„Nustebtumėte pamatę, kiek daug patyrusių politikų dar neturi storos odos“, – interviu LRT.lt sako Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė. Rinkimuose nusišypsojus sėkmei, prie Vyriausybės vairo stosianti politikė atskleidžia, kokį patarimą duotų sau, jei galėtų atsukti laiką atgal, kokias pamokas išmoko per ketverius metus ir ką veiktų tapusi premjere.
Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose kandidatuojančių partijų ir koalicijų paklausėme, kas sėkmės atveju taptų jų ministru (-e) pirmininku (-e) arba kokį politiką (-ę), pretenduojantį (-ią) į šį postą, jie remtų. „Gedimino pr. 11“ – rinkimams skirtas projektas, kuriame partijų ir koalicijų įvardinti potencialūs šalies premjerai atsako į LRT.lt portalo žurnalistų ir Vilniaus universiteto mokslininkų klausimus.
Eidama į rinkimus, Laisvės partija sako turinti „nebaigtų reikalų“. A. Armonaitė pripažįsta, kad per ketverius metus Seime ir Vyriausybėje pasiektas pokytis nedžiugina. Kaip prioritetines sritis Laisvės partijos pirmininkė įvardija konkurencingos aplinkos verslui kūrimą, vidurinės klasės stiprinimą, taip pat žmogaus teises ir gynybos politiką.
A. Armonaitė interviu prisimena jaustą „milžinišką spaudimą“ iš partnerių, šiems formuojant valdančiąją koaliciją, ir pabrėžia, kad iš klaidų pasimokyta. Laisvės partija sutiktų prisijungti prie valdančiosios koalicijos tik tuo atveju, jei partneriai palaikys jos viziją ir įsipareigojimus.
„Laisvės partija bus tokioje koalicijoje, kuri matys šią programą ir šiuos įsipareigojimus, sieks juos įgyvendinti. Jei koalicijos partneriams tai nebus svarbu, Laisvės partijos tokioje koalicijoje nebus“, – žada A. Armonaitė.
Taip pat skaitykite
– Esate sakiusi, kad „Laisvės partija niekada nebuvo dviejų klausimų partija, ji yra atsakymų partija“. Tačiau tų atsakymų nepateikėte – bent jau į du jums priskirtus klausimus. Čia kalbu apie partnerystę ir kanapių dekriminalizavimą. Bet savo šūkiu leidžiate suprasti, kad „turite nebaigtų reikalų“. Vadinasi, tie klausimai, su kuriais ėjote į ankstesnius rinkimus, ir toliau lieka vieni pagrindinių jūsų politinėje darbotvarkėje?
– Laisvės partija visada buvo atsakymų partija, o atsakymai yra labai paprasti. Mes dirbame, kad Lietuvoje būtų daugiau laisvų ir laimingų žmonių. Nesvarbu, ar tai būtų ekonominė politika ir darbo vietų kūrimas, ar svarbiausi ir pamatiniai žmogaus teisių klausimai, mes visada rodėme lyderystę ir dirbome.
Taip, kai kuriuos klausimus norisi pratęsti, pabaigti ir eiti į priekį. Laisvės partijos programą sudaro 140 puslapių. Tai iš esmės valstybės valdymo planas – nuo ekonomikos iki sveikatos ar klimato kaitos. Man atrodo, turėdami valstybės valdymo per krizes patirčių, taip pat nuveikę tam tikrus darbus, į šiuos rinkimus mes ateiname visiškai pasiruošę pratęsti tuos darbus ir juos pabaigti.
– Bet šį kartą išliekate kuklesni – nebežadate partnerystės įteisinti per 100 dienų. Politinė patirtis ir pabuvimas valdančiojoje daugumoje leido šiek tiek suprasti politinius užkulisius, kad už Seimo durų viskas vyksta ne taip greitai?
– Viskas būtų įmanoma, jei parlamente būtų daugiau Laisvės partijos. Dabar mūsų buvo 10, vadinasi, mes su likusiais 131 Seimo nariu ir nare turėjome kalbėtis, derėtis. Jei Seime būtų 20 Laisvės partijos narių, civilinė sąjunga jau būtų priimta, nes mums trūksta kelių balsų.
Matyt, būtų geriau išspręsti ir pagalbinio apvaisinimo klausimai. Nors pačios didžiausios kvailystės nuo „valstiečių“ kadencijos ištaisytos, bet vis tiek nevaisingos poros ir šeimos prie šios paslaugos tinkamai neprieina. Vienintelė išvada, kurią aš darau, – Laisvės partijos reikia daugiau.
– Sakėte, kad per šią kadenciją padarytas pokytis nedžiugina, tačiau tam reikia didesnių pajėgų, kad „nereikėtų kliautis politikais, kurie pasako ir paskui laužo susitarimus“. Čia tikriausiai kalbėjote apie socialdemokratus, kurių programoje buvo įrašyta partnerystė, bet balsavimuose palaikymo nesulaukė.
Tačiau ar matote savo atsakomybės dėl neišpildytų pažadų? Galbūt pritrūko politinės patirties, galbūt buvo galima geriau tartis su koalicijos partneriais ar opozicija, mainais pažadant palaikyti jų teiktus projektus?
– Laisvės partija padarė viską, ką galėjo, kas buvo mūsų galioje. Tai labai gerai žinau. Ar tai būtų civilinė sąjunga, ar ekonominė darbotvarkė, mes padarėme viską, ką galėjome. Konkrečiai dėl civilinės sąjungos – įstatymui priimti trūksta vieno žingsnio.
Aišku, kad pokytis nedžiugina, nes žmonėms eina gyvenimo laikas. Kalbėdami apie civilinę sąjungą, labai daug kas kalba apie LGBT lygiateisiškumą – taip, bet civilinės sąjungos taip pat reikia nesusituokusioms poroms, kurios neketina tuoktis. Tokių šeimų turime vis daugiau. Mums visiems aktualus Civilinės sąjungos įstatymas.
– O ką pasakytumėte savo rinkėjams, kurie galbūt nusivylė jūsų partija?
– Mes darėme viską, ką galime. Mes padarysime. Ką Laisvės partija sako, tą ir daro. Ką žada, to ir siekia visomis įmanomomis priemonėmis. Praeitis yra praeitis. Dėl to, ką pavyko padaryti, džiaugiamės. Dėl to, ko nepavyko padaryti, žiūrime į priekį, kad tai pabaigtume. Tam reikia rinkėjų palaikymo. (...)
Norime tiesiogiai pabendrauti su kiekvienu, mums rinkėjų palaikymas labai svarbus. Tai galėčiau jiems pasakyti.
– Žinau, kad į visuomenės apklausas žiūrite skeptiškai, bet paskutinės atliktos apklausos rodo, kad Laisvės partija neperžengtų 5 proc. kartelės ir nepatektų į Seimą. Viešojoje erdvėje buvo galima išgirsti tokių pasvarstymų, kad jei ištiktų nesėkmė rinkimuose, Laisvės partija išsiskirstytų, kai ką suviliotų kitos partijos, kai kas pasuktų iš politikos. Ar jūs pati šioje kadencijoje tokių paviliojimų nejutote?
– Laisvės partija bus šiame Seime, ne tik peržengs 5 proc. kartelę, bet ir surinks daug daugiau. Lietuva auga, ji progresyviai žengia į priekį, mūsų atlyginimai auga, žmonių galimybės auga, daugėja lygiateisiškumo iniciatyvų, o Lietuva yra viena laimingiausių pasaulio valstybių. Lietuvai reikia optimistinės ir pozityvios politikos.
Kai žiūriu debatus, kuriuose Laisvės partija nedalyvauja, aš nematau skirtumo tarp tų partijų. Jos visos iš esmės kalba tą patį, pataikauja daugumai. Kartais, pasiklausius daugybės politikų, atrodo, kad Lietuva yra tokia tamsi, uždara, niūri valstybė. Bet tai nėra tiesa.
Lietuva šiandien gyvena geriausiai, kaip kada nors gyveno. Lietuvai reikia drąsios politikos. Drąsios politikos ne tik žmogaus teisių srityje, bet ir, pavyzdžiui, kuriant ir stiprinant vidurinę klasę. Niekas Lietuvoje neatstovauja vidurinei klasei. Mes esame tie, kurie jai atstovauja.
Kai apkeliauju Lietuvą, miestų šventes, muges, pasišneku su paties įvairiausio amžiaus žmonėmis – nuo Vilijampolėje sutiktų 11 metų vaikų ant paspirtukų iki 90 metų močiučių Šiaulių miesto šventėje.
Man atrodo, aš taip pat padarau tam tikrą sociologinę apklausą. Net klausimas, kas daugiau žmonių apklausia, ar Vlado Gaidžio „Vilmorus“, ar mūsų kampanija. Todėl aš esu visiškai tikra, kad Laisvės partija bus Seime. (...)
– Tai jūs matote tą kitokią – drąsią, atvirą Lietuvą?
– Taip, matau, kad Lietuva kyla. Mes pakilome visuose tarptautiniuose reitinguose, kurie žymi pažangą, konkurencingumą ir progresą. (...) Man atrodo, dabar yra pats geriausias metas stiprinti ir gausinti vidurinę klasę ir išspręsti pagrindinius neišspręstus žmogaus teisių klausimus.
Dabar geriausias laikas pažiūrėti į mūsų švietimą kitaip, pirmiausia prisimenant, kad pagrindinis jo klientas yra moksleivis. Pagaliau atviromis akimis turėtume žiūrėti į klimato kaitą ar šiuo metu didžiausią mūsų iššūkį – gynybos politiką.
– Žodžiu, paviliojimų iš partnerių ar oponentų negirdėjote?
– Man atrodo, visi supranta, kad Laisvės partija bus. Laisvės partija per Europos Parlamento rinkimus buvo ketvirta partija Lietuvoje.
Manau, galėsime įdomiai pasikalbėti po rinkimų, kaip mes matome sociologiją Lietuvoje, ką ji rodo, ko nerodo, ar mes gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje, ar mes, pavyzdžiui, norime vieniems politikams parodyti, kad jie yra populiaresni, nei iš tiesų yra, ar pasakyti tai, ką jie nori girdėti. (...)
– Per šią kadenciją buvo įvairių įtampų koalicijoje, skambių pasisakymų apie, pavyzdžiui, jautimąsi žemės kirminais koalicijoje...
– Apie tai kalbėjo kita partija.
– Žinau, jūs sakėte, kad taip nesijaučiate. Tačiau apskritai koalicijoje buvo tokių komentarų ir skambių žodžių. Kas per šiuos metus jums buvo skaudžiausia? Ar nesijautėte, kad didieji koalicijos partneriai, konservatoriai, galbūt neatkreipė dėmesio į kai kuriuos jūsų pasiūlymus ir vykdė savo programą?
– Laisvės partija visada labai gerai žinojo, ką ji nori nuveikti. Visi tai žinojo. Lietuvoje, man atrodo, daugiau ar mažiau aiški Laisvės partijos darbotvarkė – progresyvi politika, liberali politika. (...) Tai buvo mūsų stiprybė.
Natūralu, kad, kai dirbi koalicijoje, iš pat pradžių patogiau konkrečiai nesusitarti, gal tada viskas vyksta greičiau. Bet vėliau, dienos pabaigoje, tai užstringa. Tai, kad, pavyzdžiui, formuodami koaliciją neturėjome išsamios diskusijos apie mokesčius, yra blogai. Dabar mes turime nuolatinius debatus apie priimtą ar nepriimtą mokesčių reformą.
Į pirmuosius koalicijos pasitarimus ir derybas mes atėjome su labai konkrečiais pasiūlymais ne tik Vyriausybės programai, bet ir priemonių planui. Atrodo, buvo 100 mūsų pasiūlymų. Mes norėjome kuo konkrečiau, o mūsų koalicijos partneriai iš tikrųjų norėjo kuo aptakiau.
Koalicijos sutartyje norėjome ir stipresnių formuluočių dėl kitų klausimų, o susitikome kažkur per vidurį.
Matyt, jei dabar galėčiau atsukti laiką atgal, sakyčiau, kad iš pat pradžių gal reikia nenuskubėti su susitarimais ir nepasiduoti tam spaudimui, kuris šiaip buvo milžiniškas, greičiau susitarti. Reikėjo skirti tam laiko, išsiaiškinti, ką mes, jau ne tik kaip Laisvės partija, bet ir kaip koalicija, norime pasiekti.
Tas laikas buvo netipinis, buvo kovidas, karantinas, visi uždaryti, dalis verslų nedirbo, reikėjo pagalbos priemonių, atsakymų žmonėms dėl karantino – ar užsidarome, ar atsidarome, kokia išeitis. Tai labai skubino procesą, buvo toks laikas. Matyt, išsinešu pamoką, kad pačioje pradžioje reikia labiau išsiaiškinti, ką kartu pasieksime. Tada vėliau, ko gero, būtų buvę lengviau.
– Norėčiau pratęsti šiuos jūsų pasvarstymus – jei iš tiesų galėtumėte atsukti laiką atgal, ką dar darytumėte kitaip? Arba ką dabar Aušrinė Armonaitė patartų Aušrinei prieš ketverius metus – prieš rinkimus arba jau formuojant koaliciją?
– Tą pamoką ir išsinešu. O dėl patarimų – nemanau, kad jie suveiktų, nes, matyt, turi turėti tą patirtį. Šie ketveri metai mane užgrūdino ne tik Laisvės partijoje, bet ir dirbant Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje.
Turėjome visą kovido ir pandemijos serialą, buvome tie, kurie stengėsi, kad karantinas būtų laisvesnis ir žmonės daugiau skiepytųsi. Buvome tie, kurie, elektros kainoms šokus į viršų, sukūrėme ir kartu su Vyriausybe įgyvendinome kompensacinius mechanizmus. Buvome tie, kurie turėjome nedeklaruotas Kinijos sankcijas ir turėjome valdyti su tuo susijusius procesus.
Matyt, reikėtų sau duoti tokį patarimą – reikia tiesiog nebijoti leisti tai odai augti, storėti. Matyt, daug jaunų žmonių į politiką ateina su gana plona oda. Nustebtumėte pamatę, kiek daug patyrusių politikų dar neturi storos odos. Patarimas tik vienas – viskas bus gerai, tu gali.
– Užsiminėte apie storos odos auginimąsi, tačiau dauguma jūsų frakcijos kolegų buvo Seimo naujokai. Tikriausiai reikėjo laiko užsiauginti tą storą odą, priprasti prie to, kaip vyksta darbas Seime. Nepavargote per šiuos ketverius metus?
– Anaiptol. Gal dalis Laisvės partijos žmonių ir buvo naujokai, bet jie toli gražu nebuvo naujokai politikoje. Tai buvo savivaldybių tarybų nariai, tikrai ne vienus rinkimus dalyvavę politikoje.
Man atrodo, viskas gerai, mums, kaip frakcijai, tikrai pavyko nemažai nuveikti, pavyzdžiui, Švietimo komitete ar Žmogaus teisių komitete, gyvūnų gerovės klausimais. Vyriausybėje – nuo ekonomikos iki susisiekimo ar teisingumo.
Laisvės partija pasiūlė plačią programą, gana stiprią politikų komandą, ši komanda gal ir klydo, mes tikrai nesame tobuli. Pokalbį pradėjome nuo šūkio – jis yra sąžiningas. Mes nesakome, kad viskas padaryta ir viskas nuostabu. Sakome, kad turime nebaigtų darbų, pripažįstame, kad ne viską pavyko padaryti, bet taip politikoje būna.
Lengviausia tiems, kurie iš tikrųjų „yra apie nieką“, neturi idėjų, neturi programos, bet turi šūkius, antraštes, gal kartais šmaikščiai pravardžiuoja kolegas. Jiems lengva, jie niekada neturės tokio interviu, kuriame jų klaus, kodėl jiems ko nors nepavyko įgyvendinti. Mes einame sunkesniu, bet prasmingesniu keliu.
– Jei Laisvės partijai nusišypsotų sėkmė formuoti Vyriausybę, kas taptų jūsų ministrais?
– Manau, tai būtų kas nors iš dabar mūsų veikiančių politikų, kas nors iš mūsų pirmojo 20-uko ar 30-uko sąraše. Dabar turime stiprią frakciją Seime, ministerijose turime politines komandas. Taip pat Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje tikrai subrendo ir dirbo gana daug lyderių, kurie ne tik matomi, bet dirbo ir nematomą darbą, kurdami pokyčius. Manau, tam jau turime raumenų.
– Kol kas konkrečių pavardžių neturite?
– Reikia laimėti rinkimus, tada matysime, kas bus.
– Konservatoriai kviečia vienytis ginant demokratiją nuo į Seimą einančių radikalių jėgų, jūs taip pat esate sakiusi, kad dėl to Laisvės partija matytų save vaivorykštės koalicijoje. Su kokiomis politinėmis jėgomis galėtumėte bendradarbiauti, o ties kuriomis jau brėžtumėte raudoną liniją?
– Laisvės partijos požiūris labai paprastas – Laisvės partija koalicijoje dalyvaus tiek, kiek bus galima įgyvendinti Laisvės partijos programą. Jei partneriai sakys „ne, mūsų ten nebus“, jei partneriai sakys „pakalbame kitais metais, o dabar greičiau susėdame į postus“, mūsų ten nebus.
Mes norime dalyvauti vykdomojoje valdžioje, formuoti Vyriausybę, bet ne šiaip. Norime, kad ši 140 puslapių programa būtų įgyvendinta. Tai bus mūsų rodiklis, mūsų kelrodis. O jau nekalbu, aišku, apie tas politines jėgas, kurios ardo valstybės pamatus – nuo antivakarietiškos ir antieuroatlantinės krypties iki antisemitizmo. Žinoma, kad su tokiais mums ne pakeliui. Bet manau, kad ir Lietuvai ne pakeliui.
– Gerai, įsivaizduokime, kad potencialūs koalicijos partneriai sutinka dėl europietiškos, vakarietiškos krypties, bet, pavyzdžiui, partnerystei sako „ne“.
– Laisvės partijos nebus koalicijoje.
– Vadinasi, šiais klausimais būsite griežti?
– Žinoma. Laisvės partija būtų nedalyvavusi ir šioje koalicijoje, jei nebūtume sutarę, kad tai yra prioritetas. Žmogaus teisių darbotvarkė – ne tik civilinė sąjunga. W raidė – įgyvendinta, pagalbinis apvaisinimas – ištaisytos klaidos, bet reikia padaryti dar daugiau. Smurtas artimoje aplinkoje – yra pokyčių, bet vis dar turime nebaigtų reikalų.
Laisvės partija bus tokioje koalicijoje, kuri matys šią programą ir šiuos įsipareigojimus, sieks juos įgyvendinti. Jei koalicijos partneriams tai nebus svarbu, Laisvės partijos tokioje koalicijoje nebus.
– Šių klausimų su klaustuku nepaliktumėte? Neužtektų pasakymų, kad tai išspręsime vėliau?
– Jokiu būdu. Jei Laisvės partijos reikės, o tikiu, kad jos reikės formuojant valdančiąją daugumą, su koalicijos partneriais mes turėsime rimtą pokalbį – ir ne vieną. Tai galiu pažadėti mūsų rinkėjams.
– Jūsų rinkimų programoje – dėmesys šeimoms, ekonomikos matomumo didinimas, žmogaus teisės, susisiekimo klausimai, socialinė politika, aplinkosauga... Esate išskyrę ne vieną prioritetą, bet galbūt yra klausimų, kurie jums pačiai asmeniškai svarbiausi?
– Man labai svarbu, kad Lietuva dirbtų tam, kad taptų pačia konkurencingiausia aplinka verslui ir investicijoms. Tai gali skambėti kaip lozungas, bet čia slypi labai daug darbo ir labai daug prasmės. Mes turime karo ekonomiką, labai daug neapibrėžtumo, mūsų kaimynų ekonomikos augimas lėtėja, jie yra ekonomikos recesijoje, o Lietuva auga. (...)
Bet tai neturi būti kaip savaime suprantamas dalykas – turime toliau traukti investicijas, kurti paskatas investuoti. Turime gerinti verslo aplinką infrastruktūros, mokestiniu ir energetikos požiūriais. Turime dar ambicingiau atsisukti į atsinaujinančią ekonomiką. Visa verslo aplinkos ir investicijų kryptis labai svarbi. Dienos pabaigoje tai reiškia gerai apmokamą darbą. (...)
Antra – požiūris į vidurinę klasę. Mes apsaugojome žmones nuo nekilnojamojo turto mokesčio pirmajam būstui, tai yra tas Laisvės partijos darbas, kurį matyčiau kaip vieną svarbesnių. Laikysimės tos krypties. Vidurinei klasei, dirbantiems, kuriantiems žmonėms, svarbus būsto prieinamumas.
Tam valstybėje reikia strategijos, nesinorėtų, kad būtų taip, kaip Vakarų Europos miestuose, kuriuose nekilnojamąjį turtą valdo tik investiciniai fondai. Norisi, kad toliau turėtume ir išlaikytume nuosavybę. Dabar 9 iš 10 žmonių turi nuosavą turtą, bet matome, kad vis sunkiau jo įsigyti.
Trečias dalykas – žmogaus teisės. Tai mus skiria nuo rusiško pasaulio. Tai yra ir požiūris į žmogų, pagarba žmogui, lygiateisiškumas – nuo žmonių su negalia iki LGBT porų. Ir, žinoma, gynyba. Laisvės partijos įsipareigojimas – gynybai skiriami 4 proc. nuo BVP.
– Apie tai pakalbėkime daugiau. Jūs keliate ambicingą tikslą – 4 proc. BVP gynybai. Iš kur toks finansavimas? Sutiktumėte peržiūrėti mokesčius?
– Esame iškėlę tikslą gynybai skirti 4 proc. BVP. Manyčiau, tai realu. Šiuo metu Lietuva gynybai skiria 3,2 proc. BVP. Tai yra rekordinis gynybos biudžetas. Kaip tai finansuoti? Viena vertus, Lietuva ką tik, šiemet, priėmė mokesčių pakeitimus, pelno mokestis įmonėms pakilo 1 proc., buvo padidinti akcizai taršiam kurui.
To, mūsų vertinimu, pakanka. Galima toliau nuosaikiai didinti taršos mokesčius – ta kryptis teisinga, bet šiuo metu su mokestine sistema reikėtų sustoti. Pokyčiai priimti – užtenka. Gyvename nuolatinėmis mokesčių keitimo sąlygomis. (...) Laisvės partija sako: užtenka, nereikia, baikime.
Finansuoti gynybą galima iš ekonomikos augimo, jei jis išliks. Lietuva nuosekliai auga, biudžeto surenkame daugiau. Antra – skolinimasis. Jei manome, kad Rusija yra didelė grėsmė, o mes taip manome, vadinasi, turime tam teikti prioritetą ir nebijoti skolintis. Mūsų skola yra viena mažiausių euro zonoje, mes turime gana daug erdvės skolintis, tai reikia daryti.
Trečia – yra įvairių kitų šaltinių, kurių valstybė dar neinventorizavo. Pavyzdžiui, praėjusiais metais vien ministerijos nepanaudojo asignavimų už 158 milijonus eurų. Tokie pinigai galėtų nukeliauti gynybai, o dabar jie grįžta į biudžetą ir yra naudojami deficitui mažinti. Matyt, tokiu būdu mums ir reikėtų artimiausiu metu matyti gynybos finansavimą.
– Gerai, skiriame 4 proc. BVP, surenkame pinigus – kur juos nukreipiame? Ar kalbame apie technikos įsigijimą? Apie visuotinio šaukimo plėtimą – galbūt ir merginos galėtų tarnauti?
– Manau, absoliuti higiena yra oro gynyba. Turime uždengti Lietuvą saugiu įsivaizduojamu, bet kartu ir realiu kupolu, kuris atmuštų galimas Rusijos atakas, raketas. Matėme, kad pirmiausia Ukrainoje prasidėjo oro antpuoliai.
Turime užsidengti. Ne tik komunikuodami sakyti, kad vienas kitas objektas uždengtas ir viskas gerai. Visa Lietuva turi būti saugi. Lietuva yra maža teritorija, mažas lopinėlis. Reikia ją visą ir uždengti. Čia matyčiau absoliutų prioritetą.
Antra – vokiečių brigados priėmimas. Jie yra mūsų sąjungininkai, čia jie turi jaustis gerai, patogiai, jų šeimos čia turi integruotis, o tam taip pat reikia finansų. Trečia – reikia kitokios ginkluotės. Kariuomenė ir ekspertai aiškiai artikuliuoja, ko reikia.
Kalbant apie visuotinį šaukimą, yra susitarta dėl jo apimčių, partijos gynybos susitarime yra tai įsivardijusios. Matyt, galima eiti link visuotinio šaukimo, kai kurį laiką tarnauja visi. Tačiau reikia nepamiršti alternatyviosios karinės tarnybos, nes ne visada su ginklu ir kerzais miške gali ginti valstybę.
Valstybę gali ginti ir komunikacinėmis priemonėmis, ką, beje, labai gerai daro ukrainiečiai, valstybę gali ginti kibernetinėmis priemonėmis, padėdamas išdalinti maistą krizės atveju tiems, kam to reikia.
– Apie visuotinį šaukimą galėtume kalbėti plačiau, ne tik apie karinę tarnybą?
– Suomijoje yra kompleksinis šaukimas. Taip matyčiau ir Lietuvoje.
– Koks būtų pirmasis jūsų darbas, jei taptumėte premjere?
– Man atrodo, pirmiausia reikėtų suburti komandą, kuri turėtų valstybės valdymo patirties, bet taip pat turėtų naujų idėjų. Dalis komandos galėtų būti iš viso be patirties. Man atrodo, kartais kai kurios patirties geriau neturėti (juokiasi).
Man norėtųsi kuo įvairesnės komandos – patikimos dalies su patirtimi valstybės tarnyboje, bet kad būtų kūrybiškumo elementas, atvirumas naujoms idėjoms, šviežumas. Čia, matyt, būtų prioritetas.
Norėtųsi atviro pokalbio su koalicijos partneriais, kas jiems svarbu, kas mums svarbu, įsivardinti pačius pagrindinius darbus, ką mes kartu norime pasiekti. Nereikia pasiekti 100 dalykų per 100 dienų, pirmiausia reikia padaryti kelis.
Aišku, kai kuriems projektams, kuriuos ši Vyriausybė yra pradėjusi, reikia politinio dėmesio. Pavyzdžiui, „Rheinmetall“ projektas. Žinia paskelbta, bet vyksta daugybė procesų. Matyt, vienas konkrečių darbų būtų politinis dėmesys jam.
– O jei nutiktų kitas scenarijus. Įsivaizduokime, kad ne tik netampate premjere, bet visai nepatenkate į Seimą. Ką darytumėte tada?
– Nebus tokio scenarijaus.
– O jei?
– Nebus.
– Eitumėte ilsėtis?
– Nebus tokio scenarijaus (šypsosi).
– Net negalvojate apie tai?
– Ne, planas A yra vienintelis planas ir Laisvės partijai, ir Lietuvai.
– Tai nepavargote, nenorite net galvoti apie tokį scenarijų?
– Man atrodo, kiekvienas dirbdamas įvairų darbą turime sunkesnių ir lengvesnių etapų. Nebuvo lengva. Iš tiesų. Bet visą tą refleksiją, kas įvyko, kas galėjo įvykti ir kas būtų, jei būtų, matyt, paliksime vėlesniems laikams.
Dabar esame labai aktyviame kelyje, norisi jau žiūrėti į priekį – kas toliau. Liko keletas savaičių, spalio 13 dieną Lietuva spręs. Kaip nuspręs, taip ir bus. (...)
– O kaip šiuo metu pailsite po darbų ir leidžiate penktadienio vakarus ar savaitgalius?
– Šiuo metu visa mūsų komanda juda labai dideliu tempu, neturime nei savaitgalių, nei vakarų. Bet tai normalu, nes vyksta rinkiminė kampanija, antras dalykas – darbai Vyriausybėje, ministerijoje turi vykti. Dėl to ir bandai derinti visas pareigas. O pailsėti galima vėliau, matyt, tai ir padarysime.
– Tada klausiu kitaip – kaip norėtumėte pailsėti, jei turėtumėte tą laisvą savaitgalį?
– Geriausias poilsis bus spalio 13 dienos naktį ar vakare, kai užsidarys balsadėžės ir lauksime rezultatų, gal, aišku, jaudinsimės, sirgsime už savo kandidatus. Vėliau visas finalas kažkiek gal ir atpalaiduos.
