Kinijoje vyksta šios šalies vadovo Xi Jinpingo ir Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono bei Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen susitikimas. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis LRT TELEVIZIJOS laidai „Dienos tema“ teigė, kad Kinija yra galingesnė už Rusiją valstybė ir vykdo šios satelitizaciją, tačiau reiktų du kartus pagalvoti, ar tikrai norima, kad Pekinas prisidėtų prie Maskvos karo Ukrainoje sprendimo.
– Prancūzijos prezidentas nuvyko į Kiniją tam, kad atkalbėtų Xi Jinpingą nuo dar artimesnių santykių su Rusija ir vietoj to taptų tarpininku, siekiant nutraukti karą Ukrainoje. Viena iš Emmanuelio Macrono pokalbių temų su Xi Jinpingu turėtų būti branduolinio ginklo dislokavimas Baltarusijoje. Kai Xi Jinpingas viešėjo Maskvoje, jie kartu su Vladimiru Putinu paskelbė, kad visos branduolinius ginklus turinčios valstybės turėtų susilaikyti nuo jų dislokavimo užsienyje. Ir praėjus trims dienoms V. Putinas sako, kad jis pirmą kartą nuo Sovietų Sąjungos žlugimo dislokuos taktinius branduolinius ginklus Baltarusijoje. Ar tai neįrodo, kad V. Putinui nėra jokių autoritetų, kad jis gali bet kam bet ką pažadėti, tačiau jis pats sau karalius ir tada Xi Jinpingas nėra panacėja, norint siekti taikaus karo sureguliavimo Ukrainoje?
– Manau, užčiuopėte turbūt vieną svarbiausių geopolitinių klausimų pastaruoju metu. Tokių debatų ir diskusijų, ką mes matome, yra nemažai. Nemanau, kad viskas, kas yra atspindėta viešojoje erdvėje, yra būtent tai, kas vyksta. Mano vertinimu, gal realybė yra šiek tiek kitokia, bet <...> faktas, kad Kinija yra galingesnioji dviejų valstybių sąjungos arba tos beribės partnerystės tarp Rusijos ir Kinijos partnerė. Manyčiau, kad galima būtų tai netgi pavadinti tam tikra Rusijos satelitizacija, turint galvoje kitus istorinius terminus, kurių nenorėčiau vartoti studijoje, bet iš esmės tai yra mažesniojo partnerio pritraukimas ir jo suverenių galių ribojimas. Ginklo permetimas į Baltarusiją, atsiejus tai nuo saugumo implikacijų mums, kurios iš tikrųjų yra reikšmingos ir apie jas būtų galima kalbėti atskirai, manau, yra tam tikras V. Putino bandymas atstumti Kinijos įtaką jam ir didelį spaudimą, parodant, kad autoriteto nėra. Realybė, manau, yra visiškai kitokia.
Pora žodžių dėl paties vizito. Viena iš vizito dedamųjų dalių yra vis didėjanti Kinijos įtaka Europos ekonomikai ir čia važiuoja Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen, kuri taip pat turi rizikos mažinimo strategiją ir ją vežasi. Aš manau, kad matydami jau ir taip dideles rizikas, ir taip didelę Kinijos įtaką, turėtume bent du kartus pagalvoti, ar norime, kad Kinija taptų atsakinga už Europos Sąjungos, Europos žemyno saugumą, ko mes iš esmės dabar ir prašome. Aš iš tikrųjų nemanyčiau, kad yra daug sutarimo Europos Sąjungoje.
– Baltarusija šitame Ukrainos kare aiškiai yra Rusijos sąjungininkė, kad ir kaip mes žiūrėtume. Dabar Seimas pritarė įstatymui, kuriuo riboja, tiksliau, įteisina nevienodus ribojimus Baltarusijos ir Rusijos piliečiams, baltarusiams daro išimčių ir dėl pilietybės, ir dėl nekilnojamo turto. Kodėl? Juk Lietuva visuose tarptautiniuose formatuose bando įteigti, kad ir vienas, ir kitas yra nusikaltėliai, kad juos abu reikia teisti. Dar daugiau, Lietuva kelia tarpvalstybinę bylą Baltarusijai dėl migrantų.
– Manau, yra labai svarbus skirtumas. Ir pradėčiau šiek tiek nuo anksčiau, kad, kai mes kalbam apie Baltarusiją kaip apie apriboto suvereniteto šalį, mes suprantam, kad realių svertų ištrūkti iš Rusijos įtakos yra atsisakiusi Baltarusijos valdžia, bet pripažįstame, kad Baltarusijos žmonės turi tai, ką galėtume galbūt vadinti dvasiniu suverenitetu, kitaip tariant, jie siekia laisvės, jie norėtų būti laisvi nuo Rusijos įtakos ir apskritai kurti savo šalį savarankiškai. Tą mes matėme per 2020 metais vykusius rinkimus, kai šimtai tūkstančių žmonių, balsavę už Sviatlaną Cichanouskają, kuri dabar turi prieglobstį Lietuvoje, išėjo į gatves reikalauti rinkimų. Jie tebėra Baltarusijoje, jie yra ta Baltarusijos laisvės ugnis, kuri neturėtų būti užgesinta, ir mūsų pareiga bei pastangos turi būti tą ugnį išlaikyti degančią. Dėl to Lietuva, nepaisant to, kad reikalavome ir toliau reikalaujame sankcijų tiek vienam, tiek kitam režimui, į Baltarusijos pilietinę visuomenę ir žmones žiūrime kitaip.
– Ar neturėtų Lietuva rodyti bent iniciatyvos ir bandyti rusus kažkaip suaktyvinti, kad jie irgi norėtų to paties, ką buvo pareiškę baltarusiai?
– Puikus klausimas ir čia matome šiokių tokių užuomazgų. Situacija yra kur kas sudėtingesnė, bet turbūt jau esate atkreipusi dėmesį, kad vyksta diskusija dėl Rusijos žurnalistų. Ar jie – opozicinė, pilietinės visuomenės žiniasklaida – turėtų būti priimami, ar jiems turėtų būti suteiktas prieglobstis Latvijoje, Lietuvoje, kitose valstybėse. Mano nuomone, kad turi, nes jeigu Rusija atgims, o aš tikiu, kad atgims, <..> ji atgims iš tos dalies, kuri oponuoja dabartiniam režimui, ir Lietuva taip pat čia turi ne mažiausią vaidmenį.
– Dar vienas svarbus klausimas yra artėjantis NATO viršūnių susitikimas Vilniuje ir, rodos, trečiadienį Briuselyje jūs buvote susitikęs su Jungtinių Valstijų pajėgų vadu Europoje Kristoferiu Kavoliu. Norėčiau jūsų paklausti – Vokietijos gynybos ministras sako, kad būtent NATO turi nuspręsti, ar čia, Lietuvoje, turėtų būti Vokietijos brigada dislokuota, tad ar per viršūnių susitikimą Vilniuje numatomas šis klausimas svarstyti? Ar buvo apie tai kalbama, pavyzdžiui, trečiadienį? Tai juk svarbu ne tik Lietuvai, tai svarbu ir kitoms Baltijos šalims.
– Turbūt reikėtų šiek tiek atsukti laikrodį atgal. Mūsų sutarimas su Vokietija yra nepakeistas, jis yra galiojantis ir girdint tokius pareiškimus turbūt susidaro įspūdis, kad viena iš pusių nori dabar naujo susitarimo arba kitokio susitarimo arba galbūt netgi gailisi, kad anksčiau kažką susitarė. Grįžimas prie diskusijų NATO iš esmės pradėtų labai didelį pokalbį, kuriame 31 valstybė turi susitarti, kad būtent tokio pobūdžio gynybos elementų reikia. Čia galbūt irgi yra šiokio tokio gudravimo, turint galvoje, kad tokius susitarimus pasiekti yra labai sudėtinga. Mes netgi nuo karo pradžios praeitais metais bandėme jį pasiekti. Ir praeitų metų Madrido susitarime yra numatyta, kad NATO neprieštarauja, jeigu valstybės dvišaliu būdu susitars dėl pajėgų padidinimo nuo bataliono iki brigados, tai mes ir padarėme su Vokietija. Jei būtų grąžinta, visų pirma, greičiausiai, partneriai klaustų, kodėl mes grąžiname, – „jūs tarpusavy susitarkite“.
– Tai nėra numatytas toks pokalbis?
– Konkrečiai tokio pokalbio, aš manau, net neverta pradėti. Mano supratimu, reikia patvirtinti keletą dalykų, kad grėsmės lygis Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms, būtent, pabrėžiu, Baltijos valstybėms, yra išaugęs ir atominis ginklas taip pat ne paskutinis aspektas. Yra padidinimas nuo brigadų iki divizijų Rusijos vakariniame flange, kitaip tariant, prie mūsų sienos iki 2025 metų ir taip toliau. Yra gausybė elementų, kurie rodo, kad Rusija savo pajėgas ir eskalacijos lygį kelia mūsų link. Mes turime turėti adekvatų atsaką ir Lietuva turi pakartoti, ir aš tą pakartojau ir vakar, ir užvakar, tiesą sakant, visuose susitikimuose, kad mums reikalingas partnerių buvimas Lietuvoje. Yra paradigma ir mes nuo jos negalime atsitraukti. Tai yra vienas iš kertinių atgrasymo faktorių. Kitaip tariant, kad oponentas, priešininkas, esantis kitoje sienos pusėje, net nesvarstytų pulti todėl, kad jis iš karto įtrauktų į karinius veiksmus, nepaisant jų intensyvumo ir aktyvumo, NATO valstybes, pagrindinius ir kertinius Lietuvos NATO partnerius.
– Vilniuje bus tikrai kalbama apie Ukrainą ir Seime kaip tik yra priimta rezoliucija, kurioje yra raginimas Aljansui pakviesti Ukrainą tapti NATO nare, bet tai yra kariaujanti šalis, t. y. šalis, kuri turi didelių iššūkių su korupcija, neseniai matėme, kaip buvo atleisti labai aukšti pareigūnai. Ar tai nėra deklaratyvu, nes visi geri norai vis tiek turi turėti kažkokį pagrindą. Jūs tikite, kad Vašingtonas pritars šitai narystei būtent Vilniuje?
– Valstybės išreikšta pozicija Seimo balsavimu yra labai svarbu. Tai siunčia signalą mūsų partneriams, kad Lietuva neatsitraukia nuo ambicingų, galbūt skambių savo tikslų ir aš esu pasakęs tai ir pats, kad Ukrainos vieta yra transatlantinėse struktūrose, t. y. NATO ir Europos Sąjungoje. Kol laikas bus tinkamas arba kol mes rasime sutarimą, iki to laiko Lietuva rems Ukrainos tapimą nare ir ES, ir NATO.
Aišku, yra reikalavimų, kurie turi būti objektyviai išpildyti. <...> Ko mes galime pasiekti NATO vadovų susitikime Vilniuje, klausimas yra atviras ir diskusija nėra lengva. Vakar irgi buvo žiniasklaidos klausimų, ką pavyko nutarti Briuselyje. Turėjau atsargiai ieškoti formuluočių, pasakydamas, kad atsiranda šiek tiek optimizmo, kad vis didesnis valstybių būrys pritaria, kad turime kalbėtis su Ukraina, koks būtų konkretus jų kelias NATO link, kokie būtų konkretūs žingsniai, ko mes tikimės iš jų dėl galbūt reikalingų reformų, dėl karo pabaigos, kaip mes įsivaizduojame jų pergalę. Na, tas pokalbis turi būti atviras, nuoširdus ir geriausia, kad jis įvyktų Vilniuje.
– Dabar noriu į jus kreiptis ir šiek tiek kitu klausimu. Tuo metu, kai konservatoriai Seime registruoja įstatymą, siūlantį Komunistų partiją pripažinti nusikalstama organizacija, paaiškėjo, kad Sąjūdžio susikūrimo išvakarėse prezidentas Gitanas Nausėda tapo Komunistų partijos nariu, bet rinkimuose jis to nedeklaravo. Ar tai pakeis jūsų požiūrį į prezidentą? Buvo svarbu, kad jis vis dėlto nenurodė to fakto, kai kandidatavo, nors formaliai niekas nebuvo pažeista?
– Mano požiūriu, prezidento tai tikrai nepakeis. O dėl visos situacijos, manau, kad esu jau ir minėjęs, kad geriausia, kad jis pats atrastų tinkamus žodžius paaiškinti visuomenei, kas čia atsitiko. Tai nėra lengva. Tai nėra paprasta, bet tai yra neišvengiama. Ir, tiesą sakant, daugiau šia tema kalbėti kažkaip nematau didelės pridėtinės vertės. Dėl įstatymo, turiu pasakyti, kad frakcijoje ir anksčiau, ir praeitoje kadencijoje diskusijų buvo labai įvairių. Tikrai nėra vienos nuomonės, kad tai yra reikalinga, kad tai yra būtina. Tos nuomonės išsiskiria ir aš manau, kad geriausia būtų, kad tie žmonės, kurie įregistravo šį įstatymą arba šias nuostatas, patys ir naujoms aplinkybėms aiškėjant tiesiog paaiškintų, kokia jų pozicija.
– Jūs skeptiškas?
– Aš esu skeptiškas ir buvau toks todėl, kad yra klausimas, prieš ką tai yra nukreipta. Ir buvo keliančių klausimą, ar čia yra specifinis koks nors asmuo, tų klausimų dabar dar daugiau. Nusistatymas ir netgi jūsų formuluotė, ar įstatymas yra nukreiptas prieš valstybės vadovą, gal daugiau negu prieš vieną... Aš esu atsargus šiuo klausimu, bet tai yra ne partijos iniciatyva, tai nėra net frakcijos iniciatyva, o atskirų Seimo narių, kurie yra deklaravę savo nuostatas jau senokai ir jos niekada nebuvo slaptos, todėl, manau, kad atsiradus naujoms aplinkybėms, jie galėtų tiesiog paaiškinti, ką jie dabar apie tai mano.
– Prezidentas sako, kad vis dėlto čia konservatoriai jį medžioja ir medžioja prieš rinkimus. Tai ar jūs jau svarstote kandidatą į prezidentus per kitų metų rinkimus, kuris galėtų būti rimtas varžovas prezidentui Nausėdai, jeigu jis paskelbtų, kad irgi kandidatuos?
– Matot, kad prezidentas pats nemažai kalba apie rinkimus, tai, matyt, jis tikrai apie tai mąsto kur kas daugiau negu, ko gero, kiti politiniai veikėjai ar veikiančios politinės jėgos Lietuvos politiniame gyvenime. Mes turime dar šiek tiek laiko. Atsižvelgiant į praėjusių prezidento rinkimų kalendorių, mūsų tas politinis kalendorius, laikrodis įsijungtų, sakyčiau, turbūt nuo šių metų rugsėjo.
– Tai jūs dar nesvarstėte kandidatų?
– Ne, kandidatai nėra svarstyti, tiesiog, man atrodo, mes esame paskelbę po savivaldos rinkimų, kad po truputėlį pradėsime formuoti štabą. Tai čia yra patys pirmieji tokie partijos žingsniai, kai kuriamos struktūros, kurios vėliau kurs taisykles, tos taisyklės bus tada įgyvendinamos ir po truputėlį eisime pirmyn. Akivaizdu, kad, matyt, mes čia tokie dabar jau gal ir lėtesni veikėjai. Kiti yra labiau pasiruošę.
