Gatvėje su jaunimu dirbantis socialinis darbuotojas Tomas Kurapkaitis yra pelnęs Taško pravardę. Būtent taip jį šaukia beveik visi Pilaitės mikrorajone sutikti vaikai ir paaugliai. Tomas – netradicinis socialinis darbuotojas: jis yra tas, kuris lenda iš komforto zonos ir bando pagelbėti paaugliams, jei šie turi įsisenėjusių bėdų, nelanko mokyklos, neklauso tėvų ar šiaip nežino, ką veikti su savo gyvenimu.
Su T. Kurapkaičiu susitinkame Pilaitės mikrorajone, kur vienoje vietoje įkurdinta itin daug socialinių butų. Išorinė aplinka – tikrai graži ir tvarkinga, namai renovuoti, tačiau čia koncentruotai gyvena žmonės, kuriems reikia vienokios ar kitokios pagalbos: vienas turi negalią, kitas skursta, neturi darbo, trečias neturi socialinių įgūdžių, ketvirtas papiktnaudžiauja alkoholiu.
„Kaip tik prieš mūsų pokalbį pravažiavau ir suskaičiavau: socialiniai butai yra 31 laiptinėje penkių aukštų daugiabučiuose namuose. Vadinasi, čia yra apie 500 socialinių butų. Pirmieji namai pastatyti prieš dvidešimt ar dvidešimt penkerius metus, čia suveža visą Vilniaus grietinėlę, kaip sakau“, – sako T. Kurapkaitis.
Ragina nesukišti atskirtyje gyvenančių žmonių į getus
Tomas ypač nepritaria socialinių butų koncentravimui vienoje vietoje, nes tai tampa tarsi atskirtyje paliktų žmonių getu, o tie, kurie toje pačioje Pilaitėje gyvena geriau, ima tverti tvoreles aplink savo kiemus. Tokiu būdu turtingiau ir kukliau gyvenantys žmonės tarpusavyje nesimaišo, sistema tampa beveik apartheidinė.
„Man teko metus savanoriauti Gvatemaloje. Aš ten vietinių klausiu, kodėl ant tų tvorų ištiesta koncertinos viela? Jie sako: ten turtingi žmonės gyvena. Aš galvoju, na, nenoriu aš tokios visuomenės, kur išauga sienos. Net ir čia, Pilaitėje, visi aplinkiniai kvartaliukai užsitvėrę tvoras. Gerai, mes dar neatėjome iki koncertinos, bet nuo tokių mažų žingsnių prasideda atskirties didinimas“, – aiškina socialinis darbuotojas.
„Vieną dieną man paskambino vieno vaiko mama ir sako: „Žinote, jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau Donbase. Išleidžiu vaiką į kiemą ir niekad nežinau, kas nutiks: ar jis pareis sumuštas, ar parsineš cigarečių, alkoholio arba narkotikų.“ Taigi, jai atrodo čia nesaugu. O aš pats galvoju, kad tokiu atveju mes neturime galimybės susitikimui ir santykiui. Gyvenam baimėje, neturime laiko, rūpinamės savo poreikiais, bet jei šie žmonės būtų paskirstyti Vilniuje po įvairias vietas, po vieną du butus daugiabučiuose, tai visi turėtume galimybę tapti labiau žmonėmis. Tarkime, matydami, kad žmogus sėdi vežimėlyje, galbūt padėtume nusileisti jam nepatogiais laiptais“, – svarsto Tomas.
„Šitie žmonės – žmonės su negalia, žmonės, išgyvenę šeimų krizes, vaikai, išgyvenę tėvų mirtis, globos sistemą – jie yra mūsų visuomenės dalis, mes negalime jų nematyti. O nematydami jų mes negyvename tikrovėje. Mano žmona lanko psichoterapiją tam, kad ištrauktų į paviršių visokius dalykus iš savo praeities. O čia tam tikra prasme mes bandome tuos socialinius būstus įkišti kažkur, kad tik nematytume tų žmonių“, – mintį tęsė T. Kurapkaitis, pridurdamas, kad jau sugebėjome suprasti, jog reikia skaidyti didžiulius vaikų ar negalią turinčių žmonių globos namus, tai galbūt laikas atsisakyti ir socialinių butų koncentracijos.
Tomas kritikuoja neseniai paskelbtą Vilniaus rajono savivaldybės sprendimą Skaidiškėse pastatydinti 40 butų daugiabutį, kuris bus skirtas žmonėms su negalia, gausioms ar globotinių turinčioms šeimoms, vargingiau gyvenantiems žmonėms. Jis sako, kad remdamasis Vilniaus miesto patirtimi siūlytų nekartoti klaidų.
Taip pat skaitykite
„Vilniaus rajono atveju ketinama sukišti tuos žmones į Skaidiškes, į vieną vietą, kad žmonės kuo mažiau galėtų susitikti su kitais. Tam tikra prasme mes paslepiame problemą, bet ji yra, ji egzistuoja“, – apgailestavo pašnekovas.
Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius savo ruožtu atsako, kad nors atskirtyje atsidūrusius žmones apgyvendinti viename name nėra gerai, tačiau rajonas – ne Vilniaus miestas, čia nėra pakankamai daugiabučių namų, o socialiniam būstui pirkti individualius namus būtų pernelyg brangu.
Žmonės mokosi vieni iš kitų
Tik atvykę į Pilaitę, kur vienoje gatvėje sutelkta daug socialinių butų, kieme pamatome besišnekučiuojančias merginas su saulėgrąžų maišeliu. T. Kurapkaitis su jomis sveikinasi ir juokdamasis pasakoja, kad visai neseniai su šiomis merginomis turėjo nemenką konfliktą.
Pasirodo, merginos mėgo saulėgrąžas valgyti ir šiukšlinti aplink. Socialiniam darbuotojui paprašius taip nedaryti, merginos atsakė įvairiausiais žodžiais, tad Tomui teko perspėti, jog atneš saulėgrąžų lukštus ir pabers prie jų buto durų. Kadangi perspėjimas merginoms nepadarė įspūdžio, T. Kurapkaitis savo žodžius įgyvendino.
Tuomet merginos jo automobilį apmėtė žaliais kiaušiniais – teko kviesti policiją, bet, galiausiai, buvo pasiektas sutarimas: Tomas sušlavė saulėgrąžų lukštus prie buto durų, o mergaitės nuplovė jo automobilį. Dabar tarp jų tvyro šiokia tokia taika, o merginos saulėgrąžas gliaudo į maišelį.
Einant tolėliau prie mūsų prisijungia paauglys berniukas, kuris akivaizdžiai pažįsta Tomą. Jis nori pasiklausyti, apie ką kalbamės, tačiau Tomui nuėjus su fotografu gana aštriai liepia socialiniam darbuotojui mažiau kalbėti, geriau važiuoti pirkti lentų terasos statyboms. Tai projektas, kuris berniukui, matyt, labai svarbus.
T. Kurapkaitis sako, kad šioje Pilaitės mikrorajono vietoje gyvenantys žmonės sudaro bendruomenę, kurioje klesti kitokios elgesio praktikos. Pavyzdžiui, socialinių būstų koncentracijos vietoje žmonėms tampa normalu, jog į rajoną dažnai atvyksta policija, tampa normalu išgerti, vaikams – normalu neiti į mokyklą.
Sociologas Edwinas Lemertas yra sukūręs Stigmatizavimo teoriją, kai asmeniui priskiriama tam tikra etiketė ir jis ima elgtis taip, kaip iš jo tikimasi. Tarkime, jeigu žmogus praeityje yra nusikaltęs, jam nuolat prikaišiojant buvusį nusikaltimą ir apgyvendinus tarp nusikaltėlių, galima pasiekti nusikaltėliško elgesio stiprėjimo.
„Kuo daugiau matai tokių visokių dalykų, tuo labiau perimi tą elgesio modelį. Tai jeigu daugiabučiame name būtų vienas ar du socialiniai būstai, galima tikėtis, kad žmonės perims kitų daugiabučio gyventojų gyvenimo ir elgesio normas. O kai čia aš suskaičiavau 31 laiptinę, tai yra beveik atskiras mažas miestelis“, – sako T. Kurapkaitis.
„Esu dirbęs su viena šeima, kur ilgainiui vaiką reikėjo paimti į globą. Bet praeitą mėnesį pamačiau, kad užaugusi tos šeimos mergina gauna socialinį būstą čia, šitoje pačioje vietoje. Tai ji vėl grįžta į aplinką, iš kurios ją buvo patraukę. Tai kaip užsuktas ratas“, – apgailestauja Tomas.
Gatvės socialinis darbuotojas: kaip jis dirba?
Tomas yra viešosios įstaigos „Duku“ direktorius. Ši organizacija yra įkūrusi dienos centrus vaikams iš riziką patiriančių šeimų, socialiniai darbuotojai dirba su jaunimu Pilaitės mikrorajone. Paklaustas, ar išties kaip socialinis darbuotojas dirba gatvėje, T. Kurapkaitis sako, kad paprastai toks gatvės darbas vyksta du tris kartus per savaitę po kelias valandas vakarais.
„Idėja yra tokia, kad dalis žmonių nebedrįsta ateiti į tam tikras institucijas. Socialinio darbo vystytojai ieškojo formų, kaip pasiekti tuos žmones, kad jie gautų paramą, būtų išgirsti, būtų pamatyta, kaip jie gyvena“, – teigia pašnekovas.
Pasak T. Kurapkaičio, gatvės socialinio darbo plėtra Pilaitėje prasidėjo, kai rajone atsirado jaunuolių, kurie prie mokyklos ėmė „prašinėti“ pinigų iš mokinių. Tuomet pasipylė skundai apie gaujų būrimąsi Pilaitėje ir Vilniaus miesto savivaldybė nutarė įkurti čia gatvės socialinių darbuotojų darbo vietą.
Paklaustas, ar tie pinigų „prašinėjimai“ iš esmės reiškia mažesnių vaikų reketą, Tomas juokiasi, kad priklauso, kaip pažiūrėsi: pasak jo, vienas tų paauglių buvo iš labai didelės šeimos ir išties gyveno vargingai, todėl, matyt, taip nusprendė išspręsti savo problemą.
„Mūsų darbas vyksta taip, kad mes turime fiziškai būti vietoje. Man kartais sunku prisiversti, nes turi eiti į neapibrėžtumą, nežinai, kas atsitiks. Bet ilgainiui tu pamatai žmones, kurie dažniau būna tam tikrose vietose – prie stadiono, prie ežero, prie miškelio. Po truputį mes einam su jais į santykį. Kol neturime santykio, mes nieko negalime, bet užmezgęs santykį tu bandai suvokti, kuo šie žmonės gyvena. Išgirstame, kad, pavyzdžiui, mokykloje vaikui didžiulės problemos, klausaisi, klausaisi ir sužinai, kad jį augina viena mama, kuri serga vėžiu. Jam mokykla tikrai yra kažkurioje vietoje, nes jis eidamas namo galvoja, ar mama bus mirusi, ar ne. Kai pamatai situaciją, tai tas mokyklos nelankymas ar kažkoks blogas elgesys nusispalvina kitomis spalvomis“, – sako Tomas.
„Tada mano darbas ne tik jį suprasti, iš jo išgirsti, bet ir pakovoti už jo interesus: pranešti mokyklai, kad to vaiko tokia situacija šeimoje, todėl normalu, jog jis taip elgiasi, reikia ieškoti būdų, kaip vaikui palengvinti skausmą. Juk vaikas bijo, kad bet kuriuo metu gali likti be globėjo ir būti išvežtas į globos namus“, – aiškina pašnekovas.
T. Kurapkaitis sako, kad rajone taip pat pasitaiko situacijų, kai prie mokyklos pastatytas gražus stadionas, bet jis užrakinamas, kad tik niekas nebūtų sugadinta. Tačiau koks nors vicemeras aiškina žiniasklaidai, kaip nuostabu, jog rajone pastatytas stadionas, dabar bendruomenė galės sportuoti, gerinti sveikatą. „Ir tu matai tuos neatitikimus... Tai prisidarėm plakatų iš įvairių popierių ir dėžių prašydami atrakinti stadioną, na, ilgainiui tas stadionas buvo atrakintas“, – pamena Tomas.
Kai kada paaugliai pagal mainų programas turi galimybę apsilankyti užsienio valstybėje, tuomet kas nors iš kolegų lydi šioje kelionėje, kiti suvežioja į arba iš oro uosto, nes žino, kad tėvai arba nevairuoja, arba turi dideles šeimas, todėl nėra kur palikti mažesnių atžalų.
T. Kurapkaitis su kolegomis taip pat yra įkūrę atvirą jaunimo erdvę, kuri skirta paaugliams, kad nereiktų rudenį ar žiemą šiūruoti prekybos centruose, kur juos nuolat vaiko apsaugos darbuotojai.
„Mūsų darbe labai daug proceso, – sako T. Kurapkaitis. – Pavyzdžiui, yra vienas jaunuolis, kuris po kelerių metų grįžo iš globos. Jis nebenori eiti į paprastą mokyklą. Mes dabar mąstome, kaip tą jaunuolį palydėti iki profesinės mokyklos, nes tėvai sako, kad jam per anksti profesinė mokykla, o jis į įprastą mokyklą atsisako eiti. Jau kelinta mokslo metų savaitė eina, o jis nė karto nebuvo mokykloje.“
„Kartais būna gražių atvejų. Pavyzdžiui, kai kada koks nors nereikšmingas palaikymas kitam žmogui keičia visą pasaulį. Paprastai mokyklos, kai turi daug mokinių ir neturi reikiamos paramos, būna linkusios problemiškiems vaikams paskirti namų mokymą. Turėjome vieną jaunuolį, kuris trejus metus turėjo namų mokymą, paskui trumpam grįžo į mokyklą ir sako: „Viskas, einu lauk, nes trys pažymiai buvo neigiami.“ Du padėjom išsitaisyti, bet vieno niekaip. Mokytojas sako: „Na, gerai, aš tavęs pasigailėsiu ir praleisiu į kitą klasę.“ Tų paprastų mokytojo žodžių tam vaikui taip užteko, kad jis jau į vienuoliktą klasę eina ir, tikėtina, kad dvyliktą baigs. Nutiko kažkoks lūžis dėl visiškai paprasto gailestingumo“, – sako pašnekovas.
Kaip socialiniai darbuotojai susipažįsta su tais, kuriems paskui reikia kuo nors pagelbėti? Tomas sako, kad gatvės darbuotojai atsineša kamuolį, kortas, pakviečia išsikepti dešrelių, pasiūlo vykti į stovyklą ir taip užsimezga tas ryšys. Žinoma, užmezgamas ryšys ir su paauglio tėvais, kad nekiltų kokių nors nesusipratimų.
„Jaunuoliai žino, kad mes čia esam ir kai yra situacija, tai jie tiesiog kreipiasi. Praeitą mėnesį turėjau netikėtą situaciją. Kreipėsi jaunuolis, su kuriuo dirbau prieš kokius septynerius metus. Ir negali pasakyti, kad būtume turėję labai artimą santykį. Papasakojo, kad tėvai meta iš namų, viskas griūna. Jis suprato, kad turi priklausomybę, ir paklausė, gal galiu padėti, kad jis galėtų gydytis. Niekad negalvojau, kad jis galėtų kreiptis į mane, nesijaučiau toks artimas, bet susiklostė situacija ir žmogus kreipiasi. Ir tikrai nuvažiavo, gydosi“, – pasakoja T. Kurapkaitis.
