Į kovą su eurųčiulpiais, kaip kad skelbiama partijos rinkimų programoje, pasirengęs stoti Artūras Zuokas sako, kad Vilniaus mero patirtis jam padėtų sėkmės atveju tapus premjeru. Ilgametis sostinės politikas su LRT.lt kalbėjo apie politines skyrybas su Remigijumi Žemaitaičiu, atskleidė, kokius žmones deleguotų į ministrus ir ar jo pasiūlyta „atsarginės Lietuvos“ idėja tiktų ir šiandienai.
Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose kandidatuojančių partijų ir koalicijų paklausėme, kas sėkmės atveju taptų jų ministru (-e) pirmininku (-e) arba kokį politiką (-ę), pretenduojantį (-ią) į šį postą, jie remtų. „Gedimino pr. 11“ – rinkimams skirtas projektas, kuriame partijų ir koalicijų įvardinti potencialūs šalies premjerai atsako į LRT.lt portalo žurnalistų ir Vilniaus universiteto mokslininkų klausimus.
Taip pat skaitykite
„Nesu piktas. Bendrauju su visais, pradedant nuo asmens, kurį sutinku eidamas Vilniaus gatvėmis ir kuris renka plastikinius butelius iš šiukšliadėžių, ir su karališkosios šeimos nariais. Esu atviras ir, svarbiausia, nepiktas politikas“, – savo pranašumus, jei vadovautų ministrų kabinetui, vardijo „Laisvės ir teisingumo“ pirmininkas, partijos numatytas kandidatu į premjerus.
Kaip svarbiausius premjero darbus jis įvardijo perteklinės biurokratijos mažinimą, saugumo ir demografinių problemų sprendimą.
Buvęs sostinės meras išvardijo ir ministrų portfelius, į kuriuos taikytųsi jo partija, ir kam konkrečiai iš partinio sąrašo juos patikėtų.
– Vis dėlto meras ar premjeras? Kas jums atrodo patraukliau? – LRT.lt paklausė politiko A. Zuoko.
– Sakyčiau, ar premjeras, ar meras, tai yra labai panašu. Tik šiek tiek skiriasi mastelis. Sostinės meras – 620–650 tūkst. gyventojų plius milijonas turistų per metus. O Lietuvos premjeras, be abejo, turi matyti visą valstybę.
Bet darbas labai panašus. Todėl labai drąsiai sakau, kad aš galiu būti premjeras.
Net amžiną atilsį Algirdas Brazauskas, tikrai legendinis mūsų šalies premjeras, yra pasakęs ir man, ir savo komandai, kad jame, t. y. manyje, mato būsimą ministrą pirmininką. Kodėl? Todėl, kad darbą išmanau, moku bendrauti ir niekada žmonių neskirstau pagal skirtingas nuomones.
Ar premjeras, ar meras, tai yra labai panašu.
A. Zuokas
Socialiniuose tinkluose jūs galite pasakyti, kad „aš su tavim nebendrausiu, jūs man nepatinkate“, o profesionalus politikas, ypač tokio statuso kaip premjeras, neturi prabangos taip sakyti. Jis turi girdėti ir klausytis visų, ieškoti geriausio kompromiso, kuris reikalingas pirmiausia šaliai ir Lietuvos žmonėms.
– Bet esate tikras, kad būtumėte ne tik Vilniaus premjeras?
– Vienareikšmiškai. Sakyčiau, netgi mano Vilniaus miesto mero patirtis šiandien būtų ypač naudinga Lietuvai, nes visi sakome, kad Vilnius yra tam tikras fenomenas. Anot Eurostato apklausos, nelaimingoje šalyje, kur dauguma Lietuvos žmonių laiko save nelaimingais, Vilnius dar 2013 m. išsiskyrė tuo, kad buvo laimingiausias miestas Europos Sąjungoje.
Be to, man ir mano komandai pavyko padėti stiprius Vilniaus ekonomikos pagrindus, pagal kuriuos mūsų Vilniaus miesto pajamos, taip pat kuriamas bendrasis vidaus produktas, yra didesnis negu Europos Sąjungos vidurkis.
Tai lygiai tą patį įmanoma padaryti ir Lietuvoje, tik reikia norėti, reikia žinoti, reikia degti noru tą daryti.
Aš šiandien matau, kaip spręsti regionines problemas būtent iš meravimo patirties. Aš matau, ką reikėtų daryti, kad verslas atrastų, pavyzdžiui, mažesnius miestelius, nes šiandien tai „eina“ pasaulyje ir tą reikia labai aiškiai stebėti. Ateina aukso amžius vadinamiesiems antriniams miestams – turiu omenyje, tiems po sostinių ir po didžiųjų miestų, ir mažesniems miestams.
Naujosios technologijos leidžia jums gyventi bet kur, o Lietuva yra palyginti nedidelė šalis ir gyvenimo kokybę jūs galite susikurti bet kur ir darbo vietą galite turėti bet kur.
Aš matau realią galimybę šiandien ne žodžiais, o realybėje įgyvendinti regioninę politiką, kuri būtų pirmiausia naudinga tiems patiems žmonėms, kurie ten gyvena, verslui, ir, aišku, valstybei nekainuotų tiek daug, kiek dabar kainuoja.
– 2020-aisiais susibūrėte su Artūru Paulausku ir Remigijumi Žemaitaičiu, tačiau R. Žemaitaitis jūsų gretose ilgai neužsibuvo, įkūrė savo politinį judėjimą ir šiuo metu renkasi gana aukštus populiarumo reitingus. Kodėl įvyko skyrybos? Kaip manote, jei vis dar būtumėte su „Trijų muškietininkų“ šūkiu, gal galimybės šiuose rinkimuose būtų gerokai didesnės?
– Patikslinsiu faktus. Lietuvos laisvės sąjungai, liberalų organizacijai, kuriai aš vadovavau, baigęs kadenciją nebeplanavau vadovauti.
Partijos nariai susitarė su tuometiniu „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiu Remigijumi Žemaitaičiu dėl susijungimo. Jis įvyko, tik realiai prisijungimo būdu, nes Remigijus Žemaitaitis atėjo į mūsų partiją ir atsivedė, mūsų nuostabai, ne tiek daug, tiktai apie keturis šimtus narių iš „Tvarkos ir teisingumo“, nes dauguma jų nėjo paskui Remigijų Žemaitaitį, ir jis tapo mūsų „Laisvės ir teisingumo“ partijos lyderiu.
Tuo metu taip pat prieš rinkimus apklausos mums žadėjo tarp 5–6 proc., tačiau, deja, tie procentai nesikapitalizavo į mandatus Seime. Nenustebčiau, kad ir šį kartą taip įvyktų.
– Jūsų ar Remigijaus Žemaitaičio atveju?
– Remigijaus Žemaitaičio, nes jis buvo sąrašo lyderis, jis vedė rinkimų kampaniją.
To protesto elektorato, į kurį realiai pretenduoja minėtas asmuo, Lietuvoje nėra tiek daug. Antra, į jį pretenduoja daugelis kitų politinių partijų.
Aš matau, kad šiandien tam tikros politinės partijos, kaip tie patys konservatoriai, stengiasi kurti priešą, naują priešpriešą, nes tai naudinga konservatoriams mobilizuojant savo rinkėjus. Bet šiuo atveju mes einame savo keliu.
Mes esame konservatyvūs liberalai, turime labai aiškią programą, turime profesionalius žmones, nors puikiai suprantame, kad šiandien politikoje galbūt protas, patirtis ir realūs gebėjimai dažnai nėra tų pačių rinkėjų pastebimi, mums reikia skleisti tą žinią ir savo profesionalumą.
Mūsų rinkimų sąrašuose nėra bedarbių, kurie pretenduoja į Seimą. Mūsų sąrašo žmonės yra tie, kurie šiandien turi realius darbus. Tai pergalės atveju jie turėtų keisti savo gyvenimą ir skirtų savo gyvenimą, savo žinias valstybės tarnybai.
– Savo partijos programoje rašote: „Į vadovaujančias pareigas valstybės tarnyboje bus atrenkami tik privataus verslo patirties turintys specialistai.“ Netoleruosite žmonių, kurie visą gyvenimą galbūt tiktai valstybiniame sektoriuje dirbo?
– Šiandien, ypač pastaruosius ketverius metus, yra susikūrusi, kaip mes vadiname, politinė partinė biurokratija, kuri apsupo didžiąją dalį ministerijų, savivaldybių. Įvairios VšĮ, įvairios kontoros, konsultantai, ekspertai ir panašiai, kurie, esame paskaičiavę, per metus, taip sakant, iščiulpia apie tris šimtus milijonų eurų, o šie pinigai galėtų būti skirti toms pačioms pensijoms didinti, toms pačioms regionų problemoms spręsti ir daugeliui kitų sferų, kur šiandien mums trūksta lėšų.
Jeigu pažiūrėtume net ir į šiandieninę Vyriausybę, savivaldą, ypač Vilniuje, pamatytume, kad dauguma vadovaujančių žmonių gyvenime nėra dirbę realaus darbo, kur sukurtų produktą, parduotų rinkoje.
Paimkime didžiąją dalį ministrų, paimkime didžiąją dalį viceministrų ir panašiai. Jų karjeros labai paprastos – baigė universitetą, tapo Seimo nario padėjėju, patarėju ar, sakykime, kažkokios VšĮ, kuri realaus produkto nekuria, o tik, kaip sako, gauna europinių lėšų, darbuotojais. Jie nežino, kuo gyvena ta Lietuva, kuri kiekvieną dieną turi dirbti ir uždirbti – savarankiškai dirbantieji, smulkus ir vidutinis verslas, ūkininkai ir panašiai.
Todėl ir mes keliame sąlygą arba siūlymą, kad jeigu jūs norite pretenduoti valstybės tarnyboje į vadovaujantį postą, na, pavyzdžiui, departamento, skyriaus vadovo postą ar valstybinės įmonės tam tikrą pareigybę, turite turėti realaus gyvenimo patirties.
– O valstybinėse mokyklose, ligoninėse dirbantys mokytojai ir gydytojai?
– Nepainiokite. Mes kalbame apie valstybės tarnybą ir apie partinę biurokratiją. Apie viešojo sektoriaus darbuotojus šiuo atveju nekalbame. Aišku, kad kiekvienas viešojo sektoriaus darbuotojas, mokytojas, gydytojas, ugniagesys ir visi kiti žmonės yra tie, kurie dirba realų darbą.
Valstybės tarnautojai yra šventi žmonės, kurie realiai išlaiko valstybės stuburą ir kurie, beje, dažnai politikų nesąmones sugeba nukišti į šoną, kad jos nekeltų grėsmės valstybės ekonomikai arba kažkokiems kitiems interesams.
Bet šiandien valstybės tarnautojai dažniausiai nebegali priimti jokių sprendimų, nes jiems partiniai biurokratai sako: „Tu negali priimti sprendimų, tau reikia konsultacijos, tau reikia ekspertų išvados, užsakykime studiją, užsakykime analizę.“ Nors valstybės tarnautojas turi kompetenciją, jis gali šiandien priimti sprendimą.
Kodėl šiandien Lietuvoje viskas yra labai brangu ir kodėl yra be proto išsitempęs sprendimų priėmimo laikas? Todėl, kad būtent ta partinė biurokratija apsupo kaip erkės, kurios čiulpia tuos eurus. Ta biurokratija pabrangina visas procedūras, procesus ir visa kita.
Kodėl šiandien Lietuva iš tikrųjų yra labai brangi, bet ne pagal Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžius, bet pagal faktinius kaštus…
– Jūs atpiginsite?
– Vienareikšmiškai. Nes mūsų programoje labai aiškiai pasakyta, kad mes labai didelį dėmesį skirsime, kad eurųčiulpių armija išnyktų.
– Jūs juos atleisite?
– Valstybės tarnyba pradės dirbti ir priimti sprendimus, atsakyti už sprendimus, o ne prisidengti, kad, žinote, mes užsakėme studiją.
– Grįžkime prie R. Žemaitaičio. Kodėl įvyko skyrybos?
– Skyrybos buvo labai paprastos. Mūsų požiūriai, vertybės ir supratimas buvo skirtingi. Turiu galvoje visus jo pasakymus. Nepilsiu vandens ant šito malūno, bet jo pasakymai, jo priešprieša, kurstymas mums, kaip konservatyviems liberalams, yra nepriimtina.
– Jeigu rinkimai jums baigtųsi palankiai, su kuo eitumėte į koaliciją ir su kuo kategoriškai nepartneriautumėte?
– Mes turime savo programinių tikslų. Pirmiausia suvaldyti šitą eurųčiulpių armiją. Ir kad pinigai, kurie švaistomi partijų draugams, liktų Lietuvos žmonėms. Susitarėm dėl to – gerai, kitas žingsnis.
– O kurios partijos galėtų jums tikti?
– Kol dar nėra rinkimų rezultatų, sunku pasakyti. Aš matau kitų partijų programose ir kurie dalykai yra mums visiškai nepriimtini.
Mes turime labai aiškų įsivaizdavimą apie užsienio politiką, kokia ji turėtų būti Lietuvoje. Aišku, gerbiant prezidentą, nes, kad ir kaip būtų, prezidentas formuoja užsienio politiką.
Ir šiuo atveju, man būnant ministru pirmininku, tikrai būtų bendravimas, sutarimas ir prezidento nuomonės girdėjimas, o ne atvirkščiai – skaldymas ir supriešinimas, kaip buvo dabar, ministru esant Gabrieliui Landsbergiui.
Mes neturime bedarbių, kuriems reikėtų darbo. Todėl visą ministrų kabinetą, be abejonės, įvardintume tik po rinkimų.
A. Zuokas
Užsienio politikoje mūsų vienas iš pagrindinių tikslų, kalbant apie gynybą, – kalbėti apie Europos Sąjungos bendrą jungtinę kariuomenę ir sienų apsaugą. Čia turėtų būti pagrindinis užsienio politikos tikslas, tai leistų mums turėti realų saugumą, o ne, sakykime, tą, kurį mes kartais įsivaizduojame, kai skaitome feisbukuose mūsų ministrų pareiškimus.
Kitas labai svarbus dalykas, ką reikėtų šiandien įvertinti, ir kažkodėl aš nematau, kad kažkas tam skirtų dėmesio, – tai Kaliningradas. Kaliningradą mes laikome grėsme, tačiau Kaliningrade pastaruoju metu labai sumažėjo Rusijos karinės pajėgos. Suprantama, kodėl. Mat nemaža dalis jų buvo išsiųsta į karą Ukrainoje. Šiandien laikas pradėti kalbėti Europos Sąjungos, NATO lygiu apie Kaliningrado demilitarizaciją, kad negrįžtų atgal tos karinės pajėgos, kurios kažkada buvo, atgal į Kaliningradą.
Ir turint omenyje, kad šiandien Baltijos jūra yra, kaip mes vadiname, NATO ežeras, mes galime pasunkinti visą logistiką taip, kad čia niekas negalėtų atvažiuoti. Tada mes turėtume labai realų saugumą šalia savo sienų.
– O vis dėlto su kokiomis partijomis norėtumėte dirbti, o su kuriomis – ne?
– Dar kartą pasakysiu, kad nekalbu apie konkrečias partijas. Jeigu tampu premjeru arba mane siūlo premjeru Seimas, turėsiu suderinti skirtingas programines nuostatas.
Su kuo nenorėtume dirbti? Be abejo, nenorėtume dirbti su tais, kurių programos yra apie nieką, apie vėją arba velniai žino ką. Ir tokių šiandien politinių partijų, įskaitant ir Remigijaus Žemaitaičio, tikrai yra ne viena.
(...) Labai abejoju, kad Remigijaus Žemaitaičio frakcija išliks ilgiau negu iki kitų Velykų, nes žmonės rinksis savo prioritetus ir savo karjerą. Jei paklausite Žemaitaičio partijos narių, ar jie pritaria Žemaitaičio pasisakymams, pasakys ne. Jie yra tik tam tikras traukinukas, kuris galbūt gali nuvesti ir nuvežti iki Seimo.
– Premjero darbo spektras yra labai platus. Galėtumėte trumpai ir aiškiai išvardinti tris didžiausias problemas, kurias dabar matote Lietuvoje, kurioms reikėtų jūsų didžiausio dėmesio?
– Tai pirmiausia perteklinės biurokratijos mažinimas. Antra, be abejo, saugumo problemos, į kurias turėtų būti orientuota mūsų užsienio politika. Trečia, demografinės problemos ir, aišku, pagarbi senatvė – sidabrinė ekonomika ir kad per ketverius metus pensijos pasiektų tūkstantį eurų.
– Jeigu būtumėte premjeras, kaip manote, kuo būtumėte stiprus, o kuo būtumėte silpnas?
– Girdžiu ir moku bendrauti. Žinau, politikoje kompromisai yra neišvengiami. Nesu įžeidus. Nesu piktas. Bendrauju su visais, pradedant nuo asmens, kurį sutinku eidamas Vilniaus gatvėmis ir kuris renka plastikinius butelius iš šiukšliadėžių, ir su karališkosios šeimos nariais. Esu atviras ir, svarbiausia, nepiktas politikas.
– O silpnas?
– Na, kad tikrai versčiau visus dirbti.
– Įvardinkite ministrų, kuriuos deleguotumėte iš savo partijos, pavardes.
– Mes neturime bedarbių, kuriems reikėtų darbo. Todėl visą ministrų kabinetą, be abejonės, įvardintume tik po rinkimų.
Bet mes suprantame, kad Vyriausybė tikrai nebus vienos partijos formuojama, todėl neišvengiamai bus koalicinė vyriausybė. Matome gerų ministrų kitų politinių partijų gretose, kurie galėtų būti mano vadovaujamame ministrų kabinete.
Iš savo pusės galėčiau įvardinti, pavyzdžiui, ekonomikos ir inovacijų ministrą Antaną Zabulį, buvusį ilgametį „Omnitel“ generalinį direktorių.
Galime įvardinti socialinių reikalų ir darbo ministre Eglę Čaplikienę, kuri yra miesto tarybos narė šiuo metu. Galėčiau įvardinti Nataliją Istominą – švietimo ministrę. Ji dirbo švietimo viceministre.
Vydūnas Sadauskas, advokatas, teisininkas, baigęs mokslus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, – teisingumo ministras.
Turime ir tikrai stiprų kandidatą vadovauti Krašto apsaugos ministerijai, tik šiuo metu jis veikiantis esamoje ministerijoje, tai, matyt, nelabai gerai pažiūrėtų ministras į galimą konkurentą už nugaros.
Taip pat Remigijus Čiupaila – vidaus reikalų ministras. Ir taip toliau, ir taip toliau.
– O jeigu kortos sukristų taip, kad vis dėlto premjeru nebūtumėte, bet turėtumėte galimybę tapti ministru?
– Galėčiau laikyti save stipriu ekonomikos ir inovacijų, susisiekimo srityje. Pagaliau kultūros tema man labai artima ir labai įdomi. Taip pat vidaus reikalai.
– Kurios švietimo problemos, jūsų akimis, yra didžiausios?
– Šiandieninė didžiausia švietimo problema yra ta, kad dabartinė politinė partija, konservatoriai, jų lyderiai nesuinteresuoti, kad valstybinis švietimas, savivaldybių mokyklos būtų stiprios. Nes tai trukdo jų šeimos, asmeniniam verslui.
Ir čia aš matyčiau pirmiausia konkurencijos sulyginimą, negalėtų mokinio krepšelis, kurį mes, liberalai, pasiūlėme ir įdiegėme, ir laikome labai dideliu pasiekimu, būti skiriamas uždarosioms akcinėms bendrovėms. Tik viešosioms įstaigoms.
– Bet mokinio krepšelis eina paskui vaiką.
– Labai teisingai. Mokinio krepšelis turėtų būti skiriamas tiktai toms privačioms mokykloms, kurios turi VšĮ statusą, o ne UAB. Galima sakyti, kad nerasite ugdymo įstaigos Europoje, kuri būtų uždaroji akcinė bendrovė, orientuota į pelno siekį. UAB turėtų persiregistruoti į VšĮ, t. y. į ne pelno siekiančią organizaciją. Tokiu būdu mes duodame viešąsias lėšas. Iš tų lėšų, kurias uždirba privati struktūra, gali plėsti mokyklų skaičių, didinti ugdymo kokybę, mažinti tėvų įmokas.
Šiandien daug ginčų kyla dėl įtraukiojo ugdymo. Tai reiškia, kad privačios mokyklos turės daug daugiau mokinių, nes jos neturi pareigos priimti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymo poreikių. Atsiranda privačioms mokykloms dar papildomas privalumas, nes tėvai, kurie nenori įtampos, kurie nenori streso, mokytojai, kurie nenori stresinių situacijų, rinksis privačią mokyklą.
– Įtraukusis ugdymas yra problema, bėda?
– Nei problema, nei bėda. Tai yra labai didžiulis iššūkis. Pas mane dažnai ateina tėvai iš mokyklų, apie kurias mes šiandien kartais garsiai kalbame, ir labai skundžiasi, nes jie negali palikti saugiai savo vaikų klasėse. Nuleista iš viršaus idėja – visus įtraukime ir mokykimės kartu – gražiai atrodo prie stalo. Tačiau šiandien mes specialistų, kurie turėtų dirbti su tokiais vaikais, neturime tiek, kiek reikia, mūsų aukštosios mokyklos jų net neruošia.
Ir kitas klausimas – visada yra apsisprendimas, į ką mes lygiuojamės: ar mes klasę lygiuojame į du tris vaikus, kurie turi vienokią ar kitokią prigimtinę problemą, specialiųjų poreikių, ar orientuojamės į geriausius klasėje mokinius?
Aš manyčiau, kad mes turime orientuotis į geriausius klasės mokinius ir skatinti, kad ne jie būtų leidžiami žemyn, o atvirkščiai – kiti traukiami į viršų.
– O ką daryti su specialiųjų poreikių vaikais?
– Matote, poreikiai yra labai skirtingi. Nemažą dalį jų galima puikiai integruoti. Bet yra atvejų, kuriais, matyt, tiktai specialiosios mokyklos yra išeitis. Yra atvejų, kur, matyt, panašūs siūlymai, nors buvo užsipulta Širvintų merė, lygiai taip pat yra sprendimai.
– Kaip užlopyti mokytojų stygių?
– Kalbant apie užsienio kalbų, matematikos mokytojus ir kitus panašius mokytojus, nėra sudėtinga atsivežti jų iš kitų Europos Sąjungos valstybių.
Pietų Italijoje geras mokytojas uždirba tikrai ne daugiau negu Lietuvoje, gal net ir mažiau. Taigi yra galimybė ieškotis mokytojų ir atsivežti juos į Lietuvą ten, kur tikrai jų trūksta.
Bet, aišku, mes turime pasiruošti ir savo mokytojų.
– Ar Lietuva turėtų palaikyti kokius nors ryšius su Rusija ir Baltarusija?
– Ką reiškia ryšius? Šiandien mes oficialių santykių neturime. Tai Europos Sąjungos sprendimas. Mes esame tų sprendimų dalis.
Ir iki tol, kol nebus Europos Sąjungos pokyčių šitoje politikoje, matyt, kalbėti apie oficialius diplomatinius santykius būtų nei protinga, nei racionalu.
Tačiau mes paprasto baltarusio neturim padaryti priešu ir neturim jo nustumti į Lukašenkos glėbį. Nereikia tyčiotis priimant sprendimus, kad dabar, va, jūs negalite važiuoti automobiliu iš Baltarusijos į Lietuvą. Ir nors tie žmonės turi važiuoti autobusu, jie vis tiek čia patenka, dirba, kažką uždirba, važiuoja į Baltarusiją ir atvirkščiai. Visoms pusėms tai yra naudinga.
Tam žmogui nusispjaut, kas vadovauja Lietuvai ar Baltarusijai. Jo tikslas – išlaikyti savo šeimą. Jis nori dirbti ir uždirbti.
Ir šiandien mes, priimdami sprendimus, kurie primena daugiau sovietmečio laikų tyčiojimąsi iš žmonių, realiai stipriname tiktai Lukašenką. Nes ką sako Lukašenka? Žiūrėkite, Europos Sąjungą iš jūsų tyčiojasi, vienintelis aš jus galiu apginti, ateikite po mano sparneliu.
Galbūt dauguma tų žmonių stovėjo protesto mitinguose prieš tą patį Lukašenką, o šiandien mes juos su savo politika, tyčiodamiesi iš jų, nustumiame į Lukašenkos glėbį.
Labai panašiai, sakyčiau, mes darome ir su tais rusais, kurių tėvai 1991 metais, pučo laikotarpiu, šimtais tūkstančių išėjo ir piketavo, ir protestavo prie Kremliaus su reikalavimu, kad Lietuva būtų nepriklausoma valstybė.
Šiandien galbūt jie taip pat norėtų pakeisti režimą Rusijoje, bet neturi galimybės. Ir mes iš karto preziumuojame, kad jie yra blogis. Nėra kolektyvinės atsakomybės. Tai, ką čia kalbame apie kolektyvinę atsakomybę, yra tiesiog, sakyčiau, feisbukinio populizmo geriausia apraiška.
– Beje, apie feisbuką. Savo partijos programoje rašote: „Atsisakysime, „facebook‘inės užsienio‘‘ politikos, kuri paremta ministrų savireklama ir skatina tarpvalstybinius bei vidaus konfliktus.“ Jūs ir pats ryškus socialiniuose tinkluose. Išrinktas į Seimą ar tapęs premjeru – viskas, trauktumėtės iš šios erdvės?
– Čia rimtas klausimas. Politikams tapus oficialiais pareigūnais, kai atstovauji ne sau ar savo politinei partijai, ar tikrai nereikėtų pasvarstyti apie tai?
Aš esu prieš feisbukinę politiką, kurios apraiškas šiandien matome maišant su valstybės interesais.
Šitas klausimas svarstytinas, ar iš tikrųjų valstybės pareigūnai turėtų skelbti žinias socialiniuose tinkluose. Man būnant premjeru valstybė ir Lietuvos žmonės sužinos sprendimus, informaciją ir paaiškinimus ne per asmeninius politiko feisbuko profilius, o gavę oficialų ministerijos viešą spaudos pranešimą per žiniasklaidą.
Tik per žiniasklaidą, o ne per asmeninius socialinius tinklus, kai nesupranti, kas tai yra – ar čia valstybės pozicija, ar čia ministro pozicija, ar čia partijos pozicija?
– Ar Lietuvoje turėtų būti įteisinta tos paties lyties asmenų partnerystė?
– Mes palaikytume tos pačios lyties civilinės partnerystės įteisinimą, bet su labai aiškiu įrašu į įstatymą, taip, kaip yra toje pačioje Latvijoje, tai nėra tapatu santuokai, nes santuoka yra, mūsų vertinimu ir supratimu, ir pagal mūsų Konstituciją, na, ir atsižvelgiant į krikščionišką požiūrį, tik tarp vyro ir moters.
– Kaip manote, ar trukdo politikams praeities šleifas? Jūsų atveju buvusio „Rubicon“ juodosios buhalterijos ir „Abonento“ byla.
– Visa, ką jūs kalbat, yra melas. Ar nors vienas šitas teiginys kažkaip buvo patvirtintas? Tai yra propaganda ir tai yra mano oponentų teiginiai.
Visa tai yra melas ir išsigalvojimas prieš mane kaip asmenį. Ir šiandien, kai Seimui vadovauja teistos partijos atstovė, kuri net buvo priimta į koaliciją, kuri deklaravo aukščiausius moralinius kriterijus politikoje, apie kokius moralinius kriterijus apskritai galite kalbėti Lietuvoje?
Ir ypač man kalbėti apie prieš mane sukurtas interesų grupes, sukurtas viešųjų ryšių kampanijas, kurioms daugiau negu dvidešimt metų.
– Dalis politikų apžvalgininkų, internautų kone atvirai sako – Zuokas – mušta politinė korta net Vilniuje, ką jau kalbėti apie didžiuosius rinkimus. Ar nemanote, kad jūsų skambiausios politinės pergalės jau praeityje?
– Pastaruosiuose rinkimuose Vilniuje už mane balsavo 105 tūkst. vilniečių. Tai šioks toks skaičius yra. Vadinasi, žmonės tiki, mato ir vertina mano gebėjimus, lygiai taip pat mūsų partijos gebėjimus.
Jeigu jūs vertintumėte turinį, pasiūlymus, patirtį, kompetenciją – ne tik mano, bet ir mano komandos, parodykite, kas dar.
– 2011 m. rudenį siūlėte praplėsti Lietuvos teritoriją įsigyjant vieną iš Graikijos salų. Tada sakėte, kad sala galėtų tapti lietuvių atostogų vieta bei puikia Lietuvos reklama užsienyje. Šiandien tai siūlytumėte?
– Tai buvo idėja, bet ne siūlymas. Tai buvo mano paskaita jauniesiems verslininkams, kuriems norėjau parodyti, kad, norint siekti sėkmės versle, reikia big think, reikia mąstyti labai plačiai.
Tačiau realiai žiūrint, tai visiškai realistinis projektas. Prisiminkime mūsų legendinį Kazį Pakštą ir jo idėją apie rezervinę Lietuvą, apie kurią net puikus filmas yra pastatytas. Apie tą vadinamąjį atsarginį variantą turi galvoti ne tik Gabrielius Landsbergis, bet galėtų galvoti ir Lietuva.
O salų, kurias būtų galima nusipirkti pasaulyje, tikrai yra ne viena. Ir jos, beje, reikšmingai pigesnės negu, sakykime, šiandien kainuotų nusipirkti geresnį sklypą Vilniaus mieste.
Kas žino? Manyčiau, kad tai būtų patraukli idėja. Tačiau nesakau, kad aš tą daryčiau.
Šiandien lietuviai dažnai važiuoja į Turkiją, jų viešbučiuose palieka pinigus, stiprina Turkijos ekonomiką. Tai jeigu valstybė nusiperka salą vandenyne pakankamo dydžio, sklypus parduoda Lietuvos verslui, jie pastato viešbučius, pinigai grįžta atgal į biudžetą.
– Ir lietuviai atostogauti važiuoja į Lietuvą?
– Lietuviai važiuoja į Lietuvą ir mokesčiai lieka Lietuvoje. Pagaliau, neduok Dieve, karas. Kur mes turėsim išsiųsti savo vaikus ir moteris? Sala būtų variantas B. Varianto B nusipelno ne tik Gabrielius Landsbergis.
– Koks būtų pirmiausias jūsų darbas, jei taptumėte premjeru? Pačią pirmą dieną?
– Pirmas mano darbas būtų susitikti su prezidentu ilgam pokalbiui ir suderinti tikslus, požiūrius, matymus ir susitarti dėl bendravimo, bendradarbiavimo formos, kad partnerystė tarp ministro pirmininko ir prezidento tarnautų valstybės pažangai ir gerovei.
– Esate jaunas tėtis. Ar lengva suderinti pasiruošimo rinkimams iššūkius ir tėčio rūpesčius?
– Lengva. Kai matai kūdikį, kuris ryte šypsosi, supranti, kad jis gyvens šitoje valstybėje, augs, čia mokysis. Ir tikrai linkiu savo kūdikiui visa ko geriausio. Kaip ir visiems Lietuvos vaikams. Mūsų valstybėje turi būti saugu, turi būti kokybiškas išsilavinimas, turi būti puiki, derama aplinka ir pagarba.
Ir tam aš pasiruošęs skirti savo dėmesį, savo energiją, savo žinias ir savo kompetenciją.
