Lietuvoje

2020.07.08 05:30

Vaikų išgyvenimai sukrečia: nuo šalčio patinę pirštai, smarvė ir priskretusi košė

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.07.08 05:30

„Kiek matyti trobų, kuriose šaltis toks, kad vaikų ir pirščiukai patinę, krosnį kas dvi valandas reikia kūrenti, o visa šiluma vis tiek išeina, nes sienos kiauros, nėra pamatų, iš žemės eina drėgmė su šalčiu. Šąli ten iki kaulų smegenų“, – interviu portalui LRT.lt sako „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė.

Puodai su priskretusia koše, purvas ir smarvė, nuo alkoholio ant kojų nepastovinti mama – tokia kai kurių Lietuvos vaikų kasdienybė. Anot R. Dičpetrienės, lankydama įvairias šeimas ji pamato visko, tačiau kai kurie atvejai nustebina ir dabar, o būna ir taip, kad patalpa, kurioje gyvena vaikas, namų net neprimena.

– Kokia vaikų padėtis Lietuvoje, kaip atrodome kitų valstybių kontekste?

– Nori nenori, turi pradėti nuo statistikos. Remiantis paskutiniais duomenimis, 23,9 proc. vaikų gyvena ties skurdo rizikos lygiu, 14 proc. vaikų patiria absoliutų skurdą – tai apie 70 tūkst. Lietuvos vaikų. Realiai tik Rumunijoje ir Bulgarijoje blogiau nei Lietuvoje.

Taip pat skaitykite

Tokie yra skaičiai, tačiau man ši realybė išsiverčia į stogus, šulinius, neveikiančias krosnis ir į skurdą tikrąja to žodžio prasme. Kai pamatau, kaip šeimos gyvena, kartais galvoje netelpa, kad Europos Sąjungos šalyje gali būti tokio lygio skurdas.

Kiek esame prisižiūrėję bėgančių ir tekančių stogų, įskilusių krosnių, kur kyla didelė rizika apsinuodyti smalkėmis

Nėra taip, kad tokius atvejus suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštų, deja, tokių atvejų yra beveik kiekvienoje savivaldybėje. Rasime šeimų, gyvenančių tokiuose namuose, kuriuos kartais sunku namais pavadinti, sunku patikėti, kad vaikai gali gyventi tokiomis sąlygomis.

Paskutinis parsivežtas vaizdas – troba, kuri, toks jausmas, kur pastumsi, ten visa sugrius. Viduje – nei baldų, nei sienų normalių, nei grindų. Apie vandenį viduje net kalbos nėra, net šulinyje, esančiame šalia namų, nėra vandens.

Kai važiuoji vasarą ir matai tokius vaizdus, tai atrodo vienaip: aplink žydi gėlės, gražu, žalia, čiulba paukštukai... Atrodo, kaip čia vaikams turėtų būti gera gyventi, lakstyti po laukus. Bet kai tokiose pačiose vietose lankaisi žiemą, kiek matyti trobų, kuriose šaltis toks, kad vaikų ir pirščiukai patinę, krosnį kas dvi valandas reikia kūrenti, o visa šiluma vis tiek išeina, nes sienos kiauros, nėra pamatų, iš žemės eina drėgmė su šalčiu. Šąli ten iki kaulų smegenų.

Tokiais atvejais nėra ką kalbėti apie tai, kad vaikas geriau mokytųsi ar ruoštų namų darbus. Kaip jis į mokyklą nueina, jei dušo neturi? Sunku to nepastebėti, o bendraamžiai nebūtinai tokie empatiški, kad nesityčiotų iš to, kaip jis atrodo ar kaip apsirengęs.

– Susidaro atskirtis?

– Iš karto. Automatiškai. Ateini iš tokių namų ir automatiškai esi kitoks. Vandens klausimas, nekalbu apie tai, kad troboje nėra vandens – ne vienas ir ne du Lietuvoje taip gyvena, bet kalbu apie tokius atvejus, kai net šulinio nėra. Dabar eilėje šulinio laukia trys šeimos. Ir tai nesibaigia – vis laukiu dienos, kai nebereikės vandens gręžinių įrenginėti. Kai taip pagalvoju, kitą dieną man paskambina ar gaunu laišką iš šeimos: nebeturime vilties, padėkite.

Taip pat skaitykite

Kiek esame prisižiūrėję bėgančių ir tekančių stogų, įskilusių krosnių, kur kyla didelė rizika apsinuodyti smalkėmis. Tai nesaugu, bet kuriuo metu kaminas gali užsidegti, nes neretai būna avarinės būklės. Yra buvę tokių atvejų, bet laiku užgesino.

Dabar kalbu tik apie skurdą, dar nekalbu apie kitas problemas, kai smurtaujama, vartojamas alkoholis. Kiek vien iš skurdo kyla problemų. Nesuvokiu: tiek metų priklausome ES, bet susiduriame su tokiomis problemomis, kurias galime greitai išspręsti.

Nekalbame apie kosminius pinigus – gręžinį vidutiniškai galima įrengti už 2–4 tūkst. eurų. (...) Kiekviena savivaldybė tikrai rastų tokių finansinių resursų. Metų gale matome, kokios sumos pinigų „sutaupomos“, – kalbame apie šimtus tūkstančių.

– Organizacijai vadovaujate maždaug 12 metų. Kaip per šį laiką pasikeitė situacija – ar tokių atvejų mažėja?

– Vienas dalykas tikrai pasikeitė. Kai prieš gerus 10 metų pirmą kartą apsilankiau šeimose, vėliau kone mėnesį negalėjau užmigti. Iki šiol akyse stovi vienkiemio troba, kurioje gyvena daugiavaikė šeima. Manęs pasitikti atėjo motina, kuri devintą mėnesį laukėsi kūdikio, bet nuo alkoholio kiekio beveik nepastovėjo ant kojų.

Kai pamatau, kaip šeimos gyvena, kartais galvoje netelpa, kad Europos Sąjungos šalyje gali būti tokio lygio skurdas

Aplink ją lakstė dar keli vaikai, ten buvo maždaug devyni vaikai. Užėjome į trobą – aš net nesapnavau, kad vaikas gali tokiomis sąlygomis gyventi. Ten buvo toks purvas ir tokia smarvė, ant vaikų lovyčių esantys patalai – skudurai ten, ne patalai, tikriausiai septynerius metus nebuvo keisti.

Visi gamtiniai reikalai aiškiai buvo daromi vietoj metai iš metų. Ant viryklės plytelės – puodai su priskretusia koše. Tokių vaizdų Lietuvoje pastaruosius trejus ar ketverius metus nebematau.

– Tik trejus ar ketverius metus?

– Po žingsniuką, jau sakyčiau, kad gerai. Pokyčiai taip pat susiję su Matuko reforma – kad ir kaip skaudžiai ėjome reformos keliu, vis tiek matau pokyčių. Anksčiau, prieš reformą, kad ir kokia baisi situacija būdavo, dažniausiai būdavo taip: vaiką paima iš šeimos, o šeima paliekama likimo valiai. Vaiką paėmė, vaikas atsirado vaikų namuose...

– Ir problema išspręsta?

– Problema išspręsta. O šeima, jei patys neišsikapstote, tai tiek žinių. Vaikai, galima sakyti, keliaudavo. Tėvai išsiblaivydavo, vaikai pas juos grįždavo, bet po kelių mėnesių vėl grįždavo į globos įstaigą. Žinau vaikų, kurie taip 18 metų ir migravo tarp šeimos ir globos namų, taip ir užaugo. Tokių dalykų dabar nebėra. (...) Vaikas tikrai 18 metų nebebus tampomas pirmyn atgal.

Antras ženklus pokytis – nebeturime kūdikių namų, didelių gargarinių globos namų, kuriuose virš 100 vaikų gyvendavo. Taip, turime dar krūvą iššūkių, turime tobulėti, bet bent jau nebėra tokių institucijų.

– Anksčiau portalui LRT.lt sakėte, kad apie tai, jog bidonuose laikomas vanduo ir nuo stogo vaikams ant galvų krinta žiurkės, jau kurį laiką žinoma. Esate ne kartą pasakojusi apie maisto stygių, tuščius šaldytuvus šeimose, apie tai, kad vaikai žiemą avi sportbačius, nes neturi šiltų žieminių batų... Skurdas, nepriteklius – išimtis ar veikiau kai kurių Lietuvos vaikų kasdienybė?

– Mūsų toks darbas, taigi man tai kasdienybė. Bet juk ne visa Lietuva tokia. Vėl norėtųsi grįžti prie skaičių. Prieš kelerius metus buvo skaičiuojama, kad apie 20 tūkst. vaikų patiria ženklų nepriteklių ir jiems reikia ypatingos pagalbos.

(Statistika rodo – LRT.lt), kad yra 14 proc. vaikų, patiriančių absoliutų skurdo lygį, tai yra apie 70 tūkst. vaikų. Jei sakyčiau, kad didelio skurdo lygis svyruoja nuo 20 tūkst. iki 70 tūkst., tai skaičiai tikrai tokie, bet, iš praktikos, nemanau, kad skaičiai tokie didžiuliai. Tačiau tai, kad kiekvienoje savivaldybėje rasime 20, 30 ar 50 tokių šeimų, tai tikrai taip. (...)

Vaikai vis dar lieka sąrašo gale – kai jau visai blogai, tada kažką darome. Matuko reforma yra to pavyzdys. Nepaprastai skaudus ir tragiškas pavyzdys, bet toks jausmas, kad kitaip nesuprantame.

– Prie šios reformos privedė nelaimė. Galėtume atsiminti senesnius atvejus, kai vaikai buvo įmesti į šulinį, ar ne tokius senus atvejus. Nepriežiūra, smurtas prieš vaikus – tai vis dar Lietuvos problema?

– Didžiulė. Dabar neatsimenu nė vieno atvejo, kad viešoje vietoje būtų mušamas vaikas, bet anksčiau yra tekę tai matyti. 2008 ar 2011 m. atlikti tyrimai rodė, kad apie 50 proc. tėvų taiko fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę. Pastaruoju metu tyrimų dar nėra atlikta, bet vienas momentas labai svarbus – auklėsime taip, kaip mus auklėjo, nebent sąmoningai norime keisti elgesį. (...)

– Kita problema – kai kurie vaikai patiria ne tik fizinį, bet ir seksualinį smurtą, yra seksualiai išnaudojami. Atrodo, ši tema Lietuvoje vis dar tabu, nustatome gerokai mažiau tokių atvejų nei kitos ES šalys. Ar galime pasidžiaugti geresne situacija Lietuvoje, ar tiesiog nemokame to nustatyti?

– Remiuosi PSO duomenimis, kad pasaulyje kas penktas žmogus vaikystėje yra patyręs seksualinį išnaudojimą. Lietuva tikrai negali būti išimtis. Iki šiandien tai didžiulis tabu, šios temos tarsi geriau nežinoti, nesigilinti, nes tai labai problemiška.

Yra daug mitų, kad vyrai yra išnaudotojai, bet moterys – lygiai taip pat, tai yra mamos, senelės, tetos... Deja, tai vyksta pačioje artimiausioje aplinkoje. Lietuvoje apie tai jokiame kontekste nekalbame, išlenda drastiški pavieniai atvejai, bet labai greitai nutyla.

Visos problemos prasideda ir baigiasi šeimoje

Neretai vaikas įbauginamas artimo žmogaus, kad niekam negali apie tai pasakyti. Tai viena didžiausių problemų – dažnai vaikas užauga ir pratyli, prasikankina, nes pasekmės yra klaikios. Turi turėti žinių, kad tai pastebėtum. (...) Jei tai iškyla, einama į šeimą, bet vaikas gali būti toliau bauginamas arba pasakoma, kad jis melavo.

Taip pat skaitykite

Tai baisiausia – net jei šiaip ne taip vaikas išdrįsta pasakyti arba kam nors kyla įtarimų, pasakoma, kad vaikas melavo. Tada jis grįžta atgal – turėjo viltį, bet vėl grįžta į tą pačią situaciją. Kartais motina gina tėvą ar patėvį, netiki vaiku. Tokie atvejai labai skaudūs.

– Lietuva išsiskiria ankstyvais nėštumais. Pagal 2017 m. organizacijos „Gelbėkit vaikus“ atliktą tyrimą, daugiau nei dešimt nepilnamečių (15–19 metų) iš 1000 laukiasi ar jau yra susilaukusios vaikelio. Kodėl Lietuva tuo išsiskiria? Trūksta švietimo?

– Tai užburtas ratas. Visos problemos prasideda ir baigiasi šeimoje. Per mano darbo metus buvo ir mergaičių, kurios, pačios būdamos vaikais, gimdo vaikus. Dažniausiai šeimoje būna taip blogai, kad vaikas ieško meilės ir ją supranta kitaip. Jei mergaitę prievartauja, ji galvoja, kad ją myli, nes ji iš viso nėra gavusi jokios meilės, galvoja, kad geriau tokia, nei jokios.

Tai vienas baisiausių pavyzdžių. (...) Iki trejų metukų gyvybiškai svarbu turėti nuolatinį artimo žmogaus ryšį. Jei to nėra, (...) žmogus išgyvena visą spektrą emocijų – nuo nerimo, baimės iki tokio beprotiško meilės stygiaus, kurį visą gyvenimą bandai užlopyti. Nepaprastai sunku tai padaryti. Kai kas nors parodo bet kokį dėmesį, tu jau galvoji, kad tai atstos artimo, šeimos meilę. Bet taip nėra.

Viena mergaitė yra iš devynių vaikų šeimos, tėvo nėra, mama turi alkoholio problemą, būna tai Lietuvoje, tai užsienyje. Realiai jie institucijoje augo. Tai mergaitei net 12 metų nebuvo, o tas žmogus (mergaitės draugas – LRT.lt) vyresnis septyneriais metais. Ji galvojo, kad jis gyvenimo meilė, nesvarbu, kad jis vagia, kad ji jam ne viena.

Vaikutis labai greitai atsiranda, tikimasi, kad tas žmogus atstos viską, visą gyvenimą. Bet to niekada nebus. Realiai yra taip, kad vaikas turi vaiką. Jau aišku, kad bus problemų, nes jų jau yra. (...)

Čia didžiuliai pavojai – jei tau 16 metų, tu laukiesi, neturi, kur gyventi, iš ko gyventi... Gerai, jei žinai, nuo ko laukiesi. Tikiu, kad įmanoma padėti, bet turi būti daug pagalbos – būstas, psichologas, socialinis darbuotojas, kuris lydės ne mėnesį ar du, o kelerius metus. Vienam praktiškai neįmanoma. Dėl to būna savižudybių, paliktų vaikų, dvi paras uždarytų vaikų, į ligoninę atvežtų, į šulinį įmestų vaikų...

– Tokiais atvejais lengviausia kaltinti tėvus, mamas, bet problema yra daug gilesnė?

– Tikrai taip.

– Gatvės vaikai – vaikai, daug laiko leidžiantys gatvėse, – dar yra paraštėse, apie juos tarsi nenorima kalbėti. Susiduriate su šia problema?

– Oficialiai Lietuvoje nebėra gatvės vaikų. Prieš 10–15 metų vaikai elgetaudavo, prašydavo išmaldos, o dabar tokių atvejų beveik nebėra. Bet jei praskleidi giliau, tie gatvės vaikai būriuojasi prekybos centruose – dabar gal civilizuočiau pasidarė, randa šiltesnį kampą, bet tai tikrai egzistuoja.

Jei šeimoje blogai, vaikas ieškos kitos terpės. Tada jis tampa potencialia auka negera linkintiems nusikaltėliams, kurie puikiai žino, kas tam vaikui svarbu – būti gaujos dalimi. Kadangi šeima nėra saugi vieta, jis susiras gaują. Tada eina visos pasekmės.

Populiariausi