Vilniaus rajono gyventojams nerimą kelia naktiniai miško kirtimai – per kelias naktis iškirstas plynas laukas. Pasak vienos gyventojos, technika didžiulius plotus iškerta per kelias valandas, o kaimynai baiminasi, kad bus kertami ir kiti plotai. LRT.lt kalbintas gamtininkas plyną miško kirtimą įvadija kaip mini katastrofą ir sako, kad miškininkai sprendimus dėl miškų kirtimo priima vienašališkai. Institucijų teigimu, kirtimas vykdomas teisėtai, taip siekiama „panaudoti medieną“.
„Kai kaimynė mums siuntė vaizdus, kaip naktį kerta, buvo iškirsta tik viena pusė kelio. Kai aš vakar buvau, jau buvo iškirstas didžiulis plotas ir kitoje kelio pusėje. Visiškai neaišku, ar jie ties tuo sustos, ar ne“, – portalui LRT.lt sako individualių namų kvartalo bendrijos „Sakiškių girelė“ valdybos pirmininkė Lolita Šideikė
Pasak jos, šalia Sakiškių kaimo esantis miškas kertamas naktį, o kirtimo darbai vykdomi labai greitai. Prieš kelerius metus bendruomenė sustabdė vieną miško kirtimą arčiau savo namų.
„Ta pragaro mašina ėjo, nukirto, visas šakas nuėmė... Jie su ta technika didžiulius plotus iškerta realiai per kelias valandas, suguldo medžius momentaliai, o tada jau dirba – juos pjausto, vežioja, dėlioja, bet miškas būna iškirstas“, – prisimena gyventoja.
Taip pat skaitykite
Buvo miškas, o dabar bus didžiulė kirtavietė
L. Šideikė pasakoja, kad šį kartą vykdomas plynas miško kirtimas: „Realiai tik keli medeliai styro tame plote.“
Gyventojams klausimų sukėlė ir tai, kad miškas kertamas naktį: „Kodėl naktį? Kad niekas nematytų, niekas nespėtų ko nors padaryti. (...) Kilo toks įtarimas ir visi sujudo.“
Valdybos pirmininkės teigimu, iki 2015 metų šis miškas buvo rekreacinis, o 2015 metais „niekam nežinant, tyliai“ miško paskirtis buvo pakeista į ūkinės paskirties.
„Tai reiškia, kad miškus laisvai gali kirsti. Visi įsibaiminę, kad iškirs visus šiuos miškus. Net jei čia negyvenčiau, jei miškas nebūtų šalia manęs, lygiai taip pat eičiau ir kovočiau už mišką aplink Vilnių. Palikite nors siaurą ruožą miškų aplink, kad aplink miestą būtų miškų.
Čia vasarą važiuoja žmonės, vaikšto, grybauja, uogauja. Tai yra rekreacinis miškas. (...) Čia yra taip gražu, ir jie taip kerta, palieka baisų šiukšlyną po kirtimo, viskas ir trūnija. Iškerta, išsiveža, ką reikia, o kas nereikalinga, lieka ir guli. (...) Ten buvo miškas, o dabar bus kirtavietė, didžiulė kirtavietė“, – apgailestauja L. Šideikė.
Taip pat skaitykite
„Mini katastrofa“
Plynas miško kirtimas – mini katastrofa ekosistemai, pažymi Vilniaus universiteto (VU) Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Ričardas Skorupskas. Pasak jo, mišką kertant plynai, keičiasi drėgmės režimas, šviesos kiekis.
„Iškerti visą medyną su visomis gyvybės formomis, kurios yra šakose, kamienuose, bet situacija ant žemės taip pat pasikeičia. Dauguma augalų pavasarį paprasčiausiai išnyksta. Sausose vietose jie išdega, Dzūkijos atveju išdega ištisi plotai. Drėgnose vietose – priešingai, vyksta užmirkimas“, – portalui LRT.lt sako R. Skorupskas.
Ekspertas pabrėžia, kad greitai neįmanoma atstatyti iškirsto miško: „Lygiavertis miškas toje vietoje susiformuoja lygiai po tiek metų ar net ilgiau, nei kokio amžiaus buvo nukirstas medis. Jei iškirto šimtametį medyną, po šimto metų turėsime lygiavertį mišką.“
Kaip atkreipia dėmesį R. Skorupskas, jaunas medis niekada neatstos seno. Pavyzdžiui, jei senas medis siekia 30 metrų aukštį, jis tiek kartų efektyvesnis už jauną medį, kuris siekia 2–3 metrus. Miške svarbūs ir krituoliai.
„Miško atsparumo, kaip ir visuomenės atsparumo, pagrindas – įvairiaamžiai medžiai, įvairiarūšė struktūra. Medžiai turi būti skirtingų rūšių, skirtingo amžiaus, taip pat turi būti ir mirštančių medžių – stovinčių, gulinčių, begriūvančių. Tai duoda savo vertę. Kaip ir visuomenėje – įvairiai mąstantys žmonės suteikia nuomonių įvairovės“, – lygina VU docentas.
Taip pat skaitykite
Politiką diktuoja medienos poreikis, o ne galimybės
R. Skorupskas kritikuoja, kad Lietuvos politika miškų klausimu paprasta – pasiimti kuo daugiau medienos.
„Mes turime keturias ar penkias stambias įmones, kurių poreikis medienos apdirbimui yra po tam tikrą kiekį milijonų kubinių metrų per metus. Mes nesugebame užtikrinti, kad šios įmonės būtų visiškai patenkintos. Taip skaičiuojamas poreikis.
Ne įmonės ir jų skaičius turėtų diktuoti poreikį, o mūsų galimybės atiduoti medieną. Medis tarnauja ne tik medienos pramonei, yra funkcijų, kurios yra gerokai svarbesnės už medienos pramonę. Medienos pramonė – vienas galimų medienos naudojimo būdų, ir pats neefektyviausias, duodantis mažiausiai naudos“, – akcentuoja VU docentas.
Jis įspėja – jei iškirsime miškus, turėsime ilgai laukti, kol jie ataugs, o jų atkūrimas kainuoja daug brangiau. R. Skorupsko teigimu, tam, kad mišką atkurtume, reikia 100 metų – trijų kartų gyvenimo.
„Jei žmonės toje vietoje praranda brandų mišką, tai vargšai jie – šansų pamatyti lygiavertį mišką jie neturės“, – apgailestauja ekspertas.
Vienašališki sprendimai
Anot R. Skorupsko, tokia situacija susiklosčiusi dėl to, kad sprendimai dėl miškų kirtimo priimami vienašališkai.
„Planavimas yra tik vienos institucijos ribose, nederinant su kitų sričių specialistais, miškų grupių planavimas yra tik miškininkų rankose. Priimdami sprendimus, jie neturi ekologų, kultūros paveldo apsaugos specialistų, arboristų.
Todėl rekreaciniai miškai paverčiami ūkiniais miškais, atsiranda karjeras arba iškertamas ūkinis miškas, taip pakišama špyga gyventojams, dėl to kyla konfliktų“, – vardija VU docentas.
Kaip sako jis, miškininkai vienašališkai nusprendžia, koks miškas kuriai grupei bus priskiriamas.
„Jie tose schemose vienašališkai pasidaro taip, kaip reikia. Kai yra medienos poreikis, jie priima tokius teisės aktų pataisymus, kad kokį nors pogrupį panaikina. (...) Tokiu būdu atsilaisvina, pavyzdžiui, 4 tūkst. hektarų miškų. (...) Schemų rengimo metu stipriai sumažėjo apsauginių miškų – apie 5 tūkst. hektarų tik Utenos apskrityje“, – pasakoja R. Skorupskas.
Taip, kai miškas paverčiamas ūkiniu mišku, jame galimas plynas kirtimas – tokiu būdu padidinamas resursų naudojimas, – teigia VU docentas. Pasak jo, poreikį diktuoja pramonė, o iki šiol planavimo procesas nėra viešas.
„Tai liūdniausia. Kalbėti apie kontrolę neįmanoma, nes neišsprendžiame elementarių dalykų. Visi kiti specialistai dirba kartu – urbanistai, ekologai, kultūros paveldo specialistai, o miškininkai tame plane nedirba, jie atskirai savo dalį daro, neįvertina kitų sričių specialistų ir daro taip, kaip jiems patogiau“, – pabrėžia R. Skorupskas.
Siekiama „panaudoti medieną“
Pasak Aplinkos apsaugos departamento, minėta teritorija buvo tikrinta prieš kelias savaites – ir tuo metu, ir per pastarąjį patikrinimą pažeidimų nenustatyta, o plynam miško kirtimui išduoti leidimai.
„Leidimas kirsti išduotas 5 ha biržės plote. Vykdant šiuos miško kirtimus, turi būti sudarytos sąlygos saugoti biologinę įvairovę, užtikrinti aplinkosaugines ir rekreacines miško funkcijas“, – rašoma Aplinkos apsaugos departamento atsakymuose.
Pasiteiravus, kodėl miško paskirtis buvo pakeista į ūkinę, departamentas atsakė trumpai: „Miškai grupėms priskiriami pagal Vyriausybės patvirtintą tvarkos aprašą ir normatyvus. Konkretus miškas priskirtas ūkiniams miškams pagal 2014 metais patvirtinto specialiojo teritorijų planavimo dokumento Vilniaus apskrities miškų tvarkymo schemos sprendinius.“
Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės padalinio vadovė Viktorija Anikevičienė LRT.lt sako, kad vykdomas plynas kirtimas, nes „miškas yra pasiekęs brandą“.
„Kertamas plotas, suprojektuotas miškotvarkos projekte. Taip pat miškas priskirtas IVA miško grupei – ūkiniams miškams“, – tvirtina V. Anikevičienė.
Jos teigimu, pagrindiniai miško kirtimai vykdomi siekiant panaudoti medieną ir „sudaryti palankias sąlygas naujiems, našiems, atspariems medynams atkurti“.
