Norvegijoje su specialiųjų poreikių vaikais jau keliolika metų dirbanti Aušra Lastauskaitė sako, kad svarbiausias jos darbo tikslas – pagerinti šių vaikų gyvenimo kokybę ir išmokyti juos savarankiškumo. Vienas iš jos mokinių – penkiolikmetis Feliksas, su juo Aušra dirba jau ketverius metus ir neseniai lankėsi Lietuvoje.
„Vaikai išmoksta patys kontroliuoti savo gyvenimą, tai yra labai svarbu suaugus. Abėcėlė ir daugybos lentelė šiems vaikams nėra svarbiausia. Jiems svarbiausia – išmokti savarankiškumo“, – LRT.lt sakė socialinė ir specialioji pedagogė A. Lastauskaitė.
Studijas tęsė ir Norvegijoje
Studijas Aušra baigė Lietuvoje – tapo anglų kalbos mokytoja, o vėliau baigė švietimo vadybos magistro studijas. Ilgą laiką tėvynėje mokytojavusi Aušra prieš išvykdama į Norvegiją dirbo Studijų kokybės vertinimo centre.
Profesiniame kelyje sutikti Norvegijos švietimo sistemą išmanantys žmonės įkvėpė geriau pažinti šią šalį. Galutinį tašką padėjo pasiūlymas dirbti Stavangerio bendrojo ugdymo mokykloje specialiąja pedagoge.
Specialiųjų poreikių vaikai Aušrai nebuvo naujiena, juk dirbo lietuviškoje mokykloje, čia taip pat buvo tokių mokinių. O žinių, kaip dirbti su specialiųjų poreikių mokiniais, ji įgijo per magistrantūros studijas. Vėliau studijas lietuvė tęsė Norvegijoje – studijavo elgesio psichologiją.
Šiandien ji skaičiuoja dvylika darbo specialiąja pedagoge metų. Dabar Aušra dirba ir bendrojo ugdymo mokykloje Stavangeryje, ir specialiųjų poreikių vaikų ugdymo centre. Pastarajame ji specialiąja pedagoge dirba savaitgaliais, ten jiedu du Feliksu ir susipažino.
Siekis – geresnė vaiko gyvenimo kokybė
Aušros ugdytiniui Feliksui reikia labai daug aplinkinių dėmesio. Jis hiperaktyvus, sunkiai sutelkia dėmesį, turi ir kitų raidos sutrikimų.
Pedagogė pasakoja, kad kai Feliksas jaučiasi nesaugus, nesupranta, kas vyksta, jis gali būti šiurkštus su kitais vaikais.
Taip pat skaitykite
„O gyvenimo kokybė juk yra jaustis saugiai. Kai Feliksas saugus, saugūs jaučiasi ir tie, kas aplinkui, tai ir tėvai, darbuotojai, draugai. Kartu su Felikso gyvenimo kokybe auga gyvenimo kokybė ir kitiems“, – paaiškino pedagogė.
Aušra pabrėžia: norvegai laikosi to, kad bet kurioje situacijoje turi būti atsižvelgiama į vaiko poreikius, jo norus.
„Tarkime, kai mudu su Feliksu planuojamės savo veiklą, visuomet jo klausiu, ko jis norėtų. Ne aš viena nusprendžiu, ką jis veiks. Žinoma, yra dalykų, kuriuos privalu padaryti, tarkime, išgerti vaistus. Bet jis pats pasirenka, vandeniu ar sultimis juos užgers. Jei suplanavome, kad kur nors važiuosime, jis renkasi, kur norėtų. Pasitariame ir nusprendžiame“, – paaiškino pedagogė.
Kad būtų iki galo viskas aišku tiek vaikui, tiek tėvams, tiek pedagogams, sudaromi individualūs elgesio susitarimai.
„Tarkime, tėvai ir vaikai susitaria, kad vaikas šią savaitę turi susitvarkyti savo kambarį, išmokti užsirišti batraiščius, atlikti namų darbus, iš skalbyklės išimti rankšluosčius. Tai atlikę vaikai renka lipdukus. Už juos gauna premiją. Visuomet skatinu tėvus, kad tai nebūtų materiali premija. Tarkime, vienai mergaitei labai patinka važiuoti autobusu. Tad jai įvykdžius susitarimą šeima važiuoja autobusu.
Viso to tikslas – įgyti naujų įgūdžių. Tarkime, vienas berniukas apkabindavo nepažįstamus žmones. Mokėmės, kad reikia paklausti žmogaus, ar gali jį apsikabinti“, – pasakojo A. Lastauskaitė.
Pedagogė pabrėžia: tikslai turi atitikti vaiko poreikius, skatinti stiebtis, bet pasistengus turi būti pasiekiami.
„Pradedame nuo mažų tikslų, nuo tokių, kurie įgyvendinami. Vėliau vis keli kartelę. Tarkime, su Feliksu, kuris nuolat konfliktuodavo su kitu vaiku, sutardavome, kad jiedu dvi minutes draugaus – elgsis vienas su kitu draugiškai. Po mėnesio jie galėdavo draugiškai išsėdėti, tarkime, žiūrėdami televizorių, dvi valandas. Dešimt minučių žiūrėdavo vieną dalyką, dešimt – kitą. Tarkim, Feliksui patinka žinios, o kitam vaikui – filmukui. Galiausiai, kai tas kitas vaikas susirgdavo ir neateidavo į centrą, Feliksas, pažiūrėjęs dešimt minučių žinias, perjungdavo filmukus“, – pasakojo Aušra.
Pati pasirengė ugdymo priemonę – šypsenų knygą
Dabar Feliksui – penkiolika. Aušra su berniuku pradėjo dirbti, kai jam buvo vienuolika.
A. Lastauskaitė, ugdydama Feliksą, nuolat bendrauja ir su jo tėvais, ir su mokyklos, kurioje jis mokosi kasdien, pedagogais, kitais specialistais. Taip sutelkiamos jėgos siekiant, kad Feliksas sėkmingiau ugdytųsi būtinus įgūdžius.
Dirbdama su Feliksu ir kitais vaikais Aušra pasitelkia „Šypsenų knygą“, kurią pati ir parengė. Pirmiausia specialioji pedagogė su kiekvienu vaiku, su kuriuo dirbdavo, tokią knygą pasigamindavo rankomis, piešdavo, braižydavo, atsispausdindavo paruoštukų. Ilgainiui suprato, kad „Šypsenų knygą“ reikėtų išleisti, juolab kad plėtėsi ją naudojančių žmonių būrys, o iš kolegų pasipylė raginimai imtis leidybos.
„Tai asmeninė vaiko knyga, jis užsirašo savo vardą, įklijuojama nuotrauka. Jos principas – kalendorius. Vaikams reikia aiškiai žinoti, kada, tarkime, bus Kalėdos, Velykos, kiek dienų jos truks, kurią dieną jie kur nors važiuos, eis, kokį darbą jie turi atlikti.
Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi žinoti, kas jų laukia, kokias užduotis jie turi atlikti. Tokia aiški dienotvarkė ypač svarbi specialiųjų poreikių vaikams“, – pasakojo A. Lastauskaitė.
Aušra parodė vienos mergaitės „Šypsenų knygą“. Joje dienos, kai ji lankosi vaikų centre, sužymėtos geltonais namukais, juose – jos laukiantys draugai.
„Anksčiau ši mergaitė taip nerimaudavo, kad nemiegodavo naktimis. Ji nesuprasdavo, kiek naktų praleis centre, kada vėl grįš pas mamą. „Šypsenų knygoje“ priklijavome geltonų namukų, reiškiančių vaikų centrą, mėlynų namukų, reiškiančių mokyklą, dar kitokie lipdukai žymi laiką, kai ji bus namuose. Vaikas taip suprato, po kiek geltonų namukų grįš namo, kada eis į mokyklą, ir nurimo“, – paaiškino pedagogė.
Felikso knygoje dar visai neseniai kelios dienos kalendoriuje buvo pažymėtos Lietuvos ženklu, šios kelionės pradžią ir pabaigą – skrydį iš Stavangerio į Vilnių ir atgal – žymėjo lėktuvas.
Į „Šypsenų knygą“ klijuojami ir šypseniukai – lipdukai, parodantys, kad vaikas atliko numatytą užduotį ar tiesiog patyrė sėkmę, tarkim, pavyko naktį pabusti į tualetą.
„Tai motyvacinė sistema. Ji būtina vaikams. Kai studijavau elgesio psichologiją Norvegijoje, buvo sakoma, kad ji ypač svarbi tiems vaikams, kuriems itin reikia suaugusiųjų pagalbos. Motyvacinė sistema padeda vaikams išmokti ko nors naujo, įgyti reikalingų įgūdžių, kurie pagerina gyvenimo kokybę“, – paaiškino Aušra.
Ji taip pat yra parengusi kortelių, padedančių vaikams mokytis sąvokų.
Tokią sistemą Aušra taiko ir pastaruosius pusantrų metų dirbdama su ukrainiečiais vaikais, kurie į Norvegiją atvyko prasidėjus Rusijos karinei agresijai Ukrainoje. Lietuvės tikslas – padėti šiems vaikams prisitaikyti svetimoje šalyje, kol jų gimtinėje vyksta karas. Lietuvė juos moko norvegų kalbos ir dirba specialiąja pedagoge.
Dabar „Šypsenų knyga“ naudojama daug kur Norvegijoje, ją piešė lietuvė dailininkė, leido Lietuvos leidykla. Netrukus ši knyga pasaulį išvys ir lietuvių kalba.
Aušra: specialiųjų poreikių vaikui labai svarbu būti klasėje
Kiekvienas specialiųjų poreikių vaikas Norvegijoje, sakė Aušra, turi savo specialųjį pedagogą, kuris su juo dirba pagal individualų ugdymo planą.
„Kai dar iki 2008 metų dirbau gimnazijoje Lietuvoje, klasėje turėjau vieną vaiką, turintį autizmo spektro sutrikimą, ir vieną, ištiktą fizinės negalios. Manau, dabar specialiųjų poreikių vaikų ugdymo poreikis yra didžiulis“, – kalbėdama apie permainas, laukiančias 2024 metais, kai visos mokyklos turės atverti duris ir specialiųjų poreikių vaikams, sakė A. Lastauskaitė.
Aušra sako labai gerai suprantanti nerimą ir net baimes dėl permainų Lietuvoje, nors, pabrėžia ji, vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, labai gerai mokytis su kitais vaikais.
„Vienas dalykas – šiems vaikams reikia specialistų, kurie galėtų skirti jiems visą laiką ir visą savo dėmesį. Labai šaunu, kad vaikas gali būti su klase. Vieniems galbūt pakanka pietų pertraukos su kitais vaikais, kitas galėtų ir dvi tris pamokas mokytis drauge ar pamokos dalį, bet jam turi padėti kompetentingas specialusis, socialinis pedagogas, asistentas, kuris gerai pažįsta konkretų vaiko poreikį. Tad labai svarbu turėti tam pasirengusių specialistų.
Juolab kad labai didelė ir patyčių rizika, todėl labai svarbi ir fizinė, ir psichosocialinė aplinka. Jei to nėra, specialiųjų poreikių vaikui bus labai sunku“, – sako Aušra.
