„Svarbiausias Vilniaus viršūnių susitikimo rezultatas Ukrainos klausimu yra tai, kad niekam nebekyla klausimas, ar Ukraina taps NATO nare. (...) Dabar tik liko klausimas, kada Ukraina taps NATO nare“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ sakė prezidentas Gitanas Nausėda.
– Apie NATO susitikimą, jo išvadas – didžiausias dėmesys, žinoma, buvo skirtas Ukrainai, Aljanso žinia – Ukraina taps nare tada, kai dėl to susitars šalys narės ir kai ji įvykdys tam tikras sąlygas. Tai, kad viena iš sąlygų yra karas, aišku visiems, bet, be abejo, tų sąlygų yra daugiau, jos tik nebuvo garsiai įvardintos.
Kokios tos sąlygos? Ar gali būti, kad viena iš sąlygų yra oligarchai, kad baiminamasi, kad tai yra žmonės, kurie, pasikeitus tautos nuotaikoms, gali išstumti kokį nors Janukovičių ir tada demokratija vis dėlto nėra pamatinė vertybė Ukrainoje, o ji turi būti svarbiausias dalykas?
– Ne, aš manau, kad pirmiausiai reikia akcentuoti tai, kad pakvietimas yra, žodis „pakvietimas“ komunikato tekste yra. Be abejo, visi puikiai suprantame, taip pat ir ukrainiečiai, kad tas pakvietimas nereiškia narystės čia ir dabar, bet pakvietimas yra, jis daugiausiai susietas su karu. Kai karas baigsis, (...) aš manau, kad tai bus labai greitas klausimas, kada Ukraina taps NATO nare.
Reformos turi būti įgyvendintos, be jokios abejonės, bet tos reformos turi būti įgyvendinamos ir šiaip. Nepamirškime, kad Ukraina yra kelyje į ES, ji šiuo metu kaip tik demonstruoja puikią pažangą įgyvendindama EK rekomendacijas, o jos ir yra susietos su korupcija, su deoligarchizacija, su kitais labai svarbiais dalykais.
Ukraina tuos dalykus daro net ir dabar, karo sąlygomis. Man šie dalykai visiškai neprieštarauja vienas kitam, tai yra du atskiri takeliai.
Tikriausiai svarbiausias Vilniaus viršūnių susitikimo rezultatas Ukrainos klausimu yra tai, kad niekam nebekyla klausimas, ar Ukraina taps NATO nare. Anksčiau toks klausimas buvo, jis kybojo ore. Dabar tik liko klausimas, kada Ukraina taps NATO nare.
Bet vis dėlto, vertindamas šio susitikimo rezultatus, aš noriu pasidžiaugti jau kaip Lietuvos valstybės vadovas, kad priimta daug sprendimų, kurie pirmiausiai stiprins mūsų saugumą ir tvirtybę.
Manau, kad daug Madrido viršūnių susitikimo deklaracijų buvo įgyvendintos. Kitaip tariant, nauji modernūs gynybos planai – padaryta Vilniuje. Rotacinė oro gynybos sistema – pažadėta, padaryta. Švedijos narystė taip pat iki paskutinės minutės nežinota – pažadėta, padaryta. Suomiją pasveikinome pirmą kartą posėdžiavus Vilniuje.
Dar kas labai svarbu, tai nuolat pabrėžiame savo kolegoms – atsižvelkime į Baltarusijos veiksnį, jis tikrai labai blogina saugumo situaciją regione. Baltarusijos veiksnys tekste taip pat atsirado. Tai didelis jau konkrečiai Lietuvos pasiekimas. Aš manau, kad į tai bus atsižvelgiama ir toliau planuojant gynybos planus, vykdant kitus darbus.
Manau, yra dalykų, kurie apskritai liks ilgiems metams į priekį, kaip antai Vilniaus gynybos išlaidų įžadai. (...) Tai bus siejama su Vilniaus vardu, kaip kažkada sieta su Velso vardu. Jau vien šių dalykų pakanka pavadinti Vilniaus viršūnių susitikimą istoriniu.
Jau nekalbu apie tai, kad vyšnia ant torto buvo, be abejo, JAV prezidento Joe Bideno kalba Vilniaus universiteto kiemelyje, kurios klausėsi daugybė žmonių. Manau, jis siuntė labai aiškią žinią visiems ir pirmiausia Vladimirui Putinui – apsiskaičiavai, tu mūsų nenugalėsi, mes vieningi ir mes ginsime vienas kitą.
– (...) Jūs pasakėte visas gerąsias šio forumo išvadas, bet vėl noriu jus sugrąžinti prie Ukrainos. Kalbėjau apie oligarchus ir demokratijos problemas Ukrainoje. Dar viena problema – ar ji egzistuoja? Tai yra vadinamoji penktoji kolona arba Rusijai dirbantys žmonės vidiniuose aukštuose Ukrainos sluoksniuose. Kalbu apie prezidentūrą, ministerijas. Mes vis kartais girdime, kad ten sulaikomi tokie žmonės. Ar tai yra viena iš sąlygų?
– Tai yra viena iš sąlygų, labai svarbi sąlyga, bet sutikite, penktoji kolona yra visur, net ir tose valstybėse, kuriose galbūt neįsivaizduojame, toli, dar į Vakarus nuo mūsų, yra ir pas mus, yra ir Ukrainoje.
Turbūt pagrindinis klausimas, kiek toli ir kiek aukštai valdžios hierarchijoje pakyla tokie žmonės, ir Ukrainos sprendimai rodo, kad nuo tokių žmonių apsivaloma. Kiekvieną kartą, kai išgirstu, kad kažkas yra pašalintas iš aukštų pareigų, mane tai džiugina, nes suprantu, kad valstybė valosi.
Jeigu viskas būtų gražu, viskas sušluota po kilimu ir atrodytų, kad valdžios hierarchijoje viskas stabilu, tada jau kiltų įtarimų, ar iš tikrųjų valstybėje, kurioje susikerta daugybė interesų ir kurioje Rusija mėgina vykdyti ne tik atvirus karinius veiksmus, bet ir hibridinius, ir dezinformacijos, propagandos veiksmus, viskas taip gražu ir išoriškai tvarkinga. Ne, Ukraina valosi, ir aš manau, kad ji valysis ir toliau.
– Ar Ukraina žino visas šitas sąlygas, ką mes su jumis dabar kalbame?
– Ukraina žino šitas sąlygas. Man su prezidentu Volodymyru Zelenskiu teko ir Lukiškių aikštėje apie tai kalbėti, ir vakarienės metu daug apie tai kalbėti. Jie nuogąstauja, kad vadinamasis sąlygiškumas gali būti panaudotas prieš juos, kad tiesiog remiantis ta prielaida „kai sąlygos bus įvykdytos“, galima sugalvoti vis naujų reikalavimų, kitaip tariant, sugalvoti tokį geležinių kurpaičių modelį, kurių Ukraina niekada negalės sunešioti.
Aš nuraminau jį, nes tikrai nematau tokių nuotaikų tarp valstybių partnerių, visi kaip tik vieningai palaiko Ukrainą, bet visi sako tai, kad šiuo metu vyksta karas, ir kai karas pasibaigs, viskas pajudės labai greit.
– Prezidentas Zelenskis, skrisdamas į Vilnių, kalbėjo apie absurdą, dar tik apie būsimus tuo metu Aljanso sprendimus, jis paminėjo būtent tokį žodį. Tada visi kalbėjo, kad tarp Aljanso dalyvių čia, Vilniuje, posėdžiavusių, buvo toks savotiškas sprogimas ir netgi tokių kalbų, kad šitą paragrafą, kuris liečia Ukrainą, apskritai reikia išbraukti po tokių prezidento Zelenskio žodžių. Jūs buvote ten, sėdėjote ir viską matėte. Jūs galite tą patvirtinti, buvo tas sprogimas?
– Drama buvo labai didelė ir aš vienu metu tikrai turėjau pagrindo nuogąstauti, kad tekstas gali staiga tapti daug blogesnis arba bus neįtraukti tie dalykai, kurie yra nepaprastai svarbūs ir mums, ir Ukrainai.
Suprantu ir prezidento Zelenskio tviterio įrašą, apskritai suprantu, jog emocinis fonas yra toks, kad mes turbūt net negalime įsijausti į padėtį žmogaus, kuris vadovauja valstybei, besiginančiai nuo kruvino agresoriaus. Pirma, tai yra emocinis fonas.
Antra, tai yra taip pat ir derybinis svertas, nes tuo metu sprendimai dar nebuvo priimti. Bet tuo metu tiesiog puikiai suvokiau, kad mes jau pasiekėme maksimumą ir bet koks mėginimas eiti toliau sužlugdys patį Vilniaus viršūnių susitikimą. Aš labai atsakingai tai sakau. Taip galėjo atsitikti.
Taip neatsitiko ir todėl mes šiandien kalbame visiškai kitu tonu. Pagaliau ir prezidentas Zelenskis jau kitą dieną, kaip jūs puikiai matėte, kalbėjo visiškai kitaip. Ir tikrai sveikinu tuos sprendimus, kurie Vilniuje buvo priimti.
– Tas sprogimas, tas pasipiktinimas, dėl kurio galėjo nebūti šio galutinio sprendimo, – jūs galite išduoti, kokios tai buvo šalys? Ar tai buvo vieningas sprogimas?
– Aš negaliu šito išduoti. Apskritai nuotaika buvo tokia, kad na, žiūrėkite, mes stengiamės padaryti viską, ką galime, tikrai dedame daug pastangų ir mes tikrai nenusipelnome galbūt tokio įvertinimo kaip absurdas ar dar kažkaip panašiai. Tai buvo labai trumpalaikis momentas ir ne tiek svarbu, kaip ten kas buvo, bet svarbiausia, kaip viskas baigėsi.
– Prezidentas Zelenskis iš tiesų jau kitą dieną kalbėjo visai kitaip, jis sakė, kad yra visiškai patenkintas NATO sprendimais, išsiveža saugumo garantijas Ukrainai. Jeigu jis nebūtų pavartojęs to žodžio ir nebūtų to įrašo tviteryje, sprendimas greičiausiai nebūtų buvęs koks nors kitoks, bet ar poskonis būtų buvęs kitas? Pakenkė prezidentas sau?
– Ne, nepakenkė. Kaip matote, kitą dieną visi puikiai bendravo, nes visi suprantame, kad tai yra politinis procesas ir kad visi darome tuos darbus, kurie yra geriausi, tinkamiausi mūsų valstybių saugumui.
Aš rūpinuosi Lietuvos saugumu, prezidentas Zelenskis rūpinasi Ukrainos saugumu, bet visi mes kartu, besirūpindami savo valstybių saugumu, be jokios abejonės, galvojame apie Ukrainos saugumą, nes tai yra pirmasis forpostas, mūsų pirmoji gynybos linija, vadinkime tai taip. Be abejo, jų sėkmė bus mūsų sėkmė, vadinasi, mes sulaikysime priešą prie vartų, neleisime jam įsiskverbti giliau.
– Dabar yra kalbama apie Ukrainos narystę Vašingtono susitikime galbūt, bet ar jūs matote kažkokią realią konkrečią datą, kada Ukraina galėtų tapti tikrąja NATO nare? Nes jeigu dabar visi lygina su Bukarešto susitikimu, tai ten bent jau buvo įrašyta, kad turi pateikti planą, kurio taip niekas ir nepateikė. Dabar yra, „kai šalys susitars“. (...)
– Aš dar kartą kartoju: pamenate, kai buvo kalbama apie diplomatinį Lietuvos Respublikos pripažinimą 1991 metais? Pripažino, taip, Islandija pripažino. Po to stojo tyla ir kaip viskas greitai pasikeitė po to rugpjūčio pučo. Staiga, atrodo, tartum išmušė kamštį ir visi vienas per kitą skubėdami puolė diplomatiškai pripažinti Lietuvą.
Pasibaigs karas, mes labai greitai pajudėsime šiuo klausimu, bet karas turi pasibaigti. Turi pasibaigti Ukrainos pergale, ir aš tvirtai tikiu, kad taip ir atsitiks.
Jeigu laida kartais nutrūktų anksčiau, aš labai noriu dar pasakyti ačiū, didelį ačiū visiems Lietuvos žmonėms, kurie prisidėjo prie šito Vilniaus viršūnių susitikimo. Tikrai buvo daugybė žmonių, kurių pavardžių aš niekada neišvardinsiu ir kuriems aš padėkosiu kitomis formomis, bet tai buvo savanoriai, tai buvo šauliai, tai buvo kariūnai, kurių veiduose aš mačiau susikaupimą ir istorijos momento svarbą.
Jie visi suvokė, koks tai yra svarbus momentas, galbūt svarbiausias Lietuvos istorijoje 21-ajame amžiuje, ir visi darė maksimumą to, ką gali padaryti. Štai kodėl Vilniaus viršūnių susitikimas praėjo organizaciniu požiūriu be galo sklandžiai.
Ir net kultūrinė programa vakarienės metu – jūs neįsivaizduojate, kiek kitą dieną man ėjo vadovai vienas per kitą sakyti komplimentų. Sakė, kokia nuostabi muzika. Žinote, ką atliko? „Kur giria žaliuoja“ Vilniaus choras ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas atliko taip, kad visi tiesiog nustėro ir kurį laiką net nelabai galėjo pradėti kalbėti, nes tai skambėjo taip įspūdingai.
Po to buvo specialus muzikinis kūrinys, dedikuotas būtent šiam renginiui, vėlgi džiazo ir mūsų sutartinių dermė. Vienas vadovas, nesakysiu pavardės, priėjo, sako: „Žinai, aš tose iškilmingose vakarienėse tiek muzikos prisiklausau, dažniausiai būna tokia nuobodi, kažkokia saloninė, man dabar šiurpuliukai nugara bėgiojo.“
Iš tikrųjų tai buvo kažkas tokio (...) ir, manau, dar šiandien nesuvokėme, ką mes čia, Lietuvoje, padarėme.
– Pone prezidente, aš gal sugadinsiu jums nuotaiką, bet vis tiek noriu labai paklausti (...).
– Man jau niekas negali sugadinti nuotaikos po šio renginio.
– Lietuva buvo ta vienintelė, kuri iki galo rėmė Ukrainos narystę šitame susitikime, ir suprantame, kad Ukraina pati galėjo turėti tokių lūkesčių. Bet Lietuva juk pusę metų matė, kad amerikiečiai nejuda iš vietos ir kad jie nesutiks su šituo, kodėl ji vis dėl to irgi laužė, galima sakyti, sieną ir ėjo netgi taip aklai? Nejaugi buvo tikima, kad iškabinus vėliavas mieste galima pralaužti Bideną? Juk tai puiki emocija, bet tai nebuvo argumentas.
– Tai investicija į ateitį. Galbūt vakar dieną sienos nugriauti nebuvo galima, bet tos vėliavos neliks be atsako ir be prisiminimo. Pirmiausia patys ukrainiečiai pamatė. Prezidentas ir man, ir, man atrodo, viešai pasakė – jis čia mato daugiau Ukrainos vėliavų negu Ukrainoje.
Taip, mes galėjome iškelti ir daugiau lietuviškų vėliavų, kitąkart iškelsime, bet svarbiausia, mes investavome į ateitį ir, kitaip tariant, šie vadovai, kurie čia lankėsi, mato, kaip Ukraina yra palaikoma – ne tik pačioje Ukrainoje žmonės eina į gatves, bet ir čia. Manau, kai reikės priimti sprendimus, Vilniaus prisiminimai sugrįš.
