„Žvelgdamas į kiekvieną studentų kartą, esu tikras, kad ji padės savo spaudą universiteto gyvenime“, – sako Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas. 444-ųjų universiteto sukaktuvių proga jis linki bendrojo ugdymo mokyklose ugdant būsimus studentus pirmiausia ugdyti juos kaip piliečius.
– „Jau 1994 metais žinojau, kad Rimvydas bus VU rektorius“, – taip apie jus sakė profesorius Alfredas Bumblauskas. Tada buvote ketvirtakursis. Jums pačiam tokia mintis šmėkštelėdavo?
– Tuo metu nelabai įsivaizdavau, ką reiškia būti rektoriumi. Man rūpėjo vienas dalykas – kuo geriau parašyti bakalauro darbą ir tęsti studijas magistro pakopoje. Turbūt taip sudėliotas gyvenimas universitete – padarai vieną žingsnį ir kartu žvelgi tolyn – vieną žingsnį į priekį. Vargu, ar studentas galvoja tiek toli į priekį, apie tokią karjerą. 1994 metais apie rektoriaus darbą tikrai negalvojau.
Jei taip ir buvo, galima stebėtis profesoriaus įžvalgumu. Galiu taip nuspėti, kad jis pamatė ryžtą ir ambiciją siekti. Juk rektorių suvokiame ne tik kaip administracijos darbuotoją. Pirmiausia jį suvokiame kaip mokslo ir akademinės bendruomenės lyderį. Galbūt A. Bumblauskas ir įžvelgė tą lyderystę. Nors tuo metu savęs lyderiu tikrai nelaikiau, buvau individualistas.
Bet kai ateini dėstyti, vadovauji katedrai, neišvengiamai tai veda prie tam tikro žmonių būrimo aplink save. Nuo to ketvirto kurso praėjo daug metų, daug kas pasikeitė gyvenime.
– Tie laikai, kai buvote studentas, vadinami lietuviškojo laukinio kapitalizmo laikais, kai siekį eiti mokslo keliu ne vienam nurungdavo verslavimai. Jūs buvote tvirtas dėl pasirinkimo? Visuomet norėjote būti būtent VU studentu?
– Turėčiau tėvams padėkoti, kad man suteikė galimybių mokytis. Jie skatino studijuoti ir nesiblaškyti. Bet, žinoma, galybė gabių ir bendraklasių, ir bendrakursių pasirinko kitas veiklas. Tada dėl vienų priežasčių, dabar dėl kitų žmonės pasirenka, kuriuo keliu eis. Kartais ir sunkumai priverčia pasirinkti. Rinkdamasis ko nors atsisakai. Rinkdamasis mokslą, atsisakai greitesnių pirmųjų pajamų, finansiškai laisvesnio gyvenimo. Kita vertus, gyvenimas universitete suteikia laisvę. O tais metais atradome ir tada naują mobilumo galimybę – galimybę išvykti studijuoti į užsienį, o tai daug ką atsverdavo.
– Lygindavote save ir užsienio studentus, savo ir jų galimybes?
– Labiau lygindavau bibliotekas. Sovietinis laikotarpis universitetiniam gyvenimui smūgis buvo ir todėl, kad buvome atkirsti nuo tiesioginio bendravimo, nuo resursų, ypač socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Mus pasiekdavo labai mažai naujausių straipsnių, knygų. Todėl nuvykus į užsienio universitetą pirmas adresas, o ir pagrindinis, būdavo biblioteka. Man būdavo svarbi bibliotekų kultūra, kuri užsienio universitetuose susiformavo dar 19 amžiuje. Galimybė pačiam vaikščioti po specializuotą biblioteką, atrasti knygas ir autorius.
– Koks studentas buvote, kokie yra šiandienos studentai?
– Mūsų kartai būdingas alkis – žinių, patirčių. Noras atrasti, surasti, kad ir straipsnį, kurio tik antraštę turi. Nežinau, ar smarkiai tai skiriasi nuo šiuolaikinės kartos, bet kartais man atrodo, kad mums tai buvo būdingiau.
Šiuolaikinė karta turi savų privalumų, ji gyvena informacinių galimybių eroje. Bibliotekų jiems nereikia važiuoti ieškoti. Daugelis resursų pasiekiama arba universitete, arba tiesiog internete. Bet pažinimo alkis – vienas stipriausių dalykų, kuris stumia į priekį.
Žiūrėdamas kaip istorikas, žinoma, galiu pasakyti, kad kiekviena karta, žvelgdama į ateinančią, mato save juose ir projektuoja realizuotas ar nerealizuotas idėjas, arba perdėtai tikisi iš tos naujos kartos. O juk kiekviena karta pakeičia gyvenimą, pakeičia ir universitetą. Todėl ramiai žvelgiu į pokyčius. Žvelgdamas į kiekvieną studentų kartą, esu tikras, kad ji padės savo spaudą universiteto gyvenime.
Taip pat skaitykite
Kiekviena karta vis naujai perrašo istoriją ir kelia klausimus, kurie ankstesnei neateidavo į galvą. Kad ir požiūris į pasaulio istoriją per klimato pokyčio perspektyvą. Prieš 50 metų niekas negalvojo, kad tai gali būti svarbu, o dabartis priverčia ir taip žvelgti. Tad ir universitete naujoji karta pamato tam tikrų dalykų, į kuriuos anksčiau niekas nežvelgdavo. Tai turbūt ir esminė universiteto idėja: tradicija, tęstinumas, išsilavinimo standartai dera su neišvengiamais pokyčiais.
– Vilniaus universitetas švenčia 444-ąsias sukaktuves. Kuris VU istorijos fragmentas jūsų, istoriko, akimis pats reikšmingiausias – liūdniausias, šviesiausias?
– Sudėtingiausi neabejotinai buvo okupacijos periodai. Pirmasis – prieš pat uždarant universitetą 19 a. pirmoje pusėje, kai didėjo represijos, stiprėjo cenzūra. Ir, aišku, pats sudėtingiausias – nacių ir sovietų okupacinis periodas, paveikęs daugelio dėstytojų ir studentų likimus. Daug jų buvo išmesti iš universiteto, o kalbant apie žydų studentus – ir nužudyti.
Galima sakyti, kad universitetas buvo įkaitas, veikiamas tų režimų, bet vis dėlto pats universitetas kartu priimdavo tą sprendimą išvaryti studentus, neleisti tęsti studijų. Todėl manau, viena prasmingesnių pastarojo meto iniciatyvų universitete – pamėginti atsiskaityti su institucine sąžine – projektas „Gyvoji atmintis“ – dar gyviems buvusiems studentams arba jau mirusiųjų palikuoniams įteikiame atminimo diplomą kaip ženklą, kad prisiimame atsakomybę už tai, kad jie negalėjo tęsti studijų. Tam tikra prasme grąžiname juos atgal į bendruomenę.
O pats įdomiausias bet kuriai institucijai – steigimosi laikotarpis. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, naujoms institucijoms visuomet gresia variantas, kad netrukus ji sužlugs.
Tai, kad Vilniaus universitetas nuo 1579 metų greitai ir sėkmingai startavo, lėmė kelios aplinkybės. Ne vien dosni valdovų fundacija, bet ir tai, kad priklausė jėzuitų globai, jėzuitų universitetų tinklui, tai reiškė ir galimybę keistis įvairiais resursais – idėjomis, žmonėmis, ir tai, kad universitetas buvo tarptautinis. Pirmasis rektorius – lenkas, pirmieji atvykę jėzuitai – čekai, ilgiausiai pareigas ėjęs jėzuitų rektorius buvo ispanas, pirmąją išlikusią disertaciją parašė portugalas. Pirmieji Teisės fakulteto profesoriai buvo atvykę iš Vokietijos, o Medicinos – iš Prancūzijos. Vien šie pavyzdžiai rodo didelę tarptautinę universiteto įvairovę.
O mokslo požiūriu universitetas buvo įsiliejęs tarp stipriausių Europos universitetų 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje, Apšvietos laikotarpiu, gavus labai didelį pasitikėjimą ir investicijų iš viešosios valdžios, iš Edukacinės komisijos. Tai buvo naujas mokslo proveržis visose srityse – nuo gamtos iki humanitarinių mokslų.
Tai astronomija – penktoji Europoje observatorija, vadovaujama pasaulinio lygio astronomo, rektoriaus Martyno Počobuto. Botanika ir botanikos sodas. Medicinos fakulteto steigimas ir netrukus medicinos klinikos. Net profesionalūs menai atsiranda – Laurynas Gucevičius įsteigia architektūros, o Pranciškus Smuglevičius – piešimo katedras.
Šis laikotarpis – universiteto kaip akademinės institucijos suklestėjimas. Kartu tai naujas postūmis valstybei ir visuomenei. Tuo metu buvo ugdoma ta karta, priėmusi Gegužės 3-iosios konstituciją. Tai ta karta, kuri, nepaisydama Abiejų Tautų Respublikos sužlugdymo, ir toliau tęsė akademinę tradiciją, bet kartu universitetas virto ir pasipriešinimo okupacijai centru. Tuo metu universitetas didžiavosi arba išugdė pasaulinio lygio asmenybes – Lelevelį, Mickevičių, Domeiką, Daukantą.
Dažnai kalbama, ką duoda universitetas? Be suprantamo aukšto lygio mokslo ir studijų, jis dar suteikia ir tam tikrą tęstinumo galimybę. Universitetas buvo uždarytas, bet per absolventus, jų darbų poveikį dar kelias kartas buvo palaikoma laisvės, žinių tradicija, kuri pasklido po įvairius miestus, bajorų dvarus. O tai suteikė atsinaujinimo impulsą visuomenei, valstybei.
– Praėjusiais metais Vilniaus universitetas pasauliniame universitetų reitinge išlaikė rekordinę 400-ąją vietą. Kuo tarptautiškumas svarbus šiandien?
– Reitingas pirmiausia svarbus reputaciniu požiūriu. Globalioje konkurencinėje rinkoje dėl protų, dėl studentų visi žiūri į reitingus, į rodiklius. Studentai nori studijuoti geresniuose universitetuose, mokslininkų grupės nori dirbti su stipresniais universitetais.
Ką reiškia tarptautiškumas, galiu iliustruoti vienu pavyzdžiu. Pernai Vilniaus universitetas tapo prestižinės Europinės molekulinės biologijos laboratorijos (EMBL) dalimi. Gavus finansavimą galima steigti šešias naujas laboratorijas. Tai buvo prasminga investicija. Kokia greita nauda, parodo ir tai, kad mokslininkų grupės tyrėjas, atvykęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, jau laimėjo vieną prestižiškiausių Europos mokslo dotacijų.
Atskirose disciplinose turime daug pasiekimų – nuo gamtos mokslų, gyvybės, fizinių mokslų iki humanitarinių, socialinių, bet šiuo metu svarbiausias uždavinys juos sutelkti, įveikti institucines kliūtis, kad paskatintume skirtingų dalykų mokslininkus bendradarbiauti. Jei nori konkuruoti globalioje rinkoje, turi konkuruoti pasitelkdamas tarptautiškumą, tarpdiscipliniškumą.
Tas pat ir dėl studijų. Mūsų dabartinis pasaulis kompleksiškas, reikalaujantis įvairių žinių ir įgūdžių. Esu įsitikinęs, kad eidami labiau individualizuotų studijų keliu, kai studentai patys turi atsakomybę ir teisę rinktis įvairius dalykus, atveriame galimybę mūsų absolventams susikurti geresnes starto galimybes profesiniame gyvenime.
– Universitetas tiesiogiai susijęs su bendrojo ugdymo mokykla, rengiančia jums būsimus studentus. Šiandien stinga mokytojų, mokinių rezultatai įvardijami kaip prasti ir netgi prastėjantys. Kaip turėtume visa tai pagerinti, kad į aukštąsias mokyklas ateitų geriau pasirengę pirmakursiai?
– Turime pripažinti, kad mokyklai reikia pokyčių. Koks mūsų požiūris į mokyklinį ugdymą, ko siekiame? Neturėtume pulti viena kryptimi. Taip pat pripažįstu, kad matematinis ugdymas yra labai svarbus, bet kartu ne mažiau svarbu teksto suvokimo ugdymas.
Greta matematikos turime matyti ir humanitarinį, socialinį aspektą. Mokykloje ugdome ne tik mokinius, būsimus studentus, būsimus darbo rinkos dalyvius. Pirmiausia ugdome piliečius. O tam reikia ugdyti gebėjimą stebėti, mąstyti, reflektuoti, suprasti aplinką. Teksto suvokimas ir yra tai, ko mokykloje dar nesustiprinome. Kai kurie ekspertai sako, ir sutinku su jais, kad iš dalies prasti matematikos egzamino rezultatai buvo nulemti negebėjimo perskaityti ir suprasti užduotį.
Jei mokiniai to negebės, jie negebės ir suvokti aplinkinio pasaulio, atskirti manipuliacijos nuo informacijos.
Mokykloms labai linkėčiau subalansuoti integruotą ugdymą. Šiuolaikiniai vaikai skaito Donelaitį, Baranauską, Vaižgantą. Jie skaito socialiniu požiūriu svetimus kūrinius. Kad vaikai suprastų ir galbūt pamėgtų kūrinį, turime atskleisti socialinį, istorinį kontekstą.
Manau, kad programos lygmeniu galima daug padaryti, labiau susieti disciplinas – literatūrą ir istoriją, chemiją ir fiziką ir pan.
– Šiandien daug kalbame apie pedagogo profesijos nuvertinimą. Kokiems savo pedagogams padėkotumėte ir už ką?
– Mokytojas, kaip ir dėstytojas, yra autoritetas. Kai kurie peržengia ir savo klasės ar auditorijos ribas ir tampa autoritetais platesnei visuomenei.
Pirmiausia prisimenu tuos mokytojus, kurie peržengdavo didaktinius rėmus. Prisimenu chemijos mokytoją Lagunavičių, istorijos mokytoją Pošių – pavyzdį, paskatinusį rinktis istorijos studijas. Tai tie mokytojai, išsiskyrę individualiu mokymu.
Manau, labai svarbus pasitikėjimo momentas. Gyvename laikotarpiu, kai labai lengva kritikuoti, socialiniuose tinkluose, kasdieniame bendravime. Vis dėlto, turime pripažinti žmonių, gyvenimą paskyrusių gilintis į tam tikrą sritį, autoritetą, ar tai būtų mokslininkai, ar mokytojai, ar kitų profesijų atstovai.
– Ko palinkėtumėte universitetui, jo bendruomenei 444-ojo gimtadienio proga?
– Jei klesti universitetas, klesti ir valstybė bei visuomenė. Labai svarbu valstybei turėti stiprų akademinį gyvenimą, veikiantį ir pilietinę kultūrą, ir verslą, ir apskritai visuomenės brandą bei atsparumą. Todėl palinkėčiau stiprinti universitetus.
O mūsų universitetinei bendruomenei palinkėčiau kasdien, kad ir ir po truputį, keistis ir kartu keisti aplinką. Turime suvokti, kad universitetas – geriausia vieta tobulėti. Tai yra didelė galimybė ir atsakomybė. Nereikia tikėtis, kad tai greitas pokytis, bet kiekvienas perskaitytas straipsnis, išgirsta paskaita, pratęsta diskusija – žingsnis į priekį. Universitetas nėra vien auditorija, laboratorija ir biblioteka.
Leisiu sau tokią metaforą – kaip kadaise sakydavo, kad miesto oras žmogų daro laisvą, taip universiteto oras daro žmogų protingesnį. Kiekvienas universiteto žmogus savo pavyzdžiu, veikla, ekspertine nuomone ar viešu pasisakymu pratęsia universitetą visuomenėje. Tai svarbi ir gili universiteto misija. Taigi ryžto, pasitikėjimo moksle ir jo sklaidoje.
