„Esu krizių valdymo centras!“ – interviu LRT.lt su šypsena pripažįsta zarasiškė Eglė Vaitkevičienė. Ją mama vadina 20 vaikų, o didelę šeimą globėja vadina savo gentimi. Eglė džiaugiasi „nuolatiniu šurmuliuku ir jovaliuku“ namuose ir sako, kad vaikų pergalės – kaip perliukai.
Šiuo metu E. Vaitkevičienę mama vadina 20 vaikų. Trys iš jų – biologiniai poros vaikai, kiti, kaip sako Eglė, į šeimą atėjo įvairiomis aplinkybėmis, per globą. Dauguma vaikų užaugo ir išėjo gyventi savarankiškai, tačiau sutuoktinių namuose dar gyvena 10 vaikų. O globą Eglė supranta kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką.
„Kodėl pakeli šiukšlę, kodėl ko nors neskriaudi, eilėje praleidi močiutę? Gal teisingumo jausmas. Kalbant apie vaikus, jis labai stiprus. Aš užaugau su ta mintimi, kad iš vaikų namų pasiimsiu vieną mergaitę, kad tai man labai svarbu, sakiau ir vyrui prieš vestuves. Kalbėjome apie vieną vaiką, o vėliau paleidome vadžias ir plaukus“, – juokiasi E. Vaitkevičienė.
Per santykį surinko savo gentį
Nors mintys apie globą nepaleido, to pradžia buvo savaitė ligoninės palatoje kartu su vienu berniuku iš globos namų. Užsimezgus ryšiui, Eglė pasidomėjo globos galimybe ir sužinojo, kad vaikas dar turi brolį ir sesę. Vaitkevičiams abejonių nekilo – taip prie šeimos su trimis biologiniais vaikais prisijungė dar trys.
„Pirmą kartą nebuvo baisu, nes aš buvau aštuntą mėnesį nėščia, hormonų buvo daugiau nei proto ir viso kito. Nėštumo metu mes verkiame dėl kiekvieno kačiuko, viskas jautru, o žiūrėti į vaiką, kuris – niekieno, buvo labai jautri situacija.
Viskas buvo labai paprasta, nes ir vyras manęs neatkalbinėjo – iš mano akių matėsi, kad dabar laikas ir nėra apie ką galvoti, reikia čia ir dabar. Šiuos vaikus vadiname pirmuoju šešetuku – trys biologiniai vaikai ir trys ne“, – LRT.lt pasakoja Eglė.
Taip į šeimą vėliau atėjo ir kiti vaikai. Kartą prieš Kalėdas E. Vaitkevičienė sužinojo, kad tuo metu į globos namus grįžo mergaitė. Nusprendę, kad ims ją globoti, sutuoktiniai sužinojo, kad vaikų namuose auga dar keturi jos broliai ir sesės. Visus juos Vaitkevičiai priėmė į savo šeimą.
Šeimą kuria santykis, per kurį mes susirankiojome visą gentį.
„Kaip sniego rutulys nuo kalno. Būdavo, skambutis, mūsų klausia, ar galime laikinai priglausti. Pavyzdžiui, vieno berniukų geriausias draugas pabėgo nuo smurto iš namų, jį priėmėme laikinai, kol išsiaiškins situaciją, kol tarnybos dirbs su šeima, bet jis liko pas mus. Tai nutiko labai natūraliai, labai organiškai. Nebuvo didelių apmąstymų kančių, tai buvo tokios situacijos, kai viskas labai aišku“, – dalijasi mintimis globėja.
Kai kurie vaikai į šeimą atėjo jau sulaukę 18 metų – užaugę globos namuose, pilnamečiai paprastai „išeina į niekur“, pasakoja E. Vaitkevičienė. Taip ir jie tapo didelės šeimos dalimi.
„Viskas yra apie santykį – nei kraujo ryšys, nei kažkokie globos dokumentai negarantuoja santykio. Šeimą kuria santykis, per kurį mes susirankiojome visą gentį“, – džiaugiasi E. Vaitkevičienė.
Taip pat skaitykite
Vaikai – geriausi mokytojai
Eglė taip pat nemėgsta pasakymų apie vaikų gelbėjimą ar globėjų pasiaukojimą – pasak jos, globa yra dalijimasis gyvenimu.
„Labai smagiai gyvename – godžiai visomis situacijomis ir įvairiais dalykais. Mes net negalvojame, kad auklėjame vaikus – mes gyvename, o jie šalia mato kitokią gyvenimo versiją, nei galbūt matytų augdami vaikų namuose“, – LRT.lt sako ji.
Globėja atvira – nors iššūkių buvo, kurti santykį su vaikais nebuvo sudėtinga. O globa pakeitė jos gyvenimą, padėjo tapti lankstesnei ir atlaidesnei: „Kai sako, kad vaikai – geriausi mokytojai, galiu tik linkčioti galva, kad tikrai taip.“
Nors neretai žmonės baiminasi globoti ar įsivaikinti paauglius, E. Vaitkevičienė neigia mitą, kad auginti paauglius sudėtingiau nei kūdikius ar kad jiems nereikia tėvų.
„Ir šešiolikamečiui, ir aštuoniolikamečiui reikia mamos. Ir man reikia mamos, o man 47-eri metai. Bet man labai reikia mamos“, – pažymi globėja.
Ji svarsto, kad įprasta manyti, jog suaugusiųjų pasakyti žodžiai – šventi, kurių privalu klausyti. Dėl to daliai gali būti baisu prisiimti atsakomybę už paauglį – žmogų, kuris turi savo nuomonę ir aklai nepaklus kiekvienam reikalavimui.
Tačiau svarbiausia, sako Eglė, kurti su paaugliu ryšį ir nesiekti jo pakeisti: „Juk mes patys su savimi kartais susipykstame, – juokiasi globėja. – Susipažįstame su skirtingais žmonėmis, kurie vėliau tampa labai svarbūs mūsų gyvenime. Bet mes jų nekeičiame, juos priimame tokius, kokie jie yra. Taip ir su paaugliais – priimi juos tokius, kokie jie yra, tada būna labai mažai konflikto, o jiems – mažai įtampos. Kuo mažiau įtampos, tuo mažiau jie sproginėja.“
Svarbiausia – ne geri pažymiai
E. Vaitkevičienei nesvarbu, kad visi jos vaikai mokytųsi 10-ukais ir gautų tik geriausius pažymius. Jai rūpi, kad vaikai darytų pažangą. O tokia pažanga – individuali kiekvienam vaikui. Vieniems, sako ji, pažanga, kad atsikėlę ryte jie nemano, kad diena bus bloga, o nori šypsotis. Kitiems pažanga – po kelių mėnesių mokykloje nusiimtas kapišonas.
„Į pažymius mažiausiai kreipčiau dėmesį. (...) Nemanau, kad mes turime teisę visus vienodai vertinti. Galų gale, tai net nesąžininga“, – įsitikinusi Eglė.
Visgi, pasak jos, toks nelygus startas nėra kliūtis pasiekti aukštumas: „Kiekvienas pasiekiame savo aukštumas. Kiekvienas yra pakankamas. Mes vaikus vertiname labai keistai – ar jie tvarkingi, ar daro namų darbus, nesikeikia. Bet juk mes ir patys netvarkingi, nepadarome namų ruošos darbų, nusispjauname į neišplautus indus ir supykę nusikeikiame.“
Tiesa, E. Vaitkevičienė pripažįsta, kad pradėjusi globoti nerimavo, kad, jei vaikas dabar nepaklauso ir nepakelia numestos kuprinės, vėliau nebegerbs ir užsiims kitokiomis nedorybėmis. Dabar globėja šypsosi, kad toks iš pradžių jaustas nerimas nepasiteisino.
Koks skirtumas ta praleista matematikos pamoka ar neigiamas pažymys trimestre. Gyvenimo perspektyvų tai nelemia.
„Dabar turiu 15 jau užaugusių vaikų, o jie – puikūs žmonės, puikiai tvarkosi savo gyvenime, yra pagarbūs, sąžiningi. Jie tikrai daro klaidų – valio, aš taip pat darau klaidų. Koks skirtumas ta praleista matematikos pamoka ar neigiamas pažymys trimestre. Gyvenimo perspektyvų tai nelemia“, – pabrėžia globėja.
Ji svarsto – jei kiltų ginčų dėl neplautų grindų, jos namai vaikams nebūtų gydantys. O Eglei svarbu, kad šiuose namuose vaikai išsigydytų vidines traumas ir tvirtai atsistotų ant kojų.
Ateina ežiukas, kuris virsta kačiuku
Prisiminusi globos pradžią, E. Vaitkevičienė pasakoja, kad namiškiams tai buvo natūralu, o vaikai naujus šeimos narius matė kaip draugus. Tiesa, priduria globėja, vėliau, kai vienu metu namuose atsirasdavo net keli nauji šeimos nariai, kai kuriems vaikams kildavo nerimo, kad grįžę namo per Kalėdas nepažinos pusės žmonių. Tačiau greitai vaikai tapdavo šeimos nariais.
„Visą laiką ateina svetimas žmogus ir jis tampa savas. Ir dabar bendra atmosfera yra šeimos atmosfera. Taip, vieni bendrauja labiau, užaugę vaikai, kurie gyvena atskirai, turi mažesnį ryšį nei tie, kurie trinasi kiekvieną dieną kartu. Bet vis tiek visi yra broliai ir seserys, taip vieni kitus vadina“, – šypsosi Eglė.
Iš arti matoma globa ir bendravimas su įvairiais vaikais ir jiems suteikia gerų pamokų, išmoko priimti kitus. Pavyzdžiui, pasakoja globėja, neseniai į šeimą atėjęs vaikas „šiek tiek žaibuoja“, kadangi atsineša savo patirtis ir jaučia įtampą. Tam, kad pradėtų sveikti, atėjęs vaikas turi išleisti visus nuodus, sako E. Vaitkevičienė.
„Man patinka kitų vaikų požiūris, kad tas vaikas nėra blogas. Vienas berniukas labai gerai pasakė: „Ją reikia labiau mylėti, tada ji mažiau užknis.“ Tai buvo gal dešimtmečio žodžiai.
Visą laiką ateina svetimas žmogus ir jis tampa savas.
Jie labai gerai mato, kad ateina ežiukas, tada jį glostai, jo spygliai nubyra ir vaikas tampa kačiuku. Po truputį mezgasi ryšys, viskas nutinka labai natūraliai, tikrai nėra taip, kad vaikams sakai: „Dabar turite mylėti ir priimti.“ Nepatinka – nedraugaukite“, – pasakoja Eglė.
Krizių valdymo centras
Globėja džiaugiasi, kad ir pilnametystės sulaukę bei tėvų namus palikę vaikai palaiko glaudžius ryšius. Eglės tikslas – kad nė vienas jos šeimoje užaugęs vaikas nejaustų, kad tai buvo jo praeities namai. Vaitkevičių namai – visada jų namai.
„Jie man prognozuoja 63 anūkus. Bus blogai, niekaip neatsiminsiu visų vardų, nes jau dabar nieko neatsimenu“, – juokiasi Eglė.
Jai teikia daug džiaugsmo, kai tėvų namus palikę vaikai paskambina pasikonsultuoti, kokius vaistus gerti nuo galvos skausmo ar kuo skalbti vaikiškus drabužėlius.
„Juk suaugęs žmogus tikrai žino, kokius vaistus gerti, bet faina, kai parašo mamai. (...) Man labai svarbu, kad ir suaugę vaikai jaustų, kad turi namus, kad gali čia grįžti“, – sako pašnekovė.
Ji prisimena, kaip iš užsienio sugrįžęs sūnus visas atostogas „prasėdėjo ant sofos“, o joms pasibaigus pasidžiaugė, kad atostogos buvo „žiauriai geros“. Eglė šypsosi, kad sūnus atostogas galėjo praleisti bet kurioje pasaulio šalyje, tačiau pasirinko sugrįžti į namus ir laiką praleisti chaose su šeima. Tokias akimirkas Eglė vadina perliukais.
„Esu krizių valdymo centras – santykių peripetijos, nėra algos, bet reikia už butą mokėti... Kažkada su vyru kalbėjau – kai namuose yra aštuoni vaikai, viskas gerai, bet nepaskaičiavome, kad jei kiekvienas jau suaugęs vaikas kasdien parašo po žinutę, į viską atsakyti reikia rinkodaros skyriaus.
Esu krizių valdymo centras!
Telefoną visada laikau šalia savęs, esu toks pagalbos centras – kažkam reikia pervesti pinigėlių, patarti, pasakyti, kažkam paskambinti“, – juokiasi E. Vaitkevičienė.
20 vaikų mama pažymi nesistengianti žinoti kiekvienos vaikų gyvenimo akimirkos, tačiau žino tiek, kiek vaikai to nori: „Jei gerai sekasi, jie gyvena savo gyvenimą, jei kas nors nutinka ir reikia gelbėti, aš bėgu gelbėti.“
„Man svarbesni emociniai aspektai, o detalės... Man patinka multitaskinti, vienu metu žinutėmis galiu glostyti tris galvas. Bet jie labai šaunuoliai – jie neskęsta visi kartu, jie skęsta po vieną, tada labai paprasta“, – juokiasi Eglė.
Globėjai svarbu, kad vaikai būtų savarankiški, o namuose gebėtų ir sumuštinį susitepti ar makaronų išsivirti: „Nesu ta gera mama, kuri visada namuose, kai sutvarkyta virtuvė, o per dieną paruošti penki patiekalai. Bet vaikai mato mano daromus dalykus – ir verslo momentus, ir savanorystę... Tikriausiai tai – pati geriausia mokykla. (...) Vaikai susitvarko, o taip jiems duodu daugiau.“
Remiasi į vyro palaikymą
E. Vaitkevičienė atvirauja, kad būti 20 vaikų mama būtų gerokai sunkiau neturint vyro palaikymo. Todėl sutuoktiniai natūraliai pasiskirstė darbus: Eglė imasi rūpintis emocine puse, o jos vyras – kitokia gerove.
„Aš neįsivaizduoju, iš kur namuose atsiranda malkų, o jis neįsivaizduodavo, kur padėtos mažosios pėdkelnės. Nors esame 26-erius metus susituokę, visą šį laiką vykdėme projektą, dirbome, darėme, dirbome gyvenimą. Natūraliai, kai šeimoje gimsta vaikas, jis užauga, o sutuoktiniai vėl lieka dviese. Mes neliekame dviese, o vaikai grasina, kad niekada ir neliksime“, – juokiasi Eglė.
Tiesa, daugeliui vaikų užaugus, sutuoktiniai gali skirti daugiau dėmesio vienas kitam: „Tikriausiai atėjo tas etapas, kuris emociškai žmonėms ateina, kad vaikai turėtų būti užaugę, o mes abu turėtume būti Havajuose po palme.“
Pasak globėjos, darbų pasiskirstymas šeimoje leido sklandžiai gyventi ir kiekvienam sutuoktiniui rasti savo prieglobstį.
„Tikrai nebuvo taip, kad abu degėme malonumu, kai namie erzelis, ar kad abu tai nervindavo. Aš sugerdavau vaikų emocijas, o tada jo darbas buvo mane nuglostyti, kad man būtų gerai. Buvome pasidaliję darbais.
Vyras impulsyviau reaguoja į stresą, todėl stresinėse situacijose aš eidavau pirmoje linijoje, bet jei jis matydavo, kad aš pervargusi, kad pradedu sproginėti, jis mane patraukdavo ir eidavo pirmas, o aš galėdavau atsipūsti. Labai vienas kitą jautėme“, – pasakoja Eglė.
Nuolatinis šurmuliukas ir jovaliukas
Pasak globėjos, gyvenimas su daug vaikų atneša intensyvią kasdienybę. Tiesa, sunkiausia buvo karantino metu, kai visi vaikai sugrįžo namo, tačiau ir dabar gyvenimas Vaitkevičių namuose atrodo kitaip nei kitose šeimose.
„Per dieną tikrai būna kokie trys ar keturi kartai skalbimo. Vakare sutvarkiau virtuvę, ryte atsikėliau, toks vaizdas, kad badaujančių skėrių būrys buvo. Nuolatinis šurmuliukas ir jovaliukas. Bet neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip, tad nepavargstame nuo to“, – šypsosi Eglė.
Ji dalijasi, kad kitaip atrodo ir šeimos narių gimtadieniai – jų būna kiekvieną mėnesį ir po kelis kartus. Smagu ir per Kalėdas, kai namo sugrįžta daugiau vaikų, o kai kurie ir su poromis – tuomet prie valgomojo stalo visi neša kitus namuose esančius stalus ir juos jungia.
„Toks šurmuliukas. Bet smagu. Iš pradžių stengiausi visiems parūpinti po kalėdinę dovaną, tada supratau, kad nuo to pavargau. Kai reikia padėti 15 dovanų, nukenčia jų kokybė, juk reikia dar ir sugalvoti, ką nupirkti. Visus metus rinkdavau dovanas, bet dabar, kai dauguma užaugo, traukiame vienas kitą ir ruošiame jiems dovanas, šnipinėjame, kas kam patiktų, kam ko reikia. Kaip klasėje“, – pasakoja E. Vaitkevičienė.
Svarbiausios taisyklės – dėl pagarbos
Globėja dalijasi, kad, auginant tiek vaikų, pasikeičia ir prioritetai. Labai natūralu ir suprantama nervintis dėl dviejų vaikų neparuoštų namų darbų, bet pabandykite tai sužiūrėti, kai namuose mokosi 12 vaikų, juokiasi Eglė.
„Taigi pusė dienos dienyne prasėdėtum. Kol paskutinę pastabą perskaitau, pamirštu, kad pirmąjį reikia barti, nes jis namų darbų nepadarė. Tada perduodi tą atsakomybę jiems. (...) Kai vaikų daug, pradedi atsirinkinėti svarbiausius dalykus – kad visi būtų sveiki, kad nebūtų liūdesio. Labiau rūpiniesi emocine puse.
Tikrai nežiūriu, kad kažkam ant marškinėlių dėmė, kad eitų persirengti.
Tikrai nežiūriu, kad kažkam ant marškinėlių dėmė, kad eitų persirengti. Nespėju pažiūrėti. Kai mažiau vaikų, tuos dalykus labiau matai. Man sūnus yra pasakęs: „Ačiū Dievui, čia daug vaikų, kitaip tu mane užknistum.“ Ir užknisčiau, nes turiu tiek energijos, kad man reikia viską matyti ir žinoti, jei visą energiją nukreipčiau į vieną vaiką, tai vargšas tas vaikas būtų“, – šypsosi globėja.
Visgi su vaikais Eglė turi susitarimą pranešti, jei kur nors užtrunka. Daugumos taisyklių laikui bėgant neliko, bet liko svarbiausios – susijusios su pagarba.
„Svarbu, kad nebūtų jokio smurto – nei psichologinio, nei fizinio. Tai nereiškia, kad jie tarpusavyje neapsižodžiuoja, bet jei visi užknisa – užsidaryk savo kambaryje, atvėsk, nelįsk, kai norisi ieškoti kaltų. Asmeninės erdvės taisyklė tikrai yra, aš pati nelendu – jei atidarau duris ir pamatau surauktą veidelį, atsiprašau ir išeinu iš kambario“, – sako Eglė.
Išlauktas žodis „mama“
Globėja pasakoja, kad priimti į šeimą vaiką nesunku. Jai reikia nedaug laiko, kad vaikas taptų savas, o, laikui bėgant, vaikus pamilti tampa vis lengviau. Neilgai trunka ir kol vaikai Eglę ima vadinti mama.
„Ilgiausiai gal užtruko mėnesį. Paskutinis berniukas trečią dieną pradėjo vadinti mama. (...) Tas žodis yra toks išlauktas. Prisimenu, vienas šešiolikametis gal po mėnesio gyvenimo su mumis klausia: „Mama, iki kelių parduotuvė veikia?“
Galvoju, tu tikrai žinai, o jis vėl klausia: „Mama, kiek valandų?“ Supranti, kad telefonas rankoje, tai net šiurpas nueina. Vieną kartą pasakai ir pralauži ledą. Tada lengva. Faini tie momentai, tokius kaip perliukus veri“, – šypsosi Eglė.
Tiesa, atėjus kai kuriems vaikams, iš karto supranti, kai jis – tavo vaikas, o kartais būna sunkiau. Tačiau Eglė į šias patirtis žiūri kaip į dovanas arba pamokas.
„Turėjau vaiką, kurio net kvapas erzino – glaudžiu, myluoju, bet erzina kvapas. Pati prausiau – švarutis, gražutis, bet erzina. Po kurio laiko kažkas persijungia ir įsikniaubus į jį nori būti. Matyt, tai ir energetiniai, ir psichologiniai momentai. Todėl ir įdomu, smalsu pažinti naują žmogų ir matyti jo pokytį“, – sako E. Vaitkevičienė.
Aš tai šapelį nuimdavau, tai plauką pataisydavau. Po truputį pratinau, kad ranka – nebūtinai smūgis.
Mama priduria, kad svarbiausias vaiko pokytis – ne tai, kad jis kas rytą ims pasikloti lovą ar išsiplaus kojines. Svarbiausia, kad vaikas geriau jaustųsi.
„Turėjome tokį vaiką, kurio beveik nesimatė, jis augo smurtinėje aplinkoje, todėl sugebėdavo būti nepastebimas. Toks vaizdas, vaikas pasieniais vaikšto. O po pusės metų jis pasidarė toks triukšmingas, kad juokiasi per visus namus. Tokie dalykai labiausiai džiugina“, – pasakoja Eglė.
Tokių mažų pergalių būna ir daugiau. Vienas berniukas, vos palietus kambario durų rankeną, jau pašokdavo iš lovos. E. Vaitkevičienė džiaugiasi, kad po keleto mėnesių jau buvo sunku šį berniuką pažadinti.
„Tai, kad po poros mėnesių aš jo negalėdavau pažadinti ir jis pramiegodavo pamokas, ir yra pergalė. Tai reiškia, kad jis saugiai jaučiasi ir miega. Kitam vaikui prisilietimai reikšdavo tik smurtą. Kai jis verkdavo, negalėdavau prieiti ir apkabinti, nuraminti, nes jis dar labiau įsitempdavo. Aš tai šapelį nuimdavau, tai plauką pataisydavau. Po truputį pratinau, kad ranka – nebūtinai smūgis“, – sako mama.
Tokios pergalės E. Vaitkevičienę labiausiai džiugina. Ji pabrėžia – globa neturėtų būti apie siekį pakeisti vaiką. Didelė pergalė – ir tai, kad vaikas prieš miegą persirengia pižama.
„Jei vaikas augo tokioje aplinkoje, kur bet kada reikia keltis, šokti iš lovos ir bėgti slėptis, jam sunku. Būdavo, vakare vaikas persirengia, o ryte vis tiek atsikelia su rūbais. Sako, net nežino, kada apsirengė. Tai yra pasąmonėje. Tikrai dėl to nesinervinu – kas nutiks, jei miegos su bluzonu? Man tai nepatinka, bet suprantu tai ir priimu. Koks skirtumas? Išmiegos tą naktį ir su treningais“, – pastebi Eglė.
„Pusmetį turime berniuką, kalbamės ir jam sakau, kad jis nesivalo dantų. O jis sako: „Valausi, du–tris kartus per savaitę valausi.“ Galvoju: „O Dieve, mano galvoje, per savaitę turėtų valytis mažiausiai 14 kartų, o ne du–tris kartus per savaitę. Bet neiškris tie dantys, tikriausiai labai daug laiko užims, kol jis turės tą įgūdį ryte ir vakare išsivalyti dantis“, – priduria pašnekovė.
„Jei vaikas yra mūsų genties dalis, jis mus susiras“
E. Vaitkevičienė pripažįsta, kad yra buvę situacijų, kai nuovargis paėmė viršų: „Supratau, kad jei pradedu sproginėti dėl to, kad nebėra švarių indų, nes jie visi – kažkur purvini kambariuose, tai yra dėl to, kad esu pervargusi, jei mane kažkokia šakutė parklupdo ant kelių.“
Dabar Eglė išmoko atsitraukti ir skirti laiko sau: „Dabar tie sprogimai reti, nes jie reikalauja labai daug vidinių resursų – per daug save myliu, kad taip sproginėčiau. Geriau renkuosi nešluotas grindis nei isteriją, po kurios aš pusę dienos būsiu leisgyvė.“
Tačiau gražios akimirkos atperka bet kokį nuovargį. Eglė pabrėžia – globa keičia žmogų ir tikrai augina sparnus.
„Esu per porą sprindžių nuo žemės, o iš viršaus taip gražu viskas, dulkės mažiau matosi“, – juokiasi globėja.
Šiuo metu Vaitkevičių namuose gyvena penki nepilnamečiai vaikai ir penki 18 metų sulaukę jaunuoliai, o Eglę mama vadina 20 vaikų. Tačiau ji neslepia, kad ateityje jų šeimą gali papildyti dar keli vaikai.
„Neįsivaizduoju savo gyvenimo be šių vaikų, jie yra mano vaikai. Į mūsų šeimą atėjo tie vaikai, kuriems reikėjo ateiti. Ir ateityje – jei kažkuris vaikas yra mūsų genties dalis, jis mus susiras. Iki mūsų ateis tie, kurie turi ateiti“, – teigia Eglė.
