Gegužės trečioji – reikšminga data Lietuvos ir Lenkijos istorijoje. Būtent šią dieną, 1791 m., Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Ketverių metų Seimas priėmė pirmąją Europoje rašytinę Konstituciją. Istorikas ir Vilniaus unversiteto Istorijos fakulteto docentas Eligijus Raila teigia, kad šis dokumentas yra itin svarbus abiejų šalių istorinei raidai. Visgi, istorikas mano, kad lietuviai turi komplikuotą santykį su šia data: „Mes arba pripažįstame herojų, didvyrių puslapius, arba esame auka.“
Gegužės 3-iosios Konstitucija, kaip pasakojo E. Raila, yra Lenkijos ir Lietuvos valstybių politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių išraiška 18 a. antrojoje pusėje. Šių pokyčių pagrindinė figūra – tuometis ATR karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.
„Tai kulminacija. Visų politinių, socialinių, ūkinių, kultūrinių, valstybės valdymo reformų kulminacija būtent ir buvo Gegužės 3-iosios Konstitucija“, – sakė jis.
Gegužės 3-iosios Konstitucija – tarsi kelrodis to meto intelektualams
„Čia iš tiesų labai reikšmingas įvykis, pakeitęs mūsų valdymo sistemą ir, tam tikra prasme, konstitucionalizmo raidą. Tai yra vienas svarbiausių dokumentų ne tik Lietuvos ir Lenkijos istorijoje, bet ir Europos. Dažnas to meto šviesuolis, intelektualas apeliuodavo į Gegužės 3-iosios Konstituciją kaip į tam tikrą tinkamą teisinį pavyzdį“, – sakė E. Raila.
Anot E. Railos, šis dokumentas buvo svarbus ne tik dėl teisinių principų, bet ir kultūrine, istorine prasme. Tai svarbus dokumentas ir lietuvių tautinės savimonės požiūriu, kadangi tai nubrėžė kitokias Lietuvos ir Lenkijos raidos perspektyvas. Visgi, abi šalys šį dalyką mato skirtingai.
„Bėda ta, kad ši Konstitucija galiojo labai trumpai. Bent 14 mėnesių, iki 1792-ųjų, kai Rusija reaguodama iš esmės pradėjo karą su Lietuva ir Lenkija. Pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis po to jau atsisakė Konstitucijos idealų ir šia prasme tai atrodytų trumpalaikis reiškinys. Bet štai Lenkijos istorinėje savimonėje tai yra labai svarbus dalykas, o mūsų lietuviškoje tradicijoje tai tarsi svetima, tarsi primesta iš šono, tarsi kažkas liepė ją minėti“, – kalbėjo E. Raila.
Visgi istorikas pabrėžia, kad šį įvykį reikia matyti kaip procesą, – negalima išimti iš konteksto. Kitu atveju, nebus galima pamatyti šios Konstitucijos prasmės ir reikšmės.
Komplikuotas lietuvių požiūris
Pasak E. Railos, lietuviai į šią Konstituciją žiūri skeptiškiau dėl to, kad mūsų tautos istorinė savimonė yra stipriai fragmentuota.
„Mes arba pripažįstame herojų, didvyrių puslapius, arba esame auka. Kitaip sakant, kai kalbame apie herojišką Lietuvos istorijos liniją, tai, be abejo, iškyla Lietuvos didieji kunigaikščiai, kurių kulminacija yra Vytautas Didysis. Po to prasideda Liublino unija, kuri dažnai suvokiama kaip panaikinusi Lietuvą, pradėjusi polonizaciją“, – sakė jis.
Bet tai nėra teisingas vaizdinys, – įsitikinęs E. Raila. Toks vaizdinys vyravo šimtą metų, o buvo pakurstytas lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, kurie stengėsi atplėšti Lietuvos istoriją nuo Lenkijos ir kurti savąją istoriją.
„Bet tai neįmanoma, čia labai daug kas susiję. Šia prasme, ir toliau Lenkija yra regima, lyg kažkokiu būdu mus inkorporavo, suvalgė, prarijo. Tai ir ta Konstitucija dažnai suvokiama, kad čia nėra tos Lietuvos, kad ji neminima, kad ji yra panaikinta“, – pasakojo jis.
Konstitucija nušvietė Lietuvą ir Lenkiją kaip lygiavertes partneres
Jo teigimu, Gegužės 3-iosios Konstitucijoje nėra niekur užsiminta, kad Lietuva yra panaikinta kaip valstybė. Lietuva yra minima tam tikrose teksto vietose.
„Lietuva šitoje Konstitucijoje yra matoma ir net patys lenkų istoriografai matė tendenciją, kad Lietuva ir Lenkija tampa lygiavertėmis partnerėmis“, – kalbėjo E. Raila.
Jis taip pat pabrėžė, kad ši Konstitucija kalbėjo apie universalias vertybes, kurios paklojo ir civilizacinį pamatą. Konstitucija vėliau tapo atspirties tašku nacionalumui, atskirybei, etniniam autentiškumui. Visa tai jau galima pamatyti ir 19 a. Lietuvos istorijoje, kai ši atsidūrė Rusijos imperijoje.
„Galime kalbėti apie Lenkijos ir Lietuvos politinę tautų konsolidaciją. Lenkų istorikai patys yra įžvelgę ir aptarę Lietuvos savarankiškumą. Jie būtent kalbėjo, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija tik lietuvių Seimo narių dėka buvo priimta. Ir lenkai, tarsi atsidėkodami lietuviams, balsavo už Spalio 22-osios paktą, kuris yra Lietuvai palankus ir ją traktuoja kaip atskirą istorinę valstybę. Čia abipusės pastangos. Kita vertus, abipusės pastangos buvo suvienytos dėl to, kad reikėjo atsispirti Rusijos nuolatiniam pavojui“, – sakė jis.
Tad net ir Kosčiuškos bei Jasinskio sukilimas buvo paremtas Gegužės 3-iosios Konstitucijos idealais. Anot E. Railos, 1794 m. sukilimas buvo desperatiškas, sukilėliai nežinojo, kuo visa tai baigsis, tačiau vis tiek buvo ginamos aukštesnės idėjos.
„Tai yra civilizaciniai dalykai. Vis tiek, ką tu renkiesi, civilizaciją ar savo gerovę? Dažnas žmogus, aišku, pasirinks gerovę, karštą vandenį, šildymą, bet yra civilizaciniai dalykai, kurie apima universalias idėjas“, – sakė jis.
