„Lietuva turi valstybės vadovą, valstybės vadovas yra vienas – prezidentas. <...> Tai kas kurio turi klausyti – labai aišku, man atrodo“, – interviu Eltai pareiškė prezidento patarėja Asta Skaisgirytė. Jos žodžius ir kandidatus į artėjančius prezidento rinkimus LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ įvertino apžvalgininkas Paulius Gritėnas ir Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė.
Pirmadienio vidurnaktį Vyriausioji rinkimų komisija baigs registruoti prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvius. Šiuo metu registravosi 14 kandidatų: antros kadencijos siekiantis Gitanas Nausėda, partijų iškelti Ingrida Šimonytė, Aurelijus Veryga, Giedrimas Jeglinskas, Dainius Žalimas ir Andrius Mazuronis, savarankiškai registravosi Ignas Vėgėlė, Remigijus Žemaitaitis, Valdas Tutkus, Eduardas Vaitkus, Zenonas Andrulėnas, Arūnas Rimkus, Gintautas Kniukšta ir Žilvinas Treigys.
– Aš noriu mūsų pokalbį pradėti ne nuo tų, kurie registravosi, o nuo to, kurio neregistravo Vyriausioji rinkimų komisija, t. y. Petro Gražulio. Per apkaltą panaikinus jo mandatą, visiškai aišku, kad jis negali 10 metų būti renkamas. Seimo narys tikrai turėjo tą žinoti, bet, nepaisant to, jis leidžiasi partijos keliamas, net nepasako savo partiečiams, kad taip negali būti. Kas tai – nepagarba valstybei ar nepagarba prezidento institucijai, dėl kurių gerumo ir tobulumo visi visą laiką kovoja? Ir jeigu taip, tai kodėl tai vyksta mūsų valstybėje? Prezidento postas tampa tarsi tokia savotiška cirko kėde.
Paulius Gritėnas (P. G.): Pusę atsakymo jau kaip ir pateikėt, iš esmės reikėtų kalbėti apie prezidento rinkimų vertę ir prezidento rinkimų eigą Lietuvoje. Akivaizdu iš tų kandidatų, kuriuos išvardinot, bent jau paskutinio trečdalio turbūt dalis Lietuvos net nėra girdėję, jų giminės gal juos pažįsta, bet apskritai tai nėra rimti politikai, žmonės, kurie būtų žinomi visuomenei, žmonės, kurie galėtų realiai kandidatuoti. Ir prezidento rinkimai jau kurį laiką yra tapę platforma tokiems žmonėms sulaukti papildomo dėmesio. Tai reiškia, kad jau ne žmonės, ne tie politikai tarnauja prezidento rinkimams, o prezidento rinkimai tarnauja tau, kad tu taptum žinomu politiku.
– Politiku ar tiesiog žinomu?
P. G.: Labai teisingas klausimas, nes man atrodo, kad dabartinė tvarka ir apskritai tai, kaip dabar veikia rinkimų procesas, leidžia daugeliui žmonių įšokt į tuos rinkimus ir vadintis kandidatu į prezidentus. Nepaisant to, kad techniškai tu dar net nesi surinkęs parašų, nesi tapęs tuo realiu kandidatu. Ir ką mes matom? Daug tų žmonių – ir tas pats Petras Gražulis – išnaudoja rinkimų procesą, išnaudoja iš esmės demokratinių institucijų veikimo tam tikrą procesą tam, kad gautų žinomumo, kad tiesiog kažkaip įtvirtintų savo vaizdinį politikoje ir panašiai. Tai, aišku, sumažina rinkimų vertę ir apskritai padarė juos tam tikru cirku.
– Ponia Burbulyte, kita vertus, prezidento patarėja, kalbėdama apie prezidento ir užsienio reikalų ministro konfliktus, šiandien pareiškė, kad prezidentas yra vyresnysis brolis, todėl jaunesnysis turi jo klausyti. Ir dar daugiau – ji pasakė, kad prezidentas yra valstybės vadovas, jis yra vienas ir visiškai aišku, kas ko turi klausyti. Tarsi ne vadovas, o valdovas tas mūsų prezidentas. Gal tai yra traukos objektas dalyvauti rinkimuose – perdėtos galios ir lūkesčiai, kas yra prezidentas?
Gabrielė Burbulytė (G. B.): Susiejant dabartinį klausimą su pirmuoju jūsų klausimu galima pasakyti, kad iš tikro mes jau ne vienerius metus stebime situaciją, kad dalis politikos ir dalis politikų yra labai stipriai pamėgę vadinamuosius šou elementus ir užuot tikrai atėję dirbti ir tarnauti valstybei ar savivaldybei (taip pat nepamirškime ir savivaldybių lygmens), realiai kaupia sau įvairiausius bonusus, didina žinomumą išnaudodami įvairiausius šou elementus. Ir, kai aš sakau „šou“, šiuo atveju mes turime ir galbūt kai kurių ganėtinai linksmų variantų, bet kai kurie jau virsta tragedija, farsu ir dar labiau smukdo bendrą šalies gyventojų nepasitikėjimą tiek politikais, tiek ir valdžios institucijomis.
Taip pat skaitykite
Konkrečiai dėl šios dienos pasisakymų, kuriuos mes išgirdome aidint iš prezidentūros, kyla tokių dvejopų minčių. Iš vienos pusės, galbūt čia buvo norėta pajuokauti, bet tada juokelis yra nelabai vykęs, o, kita vertus, jeigu taip yra rimtai galvojama, tada iš tikro kyla labai didelė nuostaba, kad žmonės, kuriuos mes vis tiek laikome savo srities profesionalais ir tikrai nededame į tą lentynėlę, apie kurią mes ką tik kalbėjome, t. y. apie šou elementus mėgstančius politikus, leidžia sau taip kalbėti ir labai laisvai interpretuoti Konstituciją, nepagrindžiant kitais jokiais svariais argumentais. Tai verčia pradėti abejoti, kas apskritai pas mus Lietuvoje dedasi tiek su politika, tiek su rinkimais, tiek su santykiais tarp skirtingų valdžios institucijų. Nes tokia situacija kuo toliau, tuo labiau pradeda įgauti pagreitį, tokie kalneliai prasideda, kur nebežinai, ko išvis galima sulaukti. Tai, matyt, reikia kažkam imtis iniciatyvos visgi tą politinę kultūrą Lietuvoje didinti, bet kol kas nematau žmonių, pasiryžusių tai daryti.
– Pone Gritėnai, kaip jums pasirodė toks prezidento patarėjos tekstas, ką tai rodo?
P. G.: Aš gal pradėsiu nuo to, kad apskritai Lietuvoje – ką jūs ir klausimą užduodama implikavote, – truputį griežtai pasakysiu, yra nesveikas požiūris į prezidento rinkimus ir prezidento vaidmenį valstybėje. Politologai lyg ir rašo knygas, lyg ir kalba visuomenė, kad prezidentas yra viena iš trijų institucijų, kuri iš esmės, kadangi neturi tiek daug galios (tokį rimtesnį žodį turi tiktai krašto apsaugos ir užsienio politikos srityje), atlieka tokio balansuojančio, tvirtinančiojo funkciją, bet visuomenė yra sudėjusi labai didelius lūkesčius ir prezidento rinkimus mes paverčiam tokiu mesianistinės politikos atspindžiu, kur maždaug ateina prezidentas, kuris padarys, kad Seimas ir Vyriausybė dirbtų gerai, nepaisant to, kad to lyg ir neapibrėžia jo galios.
Taip pat skaitykite
Gali atsitikti taip, kad tas prezidentas vieną dieną pradės ir manyti, kad jis – pagrindinis valstybės vairuotojas. O kai yra trys vairuotojai ir vienas iš jų pradeda savo vairą sukti į kitą pusę, valstybė gal iš pat pradžių nenulekia nuo kelio, bet pamažu ji pradeda krypti. Dabar su mūsų demokratijos sistema, sukurta tokiu pasitikėjimo ir balanso pagrindu, yra šiek tiek žaidžiama arba flirtuojama su idėja, kad, žiūrėkit, vienas vairuotojas yra svarbesnis už kitus ir, kai taip atsitinka, tas nuokrypis į kitą pusę pradeda matytis, ir klausimas, kada jis įgaus tokių grėsmingesnių formų.
– Grėsmių, vadinasi, yra. Tai dabar apie kandidatus – pasirinkti tarsi yra iš ko, kol kas yra 14 kandidatų, gali būti, aišku, ir daugiau [pokalbis vyko dar nepasibaigus registracijos terminui – LRT.lt]. Pasirinkti tarsi yra iš ko, bet kokio gylio tas pasirinkimas?
G. B.: Tai, matyt, kaip ir kiekvienais rinkimais mes turime tą pačią tendenciją, kad turime vadinamųjų, aš tokį žodį pavartosiu, pirmo rango arba pirmojo eiliškumo kandidatų – tuos, kurie tikrai turi potencialo būti išrinkti į antrą turą. Mes turime kandidatų, kurie tikrai dalyvauja vien tam, kad, pavyzdžiui, politinė partija pasirodytų rinkimuose, jie turi parodyti Lietuvai, kad ji yra gyva ir, aišku, kartu ruoštis būsimiems Seimo rinkimams. Juos sudėčiau į, sakykim, antrojo rango lentynėlę. Ir tikrai yra žmonių, kurie kažkokiu galbūt naivaus tikėjimo lydimi yra sugalvoję ar yra įtikinti, kad jie tikrai yra nusipelnę būti šalies vadovais, ir jie dalyvauja rinkimuose vien tam, kad, matyt, sukauptų sau įvairių populiarumo taškų, nes tikrai yra labai didelių abejonių, ar jie išvis sugebės surinkti 20 000 parašų, kurie kitame etape bus reikalingi. Tai dalies tokių žmonių dalyvavimas iš tikro kelia didelę nuostabą ir, matyt, čia vėl grįžtu prie savo pasakymo, kad pernelyg didelė dalis mūsų rinkimų ir apskritai politikos yra tapę šou elementu.
– Ponia Burbulyte, kiek jūs matytumėt toj pirmoj grupėj žmonių?
G. B.: Kol kas visuomenės nuomonės apklausos, nepaisant to, kad kartais jos keičiasi vienu ar keliais procentiniais punktais, rodo, kas vis tiek dabartinis prezidentas nekelia niekam abejonių, jog tikrai yra tas žmogus, tas kandidatas, kuris turi visus, absoliučiai visus šansus dalyvauti antrame ture. Toliau mes matome tuos žmones, apie kuriuos jau daugybę mėnesių kalbama ir viešojoje erdvėje jie labai aktyviai dalyvauja – tai ponas Ignas Vėgėlė, nepamirškim Remigijaus Žemaitaičio, nepamirškim ir dabartinės premjerės, kurią daug kas bando nurašyti, bet vis tiek nepamirškime, kad tai yra konservatorių kandidatė, o puikiai žinom, kaip konservatoriai moka mobilizuoti savo rinkėjus, dar nepamirškime ir to labai svarbaus veiksnio, kad dešinėj pusėj pasirinkimas nėra toks didelis kaip centre ir į kairę nuo centro. Tai ten konkurencija yra aršesnė, didesnė ir atitinkamai trintis tarp kandidatų yra didesnė. Vėlgi ponas Dainius Žalimas turi galimybių, turi šansų, galbūt ne tiek daug dėl antro turo, jeigu kalbėsim, bet gerai, sėkmingai pasirodyti rinkimuose tikrai turi šansų. Toliau mes matome daug kandidatų, kuriuos yra iškėlusios politinės jėgos arba remia politinės jėgos, kurioms tiesiog reikia dalyvauti šiuose rinkimuose tam, kad įrodytų, kad tikrai yra vertos užimti vietą Lietuvos politinėje sistemoje.
Taip pat skaitykite
– Baltijos tyrimai pirmadienį paskelbė savo apklausą ir ten palankiausiai vertinamas dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda, gerokai nuo jo atsilieka, bet labai arti vienas kito yra Remigijus Žemaitaitis ir Ignas Vėgėlė. Ar tikėtina, kad jie trys ir konkuruos tarpusavyje dėl patekimo į antrąjį turą, jeigu tokio reiktų?
P. G.: Mane labai nuoširdžiai nustebintų, jeigu Lietuvos rinkėjas pasirinktų Remigijų Žemaitaitį kaip potencialų kandidatą į antrąjį turą, ypač po šių metų jo visos sistemingos antisemitinės veiklos ir visko, ką jis darė viešojoje erdvėje. Ir apskritai tai yra žmogus, kur Seime svarstoma [jo] galimybė būti Seimo nariu. Jeigu žmonėms pasirodytų, kad jis tinkamas tapti valstybės vadovu, tai būtų labai keista. Man atrodo, kad nereikėtų tiesiogiai versti palankumo ar pritarimo kažkokioms atskiroms idėjoms į tai, ar žmogus rinkimų dieną ateis ir balsuos už tą kandidatą. Aš gal iš dalies pritarčiau Gabrielei, kad yra ta tendencija, kad partijų kandidatai ir tie kandidatai, kurie turi platesnę komandą, labiau mobilizuoja savo rinkėją ir rinkimų dieną žmogus ateina balsuoti ne todėl, ką kažkas pasakė, o todėl, kokį įvaizdį turi, koks žmogus geriausiai atspindi tą valstybės vadovo avatarą, kurį galvoje susikūrė.
– Tai ką jūs matote?
P. G.: Spėlioti sudėtinga, bet aš pritarčiau, kad Gitanas Nausėda neabejotinai bus antrame ture ir kažkas iš tų kandidatų, kurie turbūt turi dabar nemažą paramą, Ignas Vėgėlė arba Ingrida Šimonytė tikriausiai grumsis su juo. Čia dar klausimas, aišku, kaip keisis politinė darbotvarkė, nes nemažai yra „Juodosios gulbės“ scenarijų, kurie kartais išsipildo.
