Konservatoriai, siekiantys pirmalaikių rinkimų, registravo nutarimo projektą Seime. Kol galutinio sprendimo nėra, yra premjerės pažadas, kad po liepos 12 d. trauksis Vyriausybė, pažadėjusi sklandų NATO viršūnių susitikimą. Tačiau kas bus toliau? Kas laukia Ukrainos paramos politikos, Lietuvos gynybos politikos, kas bus su valstybės biudžetu?
Ar tikrai konservatorių Vyriausybė nusprendė viską mesti? Politologai svarsto, kad realus variantas – tai pačiai koalicijai formuoti naują vyriausybę, bet be Ingridos Šimonytės konservatoriai nelabai turi ką pasiūlyti. Kandidatai į premjero postą turi tikti ir prezidentui, ir Seimui. Todėl politologai neatmeta, kad įvairūs scenarijai vis tiek gali baigtis naujais Seimo rinkimais. O galbūt vis dėlto nugalės valstybinis mąstymas ir Vyriausybė tęs darbą?
Konservatoriams nesvarbu, kad apklausus frakcijas, dauguma sako, jog už pirmalaikių rinkimų projektą nebalsuos.
„Mano vertinimu, nutarimas turi būti registruotas, Seimas turi apsispręsti, apsispręsdamas jis turi paaiškinti visuomenei, kodėl taip apsisprendė, kiekvienas Seimo narys“, – kalbėjo TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Norint skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, reikia 85 parlamentarų balsų. Konservatorių, kuriems G. Landsbergis primygtinai nurodo balsuoti už, – 50. Pasiūlymo kardinaliai neatmeta Laisvės partija ir socialdemokratai. Bet ir su jų balsais 85 nesusirenka.
Tada premjerė I. Šimonytė kartoja – trauksis.
Opozicija kalba apie nepasitikėjimą Vyriausybe. Tam reiktų 71 balso, vien opozicija tiek neturi.
I. Šimonytė, iš pradžių sakiusi, kad pasitikėjimo tikrintis neketina, dabar teigia, kad vėlgi – išnaudotų tai pirmalaikiams rinkimams: „Jei Seimas išreikš nepasitikėjimą Vyriausybe, tada Seimas galės kreiptis į prezidentą, kuris galės šaukti neeilinius rinkimus.“
Po NATO susitikimo – nors ir tvanas
Bet kokiu atveju, aišku viena – I. Šimonytė pasiryžusi postą palikti. Konservatoriai teigia, kad tai įvyktų po liepos 11–12 dienomis vyksiančio NATO viršūnių susitikimo. Iki tol esą bus stabili Vyriausybė, bet, pasak politologų, dėl nuolatinių kalbų apie atsistatydinimus ši valdžia jau dabar atrodo kaip laikinoji.
„Faktiškai jau tikrai ji dabar yra laikinoji, panašu, kad jau prasideda signalai iš NATO partnerių, kad jie būtent taip tą Vyriausybę ir mato – tas labai didžiulė problema“, – mano VDU docentas Ignas Kalpokas.
Politologai svarsto, kad pasitraukus Vyriausybei, konservatorių kalbos apie naujus rinkimus gali nutilti.
„Ypač jei viešosiose diskusijoje dominuotų neigiami idėjos vertinimai, aš neatmesčiau, kad jie koreguotų ir savo poziciją“, – sako VU TSPMI profesorius Ramūnas Vilpišauskas.
Nerengiant pirmalaikių rinkimų, atsistatydinus Vyriausybei, konservatoriai lieka didžiausia frakcija Seime. Bet ar vėl liptų į tą pačią balą ir imtųsi iniciatyvos formuoti naują vyriausybę – neatsako.
„Labai hipotetinis klausimas, sunku pasakyt“, – buvo G. Landsbergio atsakymas.
„Čia įvairių dalykų gali būti, tai klausimas, apie kurį dabar neverta net kalbėti“, – nukerta ir I. Šimonytė.
Politologė Rima Urbonaitė sako, kad mažai tikėtina, kad I. Šimonytė vėl sutiks imtis premjerės pareigų, o be jos konservatoriai nelabai ir turi ką pasiūlyti.
„Deja, bet konservatorių ikona pavargo, konservatoriai kuo ją pakeisti nelabai turi, analogiško kalibro politikų nėra ir simpatijas Ingridai Šimonytei jaučia daug kas, bet po šitų sprendimų gali jausti ir nusivylimą“, – sako MRU lektorė.
Iniciatyvos konservatoriams reikėtų ir buriant naują koaliciją. I. Šimonytei pasitraukus, šios sutartis nutrūktų. Tik dabartinėje koalicijoje įtampa pasiekė aukštumas.
„Nė karto kaip didžiausios frakcijos atstovas nekvietė pasitarti – nieko, dabar sukviečia visus ir sako, pasitarkime dėl pasileidimo, nes jūs visi pasileidę esate ir neskaidrūs“, – konservatorių lyderiu piktinosi Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas.
Liberalas sako, kad jo frakcija galėtų dirbti nebūtinai koalicijoje su konservatoriais ir Laisvės partija. Tuo tarpu bet Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad galėtų likti dabartinė koalicija: „Mes turėtume tęsti konstruktyvų bendradarbiavimą šioje koalicijoje ir tą tikrai siūlysiu kolegoms tiek savo partijoje, tiek koalicijoje.“
Kitų partnerių nei liberalių frakcijų, anot politologų, konservatoriams nėra.
„Konservatorių prekės ženklas tapęs toksišku tarp visų, kurie nėra dabartinės Vyriausybės simpatikai“, – apibendrina I. Kalpokas.
Mažumos vyriausybė, kuriai sudaryti iniciatyvos teoriškai galėtų imtis opozicija, taip pat nelabai tikėtina.
„Nė vienai opozicijos frakcijai lįsti į šitą balą, kai ekonominės problemos, kai tęsiasi karas Ukrainoje – jiems neapsimokės, – mano VDU docentas. – Opozicija valdžios imti nenorės, valdantieji galimai nesugebės.“
Žodį teks tarti ir prezidentui
Žinoma, viskas ne tik Seimo rankose. Naują valdžią parlamentui teikia prezidentas ir čia, politologai sako, jo laukia sunkus uždavinys. Dėl nuolatinės priešpriešos su konservatoriais objektyviai tarpininkauti šioje krizėje jis negali.
„Nuo savo kadencijos pradžios prezidentas Gitanas Nausėda labai apribojo savo galimybes dirbti tokioje politinėje krizėje kaip tarpininkas tarp įvairių Seimo politinių jėgų, – tvirtina R. Vilpišauskas. – Kaip valstybės vadovas, kuris galėtų įtikinamai tarpininkauti, siūlyti sprendimus.“
Pasak R. Urbonaitės, G. Nausėdai vis vien teks priimti sprendimą: „Prezidentas privalės per 15 dienų nuo Vyriausybės atsistatydinimo teikti ministro pirmininko kandidatūrą Seimui. Ar turės kandidatą, kuris sulauks paramos, ar turės teikti kažką – čia didelis klaustukas.“
I. Kalpokas svarsto, kad prezidentui gali patikti turėti vertybiškai artimesnę daugumą, ypač tokią, kur nebūtų G. Landsbergio ir I. Šimonytės.
„Akivaizdu, kad iš prezidentūros pusės žiūrint, valdančioji dauguma, kur arba nebūtų konservatorių, arba šitie asmenys būtų nuleisti iki antraeilio vaidmens, galėtų būti visai patrauklus variantas“, – mano jis.
Prezidentas neatmeta naujų rinkimų galimybės, bet jei jų nebūtų, neatskleidžia, ką norėtų matyti valdžioje.
„Prie to paties sprendimo gali tekti eiti tolesniu keliu – mėginant patvirtinti alternatyvias vyriausybes, bet čia nenoriu toli leistis į ateitį ir mėginti fantazuoti apie galimus variantus“, – aptakiai kalbėjo G. Nausėda.
Pirmalaikius rinkimus prezidentas taip pat gali skelbti, jei Seimas per 30 dienų nepatvirtins naujos Vyriausybės programos arba per 60 dienų du kartus iš eilės nepritars Vyriausybės programai.
Ir galų gale išeitis iš šio politinio chaoso, R. Urbonaitės žodžiais, gali būti ten, kur jis prasidėjo – „tie pirmalaikiai rinkimai, kuriuos mes kritikuojam, nes yra už ką, kažkada gali būti likusi vienintele išeitimi“.
