Socialdemokratai paskutiniu metu nedarė nieko, o lyg pagal kinų patarlę tiesiog sėdėjo prie upės ir laukė, kol pro juos praplauks priešininkų kūnai – taip LRT.lt sako Estijos organizacijos „SALK“ vadovas Tarmo Juristo. Jis interviu LRT.lt įvertino ir Remigijaus Žemaitaičio populiarumą – pasak jo, tik charizmos politikui neužteks, tačiau prie jo sėkmės gali prisidėti Agnė Širinskienė.
Kartu su „Norstat“ Estijos organizacija „SALK“ atliko gyventojų nuomonės apklausą. Panaši apklausa atliekama ir Estijoje, todėl galima palyginti abiejų šalių duomenis.
Pasak T. Juristo, iš kitų Europos valstybių Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų politinės partijos neužima stiprių pozicijų įvairiais klausimais. Pavyzdžiui, sakė T. Juristo, daugumoje Europos šalių partijos stengiasi atliepti probleminius klausimus. Vadinasi, jos paprastai užima skirtingas pozicijas ir taikosi į skirtingas rinkėjų nuomones.
„Tuomet rinkėjai tarsi perima partijų duodamas užuominas, kaip mąstyti tam tikrais klausimais, o partijos stengiasi laikytis šių skirtingų pozicijų, kad atlieptų savo elektorato nuomonę. Lietuvoje taip nėra“, – LRT.lt pasakojo Lietuvoje viešėjęs estų ekspertas T. Juristo.
Politikai žaidžia ne komandoje, o už save
Jo vertinimu, viena to priežasčių gali būti gana unikali Lietuvos rinkimų sistema, kai Seimo narius renkame ir daugiamandatėse, ir vienmandatėse apygardose. Tai sudaro tokią situaciją, kai politika tampa stipriai personalizuota – balsuodami už konkrečius politikus ir juos reitinguodami partijų sąraše, rinkėjai dažniau renkasi ne partiją, o konkrečius politikus.
Todėl, svarsto T. Juristo, Lietuvoje turėtų būti sudėtinga vadovauti politinėms partijoms: „Dažniau politikai iškels savo pačių asmenybę, o ne bandys žaisti komandoje kartu su kitais partijos nariais. Tokios paskatos remtis savo asmenybe ypač stiprios, jei politikai neseniai tapo žinomi.“
Tai, kad Lietuvoje labiau žinomi konkretūs politikai, o ne jų partijos, rodo ir apklausose prie partijos pavadinimo prirašomos jų lyderių pavardės: „Žmonės gali nežinoti, kad jie nemėgsta tos partijos, bet jie žino, kad nemėgsta tos partijos lyderio.“
Tokias tendencijas T. Juristo mato ir didžiosiose Lietuvos partijose, tačiau, kaip teigė jis, tai turi ir teigiamų aspektų. Pavyzdžiui, išskyrė ekspertas, nemažai žmonių nusivylę politikais, mano, kad šie susvetimėję ir neatstovauja paprastiems žmonėms. Tačiau sistema, kai Seimo nariai renkami ir vienmandatėse apygardose, o vėliau joms atstovauja parlamente, gali padėti pakeisti tokį požiūrį.
Visgi T. Juristo įžvelgia ir neigiamų aspektų. Kaip pastebėjo jis, rinkiminiai partijų šūkiai ir programos paskelbtos likus nedaug laiko iki rinkimų, o tai neleidžia rinkėjams susipažinti su partijų pozicija įvairiais klausimais.
„Rinkimai turėtų atskleisti konkuruojančias vizijas dėl geros visuomenės. Turėtų konkuruoti skirtingos idėjos apie tai, kokioje visuomenėje norime gyventi. O rinkėjai tai gali arba priimti, arba atmesti“, – tvirtino estų ekspertas.
Socialdemokratai sėdėjo prie upės ir laukė priešininkų kūnų?
To T. Juristo Lietuvoje nemato ir sako, kad dauguma mūsų partijų bando pritraukti kuo platesnį ratą rinkėjų. Tai jaučiasi ir žiūrint į tai, kaip vienų partijų rinkėjai vertina kitas – oponentų – partijas.
Dabartinės valdančiųjų koalicijos partijas jų rinkėjai vertina pakankamai pozityviai. Pavyzdžiui, jei Agnė balsuoja už Liberalų sąjūdį, ji gana pozityviai vertina ir konservatorius bei Laisvės partiją. Ir atvirkščiai.
Įdomu tai, kad nė vienos partijos rinkėjai nejaučia neapykantos socialdemokratams. Net jei, pavyzdžiui, Agnė balsuoja už konservatorius, ji pakankamai neutraliai vertins socialdemokratus. Tiesa, patys socialdemokratų rinkėjai konservatorių, o ypač „laisviečių“ atžvilgiu jaučiasi kitaip ir stipriai nemėgsta šių partijų.
„Mano spėjimas – taip yra todėl, kad socialdemokratai nuo paskutinių rinkimų nepadarė nieko. Yra senas garsus kinų posakis apie tai, kad tiesiog sėdi prie upės ir lauki, kol pro tave praplauks priešininkų kūnai“, – šypsojosi T. Juristo.
Pasak jo, panašu, kad paskutiniu metu taip elgėsi ir socialdemokratai, siekdami neužimti stiprios pozicijos įvairiais klausimais.
„Jei kalbi apie tam tikras problemas ir užimi stiprią poziciją, tavo rinkėjai bus heterogeniški, taip rizikuoji susvetimėti su dalimi rinkėjų. Žinoma, kai kuriems rinkėjams gali patikti tai, ką sakai, bet kitiems – ne“, – sakė estų ekspertas.
Tiesa, pridūrė jis, kai kurioms partijoms, ypač – mažesnėms, problemų kėlimas gali atsipirkti. Pavyzdžiui, Darbo partijai naudinga tema galėtų būti progresinių mokesčių įvedimas.
Slapta Žemaitaičio korta – Širinskienė?
Kaip neraminantį signalą Lietuvos politikai T. Juristo išskyrė R. Žemaitaičio populiarumo išaugimą. Pasak estų eksperto, ideologiškai R. Žemaitaitis nėra stiprus politikas, nors politikai reikalingos charizmos turi.
„Jei demagogai tik sako, kad jie yra prieš dabar egzistuojančias partijas, ką daro R. Žemaitaitis, jei sako, kad kiti politikai korumpuoti, o jie yra tam, kad atstovautų tikrajam visuomenės balsui, tada tokias kalbas sunku tęsti ilgesnį laiką. Tai išsikvepia ir neturi jėgos išlikti.
R. Žemaitaitis yra charizmatiškas politikas, bet jei į rinkimus eini tik su charizma, be platesnės partijos, tau reikia daugiau žmonių aplink tave“, – sakė T. Juristo.
Pasak jo, kitos mažesnės partijos siekia išsirinkti konkrečias temas, kurios padėtų pritraukti daugiau rinkėjų, tokios temos eskalavimas ir R. Žemaitaičiui padėtų išlaikyti populiarumą. Tiesa, akcentavo estų ekspertas, svarbus Agnės Širinskienės prisijungimas prie R. Žemaitaičio partijos.
„A. Širinskienė yra ideologiškai stipri, ji pajėgi dalyvauti politikoje. Manau, ji kitokio tipo politikė, man atrodo, kad ji labai skiriasi nuo R. Žemaitaičio. R. Žemaitaitis blaškosi visur, o ji turi labai aiškią viziją, ko ji siekia ir kokios jos pažiūros. A. Širinskienė gali stipriai prisidėti prie R. Žemaitaičio sėkmės“, – įsitikinęs T. Juristo.
Trys skaldantys klausimai
Nors Lietuvos gyventojai turi skirtingas nuomones įvairiais klausimais, paprastai rinkėjai pagal juos partijų nesirenka. Vadinasi, Lietuvos gyventojai neskirsto savęs į partines stovyklas pagal tai, ką partijos mano apie mokesčius ar klimato kaitą, aiškino T. Juristo.
Tiesa, sutiko jis, yra trys temos, kurios koreliuoja su politinėmis preferencijomis. Pirmoji – santuokos lygybė ir tos pačios lyties porų partnerystė.
„Šiuo klausimu Laisvės partijos rinkėjai yra ryškiai vienoje pusėje, o konservatyvūs rinkėjai – kaip Darbo partijos ar Lietuvos valstiečių ir žaliųjų – kitoje pusėje“, – sakė T. Juristo.
Antroji tema, tęsė jis, yra ES klausimas, ar Lietuvai naudinga būti ES nare, ar ne. Trečioji tema, stipriai išskirianti gyventojų nuomones, yra Ukrainos gynimo klausimas. Tiesa, tuoj pabrėžia T. Juristo, rezultatai stipriai priklauso nuo klausimo formuluotės.
Paklausti, ar turėtume padėti Ukrainai, realiai visų politinių partijų rinkėjai atsako vienareikšmiškai – taip. Nuomonės kiek išsiskiria, kai klausiama, ar pagalba Ukrainai yra tokia pat svarbi kaip vidinių iššūkių sprendimas.
„Konservatorių rinkėjai ir čia stipriai pasisako už pagalbą Ukrainai, nepaisant nieko, tačiau, pavyzdžiui, Darbo partijos rinkėjai pasisako kiek kitaip, pradeda sakyti, kad pagalba Ukrainai yra svarbi, bet pirmiausia turėtume spręsti savo problemas“, – atkreipė dėmesį T. Juristo.
