„Viskas, kas genialu, yra labai paprasta“, – teigia Jonas Pinskus, Regionų partijos deleguotas į premjerus. Partijos retorikoje sukasi kelių infrastruktūros gerinimas, siekiant atnešti daugiau gyvasties į regionus. Pasisakoma už balansą užsienio politikoje, tiek sankcijų, tiek diplomatinių santykių klausimu. Politiko buvo paklausta ir apie 2016-aisiais išsakytus žodžius apie naują butą vietoje seno kiekvienam lazdyniečiui, kurie sulaukė populizmo etiketės. Pats J. Pinskus to nelaiko populizmu ir laikosi pozicijos, kad tokiai idėjai tiesiog reikia pribręsti.
Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose kandidatuojančių partijų ir koalicijų paklausėme, kas sėkmės atveju taptų jų ministru (-e) pirmininku (-e) arba kokį politiką (-ę), pretenduojantį (-ią) į šį postą, jie remtų. „Gedimino pr. 11“ – rinkimams skirtas projektas, kuriame partijų ir koalicijų įvardyti potencialūs šalies premjerai atsako į LRT.lt portalo žurnalistų ir Vilniaus universiteto mokslininkų klausimus.
LRT.lt pažymi, kad Regionų partija į premjerus deleguoja Širvintų merę Živilę Pinskuvienę, tačiau tuo metu, kai buvo derinamas interviu, deleguotas buvo J. Pinskus.
Regionų partijos programa praktiškai grįsta atskirties tarp centro ir periferijos mažinimu bei decentralizacija. Partijai vadovaujantis J. Pinskus LRT.lt teigia, kad apleisti Lietuvos regionai ir yra tas pagrindas, ant kurio turėtų būti pastatyta Lietuvos gerovės valstybė.
Anot J. Pinskaus, iš pokalbių su emigrantais Čikagoje ir Anglijoje, galima daryti išvadą, kad kylantys atlyginimai ir darbo pasiūla nėra pakankama priežastis privilioti emigravusius lietuvius atgal. Jo teigimu, reikia geresnės infrastruktūros, nes žmonės nenori grįžti į savo gimtuosius kaimus ar miestelius, kuriuos pasiekti reikia kone žvyrkeliais.
Kaip vieną iš galimų sprendimo būdų Regionų partija mato infrastruktūros gerinimą, remiantis Lenkijos, kuri dabar garsėja itin kokybiškais keliais, modeliu.
– Tai jūs tą Lenkijos modelį norite perkelti į Lietuvą – kam?
– Taip, nes pagrindinis momentas, ką išgirdau, kad dėl pagerintų kelių išsisprendė regioninės problemos – paskui kelius į regionus pradėjo kraustytis verslas, kuris pradėjo kurti darbo vietas. Paskui verslą sugrįžta žmonės ne tik iš miestų, bet ir emigravę. Regioninės problemos pradėjo spręstis savaime, nes žmonės nori sugrįžti į savo kaimą, nori turėti gerą infrastruktūrą ir gerą gyvenimo kokybę, gerą darbą. Viskas, daugiau nieko nereikia.
– Tai visa tai, ką sakote, susiję su mano antruoju klausimu. Yra jūsų citata, kad Lietuva atsigaus tik tada, kai išvažiavę lietuviai, bent 500 tūkst. iš jų, sugrįš į Lietuvą ir kels mūsų ekonomiką. Iš pažiūros, skamba kaip dar vienas iki skausmo girdėtas lozungas apie grįžtančius emigrantus. Tai trumpai, koks jūsų planas tuos lietuvius sugrąžinti? Ir suprantu, kad viena plano dalis yra kelių infrastruktūros gerinimas?
– Po tos kelionės [į Lenkiją – LRT.lt] atsivėrė akys. Klausykite, kam mes čia išradinėjame dviratį, kai jis šalia yra jau išrastas? Tik man labai nuostabą kelia, kad mūsų susisiekimo ministrai, matydami jų augimą, jų progresą, nesugebėjo 20 metų nuvažiuoti ir pasidomėti, kaip jiems tai pavyksta. (...) Iš tiesų, aš tikrai iš kokios Anglijos arba iš Amerikos negrįžčiau į savo kaimą, kur reikės man važiuoti 10 kilometrų žvyrkeliu, arba kur nėra mokyklos, arba išvis užkampis. Bet, jeigu ten bus asfaltas, jeigu ten atvažiuos koks nors verslas arba aš pats grįžęs kursiu verslą, gyvensiu gamtoje ir savo gimtinėje, tai tikrai sugrįšiu. Viskas, kas genialu, yra labai paprasta.
– O tai greta yra dar numatyta kas nors?
– Šalia kalbame apie visus dalykus. Kalbame apie švietimą – trūksta mokytojų. Kodėl trūksta? Maži atlyginimai. Trūksta gydytojų, kodėl? Maži atlyginimai. Kalbame apie gynybą, pinigų trūksta ginkluotei, civilinei gynybai ir ginklams, ir profesionaliai kariuomenei, infrastruktūrai ir t. t. Pensininkams pensijos per mažos. Visi šaukia „mes pakelsime pensijas“, „mes duosime vaiko pinigus didžiulius“, „mes kelsime neapmokestinamą minimumą“. Visos partijos tą rėkia, o iš kur pinigai? Iš kur pinigai? Pavyzdžiui, ši Vyriausybė visada eina lengviausiu keliu. Jei trūksta pinigų, ji pasiskolina arba kelia mokesčius.
– Tai jūsų planas gauti pinigus iš regionų?
– Ne, ne tik iš regionų. Mūsų partijos planas yra maksimaliai skatinti ekonomikos kėlimą. Kaip ją skatinti? Turime ES perspektyvoje RRF [Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonių – LRT.lt] lėšų 4 mlrd. Iš jų 2 milijardus, pasiskolinus, kas juos trukdo paleisti? Tuos 2 milijardus investavus, sugrįžta mokesčių pavidalu į biudžetą. Beveik 452 milijonų praeitais metais Vyriausybė neįsisavino. (...)
– Savo partijos programoje kalbate apie kyšininkavimo prielaidų panaikinimą, akcentuojate skaidrumą, viešumą, dvigubų standartų išgyvendinimą, nes tai leistų siekti visuomenėje tikrojo teisingumo, žmogaus orumo, padėtų išgyvendinti kyšininkavimą ir skandalų kultūrą. Gal rinkėjui tai skamba ir gražiai, tačiau prisiminkime liepos mėnesį priimtą VRK sprendimą, kad Jūs ir ponia Živilė Pinskuvienė EP rinkimų laikotarpiu papirkinėjote rinkėjus dovanojamais puodeliais su Seimo ir savivaldybės atributika. Ar neskamba ironiškai, kad pasisakote už skaidrumą ir sąžiningumą, tačiau VRK pripažino būtent jums tokią dėmę politikoje?
– Matote, mes visą laiką, gal ne rinkimų laikotarpiu, važiuodami į susitikimą su žmonėmis kažkokias tai dovanas įteikiame ir paliekame. Kad tie puodeliai buvo įteikti jau peržengus tą ribą, kai jau prasidėjo rinkimai, tai tiesiog gal buvo apsižioplinimas, bet iš kitos pusės, tai yra kaip ir tradiciniai dalykai, kuriuos mes visada darome. Pavyzdžiui, per Kalėdas mes visą laiką aplankome socialinių paslaugų centro senelius. Jie mūsų laukia tradiciškai. Jeigu negaliu aš, eina žmona su vaikais. (...) Paskutinį kartą per Kalėdas mes buvome su sūnumi, nes žmona susirgo. Tradiciškai nunešėme bulkučių su dovanomis. VRK vis tiek buvome apkaltinti senelių papirkinėjimu, kad atnešėme su sūnumi bulkučių. Ir ne tik aš, bet ir Živilė, kurios nebuvo. Vien dėl to, kad ji prisidėjo prie to pačio sveikinimo feisbuke.
Man atrodo, kad kartais VRK supolitikuoja tokiais dalykais ir truputį peržengia ribas. Viešoje erdvėje kalba apie tai kaip apie korupciją, bet čia korupcijos jokios nėra. Jeigu ten dėl puodelio ar dėl bandelės pripažino kaip papirkinėjimą, tikrai nė vieno rinkėjo šiais laikais nei už bulkutę, nei už puodelį nenupirksi. Jei tradiciškai mes tą darome, tai nėra pažeidimas. Šį kartą jau pripažino kaip pažeidimą. Anksčiau taip nebūdavo.
– Esate minėjęs, kad įkurtumėte Regionų ministeriją. Lietuvoje ir taip jau įprasta manyti, kad pas mus per daug biurokratijos. Kaip ta ministerija veiktų, ar nemanote, kad dar labiau apkrausite biurokratinę sistemą? Be to, ar jau ir turėtumėte tokiai ministerijai numatę vadovą ir tą pavardę žmogaus?
– Mes tikrai nesiūlome didinti biurokratinio aparato, mes nesiūlome didinti ministerijų skaičiaus. Mes siūlome, kad Energetikos ministerija, kuri anksčiau buvo [Ūkio] ministerijoje, turėtų sugrįžti į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją (1996 m. Seimas panaikino ekonomikos, energetikos, pramonės ir prekybos ministerijas ir įsteigė Ūkio ministeriją – LRT.lt). Tai turėtų būti Ekonomikos ir inovacijų ministerija su energetikos padaliniu. Tame pačiame pastate, tie patys žmonės, tik tas biurokratinis aparatas bereikalingai išpūstas. (...)
– Tai vietoje Energetikos ministerijos, jeigu ši būtų sugrąžinta į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją, atsirastų Regionų ministerija?
– Taip, ministerijų skaičius nepasikeistų. Dabar yra pamatinis ir svarbiausias dalykas nebe energetika, bet regionai. Regionų ministeriją mes įsivaizduojame taip, kad dabar visa regioninė politika išmėtyta per ministerijas, – tokia podukros vietoje. Tiek Vidaus reikalų ministerijoje, tiek Susisiekimo ministerijoje, tiek Ekonomikos ir inovacijų... Suprantate, ji tokia podukros vietoje, nėra akcento. (...)
Paimti dalį iš Susisiekimo, Vidaus reikalų, Ekonomikos ir inovacijos ministerijų, sudėti komponentus ir padaryti viską kompleksiškai. Negali nieko išspręsti prabėgomis, turi būti kompleksiškai viskas sprendžiama. Tam turi atsirasi ministerija su savo padaliniais.
Ypač su emigracijos sugrąžinimu, turime savo programoje pasirašę, kad, pvz., jeigu sugrįžta emigrantas, tai gauna vienkartinę išmoką, jeigu parvažiuoja vaikas, tai už vaiką dar mokame. Mes nenorime pinigų leisti užsieniečių integracijai. Mes geriau išleisime pinigus savo žmonių, jų vaikų, kurie gal lietuviškai nebemoka, integracijai, jaunimui, pirmam būstui įsigyti ir t. t. Tiesiog dabar Energetikos ministerija nebetampa aktuali, dabar aktualumas ir pamatinė vertybė yra regionai.
– Agituojate už ES, NATO, tačiau programoje minite, kad neleisite net Lietuvos partneriams nurodinėti mūsų šaliai, kaip gyventi ir prievarta bandyti primesti mūsų daugumai piliečių nepriimtiną gyvenimo būdą. Lygiai taip pat kaip ES priimamos sankcijos kitos valstybės atžvilgiu negali būti sprendžiamos vien tik Lietuvos žmonių ekonominių praradimų sąskaita. Pone Pinskau, kas yra tas bandymas primesti daugumai Lietuvos piliečių nepriimtiną gyvenimo būdą?
– Mes visą laiką deklaruojame, kad Regionų partija – už tradicinę šeimą. Bendraujant su tėvais, atsitinka taip, kad tėvai sako: „mes, pvz., atsakingi už dorovinį auklėjimą pagal savo supratimą. Dabar yra taip, kad ateiname į mokyklą, o ten mūsų mažamečiams vaikams rodoma iš Norvegijos atvežta knyga apie dviejų princų meilę. Mums tai nepriimtina, bet mūsų neklausia. Mūsų klausia, ar mes leidžiame į etiką, ar į tikybą, o šioje vietoje niekas mūsų neklausia. Mes tikrai tam prieštaraujame.“ Todėl mes ir užregistravome įstatymo projektą, kad, jeigu jūs norite daryti LGBT propagandą mokykloje, prašau, bet tik su tėvų sutikimu. Jeigu tėvai nesutinka, tai prašome, jūs to nedarykite.
„Vakar „Žinių radijuje“ su Uspaskichu diskutavome (...). Tai pradėjo kalbėti kaip grožio konkurso nugalėtoja apie taiką visame pasaulyje.
J. Pinskus
– Tai čia tik viena dalis.
– Ugdymo dalis ir tokia pagrindinė, kuri labai stipriai išreikšta. Primetimas toks, jeigu jūs ne tokie, ne europiniai, tai jūs jau vatnykai arba dar kažkokie prorusiški. Mes lietuviai paprastai visą laiką esame konservatyvūs, tad ne veltui mes pagonybės atsisakėme patys paskutiniai Europoje. Šioje vietoje mes irgi tokie, čia ne Pinskaus ir ne Pinskuvienės išmislas. Čia iš tikrųjų esame išgirdę tėvų, žmonių nuomones. Nėra taip, kad mes esame nusiteikę prieš kaip homofobai ar kaip gražulininkai. Žinome, kad tokia žmonių grupė yra, ji turi turėti savo teises ir savo gyvenimą pagal save, kaip supranta. Bet mes esame prieš, kai šitą filosofiją primetinėja kitiems arba neapsisprendusiems vaikams bando įteigti kažką. Tai tiesiog ateis laikas, jis pats galbūt ir pasirinks, bet kol jis yra vaikas, už jį atsako tėvai.
– Gerai. Antroji ankstesnio klausimo dalis apie ekonominių praradimų sąskaitą. Ar tai reiškia, kad esate prieš sankcijas tokioms šalims kaip Baltarusija ir Rusija, su kuriomis Lietuva prieš 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimus ir Rusijos invaziją į Ukrainą dar palaikė ekonominius santykius?
– Mes palaikome sankcijas, kurios, aišku, labai blogai veikia. Jos turėtų būti galbūt griežčiau kontroliuojamos. Jeigu mes sankcijas įvedame, jos turėtų veikti. Jos labai lengvai apeinamos. Antras dalykas, mes negalime daugiau reikalauti, nei reikalauja ES. Pavyzdžiui, tos pačios kalio trąšos – ES nereikalavo šito, netgi amerikiečiai, kurie eksportuoja tas trąšas, sako, čia mūsų rekomendacija. Mes Taivano atstovybę įkūrėme, kai niekas neprašė, susipykome su Kinija. Sankcijas įvedėme Baltarusijai, po to bandome uždrausti tranzitą. Po to, kai ES sako „klausykite, atsibuskite, kam dar tą tranzitą? Čia iš viso jau, per Suvalkų koridorių į Kaliningradą“. Tai čia jau atšokame atgal. Suprantate, vaikiški dalykai, kurie nestato prioriteto mūsų valstybės ekonominės, pragmatinės naudos prieš kažkokius vaikiškus žaidimus.
– O manote, kad įmanoma suderinti pragmatiką su sankcijomis?
– Taip, balansas turėtų būti.
– Kaip jūs įsivaizduojate tą balansą? Kaip jis turėtų atrodyti?
– Jeigu mes darome kažkokią užsienio politiką, pirmiausia turime ministerijas, turime analitikus, turime struktūras. Nuo to savo veiksmo mes turime pasakyti, koks bus rezultatas. Pvz., man labai geras pavyzdys yra trąšos. Rezultatai – nauda Rusijai, jokių problemų Baltarusijai, nuostolis – atleidžiame 3 tūkst. geležinkeliečių. Nuostolis mūsų uostui.
Turi būti rezultatas. Jeigu rezultatas, kad tuo veiksmu mes padarėme nuostolį valstybei, bet naudą kitiems, tuo labiau Rusijai ir Baltarusijai, tai už tokius dalykus reikėtų, nežinau, į kalėjimą sodinti tokius ministrus. Tyrimas turi būti atskiras. Jūsų toks sprendimas, kokia žala? 3 tūkst. žmonių vien iš geležinkelio. 15 mln. tonų... kiek negavo biudžetas mūsų? Ir 4,8 mlrd. rusams. Tai atsiprašau, kiek tankų rusai nusipirko ir nuėjo į tą pačią Ukrainą? Kiek nusipirko tų raketų, kiek žmonių žuvo dėl to? Vieną darome, o kitą kalbame. (...)
– „Mes – už dialogą ir taikias iniciatyvas“, parašyta Regionų partijos programoje. Šiuo metu žodžiai „taika“ ir „taikios iniciatyvos“ ganėtinai dažnai kai kurių partijų ir kai kurių politikų apvelkami žodžiais, kurie nukreipti prieš Lietuvos interesus, ypač karo Ukrainoje akivaizdoje. Sėkmės atveju rinkimuose, kokį matote savo, kaip premjero, ir savo partiečių vaidmenį klausime dėl santykio su Rusija ar jos satelitine valstybe Baltarusija, kurios visuotinai pripažintos kaip grėsmė mums ir mūsų regionui?
– Tiesiog pasikartosiu, kad mes neturime iškristi iš ES ir NATO konteksto. Negalime kalbėti kaip viena mažytė valstybėlė su 12 tankų prieš 10 tūkst. su kokia Rusija ar Baltarusija. Bet kokiu atveju, bet kuris karas pasibaigia derybomis ir taika. Bet koks karas. Tik kokioje vietoje ar kokioje pozicijoje. Ar tai rusai užkariaus Ukrainą ir pasirašys neaišku kokią taikos sutartį ir mes gal būsime sekantys? Ar tai ukrainiečiai išvys rusus ir pasirašys sutartį su tokiomis sienomis, kokios buvo iki 2014 m.? Vis tiek taikos sutartis bus.
Galvojame apie dialogą (...), bet ne tokiomis sąlygomis, kaip kalba Vaitkus. Ne tokiomis sąlygomis, kaip, pvz., susitikimuose su žmonėmis kalba Žemaitaitis. Arba Taikos koalicija tai išvis tokie... Vakar „Žinių radijuje“ su Uspaskichu diskutavome, tai sakau dabar Scholzas siūlo savo planą taikai pasirašyti. Ir jeigu gaunasi, kad tokios valstybės, kurios NATO ar Europoje yra svarbios, – kaip Vokietija ar Prancūzija, – pasiūlo tokią sutartį ir jie pasirašo tarpusavy, mes įtakos nelabai turėsime. Tai jūs savo pavadinimą keisite, ar ne, nes jūs tampate nebeaktualūs? Tai pradėjo kalbėti kaip grožio konkurso nugalėtoja apie taiką visame pasaulyje.
– Taip, kiti politikai irgi mini žodį „dialogas“. Bet jūsų vizijoje, kaip tas dialogas atrodytų?
– Mes su savo parama gal esame labai svarbūs Ukrainai moraline prasme. Daugiau moraline prasme palaikome, dėl to labai džiaugiasi ir mus gerbia. Visas dialogas dėl taikos tikrai bus ne su mumis. Tai spręs Vakarai ir pati Ukraina. Mes tikrai nenurodinėsime Ukrainai, kokiomis sąlygomis jie turėtų pasirašyti taikos sutartį.
– „Mes“ tai turite omenyje kaip Regionų partija?
– Netgi kaip Lietuva. Mes iš tikrųjų remsime maksimaliai, mes padėsime morališkai, mes atstovausime galbūt visuose forumuose tarptautiniuose, palaikysime juos. Bet tikrai negalėsime diktuoti, kad jūs ten pasirašykite sutartį, atiduokite tas žemes. Jie patys turės nuspręsti derėdamiesi su rusais, su visos ES ir NATO pagalba.
– Kadangi buvo paminėti kiti politikai, su kuriomis partijomis neitumėte į koaliciją ir kurios politinės jėgos jums imponuotų kaip galimos koalicijos partnerės?
– Labai sudėtingas klausimas ta prasme, kad spalio 13-osios rinkimų rezultatus labai sunku prognozuoti. Absoliučiai labai sunku. Man tie reitingų įvardijami lyderiai kartais kelia abejonių, ar iš tikrųjų taip yra. Tikrai rinkimai parodys, kas iš tikrųjų bus tie lyderiai, kas formuos Vyriausybę ir kokios programos bus. Ar konservatoriai eis kartu su Laisvės partija, nes ten jų tarpusavyje yra vidinis skilimas, krikščionys nepalaiko, konservatoriai palaiko. Liberalai vieną daro, kitą kalba. Socialdemokratai tai palaikė, tai nepalaikė įvairių iniciatyvų. Kaip pasakyti, kokia Taika ar Vaitkus gaus ar negaus, nėra ką kalbėti. Viską spręs žmonės, viską spręs, ar mes peržengsime 5 proc. ir turėsime savo frakciją. Ir viską spręs programos.
– Tai dėl tų prognozių savaime suprantama. Bet iš dabartinio darbo Seime, kokios politinės jėgos atrodo, kad imponuotų tiek pagal savo vertybes, ekonominę doktriną ar užsienio politiką?
– Mes esame panašūs savo nuostatomis į „valstiečius“, į „Vardan Lietuvos“, kažkuria prasme į socialdemokratus. Netgi, sakyčiau, 5 ar 6 agroliberalai. Suprantate, yra ir atskirų žmonių, netgi ir konservatorių krikščioniškasis flangas gan artimas. Tai kaip susidėlios, kaip rinkėjai pasirinks, kaip susidėliosime programas. Negaliu pasakyti, kad su tais eisiu, su tais neisiu, nes pažiūrėsime, kaip žmonės nuspręs. Labiau norėčiau, kad turėtume mes frakciją, kad galėtume kalbėti apie tikrąją gerovės valstybę, kurią sukuriame per regionus.
Man buvo labai įdomus susitikimas Rietave, Oginskio dvare. Mes ten susirinkimą pravedėme, pradėjome kalbėti su žmonėmis, tai mums to Rietavo dvaro muziejaus vadovas ekskursiją padarė. Fantastinis dvaras. Papasakojo apie tą šviesią Oginskio giminę, apie elektrą, apie viską, apie kultūrą. Aš klausiu, kodėl Oginskis tokius pinigus ir investicijas padarė Rietave? Nei ežero, nei jūros, nei upės, kažkur tai. Sako, čia praktiškai buvo jo filosofija, kad Lietuvą galima atgaivinti tik per regionus.
– Tai jūs čia tokį istorinį palikimą net matote?
– Istorinį ir man užkibo, kad netgi istorija sukasi ratu ir vėl mes ateiname prie to pačio, kad Lietuvą turime atgaivinti per regionus.
– Klausiame visų: ar Regionų partija jau turi ministrų kabineto sąrašą? Galbūt galėtumėte išduoti, kas iš partiečių vadovautų ministerijoms (bent kelioms), ką matytumėte Seimo pirmininku?
– Apie tai mes pradėjome diskusijas ir irgi galvojame padaryti šešėlinę Vyriausybę, bet jos dar neturime. (...) Pas mus partijoje yra du išreikšti lyderiai – Ž. Pinskuvienė ir aš, dar Andrius Palionis, buvęs žemės ūkio ministras. Tai manau, kad per aplinkybes, galbūt tarp šitų 3 žmonių ir bus dalijami pagrindiniai portfeliai – tai premjeras, Seimo pirmininkas, ministras ar dar kažkas.
– Bet konkrečiai dar nesate numatę, kaip kas?
– Tiksliai nesame numatę. Praktiškai pagal visą mūsų veiklą, patirtį geriausiai premjero [pozicijai] tiktų Ž. Pinskuvienė, aš gal geriau tikčiau Seimo pirmininko. Palionis labai gerai užsirekomendavo būdamas žemės ūkio ministru. (...) Kaip ir 9 turime Seimo narius, regionuose turime stiprių skyrių pirmininkų, kurie dabar atsiskleidžia patys, tarybos nariai. Mes formuotume stiprią Vyriausybę, stiprią komandą. Iš pradžių būtų sunkoka, bet mes mėgstame iššūkius, ir manau, kad mes tuos iššūkius sutvarkytume kuo puikiausiai.
– „Vienas dalykas, žinant, kad reikėtų Lietuvai daug darbų padaryti, su R. Žemaitaičio populizmu tikrai nieko nepadarysi“, – taip pasisakėte apie šio politiko idėjas. Leidžiate suprasti, kad su „Nemuno aušra“ jums visiškai ne pakeliui?
– Matote, ne tai, kad čia asmeniniai „myliu nemyliu“. Man teko dirbti beveik ketverius metus mišrioje grupėje, teko pažinti tuos žmones. Man keistas jų toks populizmas. Aš žinau, kad ta komanda tik 2 žmonės yra. Daugiau tos komandos nėra ir jeigu jie formuotų Vyriausybę... Dabar į debatus neturi ką siųsti, dviese tiktai.
– Turite omenyje Žemaitaitį ir ponią Širinskienę?
– Taip. Paprasčiausiai tas populizmas, kai daug kalba be perstojo, greitakalbe, kartais frazė prasideda vienu teiginiu, baigiasi visiškai kitu. Tas jų toks bandymas išpopuliarėti antisemitine tema yra praeitis. Mes jau išgyvenome, ten teisybės neberasime, kas ir kur, bet kelti šiandien tokius dalykus, kad vien dėl to, jog noriu būti populiarus, kad mane išrinktų... Tokie dalykai ir kiti pareiškimai, kad vos ne ES išprovokavo karą su Ukraina. Yra tokių perliukų parankiotų. Pavyzdžiui, klausia, ar galėtumėte būti su „Nemuno aušra“ koalicijoje. Aš sakau – sudėtingas klausimas, labai sudėtingas. Bet vis tiek čia ne mano nuomonė. Mes visus tuos klausimus sprendžiame tarybos lygmeniu, net ne valdybos. Mūsų taryba labai griežta tais vertybiniais klausimais ir iš tikrųjų daug dalykų, mano teigimas ar mano pasakymas yra svarstomas ir nėra taip, kad aš pasakiau ir taip bus. (...)
– Apie populizmą. R. Žemaitaitį ir jo idėjas vadinate populizmu, tačiau ką pasakytume apie 2016-aisiais prieš Seimo rinkimus nuskambėjusį šūkį: „Kiekvienam lazdyniečiui – po naują butą (vietoje seno)“. Tai jūsų politinis šūkis. Ar tai nebuvo atviras populizmas? Dalis ekspertų atvirai pripažino – tai tiesiog mažiau politika besidominčių rinkėjų mulkinimas. Kaip vertinate iš dabartinės perspektyvos 2016-ųjų mintis?
– Aš vertinu, kad mano ta supergera idėja, kaip ir kiekviena idėja, turi atrasti savo laikmetį. 2016-ųjų laikmetis gal buvo per ankstyvas, kad ta idėja būtų priimta, nes aš suprantu, kad prie tos idėjos sugrįš visi politikai tada, kai nugrius koks nors vienas namas. Na, balkonai jau griūva, tai manau, kad dėl klimato kaitos ir vėjų greit mes turėsime tą griūtį.
– Bet čia jūs manote finansiškai įmanoma?
– Aš praktiškai visą tą programą buvau paruošęs. Matote, aš esu ne populistas, aš esu baigęs pramoninę civilinę statybą, esu technikas. Pats dalyvavau tų blokinių namų statyboje Šiauliuose. Po to baigiau ekonomiką Ekonomikos kibernetikos ir finansų fakultete. Aš labai nemėgstu kalbėti to, ko nesuprantu ir nežinau. Aš visišką absoliutų planą [turėjau] nuo pačių statybų, nuo detalių paruošimo, nuo naujo namo statybos, nuo turto, buto perdavimo. (...)
– Bet finansiškai, kaip įmanoma?
– Finansiškai yra labai paprasta. Pinigai, skirti renovacijai, manau, yra išmetami lauk, nes mes nudažome supuvusią mašiną auksiniais dažais. Antra, yra savivaldybės pinigai ir yra privatūs pinigai, pvz., vystytojo. Jeigu vystytojas ypač dabar Lazdynuose gauna penkiaaukštį namą ir jo vietoje gali pastatyti penkiolikos aukštų, tai jis jau uždirba ant tų 10 aukštų. Jeigu dar prisideda renovacijos pinigai, savivaldybės pinigai, tai žmonėms gaunasi naujas butas už dyką.
(...) Aš, kaip statybininkas, galiu pasakyti. Žmonėms atrodo, štai, blokinis namas, mūrinis, kam jį griauti? Taigi viskas gerai, stovės jis dar 100 metų. Bet aš, kaip montuotojas, galiu pasakyti jums, kur yra problema. Sovietiniai architektai sakė: šitų namų galiojimo laikas yra 25 metai. Tų blokų pati silpniausia vieta – suvirinime. Yra metaliukai suvirinami ir jie sutrūnija. Reiškia, blokiniai namai po 25 metų realiai tampa kaip domino.
– Tai neverta rekonstruoti, geriau naują pastatyti?
– Visiškai. Ir niekaip nėra, kad tas siūles pervirint arba padaryt kitaip, nes nėra už ko užsikabint.
– Tai jūs to nelaikote populizmu?
– Aš visiškai nelaikau to populizmu. Tik per daug ankstyva idėja. Aš suprantu, kad žmonės to nesupras. Bet mane prisimins, kai nugrius namas. Apie tą momentą aš galėčiau kalbėti ir kalbėti, bet niekas nenori klausytis, visi galvoja, kad čia visiškas populizmas, visiška nesąmonė, nors kalbant su atskirais žmonėmis visi sutinka. (...)
– Lietuvoje vienas iš skaudulių yra švietimo sistema. Mokytojų autoriteto sumenkimas, trūkstantys vadovėliai dėl per greitų reformų, regioninių mokyklų prastėjanti būklė, galų gale skandalu pakvipusi istorija dėl įtraukiojo ugdymo, į kurį įsivėlė ir Jūsų žmona ponia Pinskuvienė. Kokią švietimo politikos viziją matote ir kaip reformuotumėte ją?
– Labai įdomiai dėl įtraukiojo mokslo. Vakar buvo plenarinis posėdis ir švietimo ministrė jau teisinosi ir kalba visai kitaip.
– Ką turite omenyje?
– Pasakė taip, kad mes delegavome šitą įtraukiojo ugdymo funkciją savivaldybėms, bet savivaldybės pačios turės nuspręsti, kaip tą įtraukųjį mokslą daryt. Pasirodo, kad Živilės įtraukiojo mokslo modelis, kurį ji pasiūlė (jei anksčiau mokyklose išvesdavo į koridorių, dabar išsiveda į sukurtą erdvę su specialistais) yra geras. Tai suprantate, kai puola neįsigilinę į pačią esmę kaip ir su nauju butu, kol tik paviršių išgirdę padaro skandalą. Po kiek laiko tas skandalas nurimsta, viskas pasirodo yra labai teisingai padaryta ir viskas nurimę.
Tai įsivaizduokite, ji [Ž. Pinskuvienė – LRT.lt] tą modelį sukūrė ne sugalvojusi pati, kad čia [pasireklamuoti]. Ji prieš rugsėjo pirmąją susikvietė visus mokyklos direktorius, mokytojus, aktyvistus, tėvus ir po 2 valandas kokias 3 dienas diskutavo, kaip padaryti tą įtraukųjį mokslą, kad nekenkti kitiems vaikams ir kaip netraumuoti šito vaiko. Pavyzdžiui, vaikas – autistas, jam jau aplinkui kita erdvė, 21 vaikas, jam jau šokas. Ir kaip tas šokas pasireikš? Agresyviai? Neagresyviai? Užsidarant? Neaišku. Specialistas gali matyti, kad jam yra šokas, yra būklė, gali jį išvesti, jam paaiškinti ir [vaikas] vėl sugrįš, kai jis po truputį apsipras. Tai visa šita programa, kuri yra supergera, bet padarytas skandalas.
– Dėl tų regionų mokyklų. Kai kurios mokyklos užsidaro, kai kurios nebesurenka vaikų ir netgi skirtingo amžiaus vaikai gali sėdėti vienoje klasėje. Jūs, kaip regionus akcentuojanti politinė jėga, kaip jūsų vizijoje atrodo tas regioninių mokyklų atgavimas?
– Pagrindinis modelis yra, kad vaikas pasiektų geriausių rezultatų ir jaustųsi komfortiškai. Jeigu ten 5 klasės vienoje klasėje ir nėra mokymo kokybės, o tėvai nori, kad būtų mokymo kokybė, tai yra sudarytos sąlygos – autobusiukas nuveža. (...) Jeigu reikės atkurti [nebeveikiančią mokyklą – LRT.lt], tai mes atkursime. Viską orientuosime į vaiko mokymosi kokybę.
– Lietuvai yra būtini strateginiai Vakarų partneriai. Šiuo metu laukiame Vokietijos brigados, su nerimu laukiama ir JAV prezidento rinkimų, kurie taip pat turės įtakos. Kokias šalis dar matote kaip strategines Lietuvos partneres, su kuriomis galbūt per mažai bendradarbiaujame? Arba kaip tik – gal su kažkuriomis valstybėmis, kurias laikome sąjungininkėmis, turėtume elgtis atsargiau?
– Vienareikšmiškai, manau, kad per mažai bendradarbiaujame su savo Baltijos sesėmis. Jaučiasi gal koks konkuravimas tarpusavyje. Per mažai dirbame kartu su Lenkija. Tai čia tos trys šalys, kurios turėtų būti mūsų kaimynės, strateginės partnerės. Ir, aišku, Ukraina.
– Tai čia tokios, kur reikia įdėti daugiau bendradarbiavimo. O su kuriomis šalimis, jeigu tokių yra, reikia išlaikyti atsargumą?
– Mano nuomone, turėtų būti diplomatija. Amerikoje pasikeis prezidentas ir gali daug kas pasikeisti. Kitose šalyse gali pasikeisti vadovybės. Toje pačioje Baltarusijoje gal nebebus Lukašenkos ir ateis demokratinė valdžia. Toje pačioje Rusijoje gali pasikeisti. Taip kad čia užsienio politika yra labai dinamiška ir labai priklauso nuo to, ką tauta išsirenka. Ar ji nueina į autoritarinį valdymą, ar į demokratinį, ar ji nueina į visai kitokius procesus. Netgi Lietuvoje, jei ateis koks Vaitkus į valdžią, pažiūrėsime, kas čia darysis. Aš už diplomatiją pagal atitinkamą situaciją.
– Jei paklaustume paprastai – D. Trumpas ar K. Harris? Kuris būsimasis JAV vadovas būtų priimtinesnis jums ar Regionų partijai?
– Šiandien buvo debatai, aš tiesiog girdėjau komentarus per radiją, kad pagrindinis ginčas buvo dėl požiūrio į Ukrainą. K. Harris labai griežtai išsireiškė, kad iki visiškos pergalės rems ir padės, D. Trumpas – kad taiką pasirašys kitą dieną. Kokiomis sąlygomis? Prie ko tu čia? Kodėl ne Ukraina nuspręs? Tai tu gąsdinsi Ukrainą, sakysi, kad neduosi ginklų, kad pasirašytum taikos sutartį? Tai gal Ukraina pati turi spręsti.
– Pone Pinskau, prie ko jūs vedate paminėdamas šitą konkretų pavyzdį? Kuris kandidatas priimtinesnis ideologiškai Regionų partijai?
– Ideologiškai Kamala Harris, bet aš negaliu pasakyti, kaip Trumpas elgsis, jeigu bus išrinktas. Jis vieną kalba, kitą daro. Tai čia vėlgi diplomatija. Kaip ir sakau, vis tiek turėsime prisitaikyti prie tos diplomatijos, kažkaip įkalbėti, paveikti, ar tai per ES balsą, savo balsą, kad ir nedidelį turime. Bet iš tikrųjų, čia bus jau aukštoji diplomatija.
– Aukštoji diplomatija, bet šiuo metu K. Harris jums atrodo priimtinesnė. Įdomu, kodėl, nes K. Harris atrodo tokių liberalesnių vertybių nei Regionų partija.
– Daugiausia, manau, šiuo metu dėl požiūrio į Ukrainą.
