Kubietis Carlosas su gyvenimo drauge Sonia atvyko į Lietuvą bėgdamas nuo galimo įkalinimo. Jis negali susitaikyti su tenykščiu režimu, kuris nualino šalį, įvedė žodžio laisvės ribojimus. Carlosas Lietuvos sieną kirto nelegaliai, iš Baltarusijos teritorijos – jo teigimu, tai buvo vienintelis kelias pabėgti iš šalies, kuriame jam už aktyvizmą kovojant prieš valdžią grėsė kalėjimas. Carlosas su partnere nori likti Lietuvoje, nes tikisi, kad žmonės, anksčiau gyvenę Sovietų sąjungoje, gali geriau suprasti, kokioje situacijoje yra jo šalis.
Pradėti naują gyvenimą nėra lengva
Carlosas Oscaras Cruzas Gámezas – muzikantas, perkusininkas, 3 vaikų tėvas, kuria gyvenimą Lietuvoje. Šiuo metu jis turi leidimą gyventi ir dirbti čia, tačiau kol jį gavo, teko praeiti, kaip jis pats sako, pragarą. Carlosas mano, kad atstumdama prie Baltarusijos sienos žmones, bėgančius nuo komunistinio režimo, Lietuva savotiškai palaiko tą režimą.
Kai su Carlosu susitinkame pirmą kartą, jis gyvena Pabradės stovykloje, tačiau gali laisvai išeiti ir grįžti. Gyvenimą stovykloje, kurioje praleido 6 mėnesius, jis prilygina kalėjimui... Jo teigimu, žmonės gęsta akyse. Jie praranda viltį. O kai staiga gauna leidimą dirbti – vėl sudėtinga. Nuo ko pradėti? Leidimas gyventi Lietuvoje nėra dokumentas, su juo net banko kortelės neišsiimsi.
Antrą kartą Carlosas pakviečia į namus ir vaišina kubietiška kava. Pora nuomojasi kambarį bute kartu su kitais žmonėmis. Jo kambaryje – keletas religinių smulkmenų iš Kubos, juodaodė lėlė. Jie abu su partnere pamažu pradeda dirbti, tačiau nerimo daug – ar pavyks išsilaikyti, ar bus pratęstas darbo leidimas ir pan.
Carlosas tikisi, kad netrukus pavyks įsikurti stabiliai, išsinuomoti atskirą būstą ir atsivežti vaikus – Kuboje nei jis, nei jo vaikai neturi jokios ateities. Tačiau dabar jo įrašai socialiniuose tinkluose – kupini liūdesio ir nerimo. „Tačiau aš dabar galiu laisvai reikšti savo mintis ir sakyti apie valdžią tai, ką galvoju“, – sako Carlosas.
Kas vyksta Kuboje?
Kuboje situacija itin įtempta pasidarė po 2021 metų vasarą vykusių masinių protestų. Liepos 11-ąją ne tik Havanos, bet ir dar keliolikos miestų gatves užplūdo tūkstančiai žmonių, besitikinčių pokyčių.
„Reikalavome vaistų, maisto, saviraiškos laisvės“, – sako Carlosas.
Jo teigimu, dabar kubiečiai bijo patekti į ligoninę, nes joje gali mirti nuo užkrato, trūksta net būtiniausių vaistų, nėra jokios sveikatos kontrolės. Taip pat trūksta maisto – produktų parduotuvėse būna vos kartą per savaitę.
„Mano šalyje vaikai ir pagyvenę žmonės vargu ar prisimena pieno skonį – toks paprastas dalykas nebėra prieinamas mūsų žmonėms, jie badauja“, – apgailestauja K. Cruzas. Jam, kaip menininkui, labai svarbu tai, kad ribojama žodžio laisvė ir menininkų veikla, interneto ryšys.
„Žmonėms trūko kantrybė. Tiek metų tylėjo. Tai buvo unikali diena mano šalies istorijoje, mes manėme, kad tai jau gali būti komunizmo, mus slėgusio jungo, pabaiga. Bet taip nebuvo. Gal tai ir buvo pradžia, bet ne pabaiga“, – sako Carlosas. Valdžia visais būdais siekė užtildyti protestuotojus.
Carlosas pasakoja, kad po šios demonstracijos pradėjo dingti pažįstami. Buvo sulaikyta keletas opozicijos bendražygių. „Policininkai ėjo į žmonių namus ir be jokių paaiškinimų uždėdavo antrankius, mušė žmones ir juos išsiveždavo, niekas nežinojo, kur“, – prisimena vyras.
Jo teigimu, dažnai areštuojama be orderio, todėl nelieka jokių įrašų. Protestuotojų persekiojimas vis didėjo, buvo informacijos, kad jie sodinami į kalėjimą, kur laikomi nežmoniškomis sąlygomis, be jokios teisės į tinkamą procesą. Valdžia slopina bet kokią nepritarimo formą ir baudžia už viešą kritiką. „Šis persekiojimas nesibaigė iki šios dienos, kiekvienam šiose protestuose dalyvavusiam piliečiui, net ir nepilnamečiams vaikams, gresia laisvės atėmimas nuo 20 iki 30 metų vien už tai, kad mąsto kitaip ir nenori, kad egzistuotų šis monopolis, partija, vadinama PCC (Kubos komunistų partija). Pas mus nėra laisvų rinkimų, mes nerenkame, kas atstovaus mūsų šaliai, todėl dabartinio prezidento Miguelio Díaso Canelio Bermúdezo nepripažįstame savo šalies prezidentu“, – pasakoja vyras.
Po minėto masinio protesto šalies vadovybė priėmė naujus įstatymus. Vienas iš jų – dekretas-įstatymas Nr. 35, kuriame nusikaltimu laikomas „netikrų naujienų skleidimas“, „įžeidžiančios žinutės“ ir „šmeižimas prieš šalies prestižą“. Pasak Carloso, šis įstatymas yra priimtas siekiant susidoroti su tais, kurie kritikuoja valdžią socialiniuose tinkluose. Žinia apie tai sukėlė Kubos piliečių pasipiktinimą, nes tai tapo pretekstu dar labiau riboti jų saviraiškos laisvę internete ir socialiniuose tinkluose žiniasklaidoje.
Carlosas sako iš patikimų šaltinių sužinojęs, kad gali būti areštuotas, dėl to skubiai nusipirko bilietą į Maskvą (tai vienintelė kryptis, kuria gali važiuoti Kubos gyventojai). Tai nebuvo paprasta, nes neturėjo pinigų, bet padėjo tėvas ir brolis, kurie suprato, kad situacija tikrai rimta.
„Pabėgome kankinami baimės, su giliu skausmu palikome šeimą, namus ir savo mažus vaikus. Išvažiavome tam, kad išsaugotume savo gyvybes ir ieškotume galimybių prašyti prieglobsčio gyventi laisvėje, kad nereikėtų susidurti su žiauriu, nežmonišku ir žeminančiu elgesiu“, – pasakoja Carlosas.
Rusijoje – tas pats kaip Kuboje, tik maisto yra
Carlosas pasakoja, kad iš pradžių bandė kurtis Maskvoje, ten gyveno keletą mėnesių, susirado darbą. Bet buvo labai sunku.
„Rusijoje sunku užsidirbti pinigų, atlyginimai labai maži ir policininkai yra korumpuoti. Važiuojant metro jie atimdavo iš mūsų pinigus. Kiekvieną dieną buvo iššūkis atvykti į darbą. Daugelis mūsų draugų buvo iškeldinti iš nuomojamų būstų. Visą laiką buvome persekiojami. Policininkai žinojo, kur gyvena kubiečių bendruomenė, nuolat grasino, kad jie bus deportuoti ir nubausti pinigine bauda“, – prisimena Carlosas.
Jo teigimu, gyvenimas Maskvoje labai panašus į režimą Kuboje. Skirtumas tik tas, kad Rusijoje yra maisto. Situacija tapo itin įtempta, kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą. Carlosas pasakoja, kad kovo viduryje tapo vienos Maskvos centre vykusios demonstracijos liudininkai. Rusijos gyventojai protestavo, nesutikdami su invazija į Ukrainą.
„Mes matėme viską, kas nutiko – demonstrantai buvo purškiami ašarinėmis dujomis, valdžia tikrino mobiliuosius telefonus, ar juose nėra įrašų, naujienų apie prezidentą ir jo vyriausybę. Tie, kas dalijosi naujienomis socialiniuose tinkluose, buvo išvežti į kalėjimą. Kai pamatėme tokį smurtą, mus ištiko panika. Pabėgome iš ten kuo greičiau“, – pasakoja Carlosas.
Jo teigimu, šis patyrimas paskatino mus kuo greičiau išvykti į Baltarusiją ir vėliau kirsti sieną su Lietuva – „ten, kur mūsų gyvenimas būtų saugus, kur būtų išgirstas mūsų balsas, kur galėsime prašyti pagalbos, kur bus gerbiamos žmogaus teisės“. Deja, nebuvo paprasta.
Buvo sumuštas, bijojo mirti
Į Minską Carlosas atvyko kovo 30 d. Tiesiai iš oro uosto taksi nuvažiavo į kaimą Kriuki netoli sienos su Lietuva ir tikėjosi tą pačią naktį kirsti sieną, bet nepavyko. Nepavyko ir kitą rytą. Adutiškyje Lietuvos policininkai nuvežė į komisariatą ir apklausė. Jie pasakė, kad neįmanoma pateikti prieglobsčio prašymo ir grąžino prie sienos su Baltarusija. Pasak Carloso, tada prasidėjo košmaras.
„Maniau, kad mirsime nuo hipotermijos, neturėjome nei maisto, nei vandens, nebegalėjome vaikščioti, mums prireikė medikų pagalbos“, – pasakoja vyras.
Vėliau per draugus teisininkus iš Ispanijos ir Kanados pavyko gauti Raudonojo Kryžiaus kontaktus, kurie padėjo susisiekti su „Sienos grupės“ aktyvistais. Jos atstovai atvykę suteikė medicininę pagalbą, parūpino pastogę ir maisto, padėjo užpildyti prieglobsčio prašymo paraišką. Tai formaliai suteikia teisę kirsti Lietuvos sieną. Kiek vėliau kubiečius pasiekė žinia, kad jų skundą priėmė Europos Žmogaus Teisių Teismas ir tai patvirtinantis dokumentas.
„Jis leido mums legaliai likti Lietuvoje ir per mėnesį pateikti reikiamus dokumentus, kad būtų galima pradėti prieglobsčio suteikimo procesą. Visų nuostabai tas dokumentas nebuvo svarbus institucijoms. Kitą rytą jie vėl grąžino mus prie sienos, bet šį kartą per kitą, tolimesnį, pasienio punktą“, – pasakoja Carlosas. Jo teigimu, tuomet teko susidurti ir pasienio pareigūnų agresija, buvo sunaikintos migrantų SIM korteles, jie liko be jokio ryšio su aplinkiniu pasauliu.
„Mes merdėjome, gyvenome miške su ribotais vandens, maisto ir pastogės ištekliais iki balandžio 13 d., kad mus surado „Sienos grupė“, o Poškonių pasieniečiai perkėlė mus į areštinę, kur tą pačią dieną prasidėjo prieglobsčio prašymo suteikimo procesas“, – teigia vyras.
„Mes prašome prieglobsčio, tikėdamiesi būti priimti ir pradėti gyvenimą čia, šioje gražioje šalyje. Norime dirbti, mokytis ir lavinti savo vaikus šalyje, kurioje yra demokratija, nenorime būti našta visuomenei, o kokiu nors būdu grąžinti tai, ką jie padarė dėl mūsų“, – laiške Migracijos departamentui rašo Carlosas.
Vyras dėkingas Lietuvai, tačiau prašo didesnio supratimo ir džiaugiasi, kad gali tai pasakyti be jokios baimės. Jis sako matęs pabėgėlių atstovus parlamente, kurie esą nieko nepasakė, tik gražiai nusifotografavo. „Aš noriu pasakyti Lietuvos valdžiai, kad emigrantai nėra priešai, o asmeninės gerovės siekiantys žmonės, kurie ieško kitokios ateities bėgdami nuo genocido iš kitų pasaulio šalių. Manau, kad reikia priimti juos ir pagarbiai su jais elgtis, padėti būtiniausiais dalykais“, – sako Carlosas. Jo teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra 6 žmonės iš Kubos. Daug kubiečių laimės ieško kitose šalyse, nes Lietuvoje įsitvirtinti nėra lengva.
„Aš nenoriu išvažiuoti iš Lietuvos. Noriu čia dirbti, gyventi, atsivežti vaikus, kad jie galėtų gyventi demokratinėje visuomenėje ir gauti gerą išsilavinimą“, – sako Carlosas.
Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstai kritinio mąstymo laboratorijai", kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.
