, pernelyg ilgai, nebuvo viešai nuskambėjusi. Bet vėlgi tai padarė žalą pačiam procesui ir, matyt, dar labiau sumažino Gabrieliaus Landsbergio šansus, kurie ir šiaip nebuvo dideli, turint galvoje, kad reikėjo gauti prezidento ir tik vėliau Seimo pritarimą.
– Kaip vertinate kilusį triukšmą dėl G. Landsbergio vilos ir jo atsakymus Seime?
– Dalis atsakymų buvo tikrai, mano galva, gana taiklūs, kalbant apie, tarkime, jo šeimos narius, kuriems priekaištauti dėl galbūt nenoro ginti tėvynės nėra, kaip suprantu, jokio pagrindo. Ir suprantu, kad jis, kaip tėvas pirmiausia, ne kaip politikas, jautėsi įskaudintas.
Tačiau pati aiškinimosi dėl vilos situacija neturėtų politiko stebinti, nes, matyt, nuo pat pradžių nebuvo pakankamai noriai ir greitai dalintasi informacija, kuri buvo įdomi ne tik oponentams, bet ir žiniasklaidai, kaip visiškai darbo dalis.
Ir, matyt, jei būtų apsieita be tokių kaltinimų ir žiniasklaidai, ir oponentams, buvo galima sklandžiau šitą momentą pereiti, kuris, suprantu, asmeniškai Gabrieliui Landsbergiui nebuvo malonus.
– Premjero darbo spektras yra labai platus. Galėtumėte trumpai ir aiškiai išvardinti tris didžiausias problemas, kurias dabar matote Lietuvoje ir kurioms reikėtų jūsų didžiausio dėmesio?
– Prioritetas yra gynyba ir saugumas. Tai yra visa ko pagrindas. Ir iš to išeina visos kitos temos, tai yra ir mokesčių politika, kaip ji turėtų būti peržiūrima ir kaip reikėtų finansuoti gynybos reikmes, tai yra gynybos biudžeto didinimas.
Jeigu kalbėtume sritimis, na, tai suprantama, kad švietimas yra sritis, kuri visada bus tarp trijų prioritetų, net jeigu mums labai gerai seksis. O ar sekėsi gerai per šiuos ketverius metus? Tikrai ne viskas gerai sekėsi. Buvo daug gerų idėjų, tačiau strigo jų įgyvendinimas. Neišvengiamai švietimo sričiai reikia skirti labai didelį dėmesį.
Mano stilius būtų kitas, be jokios abejonės.
V. Čmilytė-Nielsen
Mes, liberalai, manome, kad visų pirma pastangos turėtų eiti švietimo bendruomenės nuraminimo linkme, kad nelauktų vėl naujos reformos, kad kas kelis mėnesius nebūtų naujovių. Tai atrodo dabar kaip pagrindinis prioritetas.
Į tris sritis sunku įtalpinti tris prioritetus, bet, sakyčiau, visos labai susijusios su mūsų saugumu ir gynyba. Tai yra ir užsienio politika, tai yra jos kursas, jo išlaikymas. Lietuva pasiekė didelių laimėjimų, mes iš esmės esame sėkmės istorija dėl savo narystės Europos Sąjungoje ir NATO ir dėl daugelio kitų dalykų todėl, kad ilgą laiką turėjome iš esmės konsensusą dėl užsienio politikos, gynybos politikos klausimų, ypač užsienio politikos. Mano galva, bet kuris premjeras ir apskritai parlamentinės partijos, kurios jaus atsakomybę, privalės išlaikyti užsienio politikos kryptį.
Prašėte įvardinti tris temas, bet labai svarbi yra ir sveikatos apsauga. Labai svarbi tema yra žmogaus teisės, kuri netelpa vienoje ministerijoje, bet yra visiškai horizontali. Ji paliečia ir jaunus žmones, ir vyresnius. Tai taip pat turėtų nebūti paskutinėje eilutėje.
– Jeigu būtumėte premjerė, kaip manote, kuo būtumėte stipri ir kuo vis dėlto būtumėte silpna?
– Nežinau, ar politikai noriai vardina savo potencialias silpnybes.
Aš manau, kad būčiau stipri tuo, kad dėčiau visas pastangas atlikti tą darbą maksimaliai atsakingai ir negailėčiau jėgų. Antras dalykas, kad mokėčiau deleguoti darbus, t. y. nesistengčiau jų visų pati aprėpti, nes suprantu, kad šiame konkrečiame darbe, premjero darbe, tai yra neįmanoma. Pernelyg daug yra atsakomybių, tam ir yra ministrų kabinetas. Manau, kad, būdama premjere, vadovaučiausi tuo pačiu principu kaip ir anksčiau, t. y. komandiniu darbu, tai man irgi yra didelė ir svarbi vertybė.
Dėl silpnybių sunku pasakyti, aš nežinau. Aišku, būtų trūkumų, kaip ir kiekvieno politiko darbe, bet stengčiausi juos pripažinti.
– Dabartinė premjerė kone kiekvienu atveju stoja pasiaiškinti dėl savo ministrų, išsako Vyriausybės ir savo poziciją dėl ministerijų vykdomų pokyčių. Jūs laikytumėtės tokios pat pozicijos – viską apimančios premjerės?
– Mano stilius būtų kitas, be jokios abejonės. Premjerei, matyt, kartais ir pakiša koją tai, nes, tarkime, Seimo salėje pasitaiko atvejų, kai ją prie mikrofono ateiti išprovokuoja kai kurie aršesni opozicijos atstovai ir tenka įsivelti į aiškinimus, kurie premjerei iš principo yra nereikalingi ir nebūtini.
Premjero darbas yra labai sudėtingas, atsakomybė didelė, problemos tiek įvairios, kad be delegavimo efektyviai dirbti visą kadenciją yra neįmanoma.
– Įvardinkite ministrus, kuriuos jūs, jūsų partija esate numatę į ministrus, jei rinkimai būtų jums palankūs.
– Visų pirma, šiuo metu mes turime du ministrus. Tai Simonas Kairys, Simonas Gentvilas.
Natūralu, kad į ministrų pozicijas pretenduotų žmonės iš pirmojo sąrašo dešimtuko, tai yra matomiausi lyderiai. Svarstome ir apie galimybes turėti ir nepartinių žmonių į tam tikras ministerijas.
Galiu pasakyti apie prioritetines ministerijas kaip sritis, kurios mums atrodo ateinančioje kadencijoje pačios svarbiausios ir į kurias turime ką pasiūlyti.
Tai Susisiekimo, Ekonomikos ir inovacijų ministerija, taip pat Žemės ūkio ministerija – Viktoras Pranckietis, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, su šiuo sektoriumi labai daug dirbęs, jis tikrai galėtų būti ministras.
Taip pat Vidaus reikalų ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija – į jas turime puikių ir jaunų šios srities ekspertų, ir jau vadovavimo, vadybos patirties turinčių.
Taip pat pabrėšiu, kad tradiciškai neliberalų dominuojamose srityse, tokios kaip užsienio politika, krašto apsauga, taip pat mes matytume galimybę aktyviai dirbti šiose srityse, nes vėlgi žmonių, kurie galėtų tai daryti, turime.
– Konkretizuokite ministrų pavardes.
– Akivaizdu, kad dėl Vidaus reikalų ministerijos galėtume svarstyti Vitalijaus Gailiaus kandidatūrą. Vėlgi, susiklosčius galimybėms, kalbant apie Susisiekimo ar Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, tai ir dabartiniai ministrai galėtų pretenduoti, kurie jau turi darbo Vyriausybėje patirtį.
Maždaug taip.
– O švietimo, mokslo ir sporto?
– Švietimo sričiai mes taip pat turime pamąstymų ir turime kandidatūrų. Bet kadangi tai žmonės nei iš kandidatų sąrašo, tai šiame etape nenorėčiau jų įvardinti ir nenorėčiau įvardinti dėl paprastos priežasties. Praktika yra tokia, kad paprastai kandidatūros, kurios būna įvardijamos šioje srityje, niekada iki paskyrimo momento neišlieka tarp kandidatų (šypsosi).
– Kokia būtų jūsų šachmatų partija dėliojant koaliciją?
– Manau, kad bet kuris žmogus, bet kuris politikas, kuris dabar sako, kad tikrai žino, kas bus po rinkimų ir kaip čia viskas atrodys, buria iš kavos tirščių. Manau, kad Seimas bus labiau fragmentuotas, nei buvo iki šiol. Iki šiol mes turėjome prabangą – Lietuvoje iš esmės neturėjome radikalių partijų, turėjome tik atskirus politikus. Gali būti, kad po šių rinkimų tai pasikeis.
Kalbant apie galimą koaliciją, manau, kad jos pagrindas, pagrindinis vardiklis turėtų būti požiūris į saugumą, gynybą ir į užsienio politikos prioritetus, t. y. kad Lietuvai išlieka prioritetas stiprinti savo gynybą, kad ji išlieka aktyvi remdama Ukrainą, kad nekeičia jokiais būdais savo kaip labai aktyvios Europos Sąjungos narės, aktyvios NATO narės pozicijos.
Tai šie dalykai, manau, yra esmė, nes tai yra mūsų saugumo ir gynybos pagrindas. O ant to pagrindo mes galime statyti tikrai daug gerų dalykų. Tai yra ir ekonomikos augimas, ir Lietuvos patrauklumas užsienio investicijoms.
Jei šalis yra saugi, tada šitie visi dalykai lengviau ateina ir nėra tų negerų signalų, kurie galbūt kažką gąsdina šiandien.
– O kokios partijos koalicijoje galėtų būti?
– Rinkimų rezultatus nulems žmonių pasirinkimas, bet jau dabar galime pasakyti, kas yra už raudonos linijos, su kuo mes negalėtume kalbėti apie jokias partnerystes. Tai yra Remigijaus Žemaitaičio, pagarsėjusio antisemitiniais pareiškimais, politinė jėga, statanti savo politinę ateitį ant neapykantos kalbos. Tai mums nepriimtina.
Po to visos mažesnės politinės jėgos, kurios iš esmės, sakyčiau, po taikos pavadinimu, kuris reiškia Ukrainos kapituliaciją ir mūsų, na, tam tikrą jau tokį esminį pokytį užsienio politikos prioritetuose. Tai tos jėgos mums yra taip pat nepriimtinos. Na, ir tos, kur labai išsiskiria vertybinis požiūris. Tarkim, požiūris į žmogaus teises. Tai, mano manymu, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, liberalams čia visiškai nėra jokių sąlyčio taškų, nes tai yra oponentai visame tame, kas mums yra svarbu.
– O socialdemokratai?
– Tai yra viena iš tų didžiųjų partijų, kurios, atrodo, ir požiūris į užsienio politiką, saugumą, gynybą yra valstybiškas, taip jį pavadinčiau. Bet čia jau klausimas, ar būtų įmanoma rasti sąlyčio taškų tokiuose klausimuose kaip vėlgi tos pačios žmogaus teisės, kur socialdemokratai padarė gana ryškų posūkį ne į tą pusę, kaip man atrodytų, arba į neįprastą socialdemokratams pusę.
Aišku, labai svarbi sritis yra ekonomika, mokesčių politika, kur atrodo, yra išsiskyrimų. Bet tai nėra ta partija, kuri būtų už raudonos linijos, ji visai kitokio pobūdžio politinė jėga.
– Įsivaizduojate save antrą kadenciją dirbančią Seimo pirmininke?
– Tai yra labai mažai tikėtinas scenarijus. Tiesiog turint galvoje mūsų šalies, mūsų parlamento istoriją. Yra buvę Seimo pirmininkų, kurie ne vieną kadenciją dirbo, bet niekada nebuvo dviejų kadencijų iš eilės.
Tad tai yra tokia teorinė galimybė, kurios nesvarstau.
– O jeigu kortos sukristų taip, kad ne premjere, o ministre galėtumėte tapti, kokioje ministerijoje save matytumėte?
– Man atrodo, kad užsienio reikalų sritis yra ta, kurioje turiu patirties per savo darbą parlamentinėje diplomatijoje, tai yra kaip Seimo pirmininkė. Tai yra viena iš sričių, kurioje teoriškai galėčiau save įsivaizduoti.
Bet man darbas parlamente tikrai labai įdomus. Seimas nėra labai populiari institucija tarp žmonių, bet aš esu parlamentinės demokratijos fanė ir man norisi, gavus pasitikėjimą, daryti kuo daugiau darbų čia, Seime, stiprinant apskritai Seimo veikimą, Seimo darbo kokybę, nes galiausiai žmonės žiūri į Seimą galvodami apie politiką.
– Liberalų sąjūdis tradiciškai būdavo vadinamas miesto partija, bet pastaraisiais metais vis daugiau jūsų rinkėjų – iš mažesnių vietovių. Galimai padėtis pasikeitė dėl išaugusio jūsų dėmesio agrarinei politikai. Jei būtumėte premjerė, ką darytumėte tiek keldama žemės ūkį, tiek regionų plėtrą?
– Regionai ir savivaldos stiprinimas svarbūs liberalams. Tai yra vienas iš tokių klausimų, galbūt tokių principų, kurie eina per visas mūsų politines programas, ne vien dėl to, kad yra madinga apie tai kalbėti, bet dėl to, kad mes tikrai manome, kad tai svarbu.
Ar Liberalų sąjūdis darosi mažiau miestų partija dėl tam tikrų praeities aplinkybių, kai dalis liberalų iš Vilniaus skyriaus išėjo ir sukūrė Laisvės partiją? Natūralu, kad sostinėje ir kai kuriuose didmiesčiuose mūsų pozicijos susilpnėjo tuo metu. Bet manyčiau, kad dabar yra tas etapas, kai matau, kad ir konservatoriai, ir suprantama, laisviečiai labai didelį dėmesį skiria sostinei Vilniui, matydami čia didžiausią potencialą kaip politinės jėgos.
Keista matyti, kad mokyklų vadovai yra priversti ieškoti mokytojų užsirašę ant marškinėlių „ieškau mokytojo“.
V. Čmilytė-Nielsen
Liberalų sąjūdis, būdamas taip pat centro dešinės partija, iš to paties flango, lieka vieninteliai, kurie mato tam tikrą pusiausvyrą ir poreikį skirti dėmesį ne tik sostinei, didmiesčiams, bet ir regionams. Ir tai darome ir per savo savivaldos politikus, per savo merus – buvo devyni merai, išrinkti 2023-iųjų savivaldos rinkimuose, tai tikrai stiprus rezultatas tarp visų partijų, mes buvome antri.
Mes kalbame apie tai, jog visi žmonės turi vienodas teises, yra vienodai svarbūs. Ir valstybės požiūriu, ir politinės jėgos požiūriu mes norime laikytis lygiateisiškumo principo ir kad mūsų politikoje būtų subalansuotas dėmesys ir didmiesčių gyventojams, ir regionams.
– Liberalų sąjūdis negaili kritikos koalicijos partneriams – konservatoriams, nesyk kritikavote jų vykdomas švietimo ir sveikatos reformas. Jūsų partija nuolat remia privačią iniciatyvą. Būdama premjerė plėstumėte privataus verslo plotus šiuose sektoriuose?
– Sakyčiau taip, kad, tiek kalbėdami apie švietimo sritį, tiek apie sveikatos apsaugos sritį, turint galvoje, jog ir privatus, ir viešasis sektorius veikia iš esmės pagal tą pačią įstatyminę bazę, kokybės reikalavimai yra taip pat vienodi, mūsų manymu, ir mūsų programoje tai aiškiai parašyta, abu sektoriai galėtų konkuruoti ir dėl valstybės finansavimo.
Tai remiasi labai paprasta prielaida, kad jei šiandien privatus sektorius imtų trauktis, ar tai būtų švietimo srityje, ar tai būtų sveikatos apsaugos srityje, tai tikrai sukeltų labai didelių problemų, didelių butelių kakliukų. Kaip liberalai mes tikime, kad ten, kur privati iniciatyva gali veikti, jai reikėtų suteikti tokią galimybę.
– Bet konservatoriams dėl to nemažai kliūva, turiu galvoje švietimą.
– Čia yra galbūt dėl tos grynai asmeninės partijos lyderio situacijos. Galbūt oponentai naudoja tą asmeninę partijos pirmininko šeimos situaciją kritikuodami, bet tai nedaro jokios įtakos mūsų, kaip liberalų, pozicijai. Tai yra labai nuosekli mūsų pozicija nuo pat partijos sukūrimo ir nematau pagrindo jos keisti.
– Tikiu, kad švietimo klausimus, visas kylančias bangas, nerimą stebėjote ne tik kaip politikė, ne tik kaip Seimo pirmininkė, bet ir kaip mama. Kas jums atrodė skaudžiausia švietime?
– Ne tik kaip mama, bet dar ir kaip mokytojos dukra. Tiesa, mama galiausiai jau išėjo į pensiją. Ji dirbo visą gyvenimą istorijos mokytoja mokykloje. Tad galbūt mano pirmasis sąlytis su švietimo srities problemomis būtent iš ten ateina, nes abu tėvai pedagogai.
Ne vienos kadencijos problema, ir tai vis išlieka problema, kad mokytojai yra tikrai labai užkrauti popieriniais, biurokratiniais darbais. Mes norime, kad vaikai būtų savarankiški, kad jie iš mokyklos ateitų įkvėpti ir jaustųsi drąsūs žengdami į gyvenimą. Lygiai taip pat savarankiškumas, nuėmimas pernelyg didelės biurokratijos nuo mokytojų turėtų būti labai aiškus principas.
Žinoma, švietimo sritį stebiu ir kaip keturių vaikų mama ar kaip tiesiog mama. Juolab mano vienas iš sūnų būdamas dar studentas dirba matematikos mokytoju.
Keista matyti, kad mokyklų vadovai yra priversti ieškoti mokytojų užsirašę ant marškinėlių „ieškau mokytojo“.
Čia, matyt, yra svarbus švietimo susitarimo vykdymas tiesiog iš politikų pusės, darbo užmokesčio didinimas, kad būtų pakankamai stabilu finansiškai, nes tai yra svarbus dalykas. Džiaugiuosi, kad šioje kadencijoje vis dėlto švietimo susitarimas buvo vykdomas.
Blogai tai, kad mes ateiname į rugsėjį be vadovėlių. Tai nėra normali situacija, nors ją ir galima mėginti paaiškinti. Bet daugelyje situacijų sakyčiau, kad sumanymai ar reformos yra geri kaip idėjos, bet jie stringa įgyvendinimo srityje.
Tad, kaip ir sakiau pradžioje: švietimo srityje reikia stabtelti su reformomis ir įgyvendinti tai, kas pradėta, ištaisyti klaidas, kurios buvo padarytos.
– Turite galvoje bendrojo ugdymo programas, vadinamuosius tarpinius…
– Taip, pati idėja gera, bet jos įgyvendinimas strigo.
– Įtraukusis ugdymas taip pat visų dėmesio epicentre. Viena pusė sako, kad anokia čia naujovė. Kita pusė sako, kad, deja, bet nepasiruošta. Koks jūsų požiūris?
– Mano požiūriu, kryptis yra, be abejo, teisinga. Ir didžiausia klaida dabar būtų suktis atgal, kažkaip atsukinėti tą pokytį, kaip kad kartais yra pasiūloma. Ar viskas vienodai gerai veikia visur? Tikrai ne, labai skiriasi situacijos įvairiose savivaldybėse ar netgi mokyklose.
Kaip jūs teisingai sakote, kai kurios mokyklos sako, kad mes jau ne vieną dešimtmetį vykdome įtraukųjį ugdymą, o kitur tai yra labai didelis iššūkis.
Netgi dabar esame viename iš tų pabangavimų, kai prasideda apsižodžiavimai, bet jie paprastai yra tarp prezidento ir Gabrieliaus Landsbergio, o ne tarp prezidento ir premjerės.
V. Čmilytė-Nielsen
Na, bet esmė yra visiems suprantama: jei mokytojas klasėje turi daug vaikų, gerokai per dvidešimt ar apie trisdešimt vaikų ir neturi pagalbininkų, bet turi dar skirti dėmesio specialiųjų poreikių turintiems vaikams, tai yra sudėtinga.
Sakyčiau, kad reikia praktiniu lygmeniu tai sutvarkyti per mokytojų padėjėjus, per priemones, kurios yra reikalingos mokykloms ir mokytojams. Bet atsakymas į esminį klausimą, ar tai buvo teisingas sprendimas, yra „taip“. Ar jam pakankamai visur pasiruošta? Ne.
– Du jūsų vaikai – mokiniai. Ar ruošiate namų darbus drauge?
– Kartais taip.
– Ar buvo tokių situacijų, kad jūsų vaikai neturėtų mokytojo?
– Taip, buvo taip. Šiauliuose yra buvę situacijų, kai dar vyresnis sūnus mokėsi mokykloje, visomis prasmėmis puikioje mokykloje, trūko mokytojų. Tarkim, pas mus Šiauliuose labai trūko tiksliųjų dalykų mokytojų.
– Jūs iš arti stebėjote prezidento ir premjerės bendravimą. Bent jau iš šalies buvo justi daug įtampų. O kaip jums jųdviejų bendravimas atrodė? Ir kokie, manote, būtų judviejų su prezidentu santykiai?
– Manau, kad santykiai su prezidentu nesikeistų iš esmės. Santykiai su prezidentu visą laiką buvo korektiški, darbiniai, taip juos pavadinčiau. Tai man atrodo prioritetas dabartiniu laikotarpiu, kad visgi tarp valdžios šakų būtų kuo mažiau konkurencijos ir kuo daugiau tiesiog sveiko, ramaus dialogo.
Dažnu atveju atsitikdavo, ir netgi dabar mes esame viename iš tų pabangavimų, tai, kad prasideda apsižodžiavimai, bet jie paprastai būna tarp prezidento ir Gabrieliaus Landsbergio, o ne tarp prezidento ir premjerės, bet tai vis tiek ta pati politinė jėga. Štai tai yra labai neproduktyvus kelias, aš jo prasmės nuoširdžiai nesuprantu. Ir, kaip matome, jis neatneša naudos niekam, ir netgi retkarčiais, sklindant visoms geroms žinioms apie Lietuvą kaip apie labai aktyvią valstybę gyvybiškai svarbiausiais demokratiniam pasauliui klausimais, vis išsprūsta tokia žinia, kad pas mus institucijos tarpusavyje negeba susitarti, o tikrai ne tuo norėtųsi būti žinomiems.
– Kaip manote, ar trukdo politikams praeities šleifas? Jūsų atveju, Liberalų sąjūdžio teistumas.
– Kiekvienas politikas turi tam tikrą praeities šleifą. Liberalų sąjūdžiui 2016 metų istorija labai sutrukdė, nes, praeitų metų pabaigoje priėmus antrajai instancijai sprendimą, mes sulaukėme gana didelės baudos. Bet aš tai matau taip pat ir kaip tam tikrą istorijos pabaigą.
Ir laikui bėgant, keičiantis žmonėms tiek tarp partijos lyderių, tiek apskritai ateinant vis naujiems žmonėms į partiją – šiuo metu mes turime tūkstantį žmonių, kurie prisijungė prie partijos po Eligijaus Masiulio skandalo ir jo išėjimo iš partijos, aš pati, bendraudama su žmonėmis, susitikimuose, gatvėje, parduotuvėje, kartais ir sulaukdama kritikos dėl kažko, klausimų dėl Liberalų sąjūdžio praeities nebesulaukiu. Tarkime, prieš ketverius metus ar anksčiau būdavo, kad pasitaikydavo.
– Jei taptumėte premjere, koks būtų jūsų svarbiausias darbas pačią pirmą dieną?
– Manyčiau, kad reikėtų kviestis ir koalicijos, ir kitų parlamentinių partijų frakcijų lyderius ir kalbėti apie gynybos susitarimo papildymą, numatant dalykus, dėl kurių galime susitarti dėl gynybos finansavimo ir dėl prioritetų toje srityje.
