Lietuvoje

2018.07.08 23:15

Lietuvos tapatybės paieškos pasaulyje: buvome priversti pamiršti, kokie didūs esame

Gabija Kavaliauskaitė, LRT.lt2018.07.08 23:15

Jei Lietuva papasakos apie save gerą istoriją ir lietuviai bus tokie laimingi kaip skandinavai, tai po 100 metų būsime progresyvi ir sėkminga šalis. Apie lietuvių identitetą ir šalies ateitį Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo renginyje „Lietuva 2118: trijų kartų diskusija“ mintimis dalinosi trijų kartų žinomi Lietuvos žmonės.

Išvažiavus svarbiausia sugrįžti

Kunigas Antanas Saulaitis, pats gimęs dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią, teigia puikiai žinantis, kokia sunki yra emigracijos dalia, o laimės paieškos joje gali nuvesti nežinomais keliais.

„Pats keturis kartus emigravau ir žinau, kad tai nėra pyragai. Kai 1978 m. buvau skautų stovykloje Australijoje ir su draugu ėjome Sidnėjaus gatve, supratome, kad ne taip jau gerai atrodo reikalai, tikėjomes, kad gal ateityje bus geriau, bet dabar susidurtume su dar kitomis problemomis. Pranašauti apie ateitį išvis yra sudėtinga, nes ji priklauso tik nuo mūsų“, – pasakoja A. Saulaitis.

Anot jo, didžiausia tragedija yra tai, kad išvykę lietuviai nebesugrįža: „Baisu, kad išvyko ir negrįžta. Nepriklausomybės laikais prieš karą daugybę žmonių gyveno Italijoje, Šveicarijoje, bet grįžo į Lietuvą tam, kad padėtų ją atstatyti.“

A. Saulaitis teigia, kad be galo svarbu žinoti, iš kur esi kilęs ir saugoti tradicijas bei bendruomeniškumą, o puikus to pavyzdys – indėnų istorija. „Šiaurės ir Pietų Amerikoje jie buvo naikinami, persekiojami, bet vėl atsistojo ant kojų. Tie, kurie žudė ir šaudė indėnus, klausė, kaip jie visi sugyvena tarp įvairių genčių. Indėnai atsakė, kad geba išlaikyti asmens laisvę ir priklausomybę bendruomenei be prievartos.

Vienas iš būdų tai padaryti – išsaugoti kalbą. Mūsų aplinkoje yra tautų, kurių kalbos jau nyksta, pavyzdžiui lyviai. Kas dvi savaites dingsta po vieną pasaulio kalbą, o su ja – ir visa kultūra“, – kalbos svarbą pabrėžia A. Saulaitis.

Pasak jo, daugelis šalių – Estija, Olandija, turi tam tikrą nusistatymą ne tik politikoje, bet ir tarp žmonių . „Olandai sako, kad svarbiausias jų išteklius yra žmonės. Kas taip sakytų Lietuvoje? Kad svarbiausi ištekliai nėra miškai, kuriuos kertame, bet mūsų žmonės?“ – svarsto A. Saulaitis.

Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius priduria, kad kalbėdami apie Lietuvos ateitį turime kalbėti apie žmogiškuosius išteklius ir jų kuo efektyvesnį panaudojimą.

„Lietuva neturi didelių gamtos išteklių, bet turi didelius intelektinius resursus. Prieš šimtą metų turėjome Antaną Gustaitį, kuris Lietuvą pavertė aviacijos šalimi, o šiandien profesorius Virginijus Šikšnys – per žingsnį nuo Nobelio premijos. Turime pakankamai talentų, o problemos gali būti sprendžiamos tik turint globalius talentus“, – tikina V. Sinkevičius.

Globaliame pasaulyje emigraciją keičia migracija

Režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kalbėdama apie šiuolaikinę Lietuvą, tikisi progresyvumo ir tinkamo dėmesio ne tik globaliems, bet ir vietiniams šalies talentams: „Mes turėtume būti patys progresyviausi. Turime labai daug išmintingų žmonių, kurie mokosi ir dirba čia, Lietuvoje. Grįš ir tie, kurie šiuo metu yra užsienyje, bet tik tada, jei sukursime sąlygas, kad jie jaustųsi laukiami ir mylimi.“

Vis dėlto menininkė pritaria globalios Lietuvos idėjai ir teigia, kad šiais laikais būti kosmopolitiškam yra visiškai įprastas reiškinys.

„Būsiu labai nepopuliari ir pasakysiu, kad esu už kosmopolitinę Lietuvą – atvirą ir nebijančią būti pasaulio dalimi. Man atrodo, kad kai tu žinai, kas esi, nesvarbu, kur gyveni. Didžiuojuosi, kad galiu mokytis ir kurti bet kurioje pasaulio šalyje, pasakoti apie mūsų kultūrą“, – tikina režisierė.

Ji priduria, kad terminas „emigracija“ atskiria tuos, iškeliavusius, ir mus, likusius čia, tad šiais laikais reikėtų kalbėti apie migraciją.

„Dabar ir po 100 metų mes turime kalbėti ne apie emigraciją, o apie migraciją. Normalu, kad žmonės keliauja po pasaulį, bet labai svarbu, kad jie jaučia savastį, kas tokie yra. Jei britas režisierius atvyksta į Holivudą, niekas nesako, kad jis emigrantas, jis tiesiog ten kuria išlaikydamas savastį“, – kalba D. Ibelhauptaitė.

Sociologas Vladas Gaidys teigia, kad norint judėti į priekį reikia būti laiminga tauta, o Lietuva – dar tik to kelyje.

„Lietuva juda į priekį, nes prieš 20 metų laimingumo rodiklis siekė tik 40 proc. ir tai buvo mažiausias rodiklis visoje Europoje. Šiuo metu šis lygis yra išaugęs iki 70 proc. Galbūt dar per 20 metų būsime arti priartėja prie pilnos laimės“, – svarsto sociologas.

Lietuvai trūksta gero pasakojimo apie save

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus tikina, kad šiuo metu Lietuva yra identiteto kryžkelėje ir mes turime atsigręžti į istoriją tam, kad suprastume, kokie buvome ir kokiais galime būti.

„Mūsų stiprybė yra ten, kur yra mūsų valstybingumas, mūsų istorija, LDK laikai. Mes buvome priversti pamiršti, kokie didūs esame. Svarbus uždavinys dabar ir vėliau yra identifikuoti save, suprasti, kad esame ta tauta, kuri ieties galu beldė į Kremliaus vartus. Lietuviai yra išmani tauta, o mūsų stiprybė – darbštumas, atėjęs iš tėvų ir senelių“, – kalba V. Sutkus.

Dainininkas Jurgis Didžiulis įsitikinęs, kad tapatybė svarbu, tačiau ją taip pat reikia priimti kritiškai.

„Vieni užsieniečiai draugai sako, Jurgi, juk lietuviai –  rasistai, tai ir tu toks. Tokia tapatybė visiškai nieko nepasako apie tai, koks iš tikrųjų esu. Turime pergalvoti, kas buvo praeityje, kur buvo padarytos klaidos, o kur – geri sprendimai. Kaip laisvi žmonės galime nebijoti interpretuoti mums primetamos tapatybės“, – teigia J. Didžiulis.

Jis priduria, kad identiteto jausmą susikuria ne tik pavienis asmuo, bet ir jo aplinka. „Aš esu lietuvis, aš gyvenu Lietuvoje. Bet su šia formule turėtų sutikti ir aplinka, kuri mane pripažintų. Kai žmonės čia atvažiuoja ir mes neleidžiame pamilti Lietuvos, mes neleidžiame lietuvybei klestėti“, – pabrėžia atlikėjas J. Didžiulis.

Kaip priduria jis, viena didžiausių dabartinių Lietuvos problemų yra ta, kad pasaulyje ji nėra žinoma. „Mėgstu pamatyti galimybę problemoje, o problema yra mūsų šalies nežinomybė. Galimybė šiuo atveju yra tokia, kad mes galime sukurti naratyvą, papasakoti gražią istoriją – apie tokią Lietuvą, kokią norime matyti. Man asmeniškai patinka vienas iš tokių pasakojimų apie Lietuvą kaip apie tūkstantmečio patirties su gyvenimu pavyzdį“, – idėja vienam iš galimų pasakojimų Lietuvai pasidalino dainininkas J. Didžiulis.