Miškų genocidas ir brutalus naikinimas – taip po miško kirtimo likusią plynę apibūdino Laima. Ji piktinosi, kad iškirsta keli hektarai miško, o jis virto dykyne. Institucijų teigimu, pagrindinė šio miško kirtimo priežastis – medienos poreikis, o miškas neva bus atkurtas per trejus metus. Visgi, pasak eksperto, plynas miško kirtimas yra katastrofa, o jaunas, atsodintas miškas niekada neatstos seno.
Su portalu LRT.lt susisiekusi Laima apgailestavo, kad Molėtų rajone šalia Kuršiškių ir Ažušilių kaimų esančiame miške atsirado dykynė.
„Sukrėtė vaizdas šimto metų senumo valstybiniame miške. Šis miškas, kuriame grybauju ir uogauju jau daug metų, per trumpą laiką virto širdį veriančia dykyne. Visiškai iškirsti mažiausiai keli hektarai gražiausio miško. Nepasigailėta nei šimtamečių pušų, nei ąžuolų – išpjauta viskas“, – LRT.lt pasakojo Laima.
„Brutalus miško naikinimas“
Pasak Laimos, šalia miško esančių kaimų senbuviai „braukia ašarą ir sako, kad tokio brutalaus miško naikinimo nėra matę“.
„Miškas, kuriame sutikdavau briedžių, stirnų, kiškių, lapių, barsukų ir net kurtinių, dabar panašus į vietą po bombos sprogimo. Neaprėpiami miško plotai virto plyne. Buvusį mišką primena tik švieži metro skersmens kelmai ir išvartyti medžiai“, – piktinosi Laima.
Pašnekovė pažymėjo „nekelianti skandalo dėl kiekvieno nukirsto medžio“, tačiau, sakė ji, pamačiusi tai, kas liko iš seno ir sveiko miško, negali atsigauti.
„Man kyla klausimas, kodėl valstybė taip elgiasi – koks tikslas pateisina šimtamečio miško genocidą? Ar viskas tik dėl pelno iš medienos?“ – klausimus kėlė Laima.
Lokali katastrofa
Genocidas ir katastrofa – taip plynus miškų kirtimus vadina Vilniaus universiteto (VU) Geografijos ir kraštotvarkos katedros doc. dr. Ričardas Skorupskas.
„Katastrofas galima suvokti kaip globalias, kurios apima didelius plotus, o čia yra lokali katastrofa, nes iš esmės pasikeičia ekosistemos gyvavimo sąlygos“, – LRT.lt komentavo R. Skorupskas.
Pavyzdžiui, vardijo jis, jei miškas kertamas žiemą, pavasarį pavėsyje augę augalai „gauna tiesioginį saulės smūgį“, pasikeičia drėgmės sąlygos. Tokiu atveju, jei augalai nežūva iš karto, jie ilgą laiką merdėja ir greičiausiai po penkerių metų vis tiek žūva.
„Sunaikiname viską, ką turėjome“, – apgailestavo VU Geografijos ir kraštotvarkos katedros ekspertas.
Jaunas miškas niekada neatstos seno
R. Skorupskas taip pat atkreipė dėmesį, kad jaunas miškas niekada neatstos seno, brandaus miško. Pasak jo, kuo medžiai senesni ir aukštesni, tuo jie vertingesni ir geriau atlieka visas savo funkcijas – sulaiko drėgmę, reguliuoja mikroklimatą, suteikia daugiau buveinių įvairioms gyvybės formoms.
„Seni medžiai tampa buveinėmis daugeliui rūšių, to nesuteikia jaunas medelis. Seni medžiai, ypač ąžuolai, pušys, yra ne tik lizdavietės, bet ir vietos kerpėms, daugumai retų kerpių, samanų rūšių, prie jų taikosi daug vabzdžių. Joks jaunas miškas nepakeis seno, brandaus miško“, – pabrėžė docentas.
Vis dėlto R. Skorupskas sakė, kad miškininkai vartoja kitokią medžio brandos sąvoką, o ji neatitinka gamtinės brandos. Pavyzdžiui, eglė savo brandą pasiekia 160 metų, tačiau prieš 20 metų egles kirtome joms sulaukus 110 metų, vėliau sulaukus 90, dabar – 70 metų.
„Trūksta medienos, bet laužyti taisyklių negali – gali tik jas keisti. Pakeiti taisykles ir vėl atsiranda rezervo kirsti. Gamtine prasme 70 metų eglė yra vidutinio amžiaus“, – pastebėjo VU Geografijos ir kraštotvarkos katedros ekspertas.
Nykstančios populiacijos ir ekonominė nauda
R. Skorupsko teigimu, kadangi plynas miško kirtimas ekologine prasme yra katastrofinis, miškus turėtume kirsti kitaip.
„Kirtimai turėtų būti atrankiniai, to mūsų miškininkai nedaro, nes jiems tai neapsimoka, neracionalu, tai jiems žaidimas. (...) Jie žiūri ekonominės naudos, kad vienu technikos įvažiavimu pasiimtų kaip įmanoma daugiau“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad selektyvus medžių kirtimas nebūtų žalingas.
Iškirtus plyną mišką, žinduoliai ar paukščiai galbūt suras kitą vietą, tačiau, jei kirtimai vykdomi vegetacijos, paukščių perėjimo piko metu, tai „yra genocidas ir pasišaipymas iš visų egzistuojančių draudimų“, tvirtino VU Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas.
Pasak R. Skorupsko, dar sunkiau augalams – iškirtus mišką, augalai žūva. Tai, kaip augalai atsigaus, priklauso ir nuo dirvos – jei pagrindas molis, buveinė užpelkėja, o augalai žūva nuo drėgmės pertekliaus, kitais atvejais jie gali išdegti.
Jei po plyno kirtimo augalai neperkeliami arba jų nėra gretimame miško sklype, jų populiacija sunyksta, pridūrė R. Skorupskas: „Tai radikalus būdas.“
Pagrindinis kirtimo tikslas – mediena
Dėl Molėtų rajone kertamo miško portalas LRT.lt kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą. Kaip LRT.lt pateiktame komentare tvirtino departamentas, keliuose sklypuose iškirsta 1,80 ha ir 1.30 ha plyno kirtimo biržė.
Pasak Aplinkos apsaugos departamento, abi biržės buvo kertamos pagal Valstybinės miškų tarnybos išduotą leidimą, aplinkosauginių pažeidimų nenustatyta.
Pasiteiravus, kokiu tikslu miškas iškirstas, Aplinkos apsaugos departamentas nukreipė susisiekti su leidimą išdavusia Valstybine miškų tarnyba. Tarnybos atstovas Ūdrys Staselka LRT.lt sakė, kad miške vykdoma ūkinė veikla, tačiau, anot jo, tarnyba neturi informacijos, kiek miško iškirsta ar koks kirtimo tikslas.
Valstybinių miškų urėdijos atstovas Tautvydas Mažeika LRT.lt informavo, kad pagrindinis kirtimo tikslas – medienos gavimas.
„Leidimus miškui kirsti išdavė Valstybinė miškų tarnyba. Pagrindas leidimams išduoti – vidinės miškotvarkos projektas. (...) Kirtimai atlikti atsižvelgiant į turimas prekybos mediena ir kirtimo liekanomis sutartis ir rinkos paklausą“, – sakė T. Mažeika.
Pasak Valstybinių miškų urėdijos atstovo, miškas šiose kirtavietėse bus atkurtas pagal reikalavimus, kurie „įpareigoja mišką atkurti per trejus metus“.
„Tačiau paprastai atkūrimo darbai pradedami kitais metais po kirtimo, tad ir šiuo atveju VMU Anykščių regioninis padalinys planuoja atkūrimą vykdyti 2024 metais“, – sakė T. Mažeika.
