Nuo apmokestintos taršios veiklos, pokyčių transporto sektoriuje, lyčių lygybės Vyriausybėje iki veganiškos mitybos skatinimo – tokių pokyčių, jeigu rudenį laimėtų Seimo rinkimus, imtųsi Lietuvos žaliųjų partija (LŽP). Interviu LRT.lt partijos lyderė ir kandidatė į premjero postą Ieva Budraitė išsamiau papasakojo, kaip kovotų su aplinkos tarša, kokias problemas mato sveikatos srityje ir su kuriomis partijomis nieku gyvu neformuotų koalicijos.
Spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose kandidatuojančių partijų ir koalicijų paklausėme, kas sėkmės atveju taptų jų ministru (-e) pirmininku (-e) arba kokį politiką (-ę), pretenduojantį (-ią) į šį postą, jie remtų. „Gedimino pr. 11“ – rinkimams skirtas projektas, kuriame partijų ir koalicijų įvardinti potencialūs šalies premjerai atsako į LRT.lt portalo žurnalistų ir Vilniaus universiteto mokslininkų klausimus.
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) sąrašo pirmajame penketuke – vien moterys, tačiau I. Budraitė sako, kad ministro postų vien moterims nepatikėtų, tikrai išlaikytų lyčių pusiausvyrą. Pašnekovės teigimu, akivaizdu, kad moterų įsitraukimas į politiką Lietuvoje nėra pakankamas, visuomenėje dar gajūs stereotipai, kuriuos būtina griauti. „Galioja niekuo nepagrįsta nuostata, kad viešajam gyvenimui labiau tinka vyras, kad jis neva racionalesnis, protingesnis, kad juo labiau galima pasitikėti“, – LRT.lt sakė ji.
Stereotipus ji žada griauti ir kitose srityse. 10 metų vegetariškai besimaitinanti politikė skatintų veganišką mitybą.
„Esu įsitikinusi, kad neturėtų būti vieši pinigai leidžiami, paprastą pavyzdį paimkime, įvairiausiuose priėmimuose, kuriuos organizuoja savivaldybės, ministerijos ir t. t. Turėtų tokiais atvejais būti tiesiog privaloma rinktis veganišką meniu, kad jis nepaliktų neigiamo pėdsako“, – paaiškino ji.
Su I. Budraite LRT.lt kalbėjosi Kauno Ąžuolyno parke. Anot pašnekovės, nors dirba ir „nakvoja“ Vilniuje, Kaunas jai savas, šiame mieste augo ir jos mama. LRT.lt primena, kad LŽP lyderė šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose siekė Kauno miesto mero posto.
– Ar dažnai aplankote gimtąjį Alytų ir ar mokate kalbėti dzūkiškai?
– Ne, dzūkiškai nemoku (juokiasi), bet Alytus turi savitą tarmę. Pavyzdžiui, kavinėje ar kitur, būna, išgirstu žmogų ir paklausiu: „O jūs kartais ne iš Alytaus?“ Labai girdžiu tą kalbėseną. O į Alytų dabar grįžtu gana retai, reikėtų dažniau.
– Kadangi kalbamės Kaune, negaliu nepaklausti, kokia istorinė tarpukario Lietuvos asmenybė jums labiausiai patinka?
– Tokio vieno autoriteto neturiu, bet galbūt Kazys Grinius imponuoja savo asmenybės istorija, nors vieno idealo nesu išsirinkusi.
– Politikai apie savo trūkumus nelabai mėgsta kalbėti, bet jeigu reikėtų įvardyti vieną savybę, kurią norėtumėte pakeisti, kokia ji būtų?
– Daug ką mėgstu daryti pati, nemoku iki galo deleguoti funkcijų. Tai blogai, nes kai užsikrauni gausybę darbų, ne viską spėji padaryti kokybiškai ir gauni rezultatą ne tokį gerą, kokio tikėjaisi prisiimdamas atsakomybę. Mokausi deleguoti.
– Lietuvos žaliųjų partija veikia nuo 2011-ųjų, per tuos metus Seimo rinkimai jums niekada nebuvo labai sėkmingi, 2016 m. vienmandatėje į Seimą tepakliuvo buvęs partijos vadovas Linas Balsys, o 2020 m. ne partijos narys, bet vienmandatininkas Algirdas Butkevičius. Kodėl didžioji dalis lietuvių už „žaliuosius“ nebalsuoja?
– Partija dar dalyvavo 2012 m. rinkimuose. Vėliau – taip, 2016 m. tik L. Balsys išrinktas, o 2020 m. mes patys eksperimentavome, priėmėme į savo būrį A. Butkevičių, kuris buvo netgi raštu pasižadėjęs įgyvendinti mūsų žaliąją programą, jeigu bus išrinktas. Paskui nepasakęs nei „ačiū“, nei „viso gero“ perbėgo į Skvernelio partiją.
Kodėl tokie rezultatai iki šiol buvo, yra keletas priežasčių. Viena iš jų – diskredituotas „žaliųjų“ pavadinimas dėl „valstiečių“ [Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos] vykdomos politikos. Aš pati tuomet dar nedalyvavau partijos veikloje, bet kiek kolegos pasakojo, tai buvo turbūt 2012 m., kai vyko dialogas su Ramūnu Karbauskiu, mūsų partija buvo kviečiama jungtis kartu su „valstiečiais“ į vieną gretą, bet jau tada buvo aišku, kad programinės nuostatos esminiais vertybiniais ekologiniais klausimais nedera.
Mūsų organizacija laikėsi požiūrio, kad žemės ūkio veikla turi būti vykdoma laikantis aplinkosaugos standartų, o „valstiečiai“ žiūrėjo į kaimo plėtros pusę ir kaip žemės ūkis vystomas, jiems nebuvo svarbu. Vėliau pradėjo ryškėti kiti nesutarimai: dėl žmogaus teisių darbotvarkės, socialinės, mokestinės politikos ir t. t. Susitarimas neįvyko, „valstiečiai“, užuot ėję savo keliu, sugalvojo pakeisti pavadinimą (tuo metu vadinosi Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga) į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, nors jokio susijungimo su „žaliaisiais“ nebuvo, tik keli žmonės savarankiškai perėjo pas R. Karbauskį. Nebūtų nieko blogo, jeigu ne tai, kad jie vykdo antižalią politiką.
Kai jie buvo valdžioje, daugelis tikėjosi pokyčių aplinkosaugos, klimato politikos srityse, bet to neįvyko, todėl viešojoje erdvėje susidarė nuomonė, kad visi „žalieji“ nėra tikri. Mums tai nuolat kiša koją, tenka aiškintis, kad mes nesusiję.
Kita priežastis – iki šiol organizacija gryninosi darbotvarkę ir kiekvienas pirmininkas atnešdavo savitą mąstyseną. Man atrodo, kad dabar, kai man kolegos patikėjo vadovavimą, mes tą mąstyseną sutapatinome absoliučiai su pasauline žaliųjų darbotvarke. <...>
– Ar viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad paprastiems Lietuvos gyventojams nelabai rūpi klimato kaitos, aplinkosaugos, žmogaus teisių klausimai, o aktualu kasdieniai dalykai – ką padėti ant stalo?
– Ir taip, ir ne, nes klimato kaita veikia kasdienį gyvenimą, veikia mūsų piniginę, kaip ir aplinkos apsaugos sistemos ydos. Galime kalbėti ir apie oro taršą, nuo kurios tiesiogiai susergame, baigiant temperatūrų pokyčiais, dėl kurių keičiasi mūsų darbo grafikas, derliaus apimtys. Tiesioginių poveikių yra labai daug, bet jūs teisi tuo atžvilgiu, kad jeigu nėra iki galo išspręsti esamo būvio, pajamų klausimai, tai neturi prabangos galvoti plačiau ir apie ilgesnę perspektyvą. Nemanau, kad nerūpi aplinkosauga, tiesiog nėra sudaryta pakankamai sąlygų užsitikrinti kitus būtinuosius poreikius, kad galėtum skirti laiko tam.
Mes partijos programoje ir kalbame būtent apie tai, kad reikalinga transformacija socialinėje, ekonominėje srityse, o ypač apimant mokesčių politiką, kuri dabar buvo valstybėje daroma vadovaujantis neoliberalizmo paradigma. Mūsų siūlymas – pasižiūrėti į sistemą iš naujo, pakeisti taisykles taip, kad tarši veikla, eikvojanti mūsų visų išteklius, būtų apmokestinta labiau. <...> Mokesčių progresyvumas leistų mažiausiai uždirbantiems turėti daugiau, o turtingiausieji prie bendro katilo prisidėtų daugiau. Kai tai padarysime, turėsime didesnį pyragą, iš kurio galėsime plėtoti viešąsias paslaugas ir taip išspręsime daug socialinių problemų.
– Jūsų sąrašo pirmajame penktuke vien moterys, antrajame – vyrai. Pažvelgus į tą pirmąjį dešimtuką galima pastebėti, kad čia nėra didžiojoje politikoje patirties turinčių kandidatų. Ar patirties neturėjimas nepakištų kojos Seime?
– Mes ir norėjome tokią žinutę pasiųsti. Kartais jaunatviškumas vertinamas kaip minusas, mūsų galva, taip nėra. Sistema reikalauja įkvėpti šviežio oro, mūsų rinkimų šūkis tą patį sako. Reikia leisti naujai kartai žmonių ateiti, siūlyti gerą praktiką ir neatnešti tų neigiamų praktikų, kurios užvaldė viešąjį sektorių. Dabar beveik kiekviena partija, turinti daug patirties, yra susikompromitavusi, teista arba įtariama korupcija, arba susiformavusi ne vertybiniais, ideologiniais pagrindais, o tiesiog interesų gauti valdžią pagrindais. Nieko nuostabaus, kad ir gyventojai nusivylę politika, pasitikėjimas partijomis yra labai mažas.
Siūlome žmones, kurie vietomis yra idealistai, savo sričių profesionalai ir dalyvauja politikoje ne dėl to, kad jiems reikia darbo. Visi mes esame kandidatai, turintys savo karjeras, bet visi vienodai susirūpinę tuo, kaip ignoruojama sprendimų priėmimo kokybė, ar tai būtų klimato politika, ar kt. Tiesiog iš tos pilietinės atsakomybės norisi kelti savo kandidatūras, nes kitu atveju jas užima žmonės, kurie arba sėdi kalėjime ir tuo pačiu metu Seimo nario kėdėje, arba turėtų ten sėdėti. <...>
– Kiek vietų tikitės gauti Seime?
– Labai realiai žiūrime į savo galimybes, tikimės, mums tai būtų pergalė, peržengti 5 proc. kartelę. Jeigu taip nutiktų, paprastai patenka 5, nors nuo balsų pasiskirstymo priklauso. Kita strategija, kurią irgi taikome, – dalyvavimas vienmandatėse apygardose. Jeigu sąrašui nepasisektų, tačiau vienas ar keli kandidatai vienmandatėse apygardose laimėtų, tai irgi mums būtų pergalė, užsitikrintume, kad bet kurį klausimą svarstant Seimo salėje bus ranka, kuri visą laiką paklaus, o kokį poveikį tas sprendimas daro klimato, aplinkos politikai.
– Jeigu turėtumėte galimybę formuoti koaliciją, su kuo dirbtumėte?
– Tikrai žinome, su kuo nedirbtume – su partijomis, kurios atvirai prorusiškos: pradedant Liaudies partija, kuriai E. Vaitkus dabar atstovauja, „Nemuno aušra“, kuri neturi jokios programos, kurią būtų galima vertinti, „Darbo partija“, P. Gražulio Tautos ir teisingumo sąjunga, Regionų partija, kurios vadovybė irgi ne kartą įtarta politine korupcija. Su tokiais politikais tikrai ne pakeliui mums. Kalbant apie didžiąsias partijas, žiūrėtume pagal politines programas, turime savo raudonąsias linijas žmogaus teisių ir aplinkosaugos klausimais ir jeigu dėl tų linijų sutartume, galėtume kalbėtis. <...>
– O kaip vertinate dabartinį aplinkos ministrą Simoną Gentvilą?
– Manau, kad jis, priešingai negu ankstesni ministrai, turėjo aiškią, ambicingą darbotvarkę, kuri vietomis netgi nederėjo su tuo, kad yra liberalų atstovas ir turėtų pasisakyti vien apie laisvę verslui visomis prasmėmis. Jo ambicijos buvo teisingos, bet, gaila, toli gražu ne visose srityse jas pavyko įgyvendinti. Kodėl nepavyko, tiksliai nežinau, bet remiuosi į tai, kad trūko gebėjimo įtikinti koalicijos partnerius ir net savo partijos narius. Pavyzdžiui, kalbant apie automobilių taršos mokestį, jį palaikė net ne visi liberalai, kai buvo siūlomas, tai čia yra fiasko.
– Buvote jo patarėja.
– Taip, pačioje kadencijos pradžioje S. Gentvilas pasiūlė prisidėti, kad nereikėtų su plakatais po langais stovėti ir reikalauti ko nors, bendradarbiauti, iškart ateiti su pasiūlymais arba išklausyti ministerijos planus ir pateikti pastabas. Tokį bendradarbiavimą turėjome, bet buvau neetatinė, neapmokama patarėja, bendradarbiavimas buvo labiau simbolinis. Gali patarti, bet kai ne pats priimi galutinį sprendimą, atsakomybės prisiimti neišeina. Todėl ir dalyvaujame [rinkimuose], kad reikėtų ne patarti, o patiems tuos sprendimus priimti.
– Ar galėtumėte įvardyti tris pavardes žmonių, kuriuos kviestumėte dirbti savo Vyriausybėje, ir kokias ministerijas patikėtumėte?
– Kandidatų sąraše turime dr. Helgą Mariją Kauzonę, kuri yra sveikatos politikos ekspertė, šiuo metu vadovauja vienai iš Kauno ligoninių, tikrai išmano šią sritį ir galėtų prisidėti prie reformų, ypač prie to, kad būtų sustabdyta sveikatos paslaugų privatizacija, nes dabar, matyt, yra mažai žmonių, kurie naudojasi privačios medicinos paslaugomis ir žino, kad jie yra apvagiami arba permoka už paslaugas. Sistema veikia taip, kad valstybė sumoka privačioms įstaigoms, tada privačios įstaigos turi galimybę užsidėti papildomus antkainius, kartais tokio pat dydžio ar gal ir didesnius už realų. Tokiu būdu visa ekosistema išsibalansuoja privatininkų naudai. Tai lemia, kad gydytojai palieka valstybines įstaigas, eina į privačias, ten gauna konkurencingesnį atlyginimą. Užuot tuos pinigus, kuriuos dabar išleidžiame privatininkams, sutelkę ir viešajam sektoriui. Iš to galėtume kelti atlyginimus, trumpėtų eilės. Atiduodame viską rinkai, sumokame kelis kartus.
Yra ir korupcijos problema, nes kai pradedi nagrinėti, kas steigia privačias gydymo įstaigas ir kodėl būtent vienose vietose, o ne kitose, paaiškėja, kad tai labai dažnai susiję su galios pozicija – savivaldybių tarybų nariai ar kitose sprendimų priėmimo pozicijose esantys žmonės, puikiai žinantys šias schemas, jomis kartais manipuliuoja ir kenkia viešajam interesui.
Kalbant apie Teisingumo ministeriją, taip pat turime kandidatą absoliučiai tam tinkamą – profesorių Vytautą Nekrošių. Puikiai išmano konstitucinę teisę, žino, kokių reformų reikėtų ten. Kalbant apie Aplinkos ministeriją, mūsų pagrindinį fokusą, tai pusė partijos gebėtų užimti šią poziciją, nors, turbūt, ją patikėtų man. <...>
– Kokias tris šiuo metu didžiausias problemas įvardytumėte ir kaip jas spręstumėte?
– Pirmas uždavinys, kurį reikėtų įgyvendinti, tai mokesčių sistemos reforma, ją valdantieji bandė padaryti, bet užstrigo. Mūsų tikslas – užtikrinti sistemos realų, ne tik popierinį, progresyvumą. Pati sistema veiktų mano jau minėtu pagrindu – tarši veikla apmokestinama labiau, įvedamas vadinamasis CO2 mokestis, kuris galėtų pakeisti kai kuriuos dabar galiojančius aplinkosaugos mokesčius ir apimtų visą sistemą. Kalbant apie kitas sritis, ir švietimo, ir sveikatos srityse – viešųjų paslaugų prieinamumo, kokybės išlaikymas. Būdas tai padaryti – privatizavimo procesų stabdymas.
Trečioji sritis, man įdomiausia, yra mūsų transporto sektoriaus sutvarkymas, kad bet kuriai kelionei pirmasis pasirinkimas būtų ne privatus automobilis, o kelionė pėsčiomis, viešuoju transportu arba dalijimosi sprendimai, kuriems irgi sąlygos iki šiol nesudarytos.
Kalbant apie žaliąją darbotvarkę, man atrodo, kad labai svarbu ir augalinės mitybos plėtra, nes tai ir sveikatos reikalas.
– Paverstumėte visus veganais?
– Ne (juokiasi), bet šiuo metu, jeigu žiūrėtume į pramonės sritį ir asmeninio gyvenimo būdo pasirinkimus, jokių paskatų nėra. Taip neturi būti. Tyrimai rodo, kad mėsos produktai sukelia daugybę širdies, kraujagyslių ir kitų ligų, be to, tai yra aplinkai žalingas sektorius, todėl jeigu būtų daugiau galimybių rinktis vaisius, daržoves, grūdines kultūras, būtų sveikiau ir planetai, ir piniginei, ir žmogaus sveikatai.
– O jūs pati veganė? Ar nesunku rasti tinkamų produktų ar maisto kavinėse?
– Vegetarė. Man nėra sunku, nes šį gyvenimo būdą gyvenu jau daugiau kaip 10 metų ir esu pripratusi. Ko labiausiai stinga, tai pavyzdžio rodymo iš viešojo sektoriaus. Esu įsitikinusi, kad neturėtų būti vieši pinigai leidžiami, paprastą pavyzdį paimkime, įvairiausiuose priėmimuose, kuriuos organizuoja savivaldybės, ministerijos ir t. t. Turėtų tokiais atvejais būti tiesiog privaloma rinktis veganišką meniu, kad jis nepaliktų neigiamo pėdsako. Tai būtų ir savotiška pagarba kiekvienam iš mūsų, nereikėtų tikslintis, ar žmogus visavalgis, ar veganas, ar turi kažkokių alergijų, nes veganiškas maistas yra tinkamas visiems. Man net prezidentūroje yra tekę būti priėmime, kuriame daug vaišių, bet net nežinai, kas tai – gal ten yra riešutų, kuriems esi alergiškas, gal laktozė, kurios netoleruoji. O, pavyzdžiui, Skandinavijoje paprastoje kavinėje yra maži lapeliai, kur visą informaciją randi. Nesakau, kad čia reikia įstatymais reguliuoti, bet jeigu viešasis sektorius rodytų pavyzdį, manau, kad ir privatus sektorius perimtų.
– Jeigu vadovautumėte Vyriausybei, ar būtų mažiau įtampos santykiuose su prezidentūra negu dabar?
– Prezidentas yra sakęs, kad viena iš jo vizijų yra žalia Lietuva. Jis deklaruoja, kad palaiko aplinką tausojančias iniciatyvas, tikiuosi, kad čia sutarimas tikrai būtų. O kas susiję su žmogaus teisių klausimais, nesu iki galo tikra, nes prezidento pozicija ne visą laiką aiški. Mes esame už tai, kad vienodos sąlygos būtų sudarytos visiems, ar mes kalbame apie homo- ar heteroseksualius žmones, ar kalbame apie lietuvių ar kitų tautybių žmones – visi nusipelno turėti tas pačias sąlygas ir gauti paslaugas, turėti saviraiškos laisvę.
Mes taip pat palaikome civilinės partnerystės įteisinimą, savo kandidatų dešimtuke taip pat turime romų tautybės moterį, kuri puikiai žino, kiek daug neišspręstų problemų yra tautinių mažumų integracijoje, kiek vis dar daug išnaudojimo toje bendruomenėje ir kaip valstybė visiškai nesikiša į tą sritį. Mūsų nuomone, visi, kurie nori gyventi Lietuvoje ir prisidėti prie visuomenės, turi turėti tam teisę, nes mes iš to išlošime. Kalbant apie migracijos politiką, manau, kad šiuo metu Lietuvoje tokios apskritai nėra ir vienas pirmųjų uždavinių taip pat turėtų būti nustatyti aiškią, ilgalaikę migracijos politiką – kokius žmones mes įsileidžiame, kokias integracijos sąlygas sudarome. Daug kas baksnoja pirštu į nesėkmės atvejus kai kuriose šalyse, bet nekalba apie tai, kodėl taip atsitinka. <...> Apie tai būtina galvoti, nes mūsų demografinė padėtis turi aiškią tendenciją, kuri nepasikeis mėginimais versti jaunas merginas gimdyti, kaip daug čia Seimo narių pamokslauti mėgsta. Ne, tai pasikeis, kai pakeisime savo požiūrį į tai, kad ne stereotipais reikia vadovautis, o mąstyti strategiškai ir priimti žmones, kurie galėtų ir ekonominį augimą palaikyti, ir praturtinti mūsų pačių visuomenę naujais požiūriais.
– Ką laikote didžiausiais savo konkurentais šiuose rinkimuose?
– Esame centro kairės politinė organizacija, iš dalies persidengia kai kurios programinės nuostatos su socialdemokratų, demokratų „Vardan Lietuvos“ įsitikinimais, bet tos partijos turi savybę netesėti duotų pažadų. Teoriškai galėtų būti arba partnerės, arba konkurentės, bet praktiškai matome, kad ne visai patikimi draugai.
– Ko jiems palinkėtumėte?
– Išlaikyti vertybinį stuburą, jeigu visi vadintumėmės tais vardais, kuo iš tikrųjų esame, tai būtų mažiau painiavos visiems. Esu tai sakiusi Vytautui Sinicai iš „Nacionalinio susivienijimo“, kad nepaisant to, jog esame absoliučiai radikaliai kitose politinio spektro pusėse, gerbiu tą organizaciją už tai, kad jie labai aiškiai pasako savo nuostatas vienais ar kitais klausimais, jų neišsižada, geba jas ginti. Jeigu kiekviena politinė organizacija būtų tokia, o ne vadintųsi socialdemokratais, bet veiktų kaip konservatoriai ir atvirkščiai, jeigu būtų daugiau aiškumo, išloštų visi <...>.
