Lietuvoje

2020.10.17 07:00

Kitoks Lietuvos veidas: kai kurie vaikai šilto maisto namuose negauna, o bandelės jiems – prabangos prekė

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.10.17 07:00

Vaikų, pirmą kartą pamačiusių jūrą, žvilgsniai – nepamirštami. Žiūri į tolį, mato jūrą ir eina tolyn nesustodami – sunku suvokti, koks tai jausmas, portalui LRT.lt sako trijų dienos centrų vadovė Romualda Naučiuvienė. Ji pasakoja, kad kai kurioms šeimoms bandelės tapo neįperkama prabangos preke, o dienos centre vaikams svarbiausia gauti šilto maisto, kadangi namuose jo nebūna.

„Chuliganai, banditai, nenormalių šeimų vaikai“ – taip kurį laiką aplinkiniai apibūdindavo vaikus iš nepasiturinčių šeimų. Tačiau „Juventos“, „Neveronių“ ir „Sparnų“ dienos centrų vadovė Romualda šiems vaikams skiria visą savo laiką ir rūpestį.

Anksčiau – baras, dabar – vaikų užsiėmimų vieta

Vos išlipus iš automobilio aplankyti „Neveronių“ dienos centro, mus pasitinka berniukų juokas – visi vaikai laiką leidžia žaidimų aikštelėje, o kurį laiką nutilę ir pažvelgę į mus toliau tęsia žaidimus. Pasitinka ir Romualda – šypsosi ir kviečia greičiau užeiti apsidairyti.

Dienos centras – nedidukas pastatas, kuriame įsikūrę keli kambariukai. Tik įėjus – prieangis pasidėti daiktams ir batams, dar vienos durys ir jau esame pagrindiniame kambaryje, kuriame vaikai ir leidžia laiką. Kambarys nedidelis, o Romualda tuoj pasakoja, kad jame neretai turi sutilpti ir virš 20 vaikų.

Įdomu tai, kad dienos centras dabar veikia buvusio baro patalpose, – Romualda pripažįsta, kad susirasti patalpas sudėtinga, tad keisti vietą teko ne kartą.

„Kas tik įeina į patalpą, supranta, kad čia buvo baras, – juokiasi pašnekovė. – Pritaikyti vaikams nebuvo sunku – pasidarėme pirminį remontą, bet žolė buvo apaugusi tiek, kad mažo vaiko už jos nesimatė. Pastatas stovėjo gal šešerius metus tuščias, niekas nieko nedarė, net takelio nebuvo praminta.

Sudėtingiau buvo su kai kuriais prieš centrą gyvenančiais žmonėmis, jie skundėsi. Kai buvo baras, tai buvo gerai, bet kai vaikai – tai jau triukšmas bus. Vaikai net žoles čia rovė, iki to paties namo nurovė, o moterys žiūri pro langus – net simboliškai neišėjo nė viena, kad palaikytų, pasakytų gerą žodį“, – įsikūrimo pradžią prisimena pašnekovė.

Visa tai buvo prieš maždaug penkerius metus – bėgant laikui žmonių požiūris keitėsi, o dalis vaikų praleisti laiko į centrą ateina ir iš aplinkinių namų.

„Jokių konfliktų nėra, vaikai kartu žaidžia. Mes čia tyliai vis aptvarkom, kur gal ir nepriklausytų mums, bet padarome talką, surenkame šiukšles“, – šypteli Romualda.

Marytės melninkaitės ir žmonių priešiškumas

Pati Romualda vaikų dienos centruose dirba nuo 2005 metų. Tada buvo tikrai sunku, sako ji. Iš pradžių centras visai neturėjo lėšų, bet kas nors paremdavo arbata ar bandelėmis. O jei kas makaronų atveždavo, vaikams iš viso šventė buvo, prisimena Romualda.

„Taip pusę metų ėjome kaip marytės melninkaitės. Buvo toks laikas“, – pasakoja dienos centrų vadovė.

Nors dar prieš pradedant pokalbį Romualda pripažįsta, kad nesupranta žmonių, kurie klausia, kodėl ji dirba darbą, neteikiantį pelno, to nepaklausti negaliu. Ji pasakoja, kad pati vaikystėje labai sunkiai augo, daug ko negalėjo įpirkti, o noras padėti kitam atsirado natūraliai, dar vaikystėje.

„Man gaila, man norisi padėti – ne vien materialiais dalykais, drabužiais, bet ir kur nors vaikus nusivežti, kad jie ką nors pamatytų, paragautų skanėstų. Viskas natūraliai išėjo. Niekada nesuprantu, kaip galima nepagailėti to vaiko.

Dabar gal to sumažėjo, bet anksčiau būdavo, kad kur eini, ten girdi: čia chuliganai tie vaikai, banditai, o jūs dar juos žiūrit, jūs žiūrėkit normalių šeimų vaikus. Kuo tie vaikai kalti, kad jie auga tokioje aplinkoje?“ – klausia Romualda.

Įsibėgėjus alkoholiui, sustoti sunku

Prasidėjusi pandemija kiek apsunkino centrų veiklą, tačiau ir per karantiną darbuotojai stengėsi tęsti veiklas, su vaikais bendrauti nuotoliniu būdu. O kai kurių šeimų priežiūra buvo itin svarbi – jei tėvai turi polinkį į alkoholį, karantino metu tuo labai pasinaudojo, o to pasekmės jaučiamos iki šiol – kai įsibėgėja, sustoti sunku, apgailestauja Romualda.

„Buvo problemų, kad mama viena augina vaiką, prasidėjo įtampa, nesutarimai ir ji prašėsi psichologo pagalbos. Dabar tėvai įpratę, kad vaikai išeina į gatvę, mažiau triukšmo, mažiau reikia namuose tvarkytis, mažiau valgyti daryti. O tada vidinė įtampa, zirzimai.

Jau klausė tėvai, ar tuoj vaikai galės eiti į centrą. Ir vaikai labai pasiilgo. Jiems reikia išeiti kur nors, juk būna, kad ir labai mažuose butuose šeimos gyvena, vaikams reikia erdvės, kitokio bendravimo“, – tvirtina dienos centrų vadovė.

Dalis vaikų į centrą eina ne pamokų paruošti ar pažaisti – jiems svarbiausia gauti šilto maisto, kadangi namuose jo nebūna. O karantino metu buvo ir tokių, kurie neteko darbo, todėl šeimos džiaugėsi ir maišu bulvių. Per karantiną į savanorišką veiklą įsitraukė ir daugiau žmonių, jie gamino, vežiojo šeimoms maistą, teikdavo kitą pagalbą.

„Atsivėrė žmonių gerumas, kurio šiaip kasdien nematome. O sunkiu momentu tai pasirodė, susitelkė žmonės. Karantino laikas vaikams buvo liūdnas ir vienišas. Vaikams labai trūko veiklos dienos centre, juk šeimose būna visko, visi trinasi vieni tarp kitų, tuoj prasideda nesutarimai, vaikai lipa motinoms ant galvų, o jos taip visą laiką džiaugiasi – šeši vaikai išeina ir per dieną nebūna namie, o per karantiną jau kitaip“, – šypteli Romualda.

„Karantino žvaigždė“

Tačiau čia jau įsiterpia mūsų pokalbio besiklausiusi „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė. „Romualda kuklinasi“, – sako ji.

„Per visą karantiną Romualda buvo mūsų žvaigždė. Globojame apie 50 vaikų dienos centrų, o tokio tikėjimo, pasiaukojimo ir entuziazmo, kito tokio pavyzdžio nepasakyčiau. Nuo pirmo momento jautėsi Romualdos palaikymas – dėl ko bepaskambinčiau, viską darydavo, viską priimdavo.

Tikėjimas ir entuziazmas – nesvarbu, kaip viskas sunku, kad visi užsidarę, niekas neaišku, kaip čia bus. Man atrodo, kad per karantiną Romualda iš viso nemiegojo, sprendžiant iš to, kiek ji visko darė“, – šypsosi „Gelbėkit vaikus“ vadovė.

Išties, kol kai kurie džiaugėsi per karantiną perskaitę bent 20 knygų ir išbandę tiek pat įvairių receptų, Romualdos dienos buvo kitokios. Nors rizikos ir baimės dėl savęs buvo, karantino metu socialinis darbuotojas turėjo parodyti, kad jis iš tiesų socialinis darbuotojas, tikina ji.

„Buvo tos baimės, nežinai, kas su kuo bendravo, tarsi saugaisi, bet dirbi, nes kažkas turi tai daryti. Juk ir gydytojai rizikavo. Baimės pačioje pradžioje daug buvo, aš ir pati bijojau, o vėliau jau apsipranti. Kurį laiką buvo ramiau, nes kas savaitę darėmės testus. Kiti sakė, kad darytis tyrimą skauda, nepatinka, o aš sakiau: ką, jūs maži vaikai? Na, nemalonu, bet jautiesi pats saugiau – dar savaitę ramus“, – pasakoja dienos centrų vadovė.

Vaikų žvilgsniai pirmą kartą pamačius jūrą nepamirštami

Į dienos centrą vaikai ateina paruošti namų darbų, dalyvauja būreliuose, organizuojamose ekskursijose. Būtent ekskursijos ir įvairios išvykos vaikams itin svarbios – paprastai vaikai ateina iš nepasiturinčių šeimų, todėl neturi galimybių išvykti kur nors toliau. Tikriausiai labiausiai vaikams įsimindavo kelionės prie jūros – būdavo, kad vaikai pirmą kartą Baltijos jūrą pamato, sako Romualda.

„Žiūri į tolį, mato jūrą ir eina tolyn nesustodamas. Nežinau, koks ten tas jausmas turėdavo būti“, – nutyla pašnekovė.

Dirbti toliau motyvuoja ir pozityvios istorijos. Neseniai centrą aplankė keli vaikai, kurie buvo vieni pirmųjų centro lankytojų. Vienas vaikinas buvo iš tų vaikų, kurie taip nieko aplink nematydami ir ėjo į jūrą, prisimena Romualda.

Pasak jos, visada gera išgirsti, kai jaunuoliai pasigiria įstoję į universitetą, kai susiranda darbą, mokosi. Dėl tokių vaikų, kurie yra iš sunkių šeimų, tačiau ko nors pasiekia, išsikapsto, verta dirbti, įsitikinusi dienos centro vadovė. Savo globotinių pasiekimais darbuotojai džiaugiasi, tačiau ne visos istorijos baigiasi gerai.

„Būna, kad ir nepavyksta. Buvo taip, kad atrodė, viskas gerai, vaikinas išvažiavo į kitą miestą, susikūrė šeimą, bet grįžo ir žiūrime, kad eina, geria. Jie dažniausiai pasidaro nebevaldomi, tik pasisveikina, bet tu įtakos jiems nebedarai“, – apgailestauja Romualda.

Bandelės – prabangos prekė, apie kurią net negalvoja

Pašnekovė įsitikinusi – dienos centrai gelbsti vaikus nuo gatvės. Mokslo metais vaikai išeina į mokyklą, yra užimti, tačiau vasaromis situacija kitokia, tad būna, kad tėvai prašo: gal galite vasarą dirbti nuo ryto?

„O visi matome – tai prie parduotuvių vaikai būriuojasi, o yra tokių namų, kur triukšmas. Jei taip vaikas gyvena, tai žiūrėk, tuoj prie tokių kompanijų jungiasi. Jei ką nors sužinome, kad vaikas turi problemų, stengiamės skambinti patiems vaikams, sudominti, patraukti, kad kur nors važiuosime“, – pasakoja Romualda.

Tačiau ne mažiau svarbus dienos centrų tikslas – pamaitinti vaikus. Vaikams visada labai patinka kokios nors vaišės – kartais kepyklėlės atveža šviežių bandelių ar kibinų, o tada kai kurios mamos stebisi: „Gyvenime nežinojau nei kainos tokių dalykų, nes tikrai neįpirkčiau. Žiūrime, kad mums reikia duonos, gal mėsytės, pagrindinių dalykų, o ne skanėstų“, – tėvų reakcijomis į bandeles dalijasi Romualda.

Taigi pamokų ruoša nėra pagrindinis dalykas, tikina pašnekovė, – yra ir kitų aspektų, kad vaikas pasijaustų savimi, kad jis pagaliau būtų sotus, gerai aprengtas.

Paklausta, kokios pagalbos dienos centrams trūksta labiausiai, Romualda ilgai tyli ir galvoja. Galiausiai ištaria: „Visada esame įpratę suktis iš to, ką turime.“

Kai pasiteiraujame dar kartą, kukliai atsako: „Dabar ko mums reikia? Reikia susiremontuoti patalpas. Atrodo, kad iš šalies sunku įvardinti, nes ką nors iš šalies gauni – tai knygų gauni, tai žaislų, drabužėlių, tai kas nors maistu padeda. Tikriausiai nėra to, ko mirtinai reikėtų, kad nebegali gyventi. Reikia tenkintis tuo, ką turi. Kartais nebegali pasitenkinti, tada jau ieškai“, – sako ji.

Tačiau dažniausiai reikia paprasčiausių dalykų, pavyzdžiui, popieriaus. Vaikams niekada neturi trūkti popieriaus, net jei lėktuvėlius daro, o ne piešia, šypsosi Romualda.

Populiariausi